Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 14:33 2020.09.21)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Temos:
Incidentas su Rusijos opozicionieriumi Navalnu (72)
Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, archyvinė nuotrauka

Konservatoriai tęsia puolimą prieš Nausėdą. Kuo gali atsakyti prezidentas?

(atnaujinta 07:23 2021.05.08)
Lietuvoje tęsiasi prezidento ir konservatorių priešprieša. Pusės pradėjo naudoti "sociologinę artileriją"

Iš pradžių atrodė, kad konservatorių bandymai kvestionuoti prezidento teisę atstovauti Lietuvai Europos vadovų taryboje (EVT) yra tik simbolinis jo spaudimo instrumentas. Bet vėliau pradėjo aiškėti, kad jie nejuokauja. 

Gitanas Nausėda pabandė pasakyti, kad jis neketina užleisti savo vietos šiuo atveju, nes konservatorių iniciatyvos yra antikonstitucinės, bet jų pozicijos tai nepakeitė. Priešingai — jie pradėjo dar aktyviau ieškoti teisinių būdų apriboti prezidento galias (pavyzdžiui, nusprendė įtraukti į žaidimą Seimo Europos reikalų komitetą).

Tada pasidarė galutinai aišku, kad Nausėda nėra konservatorių žmogus ir kad jie bando jį politiškai sulaužyti. Kaip tiksliai pažymėjo "Valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis: "Kada prezidentė Dalia Grybauskaitė vadovavo valstybei, kada konservatoriai buvo valdžioje, net minčių nebuvo, kad kažkas ne taip. Mes galime konstatuoti, kad visos problemos atsiranda dabar, kai Nausėda neatitinka konservatorių vertybių ir neatstovauja jų interesams".

Tokiu būdu, tarp prezidento ir konservatorių vyksta politinis karas. O kare, kaip sakoma, visos priemonės tinka. Kol konfliktas nepersikėlė į Konstitucinį teismą, Nausėda turi keletą variantų, kaip pasipriešinti. 

Pirmas — pasinaudoti kitų politinių jėgų pagalba. Opozicijos parama nelabai aktuali, nes nuo jos šiandien mažai kas priklauso. Todėl lieka liberalai valdančiojoje koalicijoje, be kurių konservatoriams būtų sunku prastumti bet kokį svarbų sprendimą. Tačiau ir šiuo atveju Nausėdai sunku tikėtis paramos.

Pavyzdžiui, kaip pažymėjo Viktorija Čmilytė—Nielsen: "Man rodos, kad geriausia būtų rasti sutarimą prezidentui ir premjerui, galbūt dalinantis šia funkcija tam, kad būtų kuo didesnė nauda Lietuvai". Anot jos, pagal valstybės sąrangą, formaliai atstovauti šaliai EVT turėtų prezidentas, tačiau daugumai kitų ES šalių ten atstovaujama premjerų lygiu. "Natūralu, kad tas lyderis, tas vadovas, kuris turi daugiau vykdomosios valdžios, turbūt būtų logiška, kad jis ar ji vyktų į tokius susitikimus", — reziumavo Čmilytė—Nielsen, ir akivaizdu, kad tokia pozicija Nausėdai netinka. 

Todėl lieka visuomeninės paramos resursas. Šiuo atveju prezidentas irgi negali pasigirti dideliais pasiekimais. Jeigu remtis "Vilmorus" atliktomis apklausomis, praeitų metų rugsėjį jį palankiai vertino 64,7 proc. respondentų, nepalankiai — 13 proc., o 2021 metų balandį šie skaičiai buvo — 53,8 ir 26,1 atitinkamai. Tai, žinoma, ne katastrofa, bet tendencija ne optimistinė.

Tačiau, kai "Vilmorus" paklausė, kas turėtų atstovauti Lietuvai EVT, 56,1 apklaustųjų vis tik pareiškė, kad tai turi daryti prezidentas, ir tik 18,6 proc. apklausos dalyvių teigė, kad šią atsakomybę turėtų perimti premjerė Ingrida Šimonytė. Tokie rezultatai įkvėpė Nausėdą, kuris pareiškė: "Aš manau, kad dažnai žmonėms užtenka supratimo ir jo yra dažnai netgi gerokai daugiau negu pas kai kuriuos politikus".

Tačiau konservatoriai greitai kontratakavo. Vienas aktyviausiai iniciatyvą keisti esamą atstovavimo EVT tvarką palaikantis jų frakcijos narys Matas Maldeikis išsiuntė Seimo Europos ir užsienio reikalų komitetų nariams, kaip jis teigia, jo iniciatyva atsiradusios sociologinės apklausos dėl atstovavimo EVT rezultatus.

ES vėliavos
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Kovo 29-balandžio 1 dienomis žiniasklaidos planavimo agentūros "Open Agency" atliktos apklausos duomenimis, 39,8 proc. respondentų mano, kad prezidentas ir premjerė į EVT vyktų pakaitomis; trečdalis (32,3 proc.) apklaustųjų pasakė, kad į EVT ir toliau turėtų keliauti tik prezidentas, o 15,9 proc. apklausos dalyvių — kad vyriausybės vadovas.

Šiame kontekste akivaizdu, kad didelę įtaką turėjo apklausų forma: pirmoje buvo du variantai (prezidentas ar premjeras), antroje — trys (prezidentas, premjeras, pakaitomis), — ir pažymėtina, kad tas pats žmogus, jeigu rinktis iš dviejų variantų, gali paremti prezidentą, bet jeigu rinktis iš trijų, gali pasirinkti važiavimą pakaitomis. Kitaip tariant, apklausos yra dalykas, kuriuo galima manipuliuoti savo naudai. 

Gerai apie tai pasakė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja Milda Ališauskienė, komentuodama prezidento kanceliarijos užsakymu atliktą apklausą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo: "Manyčiau, kad eilinį kartą susiduriame su situacija, kai nekorektiškai naudojami sociologinių tyrimų įrankiai. Ką pirmiausia turiu omenyje, tai kad apklausos klausimas, toks, koks jis užduotas, yra nekorektiškas, nes nėra aišku, kas turima omenyje po sąvoka "Stambulo konvencija" moksline prasme. Tai, kad visuomenėje sukelta didžiulis nepasitenkinimas dokumentu, kuris taip pavadintas, nieko mums nepasako apie problemas, kurias dokumentas įvardija ir siūlo spręsti".

EVT atveju viskas labai panašiai — didelė dalis žmonių žino ginčo klausimą, bet negali profesionaliai įvertinti situacijos ir todėl sprendžia, remdamiesi simpatijomis Nausėdai ir Šimonytei/konservatoriams arba žmogiškuoju konstruktyvumu (tegul pakaitomis važiuoja, kad niekas neliktų nuskriaustas). Kitaip tariant, šiandien piliečių nuomonė dėl EVT iš esmės yra plaukiojanti, nes konservatoriai lygtais nori padaryti geriau valstybei, prezidentas kaip ir pagrįstai gina savo konstitucines teises, o ekspertai ir už vienus, ir už kitus. 

Atitinkamai, tam, kad visuomeninis resursas konsoliduotųsi ir įgautų formą, jam reikalingi ne protingi samprotavimai apie EVT darbo specifiką, o aiškus orientyras, konkrečiai sudėlioti vidinio politinio konflikto akcentai (pirmiausiai, iš prezidento pusės).

Jie galėtų būti tokie: prezidentas (ir ypač dabartinis, kuris yra ekonomistas) gali efektyviai atstovauti Lietuvai EVT, o konservatoriai vienareikšmiškai paaštrino šį klausimą ne dėl valstybės, o dėl savo interesų, siekdami politiškai palaužti konkrečiai Nausėdą, kuris nenori vykdyti jų nurodymų.

Norint laimėti šią kovą, prezidentui reikia pasakyti tai, ką sako Karbauskis (kad konservatoriai nori atimti iš jo valdžią), agresyviau kritikuoti Šimonytės ir "konservatorių vyriausybės" klaidas, o galbūt, net pareikalauti užsienio reikalų ministro atsistatydinimo, nes jis vadovauja partijai, kuri savanaudiškai siekia apriboti prezidento galias.

Jeigu viskas baigsis Konstituciniame teisme, prisiminus Rolando Pakso istoriją, nėra garantijos, kad Nausėda sulauks sprendimo, kurio tikisi. Todėl jam reikia jau dabar pradėti veikti kiečiau, bandant emociškai patraukti savo pusėn visuomenę. Jeigu gi, metęs iššūkį konservatoriams, prezidentas ir toliau elgsis politine prasme inteligentiškai, anksčiau ar vėliau jis tiesiog bus vienaip ar kitaip (per Seimą, vyriausybę ar Konstitucinį teismą) "suvalgytas", nes oponentai raudonų linijų neturi.

Nugalėtojai neteisiami. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ingrida Šimonytė, Tėvynės sajunga-Lietuvos krikščionys demokratai, konservatoriai, Gitanas Nausėda
Dar šia tema
Karbauskis įvertino, kam valdantieji jau dabar ruošia vietą Prezidentūroje
Šešėlinė Vyriausybė pasakė apie valdančiųjų bandymus atimti valdžią iš Lietuvos vadovo
Vilnius

Geopolitikos labui: Lietuvos lenkams užsiminta, kam reikia paklusti

(atnaujinta 12:05 2021.05.07)
Valdantieji konservatoriai vėl atkreipė dėmesį į regionus, kuriuose kompaktiškai gyvena Lenkijos gyventojai. Jie siūlo įsteigti fondą ir specialų televizijos kanalą, kurie "padės" informaciniame kare su "Kremliaus propaganda"

Varšuvoje ir Vilniuje buvo surengti bendri renginiai Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos 230-ųjų metinių proga. Renginių metu Lenkijos ir Lietuvos vadovybės nesigailėjo viena kitai komplimentų ir reveransų. Jie prisiminė šimtmečius skaičiuojančios istorijos bendrus puslapius ir tai, kaip kartu kovojo prieš maskvėnus. Jie stengėsi neprisiminti rimtų nesutarimų, tokių kaip Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymas.

Bet būtent lenkų tautinės mažumos, kuri kompaktiškai gyvena Šalčininkų ir Vilniaus regionuose, problemos visada buvo kliuviniu tarp Varšuvos ir Vilniaus. Ypač naujausios nepriklausomybės istorijos aušroje po TSRS žlugimo ir Varšuvos pakto. Per pastaruosius 30 metų šūkis "Vilnius yra mūsų!" buvo ir lieka baisiausias vietos elitui. Ir tik Lietuvos lenkų tautinės mažumos lyderių protingumas neleido 1990-aisiais įsiplieskti konfliktui tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl ginčijamų teritorijų.

Kieno Vilnius?

Tačiau "lenkų klausimo" nepavyko galutinai išspręsti nei tada, nei šiandien. Vietiniai lenkai iki šiol sveikina vienas kitą šiais baisiais žodžiais "Vilnius yra mūsų!". O XXI amžiaus pradžioje, o Dieve, lenkai netgi sukūrė savo frakciją Seime (Lietuvos lenkų rinkimų akcija — Krikščioniškų šeimų sąjunga, LLRA-KŠS). Tiesa, ne be Lietuvos rusų pagalbos. Patys lenkų tautinės mažumos atstovai negalėjo įveikti 5% barjero parlamento rinkimuose. Jiems visada trūko dviejų ar trijų dešimtadalių procentų. Priminsime, kad lenkai (5,8 proc.) ir rusai (4,9 proc.) yra didžiausios tautinės diasporos Lietuvoje. Atskirai jie nekelia grėsmės vietos elitui, tačiau "kartu — jie yra jėga!". Būtent su šiuo šūkiu Lietuvos rusai ir lenkai susivienijo, kad kartu ginti savo teises, kurias garantuoja Europos tautinių mažumų teisių konvencija. Ir kaip rezultatas — 2012 ir 2016 metais LLRA-KŠS turėjo ne tik savo frakciją Seime, bet ir buvo valdančiosios koalicijos sudėtyje ir turėjo savo ministrus.

Aišku, kad reikėjo baigti su tokiu bjaurumu. Ir būtent į Lietuvos rusų ir lenkų suskaldymą buvo nukreiptas pagrindinis dešiniųjų smūgis per praėjusių metų parlamento rinkimus. Apie tai, kokius nešvarius metodus, įskaitant raginimą fiziškai sunaikinti LLRA-KŠS lyderius, naudojo konservatoriai kartu su liberalais, Sputnik Lietuv“ jau rašė. Nuleidę užkardą prieš LLRA-KŠS, konservatoriai ir liberalai įgijo minimalią persvarą, kuri suteikė jiems teisę kurti valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę.

Lenkų frontas

Ir štai dabar — eilinis puolimas vidiniame "lenkų fronte". Pirmiausia buvo vykdoma informacinė kampanija, siekiant pateisinti būsimus veiksmus prieš oficialią Varšuvą. Apklausa, atlikta valdančiojo elito užsakymu, parodė baisius rezultatus. Daugumą Lietuvos lenkų, gyvenančių "separatistiniuose regionuose" (Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose), paveikė "Kremliaus propagandos" virusas. Jie žiūri Rusijos televizijos kanalus ir kenksmingas interneto svetaines. Ir net daugiau, nei Lenkijos televizija. O reiškia, atėjo laikas "pjauti nelaukiant peritonito".

Akivaizdu, kad šių dienų Lenkijos ir Lietuvos elitui "Kremliaus propaganda" yra tarsi raudonas skuduras jaučiui. Tai reiškia, kad visas kitas — smulkmena. Jei tam, kad susidorotų su Rusija, būtina paaukoti tautinių mažumų teises, tebūnie taip. Būtent oficiali Varšuva pirmoji, dar prieš parlamento rinkimus, vietiniams lenkams nurodė, kad atėjo laikas nutraukti politinę draugystę su Lietuvos rusais. Tai reiškia, reikia paklusti Lietuvos patriotams ir... tyliai asimiliuotis. Už paklusnumą jums net duos pinigų iš Pietryčių Lietuvos plėtros fondo. O specialiai sukurtas televizijos kanalas parodys, kaip konservatoriai ir liberalai myli vietinius lenkus ir jaudinasi dėl jų moralinės bei patriotinės išvaizdos. O žurnalistai "iš asimiliuotųjų" papasakos lenkų kalba apie "teisingas" šeimos LGBT vertybes.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, lenkai, Lenkija, politika
JAV kariai, archyvinė nuotrauka

"Akivaizdus melas": karo ekspertas apie NATO signalą Rusijai

(atnaujinta 12:27 2021.05.09)
Gegužės 8-osios naktį Nurmsi aerodrome Estijoje, vykdant pratybas "Swift Response", nusileido keli šimtai JAV parašiutininkų

VILNIUS, gegužės 9 — Sputnik. Karo ekspertas Aleksejus Leonkovas interviu RT pakomentavo pastaruosius Amerikos kariuomenės manevrus Estijoje.

Gegužės 8-osios naktį Estijoje JAV, vykdydamos pratybas "Swift Response", nuleido virš 700 karių, karinės technikos ir įrangos. Estijos pusė patikslino, kad didžioji dalis desantininkų buvo gabenami transporto lėktuvais tiesiai iš JAV.

"Jensas Stoltenbergas (NATO generalinis sekretorius — Sputnik) ne kartą yra sakęs, kad tokios pratybos yra tam tikra žinia Rusijai, kad NATO vienijasi ir jėgos demonstracija siekia suvaldyti Rusiją", — sakė Leonkovas.

Ekspertas patikslino, kad naujojoje NATO strategijoje kalbama apie "agresyvius veiksmus" ir iššūkį iš Maskvos pusės, todėl į tokias pratybas reikėtų žiūrėti kaip į tikslingą.

"Ir mūsų stebėtojai nėra kviečiami į šias pratybas. Tuo pačiu metu jie akivaizdžiai meluoja, kad mes nepateikėme paraiškos. Tiesiog taip priimta, kad mūsų nekviečia", — sakė Leonkovas.

Specialistas pridūrė, kad Maskva visada kviečia Vakarų stebėtojus dalyvauti jos karinėse pratybose. Be to, Rusijos manevrų metu nė viena tikroji šalis nėra įvardijama kaip potencialus priešas, tuo tarpu įvairi bendra NATO ir Ukrainos karinė veikla atvirai skelbia ginkluotą konfrontaciją su Rusija.

"Swift Response" pratybos Estijoje prasidėjo gegužės 5 dieną. Manevruose taip pat dalyvauja Estijos gynybos pajėgų 1-oji pėstininkų brigada, šalyje dislokuotas NATO batalionas ir kiti daliniai. "Swift Response" yra "Defender Europe" pratybų, kurios prasidėjo kovo mėnesį ir tęsis iki birželio, dalis. Juose dalyvauja 28 tūkstančiai karių iš 26 šalių, manevrai vyksta daugiau nei 30 poligonų.

Tegai:
pratybos, JAV, Estija
Dar šia tema
"Viskas paruošta smūgiui": Pentagonas perkelia operatyvines pajėgas į Europą
Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu
NATO vadovas paskelbė apie Rusijos "karinį buvimą" prie sienos su Ukraina