Nord Stream 2 dujotiekis Lubmine, Vokietijoje, archyvinė nuotrauka

Rusija niekuo negali padėti Vokietijai

(atnaujinta 10:13 2020.09.15)
Vokietijos vadovybė susiduria su istoriniu pasirinkimu — jos veiksmai artimiausioje ateityje turės lemiamų, tikrai istorinių pasekmių ateičiai. Ne Rusijos ir Vokietijos santykiams, o pačios Vokietijos ir visos Europos ateičiai

Kai pats negali priimti sprendimo, tuomet atsakomybė primetama kitiems. Berlynas teigia, kad Vokietijos reakcija į Aleksejaus Navalno apnuodijimą, kurio dalis gali būti ir "Nord Stream-2" sustabdymas, labai priklauso nuo Rusijos:

"Mes įtrauksime visus variantus į darbotvarkę ir priimsime sprendimą tinkamu laiku. Rusija, jei sudalyvaus tyrime, gali prisidėti prie to, kad toks sprendimas [sustabdyti "Nord Stream-2" statybą — Sputnik] nebūtų priimtas", — sakė užsienio reikalų ministras Heikas Masas (Heiko Maas). Tai yra, Rusijos ir Vokietijos santykių ateitis priklauso nuo Kremliaus?

Tačiau iš tikrųjų ši Vokietijos vadovybė susiduria su istoriniu pasirinkimu — jos veiksmai artimiausiu metu turės apibrėžtų, tikrai istorinių pasekmių ateičiai. Ne Rusijos ir Vokietijos santykiams, bet pačios Vokietijos, o kartu ir visos Europos, ateičiai.

Nes visa istorija su Navalnu dabar yra išbandymas ne Rusijai, o Vokietijai ir jos europiniam projektui. Istorija apie keistą Navalno apnuodijimą (jei toks buvo) vis dar labai miglota, tačiau bandymai ją panaudoti labai specifiniams geopolitiniams tikslams yra gana aiškūs. Vokietiją norima priversti sustabdyti "Nord Stream-2", visiškai suprantant, kad beveik užbaigto projekto atsisakymas turės labai rimtas pasekmes. Ne Vokietijos ekonomikai — dešimt milijardų eurų išleista statyboms, tai jai kainuoja centus, o rusiškos dujos vis tiek tekės per Ukrainos teritoriją. Ne, pagrindinė žala bus padaryta Vokietijos reputacijai.

Rusai pagaliau nusivils vokiečių savarankiškumo troškimu, o anglosaksai bus įsitikinę, kad, kaip jau ne kartą praeitame amžiuje, vokiečiais galima manipuliuoti, pastūmėti juos į beprotiškus sprendimus, neatitinkančius jų interesų. Dauguma europiečių (įskaitant italus ir austrus, kurie tiesiogiai dalyvauja dujų projektuose su Rusija) įsitikins, kad Berlynas nėra pasirengęs atsižvelgti į bendrus Europos interesus. Ir svarbiausia, kad patys vokiečiai pamatys, jog jie taip ir neatgavo savo suvereniteto. Taigi, Vokietijos atsakas į Navalno apnuodijimą yra labai didelis — visų pirma pačiai Vokietijai.

"Nord Stream-2" yra tik žymeklis, simbolis. Priešingai nei tvirtina Masas, Rusija niekaip negali padėti Berlynui: joks Navalno apnuodijimo tyrimas neatstums Vokietijos valdžios nuo poreikio pačiai priimti sprendimą. Sprendimas, kuris bus dar reikšmingesnis nei sankcijų karo su Rusija pradžia po Krymo.

Pastaraisiais metais Berlynas priešinosi anglosaksų ir jų Rytų Europos palydovų bandymams sustabdyti "Nord Stream-2", prisidengiant pretekstu, kad jo užsakymas atims iš Ukrainos tranzitinius pinigus (o kaip tada tęsime operaciją ją atplėšiant nuo Rusijos?). Kai jie susitarė su Maskva išsaugoti dalį tranzito per Ukrainą, pradėjo kalbėti, kad amoralu pirkti dujas iš tirono, kuris kankina savo tautą ir naudoja cheminius ginklus Europoje (tai yra "Skripalių byla"). Vėliau apskritai pradėta kalbėti apie tai, kad už savo saugumą Vokietija menkai moka amerikiečiams, kurie saugo ją nuo rusų, bet vokiečiai tuo tarpu perka rusiškas dujas.

Visi Berlyne to klausėsi ir toliau tęsė dujotiekio statybas. Didžioji Britanija išstojo iš ES, santykiuose su Amerika kilo vis daugiau problemų — šioje situacijoje Vokietijos vadovybė tiesiog privalėjo ginti savo nacionalinius interesus ir teisę vadovauti vieningai Europai. Be to, visi Vokietijos politikai puikiai žino, kad dauguma vokiečių mano, jog JAV, o ne Rusija yra pagrindinė Vokietijos problema — todėl galima buvo nepasiduoti jokiam spaudimui.

Bandymas susieti Navalno istoriją su "Nord Stream-2" likimu iš pradžių atrodė tik dar viena provokacija, kurią Berlynas atmes. Tačiau per pastarąsias tris savaites triukšmas Vokietijos spaudoje ir politiniuose sluoksniuose buvo nepaprastas — atrodo, kad atlantistai sutelkė visas jėgas.

Pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras Joška Fišeris (Joschka Fischer) svarsto, "kokią moralinę kainą galima sumokėti už verslą su diktatūromis", ir iš esmės pasisako už "Nord Stream-2" sustabdymą:

"Federalinė vyriausybė padarė didelę strateginę klaidą, nusprendusi viena pati padėti Rusijai pastatyti šį Vokietijos ir Rusijos dujotiekį, nepaisant aktyvios opozicijos ES viduje. Dabar matome, kur dėl to atsidūrėme: politinė ir ekonominė žala yra didžiulė".

Fišeris klausia:

"Kaip pagrįsta nuolat plėsti bendradarbiavimą su tokiu nepatikimu partneriu, kaip Rusija, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos? Manau, kad tai yra neprotinga. Mes jau žinome, su kuo turime reikalą!"

Su kuo? Prasideda "pasikėsinimų, panašių į Navalno apnuodijimą" išvardijimas — Skripalių apnuodijimas, "čečėno, kuris gavo prieglobstį Vokietijoje, nužudymas Berlyno Tyrgarteno rajone dienos šviesoje". Ir, žinoma, "pridėkite opozicionierių nužudymus Maskvoje":

"Atsižvelgdami į visus šiuos nusikaltimus, turime pagalvoti, kiek galime pasitikėti partneriu, kuriam politinės žmogžudystės akivaizdžiai yra ne apmaudūs išimtiniai atvejai, o modelis. Manau, kad "Nord Stream-2" nereikėtų vėl palikti tarp skliaustų".

O iš buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder) tiesiogine to žodžio prasme reikalaujama apsispręsti, su kuo jis yra — CDU / CSU Bundestago frakcijos pirmininko pavaduotojas Johanas Vadefulas (Johann Wadephul) paragino buvusį kanclerį "nedelsiant atsistatydinti iš savo postų Rusijoje ("Nord Stream" ir "Rosneft"):

"Jei ponas Šrioderis vis dar turi politinį padorumą ir vertybes, jam turėtų būti neleistina toliau dirbti su įmonėmis ir institucijomis, kurios priklauso nuo tokios vyriausybės".

Šrioderis taip pat "gavo pylos" nuo "Aljanso-90 / Žaliųjų" frakcijos lyderės Katrinos Gioring-Ekardt (Katrin Göring-Eckardt): buvęs kancleris dabar turi nuspręsti, ar jis palaiko demokratiją ir žmogaus teises.

Tai yra, Šrioderis yra teisiamas už amoralumą: kaip jūs galite dirbti su šiais žudikais? Tai, kad būtent žudikai, jau net nebediskutuotinas klausimas — nors tarp Vokietijos politikų yra daugybė prieštaraujančių visuotiniams Kremliaus kaltinimams. Kartu tai atskleidžia veidmainystę tų, kurie kalba apie aukštus moralinius principus. Buvusi kairiųjų lyderė Sara Vagenknecht (Sarah Wagenknecht) sakė, kad tie, kurie reikalauja atsisakyti "Nord Stream-2" dujotiekio dėl Navalno atvejo, turėtų vertinti kitus žaliavų tiekėjus Vokietijai pagal tuos pačius kriterijus ir reikalauti pasekmių ir jiems:

"Net jei Kremlius būtų atsakingas už tai (o tai vis dar nėra patvirtinta), tai nėra bjauriau, nei nukirsti opozicionierius ar mušti juos mirtinai, kaip dažnai daroma Saudo Arabijoje, iš kurios mes gauname naftą. Tai taip pat nėra bjauriau, nei pasitelkus dronus sudraskyti nekaltus civilius, kaip tai padarė mums tiekiančios savo skalūnų dujas JAV daugiau nei tūkstančiu atvejų".

Ne tik dvigubi standartai — Navalno atveju nepagrįsti ne tik kaltinimai Rusijos vadovybei dėl dalyvavimo apnuodijime, bet kol kas ir pats šio "apnuodijimo" faktas. Vokietijos valdžia sąmoningai delsia atsakyti į Rusijos užsienio reikalų ministerijos prašymus ir priverčia Sergejų Lavrovą deklaruoti ne tik apie "absoliučiai netinkamą požiūrį į oficialius prašymus, kuriuos siunčiame į Berlyną", bet ir apie "absoliučiai nepriimtiną toną", kuriuo Berlynas informuoja pasaulio bendruomenę apie "Rusijos dalyvavimą".

Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimų tonas yra dar griežtesnis. Pavyzdžiui, Vokietijos ambasadorius Maskvoje Geza Andreasas fon Geiras (Géza Andreas von Geyr) sulaukė ne tik aštraus protesto dėl Vokietijos vyriausybės veiksmų ("Nepriimtina pateikti ultimatumus ir nepagrįstus kaltinimus mūsų šaliai"), bet ir išsakytas įspėjimas: jei Berlynas nepateiks "Bundesvero gydytojų" medicininių ataskaitų, tada Maskva tai vertins kaip Vokietijos valdžios atsisakymą atlikti objektyvų tyrimą ir nustatyti tiesą.

"Šiuo atveju Vokietijos veiksmai bus vertinami kaip šiurkšti priešiška provokacija prieš Rusiją, kupina pasekmių Rusijos ir Vokietijos santykiams <...>, ir rimta tarptautinės padėties komplikacija".

Tokie griežti perspėjimai yra viskas, kuo Rusija gali padėti Vokietijos vadovybei. Tuo pat metu, spręsdamas dėl priemonių "nubausti Rusiją" už Navalną, Berlynas turėtų galvoti ne tik apie Rusijos ir Vokietijos santykius, bet ir apie pačios Vokietijos ateitį, jos kelią į nepriklausomybę ir atsakomybę už visą Europą (juk tai yra visų svarbiausias Vokietijos politikos tikslas). Klaidos kaina (atsirandanti dėl savarankiškumo stokos ir nenoro prisiimti atsakomybės) bus didžiulė — ne Rusijai, bet mūsų didžiajai kaimynei Vakaruose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Nord Stream-2
© Sputnik /
"Nord Stream-2"
Tegai:
Aleksejus Navalnas, Nord Stream-2, Rusija, Vokietija, JAV
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba (421)
Dar šia tema
Vokietija įvardijo norinčius "nubausti" Rusiją už "Nord Stream-2"
NATO sąjungininkai rengia Vokietijos ir JAV karą
Ekspertas: "Nord Stream-2" priešininkams nepavyks jo greitai uždaryti
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Moters ir vyro atlyginimai

Įvardytos priežastys, kodėl moterys Lietuvoje uždirba mažiau nei vyrai

(atnaujinta 11:59 2020.09.27)
Remiantis tyrimu, Lietuvoje įdarbinant moteris atsižvelgiama ne į kvalifikaciją, o į tai, ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda

VILNIUS, rugsėjo 27 — Sputnik. Moterys Lietuvoje vidutiniškai vis dar uždirba mažiau nei vyrai — atlyginimų atotrūkis praėjusiais metais siekė 12,4 proc., rašo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kiemas Vilniuje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Atlikus tyrimą šalies įmonėse, nustatyta, kad vyrai karjeros viršūnę pasiekia sulaukę maždaug 30-39 metų, kai moterys tokiu metu patiria didžiausią riziką būti diskriminuojamos dėl lyties darbo rinkoje — dažnai tokio amžiaus jos daro pertrauką karjeroje dėl motinystės ar sugrįžusios į darbą siekia derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.

Todėl moterys karjeros viršūnę tirtose įmonėse dažniausiai pasiekia būdamos 40–49 metų — šiuo amžiaus tarpsniu vidutinis moterų darbo užmokestis kai kuriais atvejais lenkė vyrų. Peržengus penktą dešimtį, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai vėl tampa akivaizdesni, ir dažniausiai — moterų nenaudai. 

"Verti po lygiai" projekto metu aiškintasi atotrūkio tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio priežastys, atlikta darbdavių ir darbuotojų apklausa, tirta esama situacija atrinktose įmonėse. 

Priežastys, kodėl moterys uždirba mažiau

Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio siekė 12,4 proc. Tai — tiek pat, kaip ir 2014 metais, po kurių iki pat 2017-ųjų šis rodiklis augo.

2018 ir 2019 metais pastebimas atotrūkio mažėjimas, tačiau ekspertų manymu, statistiką pakoregavo ne geresnė lyčių lygybės situacija, o ekonominiai procesai: padidėjęs vyrų nedarbas, augę viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, nes moterys jame sudaro didžiąją daugumą darbuotojų. 

Analizuojant darbo užmokesčio skirtumus konkrečiose ūkio šakose, nustatyta, kad, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių srityje moterų darbo užmokestis buvo ir 30,2 proc., o finansinėje ir draudimo veikloje — 36,3 proc. mažesnis nei vyrų. 

"Dvigubas moterų užimtumas — darbe ir namuose. Namų ūkio ruoša, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių globa – visi šie rūpesčiai paprastai gula ant moterų pečių. Turint daugybę kitų įsipareigojimų, moteriai sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, padaryti profesinę karjerą, užimti vadovaujančias pareigas, pasiekti aukštą materialinį statusą ir darbo užmokesčio lygį", — sakė Mykolo Romerio universiteto mokslininkė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė.

Skirtingas moterų ir vyrų užimtumo ir nedarbo lygis. Pats mažiausias užimtumo atotrūkis iš visų 28 Europos Sąjungos valstybių — Lietuvoje. Jis 2019 metais sudarė tik 1,6 proc., kai ES vidurkis — 11,4 proc. Viena vertus, Lietuvos moterų ir vyrų užimtumo lygis beveik vienodas, antra vertus, atsižvelgiant į papildomą moterų krūvį buityje, Lietuvos moterims tenka perteklinis darbas.

Lyčių skirtumai iškyla ir ieškant darbo. Moterų nedarbas tęsiasi ilgiau nei vyrų, jos dažniau išstumiamos į namų ūkį. Dauguma bedarbių vyrų kur kas greičiau susiranda darbą, o didelė dalis moterų, išstumtų iš rinkos, netenka darbo visam laikui.

Lietuvoje yra itin didelis išsilavinusių moterų nedarbas. Viena vertus, moterys, turinčios aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, negali visavertiškai savęs realizuoti Lietuvoje, antra vertus, tai reiškia, kad valstybėje neracionaliai naudojami žmogiškieji ištekliai. 

Taip pat pastaruoju metu šalyje pastebima tendencija, kai moterys vis dažniau renkasi darbus, neatitinkančius jų kvalifikacijos ir išsilavinimo. Siekiant įnešti svarų indėlį į namų ūkio biudžetą, jos kur kas dažniau nei vyrai imasi bet kokių prieinamų darbų, nes neturi galimybių laukti darbo pasiūlymo, atitinkančio jų išsilavinimą.

Ryškus pasiskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Moterys dažniau užima mažiau svarbias, neprestižines darbo vietas ir dažniau dirba lanksčiose, nepagrindinėse darbo rinkose.

Pagrindinėmis vyrų veiklos sritimis išlieka statybų sektorius, transporto ir saugojimo veikla, žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. Pagrindinės moterų ekonominės veiklos sritys — žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas, švietimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Dažnai tai — menkiau apmokamos profesijos. 

Moterų diskriminacija sprendimų priėmimo srityje ir valdyme. Nors bendras moterų išsilavinimo lygis yra aukštesnis, jos yra menkai atstovaujamos vadovaujamose pozicijose, sprendimų priėmimo grandyse (diplomatinėse atstovybėse, parlamente, ministrų kabinete, savivaldybių tarybose ir panašiai). 

Profesinės karjeros ir šeimos gyvenimo derinimas ir darbas nepilną darbo dieną. Galimybė derinti profesinį ir šeimos gyvenimą yra svarbi tiek moterims, tiek vyrams, nes didina darbo jėgos lankstumą, gerina žmonių gyvenimo kokybę, leidžia sėkmingai integruotis į darbo rinką ir išsilaikyti joje. 

Tyrimai rodo, kad tarp motinos ir vaiko gerovės yra tiesioginis priklausomybės ryšys. Moteris, turėdama lėšų, jas investuoja į savo vaikų išsilavinimą, sveikatą, pomėgius. Taigi, moterų diskriminacijos, ypač darbo rinkoje, problema tampa visos visuomenės problema.

Lietuvos vyrai kur kas rečiau nei moterys dirba ne visą darbo dieną. Taip yra dėl vyraujančio stereotipinio požiūrio, kad vaikų ir kitų globos reikalaujančių šeimos narių priežiūra turi būti priskiriama išimtinai moterims.

Moterų diskriminacija priimant į darbą. Remiantis tyrimu, Lietuvoje, įdarbinant moteris atsižvelgiama ne į kvalifikaciją, o į tai, ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda.

Kadangi įdarbinimo procese į moters kvalifikaciją ir profesinius gebėjimus kreipiama nepakankamai dėmesio, aukštą kvalifikacijos lygį ir kompetencijas turinčios moterys yra priverstos rinktis mažiau kvalifikuotą darbą. 

Labiausiai kriterijus dėl vaikų turėjimo taikomas 25–39 metų amžiaus moterims — būtent tokio amžiaus moterys dažniausiai gimdo ir augina vaikus, todėl jų padėtis darbo rinkoje yra sudėtingiausia. 

Panaši tendencija yra ir dėl darbo valandų lankstumo. Vaikus auginančiai moteriai sunkiau būti lanksčiai dėl darbo valandų, nes ji yra priversta derinti vaikų auginimą su darbu. Į fizinę išvaizdą daugiausia dėmesio kreipiama priimant į darbą 40–54 metų amžiaus moteris.

Tuo tarpu vyrams įdarbinimo procese taikomi kiti pagrindiniai kriterijai: profesinė patirtis, kvalifikacijos lygis, amžius, mobilumo galimybė ir kalbų įgūdžiai.

Darbo užmokesčio diskriminacija pagal lytį. Darbo kodeksas įpareigoja moterims ir vyrams už tą patį arba lygiavertį darbą mokėti vienodą atlygį.

Tačiau moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis išlieka tiek privačiojo, tiek ir viešojo sektoriaus įmonėse ir įstaigose. Praėjusiais metais MRU atliko tyrimą pasirinktose viešojo ir privataus sektoriaus įmonėse ir įstaigose, kuriose buvo vertinamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas.

Tyrimas parodė, kad vienoje iš penkių privataus sektoriaus įmonių moterys uždirbo 2,7 proc. mažiau nei vyrai už vienodą ar vienodos vertės darbą, o viešajame sektoriuje moterų atlygis buvo mažesnis net trijose iš penkių vertinime dalyvavusių įstaigų — atitinkamai, 2,9 proc., 3,7 proc., ir net 7 proc.

Tačiau specialistai pastebi, kad daugiausia atotrūkį tarp algų lemia tai, kad didesnė dalis moterų nei vyrų dirba prastesnį uždarbį siūlančiuose sektoriuose.

Tegai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atlyginimas, vyrai, moterys, Lietuva
Dar šia tema
Karbauskis prašo LRT paaiškinti išmokėtų atlyginimų dydį
Lietuvoje įsigalioja Darbo kodekso pokyčiai