Elektros tiekimo linijos, archyvinė nuotrauka

Kaliningradas ir Baltarusija gali lengvai apsieiti be BRELL. Ar tai pavyks Lietuvai?

(atnaujinta 12:57 2020.09.15)
Prieš pusantro dešimtmečio Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos dalimi, tačiau bėgant metams Europos energetikai negalėjo pasiūlyti nieko racionalesnio ir ekonomiškai pagrįstesnio

Sutartis dėl Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos energetikos sistemų sinchronizavimo buvo pasirašyta 2001 metų vasario 7 dieną, tad visai ne už kalnų sukaktuvės — 20 metų BRELL žiedui. Bet ne taip lengva nuspėti, ar bus galima švęsti jubiliejų, atsižvelgiant į viską, kas vyksta pačioje Baltarusijoje, ir į tai, kaip Estija, Latvija ir Lietuva elgiasi jos atžvilgiu.

Naujo šimtmečio pradžioje šiaurės vakarų TSRS BES (bendros energetikos sistemos) regione atsiradusi tokia graži santrumpa nepakeitė pagrindinio dalyko — kaip ir anksčiau, BRELL užtikrino patikimą energijos tiekimą buvusių tarybų socialistinių respublikų gyventojams ir pramonei.

Žodis "socialistinis" nėra nostalgijos demonstravimas dėl praeities, tai priminimas, kad planuojant ir kuriant TSRS BES, energetikos inžinieriams, turintiems privačią žemę, nebuvo jokių problemų. Būtent dėl ​​šios priežasties elektros inžinieriams buvo kuo efektyviau parinktos vietos elektros linijoms ir pastotėms. Įrodymas, kad taip buvo, yra pats faktas, kad BRELL egzistavo ir veikė.

Prieš pusantro dešimtmečio Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos dalimi, tačiau bėgant metams Europos energetikai negalėjo pasiūlyti nieko racionalesnio ir ekonomiškai pagrįstesnio. 2018 metų vasarą Europos Komisija ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai pasirašė memorandumą dėl Baltijos energetikos sistemų pasitraukimo iš BRELL, tačiau ne veltui šis dokumentas buvo pavadintas politiniu susitarimu: šiame memorandume nėra nė žodžio apie energetikos ir ekonomikos poreikius, tai yra dar vienas bandymas politines preferencijas iškelti aukščiau ekonominio pagrįstumo.

Aukščiausias BRELL organas yra jo komitetas, kuriame nėra politikų, jame dirba tik valstybinių energetikos bendrovių atstovai. Profesionalai užtikrintai randa bendrą kalbą, nes jų užduočių spektras nepasikeitė — gyventojai ir pramonė turi būti patikimai aprūpinti elektra bet kuriuo metų laiku ar paros metu, nepaisant stichinių nelaimių ar kokių nors techninių problemų. Problemų buvo apstu — pavyzdžiui, visiškas Ignalinos AE atominių reaktorių išjungimas Lietuvos politikų nurodymu 2009 metais buvo labai rimtas BRELL išbandymas, išlaikyti energijos žiedo pusiausvyrą nebuvo lengva. Energetikos inžinieriai susitvarkė daugiausia dėl to, kad ponai politikai nesikišo į BRELL komiteto darbą.

BRELL avariniai rezervai

Nors Europos politikų ir energetikos specialistų "pasauliai" liečia vienas kitą, jie vienas nuo kito skiriasi radikaliai: politikams svarbu daryti įtaką juos renkantiems rinkėjams, energetikos specialistams svarbu, kad visuose butuose, namuose ir pastatuose būtų šviesu, žiemą būtų šilta, o vasarą — nelabai tvanku. Po to, kai Baltijos šalių politikai pasirašė susitarimą dėl išstojimo iš BRELL, savo nuomonę turėjo ir Baltijos šalių energetikos inžinieriai — jie oficialiai paprašė savo kolegų iš Rusijos ir Baltarusijos numatyti techninę galimybę išsaugoti tarpvalstybines perdavimo linijas.

Taip, ES viduje Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetikos sistemos vadinamos regionine energetikos grupe BALTSO. Taip, prekyba elektra Baltijos šalyse vyksta pagal "Nord Pool" energijos biržos taisykles (diena iš dienos aukciono tvarka). Tačiau nei BALTSO, nei "Nord Pool" nepadeda užtikrinti Baltijos šalių energetikos sistemų stabilumo. Šių asociacijų taisyklės nenumato abipusės pagalbos nelaimingų atsitikimų, staigaus paklausos padidėjimo atveju, o BRELL nuostatuose, kaip kažkada TSRS BES, tai buvo numatyta.

BRELL nariai iškart po energijos žiedo sukūrimo pasirašė penkiašalį susitarimą dėl standartinio avarinio energijos rezervo priežiūros ir naudojimo ir reguliariai pratęsė jo galiojimą (paskutinį kartą — 2014 metais). Nesigilindama į technines detales, kiekviena iš penkių šalių savo energijos sistemose laikė rezerve 100 megavatų pajėgumus ekstremalių situacijų atvejams.

Bet, deja, dabar tenka vartoti būtojo laiko veiksmažodžius. 2020 metų rugpjūčio 26 dieną Lietuvos Respublikos energetikos sistemos operatorius "LitGrid" oficialiai pranešė BRELL partneriams, kad nuo 2021 metų sausio 1 dienos Lietuva pasitraukia iš susitarimo dėl avarinių rezervų pajėgumų. Šio sprendimo iniciatorius buvo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, manantis, kad tai geriausias būdas kovoti su Baltarusijos atominės elektrinės, kurią Lietuva laiko "pavojinga", paleidimu.

Lietuvos politikų nedomina tai, kad TATENA ir kitos branduolinę energetiką kontroliuojančios tarptautinės organizacijos, atlikusios daugybę patikrinimų, bandymų, BelAE nenustatė jokio pavojaus. Jėgos agregatai, pagrįsti novatoriškais VVER-1200 kartos 3+ reaktoriais, yra geriausi, kurie šiuo metu egzistuoja pasaulio branduoliniame projekte. Baltarusijos valstybinių reguliavimo institucijų pastebimas kruopštumas įgyvendinant visas saugos priemones yra garantija, kad Astrave statoma saugiausia atominė elektrinė per visą pramonės egzistavimo ir plėtros laikotarpį.

Žinoma, Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, turi teisę priimti bet kokius sprendimus dėl savo energetinės sistemos veikimo, tačiau tai netrukdo įvertinti padaryto žingsnio pasekmių.

BRELL perspektyvos po 2021 metų sausio 1 dienos

Sutartį dėl rezervinių avarinių pajėgumų pasirašė penki BRELL dalyviai, vienos iš šalių pasitraukimas reiškia šios sutarties nutraukimą — nuo sausio 1 dienos, nebent bus priimtas kitas sprendimas, BRELL liks be rezervinių pajėgumų. BRELL valstybių narių sistemos operatoriai gali sudaryti ir pasirašyti dvišalius, trišalius susitarimus, tačiau bet kokiu atveju jie nebeveiks visame BRELL žiede.

Be to, verta pagalvoti, kad 2019 metais nebuvo tiesioginių elektros energijos tiekimų iš Rusijos į Estiją ir Latviją. Pristatymai buvo atlikti tik remiantis Rusijos valstybinės įmonės "InterRAO" ir Lietuvos bendrovės "InterRAO Lietuva" sutartimi, techniškai — dviem būdais: 1) per tarpvalstybinius susisiekimus Kaliningrado sritis–Lietuva ir 2) tranzitu per jungtis tarp Rusijos ir Baltarusijos bei tarp Baltarusijos ir Lietuvos.

Nuo sausio 1 dienos 2-asis variantas neįmanomas, nes Lietuva atsisako pirkti Baltarusijoje pagamintą elektrą, tuo pažeisdama atviros konkurencijos taisykles tiek pačios Baltarusijos, tiek Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės atžvilgiu. Todėl Rusija praranda visas technines galimybes tiekti elektrą visoms trims Baltijos respublikoms, išskyrus tiekimą iš Kaliningrado srities teritorijos.

Bet mūsų europinis ekskavatas niekada nebuvo BRELL dalis, nors Kaliningrado srities energetikos sistemos saugumas dar visai neseniai reikalavo nenutrūkstamo šio žiedo veikimo: regionui nepakako savo elektros energijos gamybos, jo tiekimas iš pagrindinės Rusijos teritorijos vyko tranzitu per Lietuvą. Tačiau 2018 metais Kaliningrado srityje iš karto buvo pradėtos eksploatuoti trys naujos elektrinės; 2020 m. pradedama palaipsniui pradėti eksploatuoti papildomus rezervinius "Primorskaya GRES" elektrinius blokus.

Izoliuoto Kaliningrado elektros sistemos veikimo bandymai buvo atlikti du kartus, abu kartus rezultatai buvo teigiami, tai yra, regiono energetinis saugumas nebepriklauso nuo Lietuvos vadovybės veiksmų, kuriuos nepaprastai sunku pavadinti konstruktyviais. Visų Kaliningrado srities jėgainių įrengti pajėgumai ne tik visiškai padengia visą esamą poreikį, bet ir visiškai leidžia tiekti elektrą Lietuvai — jei "InterRAO" ir "InterRAO Lietuva" sutartis bus pratęsta po 2021 metų sausio 1 dienos.

Dėl visų pastarųjų įvykių darytinos dvi išvados. Nuo 2021 metų sausio 1 dienos Rusija ir Baltarusija nėra suinteresuotos tolesniu BRELL egzistavimu. Nei Rusija, nei Baltarusija negali tiekti elektros energijos visoms trims Baltijos šalims, išskyrus tą, kuri gaminama Kaliningrado srityje, kuri nėra BRELL dalis. Nuo sausio 1 dienos susitarimas dėl avarinių pajėgumų visoje BRELL nutraukiamas, o jei ši išlyga pasirodys reikalinga Rusijai ir Baltarusijai, šalys šias problemas gali išspręsti pačios, nedalyvaujant Estijai, Latvijai ir Lietuvai.

BRELL nustoja dominti Rusiją ir Baltarusiją tiek ekonominiu, tiek techniniu požiūriu, nebent Estija, Latvija ir Lietuva parengs kokį nors naują pasiūlymą. Bet kol kas tokios informacijos nėra, todėl galime ramiai pareikšti: Baltijos šalių veiksmai Baltarusijos atžvilgiu yra gana pajėgūs paskatinti ankstyvą Europos Komisijos ir Baltijos šalių politinio susitarimo dėl pastarųjų išstojimo iš BRELL įgyvendinimą.

Belieka laukti, kol Estijos, Latvijos ir Lietuvos, taip pat "Nord Pool" energijos rinkos reguliuotojai patvirtins 2020 metų rugsėjo 1 dienos savo energetikos ministrų susitarimą, kurį mūsų portalas jau pakankamai išsamiai aprašė. Sunku nuspėti, koks bus Rusijos ir Baltarusijos atsakas, aukščiau pateiktas yra tik vienas iš galimų variantų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kaliningrado sritis, BRELL
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuvos pasitraukimas iš BRELL apribos jos galimybes energijos prekyboje
BRELL liks: Latvija išspręs Baltijos šalių problemas, susitarusi su Baltarusija
Ekspertas: Baltijos šalys BRELL atžvilgiu panašios į laumžirgį iš Krylovo pasakėčios
Baltijos šalys ir Lenkija paprašė ES pinigų antrajam pasitraukimo iš BRELL etapui
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Moters ir vyro atlyginimai

Įvardytos priežastys, kodėl moterys Lietuvoje uždirba mažiau nei vyrai

(atnaujinta 11:59 2020.09.27)
Remiantis tyrimu, Lietuvoje įdarbinant moteris atsižvelgiama ne į kvalifikaciją, o į tai, ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda

VILNIUS, rugsėjo 27 — Sputnik. Moterys Lietuvoje vidutiniškai vis dar uždirba mažiau nei vyrai — atlyginimų atotrūkis praėjusiais metais siekė 12,4 proc., rašo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kiemas Vilniuje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Atlikus tyrimą šalies įmonėse, nustatyta, kad vyrai karjeros viršūnę pasiekia sulaukę maždaug 30-39 metų, kai moterys tokiu metu patiria didžiausią riziką būti diskriminuojamos dėl lyties darbo rinkoje — dažnai tokio amžiaus jos daro pertrauką karjeroje dėl motinystės ar sugrįžusios į darbą siekia derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.

Todėl moterys karjeros viršūnę tirtose įmonėse dažniausiai pasiekia būdamos 40–49 metų — šiuo amžiaus tarpsniu vidutinis moterų darbo užmokestis kai kuriais atvejais lenkė vyrų. Peržengus penktą dešimtį, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai vėl tampa akivaizdesni, ir dažniausiai — moterų nenaudai. 

"Verti po lygiai" projekto metu aiškintasi atotrūkio tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio priežastys, atlikta darbdavių ir darbuotojų apklausa, tirta esama situacija atrinktose įmonėse. 

Priežastys, kodėl moterys uždirba mažiau

Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio siekė 12,4 proc. Tai — tiek pat, kaip ir 2014 metais, po kurių iki pat 2017-ųjų šis rodiklis augo.

2018 ir 2019 metais pastebimas atotrūkio mažėjimas, tačiau ekspertų manymu, statistiką pakoregavo ne geresnė lyčių lygybės situacija, o ekonominiai procesai: padidėjęs vyrų nedarbas, augę viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, nes moterys jame sudaro didžiąją daugumą darbuotojų. 

Analizuojant darbo užmokesčio skirtumus konkrečiose ūkio šakose, nustatyta, kad, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių srityje moterų darbo užmokestis buvo ir 30,2 proc., o finansinėje ir draudimo veikloje — 36,3 proc. mažesnis nei vyrų. 

"Dvigubas moterų užimtumas — darbe ir namuose. Namų ūkio ruoša, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių globa – visi šie rūpesčiai paprastai gula ant moterų pečių. Turint daugybę kitų įsipareigojimų, moteriai sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, padaryti profesinę karjerą, užimti vadovaujančias pareigas, pasiekti aukštą materialinį statusą ir darbo užmokesčio lygį", — sakė Mykolo Romerio universiteto mokslininkė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė.

Skirtingas moterų ir vyrų užimtumo ir nedarbo lygis. Pats mažiausias užimtumo atotrūkis iš visų 28 Europos Sąjungos valstybių — Lietuvoje. Jis 2019 metais sudarė tik 1,6 proc., kai ES vidurkis — 11,4 proc. Viena vertus, Lietuvos moterų ir vyrų užimtumo lygis beveik vienodas, antra vertus, atsižvelgiant į papildomą moterų krūvį buityje, Lietuvos moterims tenka perteklinis darbas.

Lyčių skirtumai iškyla ir ieškant darbo. Moterų nedarbas tęsiasi ilgiau nei vyrų, jos dažniau išstumiamos į namų ūkį. Dauguma bedarbių vyrų kur kas greičiau susiranda darbą, o didelė dalis moterų, išstumtų iš rinkos, netenka darbo visam laikui.

Lietuvoje yra itin didelis išsilavinusių moterų nedarbas. Viena vertus, moterys, turinčios aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, negali visavertiškai savęs realizuoti Lietuvoje, antra vertus, tai reiškia, kad valstybėje neracionaliai naudojami žmogiškieji ištekliai. 

Taip pat pastaruoju metu šalyje pastebima tendencija, kai moterys vis dažniau renkasi darbus, neatitinkančius jų kvalifikacijos ir išsilavinimo. Siekiant įnešti svarų indėlį į namų ūkio biudžetą, jos kur kas dažniau nei vyrai imasi bet kokių prieinamų darbų, nes neturi galimybių laukti darbo pasiūlymo, atitinkančio jų išsilavinimą.

Ryškus pasiskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Moterys dažniau užima mažiau svarbias, neprestižines darbo vietas ir dažniau dirba lanksčiose, nepagrindinėse darbo rinkose.

Pagrindinėmis vyrų veiklos sritimis išlieka statybų sektorius, transporto ir saugojimo veikla, žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. Pagrindinės moterų ekonominės veiklos sritys — žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas, švietimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Dažnai tai — menkiau apmokamos profesijos. 

Moterų diskriminacija sprendimų priėmimo srityje ir valdyme. Nors bendras moterų išsilavinimo lygis yra aukštesnis, jos yra menkai atstovaujamos vadovaujamose pozicijose, sprendimų priėmimo grandyse (diplomatinėse atstovybėse, parlamente, ministrų kabinete, savivaldybių tarybose ir panašiai). 

Profesinės karjeros ir šeimos gyvenimo derinimas ir darbas nepilną darbo dieną. Galimybė derinti profesinį ir šeimos gyvenimą yra svarbi tiek moterims, tiek vyrams, nes didina darbo jėgos lankstumą, gerina žmonių gyvenimo kokybę, leidžia sėkmingai integruotis į darbo rinką ir išsilaikyti joje. 

Tyrimai rodo, kad tarp motinos ir vaiko gerovės yra tiesioginis priklausomybės ryšys. Moteris, turėdama lėšų, jas investuoja į savo vaikų išsilavinimą, sveikatą, pomėgius. Taigi, moterų diskriminacijos, ypač darbo rinkoje, problema tampa visos visuomenės problema.

Lietuvos vyrai kur kas rečiau nei moterys dirba ne visą darbo dieną. Taip yra dėl vyraujančio stereotipinio požiūrio, kad vaikų ir kitų globos reikalaujančių šeimos narių priežiūra turi būti priskiriama išimtinai moterims.

Moterų diskriminacija priimant į darbą. Remiantis tyrimu, Lietuvoje, įdarbinant moteris atsižvelgiama ne į kvalifikaciją, o į tai, ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda.

Kadangi įdarbinimo procese į moters kvalifikaciją ir profesinius gebėjimus kreipiama nepakankamai dėmesio, aukštą kvalifikacijos lygį ir kompetencijas turinčios moterys yra priverstos rinktis mažiau kvalifikuotą darbą. 

Labiausiai kriterijus dėl vaikų turėjimo taikomas 25–39 metų amžiaus moterims — būtent tokio amžiaus moterys dažniausiai gimdo ir augina vaikus, todėl jų padėtis darbo rinkoje yra sudėtingiausia. 

Panaši tendencija yra ir dėl darbo valandų lankstumo. Vaikus auginančiai moteriai sunkiau būti lanksčiai dėl darbo valandų, nes ji yra priversta derinti vaikų auginimą su darbu. Į fizinę išvaizdą daugiausia dėmesio kreipiama priimant į darbą 40–54 metų amžiaus moteris.

Tuo tarpu vyrams įdarbinimo procese taikomi kiti pagrindiniai kriterijai: profesinė patirtis, kvalifikacijos lygis, amžius, mobilumo galimybė ir kalbų įgūdžiai.

Darbo užmokesčio diskriminacija pagal lytį. Darbo kodeksas įpareigoja moterims ir vyrams už tą patį arba lygiavertį darbą mokėti vienodą atlygį.

Tačiau moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis išlieka tiek privačiojo, tiek ir viešojo sektoriaus įmonėse ir įstaigose. Praėjusiais metais MRU atliko tyrimą pasirinktose viešojo ir privataus sektoriaus įmonėse ir įstaigose, kuriose buvo vertinamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas.

Tyrimas parodė, kad vienoje iš penkių privataus sektoriaus įmonių moterys uždirbo 2,7 proc. mažiau nei vyrai už vienodą ar vienodos vertės darbą, o viešajame sektoriuje moterų atlygis buvo mažesnis net trijose iš penkių vertinime dalyvavusių įstaigų — atitinkamai, 2,9 proc., 3,7 proc., ir net 7 proc.

Tačiau specialistai pastebi, kad daugiausia atotrūkį tarp algų lemia tai, kad didesnė dalis moterų nei vyrų dirba prastesnį uždarbį siūlančiuose sektoriuose.

Tegai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atlyginimas, vyrai, moterys, Lietuva
Dar šia tema
Karbauskis prašo LRT paaiškinti išmokėtų atlyginimų dydį
Lietuvoje įsigalioja Darbo kodekso pokyčiai