Lietuvos ir Lenkijos vėliavos, archyvinė nuotrauka

Antilenkiška staigmena. Lietuvos teisėjai nusprendė įsikišti į politiką

(atnaujinta 15:50 2020.09.22)
Lietuvos teisėjų taryba kategoriškai nesutinka su premjero parama teismų reformai Lenkijoje, kuri pažeidžia pagrindinę taisyklę — nepriklausomybę ir nešališkumą. Paaiškėjo, kad teisėjai parodė nelojalumą tiek vykdomajai valdžiai, tiek vienai iš politinių jėgų

Dvi pagrindinės nesutaikomos pastarųjų metų Lietuvos politinės jėgos — konservatoriai (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, TS-LKD) ir "valstiečiai" (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, LVŽS) — prie rinkimų artėja su panašiais rinkėjų pasitikėjimo rodikliais. Remiantis naujausia "Vilmorus" atlikta nuomonės apklausa, kurią paskelbė "Lietuvos rytas", atotrūkis tarp TS-LKD ir LVŽS yra mikroskopinis. 15,1 proc. rinkėjų yra pasirengę balsuoti už valstiečius, o 14,9 proc. — už konservatorius. Ir tai atsižvelgiant į tokių apklausų paklaidą, kuri paprastai yra apie tris procentus.

Taigi, visiškai įmanoma, kad rinkimų nugalėtoją teks nustatyti teismuose. Beje, panaši situacija klostosi ir JAV prezidento rinkimuose. Ir šiandien ten viskas taip painu, kad vyriausiosios JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjos Ruth'os Ginsburg mirtis gali radikaliai paveikti rinkimų rezultatus. Jei skirtumas tarp Trampo ir Baideno atsidurs paklaidos ribose, balsų skaičiavimas iš rinkimų komisijos bus perkeltas į Aukščiausiojo teismo posėdžių salę. O ten susidarė pusiausvyra. Pusė teisėjų yra konservatoriai, pusė — demokratai. Tik vieno teisėjo paskyrimas vietoj mirusios Ginsburg gali nulemti rinkimų baigtį.

Paralelės peršasi savaime. Ir jei šiandien JAV Aukščiausiajame Teisme yra penkiasdešimt demokratų prieš penkiasdešimt konservatorių teisėjų, tai Lietuvoje pusiausvyra yra tik vienos politinės jėgos — TS-LKD — naudai. Tai matyti iš naujausių teisėjų, kurie pagal Konstituciją neturėtų kištis į politiką, pareiškimų. Prisiminkite neseniai paskelbtą Konstitucinio Teismo pareiškimą, kad LVŽS vadovaujama vyriausybė yra "neteisėta". Visus tuos metus tylėjo, o štai dabar garsiai pasisakė. Premjeras Saulius Skvernelis šią Konstitucijos sergėtojų kalbą jau pavadino "keista".

Ir štai dar viena dabartinės Lietuvos teisėjų tarybos ataka prieš premjerą ir valdančiąją koaliciją. Savotiškos įstatymų sergėtojų profesinės sąjungos ataka.

"Lietuvos Vyriausybės vadovo pasisakymus apie Lietuvos paramą Lenkijos valdžios vykdomai teismų reformai vertiname kaip nulemtus įtempto rinkiminio laikotarpio ir atsiribojame nuo bet kokių šią reformą palaikančių teiginių", — žiniasklaidoje cituojamas Teisėjų tarybos pranešimas.

Tai yra, teisėjai tarsi pripažįsta, kad ministro pirmininko pareiškimas yra grynai politinis žingsnis, ir išsižada vyriausybės vadovo žodžių. Tuo pat metu patys teisėjai tapo šios politinės kovos dalyviais. O juk galėtų nutylėti arba bent jau deklaruoti savo poziciją po trijų savaičių — po Seimo rinkimų. Šiuo klausimu laiko pakanka. Juk teismų reforma Lenkijoje, kurią, beje, kritikuoja ir aukščiausia ES vadovybė, nėra vienos dienos klausimas. O štai naujosios Seimo sudėties rinkimai jau spalio 11 dieną. Ir bet kokia, net ir mažiausia vienos iš politinių jėgų klaida gali pakreipti svarstykles į priešo pusę.

Verta priminti, kad per paskutinius 2016 metų Seimo rinkimus, po pirmojo turo, susiklostė panaši padėtis. Tuomet, suskaičiavus balsus daugiamandatėse apygardose, konservatoriai aplenkė valstiečius tik vienu mandatu. Ir jie jau šventė pergalę, o jų lyderis Gabrielius Landsbergis matavosi premjero fraką. Tačiau po dviejų savaičių, per balsavimą vienmandatėse apygardose, tuomet dar mažai žinomos partijos "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos" atstovai iškovojo tvirtą pergalę. Atotrūkis buvo toks didžiulis, kad jokios konservatorių apeliacijos teismuose nebūtų padėjusios. Jiems teko susitaikyti ir ketveriems metams atsisėsti į opozicijos kėdę.

Šiandien, sprendžiant iš naujausių apklausų, situacija yra beveik tokia pati. O pagal pirmojo rinkimų turo (spalio 11 dieną) rezultatus vis tiek nebus įmanoma įvertinti galutinės tos ar kitos partijos pergalės. Tačiau negalima atmesti varianto, kad "naujos valdžios" klausimas turės būti išspręstas padedant teisėjams.

Ir dar priminsime, kad prieš paskutinius rinkimus politinėje loterijoje tik mėgėjas galėjo lažintis dėl Ramūno Karbauskio vadovaujamos LVŽS pergalės. Juk tuomet apklausų favoritėmis buvo tik dvi tradicinės partijos — konservatoriai (TS-LKD) ir socialdemokratai (LSDP). Bet lietuvis rinkėjas "iš provincijos" trenkė kumščiu ir suteikė valdžią šalyje naujai politinei jėgai — "valstiečiams". Kiek jie patenkino rinkėjų pokyčių viltis? Tai galutinai paaiškės tik po antrojo rinkimų turo — spalio 25 dieną.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Seimo rinkimai, Lenkija, teisėjai, Lietuva
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (227)
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuva ir Lenkija nori įtraukti ES ir JAV į situaciją Minske
Lietuva ir Lenkija aptarė protestus Baltarusijoje: žada paramą ir bevizį režimą
Lietuvos ir Lenkijos SAM vadovai įsipareigojo kartu toliau kovoti su COVID-19 plitimu
Ekspertas: ES neduos Lenkijai pinigų jos idėjoms dėl Baltarusijos
Baltieji rūmai, archyvinė nuotrauka

Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis

(atnaujinta 16:44 2020.10.24)
Panašu, kad šalis pagaliau pateko į paranojišką "apgultos tvirtovės" būseną

Užuot sprendusi vidaus problemas (ir jų yra daug, įskaitant stichinių nelaimių padarinius, masinius protestus, policijos žiaurumą, nusikalstamumą ir siaubingą koronaviruso statistiką), valdžia kovoja su užsienio propaganda, tarsi nebūtų kitų reikalų.

Jūs, žinoma, suprantate, apie kurią šalį kalbame.

Jungtinių Valstijų valstybės departamentas dar šešias Kinijos žiniasklaidos priemones savo teritorijoje paskelbė "užsienio misijomis", nes jas, pasak JAV vyriausybės, "didžiąja dalimi arba visiškai kontroliuoja Kinijos valstybė". Taigi, kinų leidinių, kuriems taikoma ši apibrėžtis, skaičius išaugo iki 12.

Tuo pat metu valstybės sekretorius Maikas Pompėjas sakė, kad jo departamentas "neplanuoja nustatyti jokių apribojimų, ką šios žiniasklaidos priemonės skelbs JAV": "Mes tiesiog norime padaryti taip, kad Amerikos žmonės, informacijos vartotojai, galėtų atskirti laisvosios spaudos parašytas naujienas nuo Kinijos komunistų partijos skleidžiamos propagandos. Tai nėra tas pats". Jis pridūrė, kad šiuo žingsniu siekiama "sužlugdyti Kinijos komunistinės propagandos pastangas".

Apie tai, kad nėra apribojimų, valstybės sekretorius pasakė ne visai teisybę. Neabejotinai atsiras Kinijos žurnalistų darbo apribojimų, pradedant reikalavimais sumažinti maksimalų atstovybių skaičių (nuo 200 iki 160) ir baigiant tuo, kad Kinijos žiniasklaida bus priversta laikytis tų pačių reikalavimų kaip ir diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, be Valstybės departamento pritarimo šios žiniasklaidos priemonės negalės nusipirkti ar išsinuomoti biuro patalpų; visi pasikeitimai darbovietėje, darbuotojų samdymas turės būti užregistruoti Valstybės departamente.

Jums ir man, žinoma, nėra nieko naujo — tai tik Kinijos eilė: pirmosios oficialios "raganos" su vėlesne jų medžiokle buvo kaip tik Rusijos žurnalistai.

Vienintelis skirtumas yra tas, kad su Rusijos "propaganda" kovojo ankstesnės — demokratinės — Amerikos valstybinės administracijos atstovai, o su Kinijos — respublikinės administracijos atstovai.

Bet išdrįskime manyti: kaip ir Trampas nepagerino Amerikos valstybės požiūrio į Rusijos žiniasklaidą (iš tikrųjų RT jau buvo pripažinta užsienio agentu jau vadovaujant Trampui), taip pat Baidenas (jo pergalės atveju, arba, jei jis negalės dirbti dėl medicininių priežasčių, Kamala Haris) neatšauks priemonių, kurių Amerika ėmėsi prieš KLR žiniasklaidą. Trampas, ne kartą pavadintas "Putino marionete", buvo pasmerktas įrodyti priešingai. Baidenas, apkaltintas ryšiais su Kinija, taip pat bus pasmerktas būti nuolankesniu už patį Trampą Kinijos atžvilgiu.

Žinoma, neįmanoma rimtai laikyti Kinijos žiniasklaidos veiklos Amerikoje komunistine propaganda. Šalis, kurioje yra keturi šimtai milijardierių (daugiau nei šeši šimtai vien tik Jungtinėse Valstijose) ir tūkstančiai didelių privačių korporacijų, jau seniai nebepropaguoja privačios nuosavybės ir žmonių nuosavybės skirtumų panaikinimo. Kai "trampistai" kalba apie "komunistinę propagandą", jie paprasčiausiai vartoja terminą, kuris, remiantis sena atmintimi, turėtų išgąsdinti dalį Amerikos rinkėjų, kurie vis dar užstrigę Šaltajame kare ir su Reiganu įsisavinę kalbas apie "Blogio imperiją" ir tokius filmus kaip "Raudonoji aušra" (kubiečiai ir rusai užpuola ir okupuoja Ameriką, norėdami sušaudyti pusę žmonių ir atimti iš jų Dievo suteiktas teises).

Be to, Kinijos žiniasklaidos auditorija Amerikoje yra tokia maža, kad neturi reikšmingos įtakos Amerikos vidaus politikai.

Todėl turime Amerikos vidaus elito politinių ginčų ištraukimą į išorinį pasaulį. Ir tai jau yra problema — tiek pasauliui, tiek (visų pirma) pačiai Amerikai.

Apgaulė ta, kad pagarsėjusi pasaulinė Amerikos lyderystė — įskaitant informacinę — iš pat pradžių buvo ne tik galingas Amerikos pranašumas, bet ir gana sunki, nepatogi ir atsakinga našta.

Džiaugdamiesi 2000-ųjų pabaigoje ir 2010-ųjų pradžioje, kaip šaunūs Amerikos socialiniai tinklai skverbiasi į išorinį pasaulį, atnešdami Amerikos tiesos balsą visų nedemokratiškų šalių gyventojams ir išprovokuodami jose "spalvotąsias revoliucijas", Amerikos mokslinių tyrimų centrai aiškiai praleido vieną akivaizdų momentą.

Ogi tą, kad šiuolaikinė informacinė erdvė iš prigimties nėra vienpusis garsiakalbis, kabantis ant stulpo virš kiekvieno planetos gyventojo. Tai taip pat visada ir mikrofonas, dėl kurio informacijos judėjimas yra dvipusis.

Tuo tarpu "naujosios žiniasklaidos priemonės" pagal apibrėžimą sugeba išlaikyti savo pasaulinę įtaką tik tol, kol jose esantis informacijos judėjimas lieka laisvas.

Norint suprasti, kaip Amerikos informacinės struktūros pasirodė tikrai laisvo žodžio pasaulyje, pakanka perskaityti dramatišką cenzūros raidos istoriją Facebook. Kaip spalio viduryje rašė "The New York Post", 2004 metais Facebook draudimų sąrašas buvo surašytas viename puslapyje, o moderatorių buvo 12. 2015 metais tinkle dirbo 4,5 tūkst. moderatorių, o draudimų vadovas kelis kartus padidėjo. 2020 metais Facebook dirba 15 tūkstančių moderatorių, o draudimų talmudas išaugo iki 12 tūkstančių žodžių su daugybe punktų ir papunkčių. Akivaizdu, kad moderatorių legionas tik augs (iš tikrųjų pagal senovės Romos standartus jų jau yra trys legionai). Tų dalykų, kurių negalima parašyti Facebok, sąrašas tik plėsis ir plėsis.

Reikšminga tai, kad beveik iškart po šio straipsnio parašymo "The New York Post" patyrė precedento neturinčią tiek iš Facebook, tiek iš Twitter cenzūros akciją — jos sensacija apie garsųjį Hanterio Baideno nešiojamąjį kompiuterį buvo ne tik ignoruojama pagrindinių Amerikos žiniasklaidos priemonių, bet ir buvo negailestingai išimta iš abiejų pagrindinių amerikiečių socialinių tinklų (iš esmės galų gale tai ir tapo sensacija).

Paradoksalu, bet būtent Amerika pasirodė esanti pagrindinė laisvės, kurią ji taip ilgai ir įkyriai propagavo pasauliui, auka. Pasirodo, kad būtent Rusijoje (autoritarinėje, nedemokratinėje Rusijoje) užsienio žiniasklaida — įskaitant Europos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos, taip pat, atvirai vyriausybiškai nusiteikusi ir labai antirusiška — gali nepatirti jokių problemų ir dirbti be menkiausio valstybės spaudimo.

O pačiai Amerikai galimybė iš tikrųjų laisvai skleisti informaciją buvo šokas, sukėlęs siautulingą priešų paiešką ir atvirai kvailų draudimų barstymą į dešinę ir kairę.

Dėl to matome nepaprastai pamokantį dalyką. "Žodžio laisvės skelbėjai" bando chaotiškai nutildyti prieštaraujančius balsus pačioje Amerikoje. Pakeliui valstybė bando užčiaupti tuos, kuriuos paprasčiausiai gali pasiekti savas įstatymas, tai yra, užsieniečius (praėjusį sezoną madoje buvo tik Rusija, dabar prie jos prisidėjo Kinija).

Kodėl JAV pasirodė esanti silpna laisvės grandis? Aš turiu tik vieną versiją: dėl labai atokios geografinės padėties, apsuptos poros silpnų kaimynų, taip pat dėl ​​šimtmečių senumo vienos gyventojų grupės su tvirtu vertybių ir taisyklių rinkiniu dominavimo pačioje šalyje, Amerika paprasčiausiai nesivargino sukurti tikro vidinio dialogo mechanizmus. Ne, ginčų buvo, įskaitant ir ideologinius, bet jie apskritai buvo toje pačioje "baltojoje protestantų tikrovėje", ta pačia sąvokų kalba.

Tačiau globalizacija, kuriai pradėjo vadovauti Amerika, pakeitė pačią Ameriką. Ji pati (dėl imigracijos, demografinių pokyčių, neišvengiamo vidinės įvairovės didėjimo) pradėjo kalbėti skirtingomis konceptualiomis kalbomis. O kai atėjo pirmoji tikra vidinė konfrontacija, paaiškėjo, kad ji visiškai nesupranta pati savęs. Todėl Amerikos visuomenės stabilumas ir jos sugebėjimas "paversti visų spalvų ir įsitikinimų žmones vienodais amerikiečiais" pasirodė esąs tik mitas apie save.

O 2020-ųjų krizė, kuri sukrečia ištisas šalis, pasak amerikiečių ideologų, turėtų sutriuškinti "autoritarinius" režimus ir jokiu būdu nepakenkti demokratinėms valstybėms, tačiau vietoje to kažkodėl pagrindinė pasaulio demokratija karščiuoja ir blaškosi tarp anarchijos ir šaltos cenzūros.

O Rusija, žiūrėdama į tai, jaudinasi tik dėl "peršalimo jos laidotuvėse".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
žodžio laisvė, Rusija, JAV
Opozicijos protestuotojai Minske, archyvinė nuotrauka

Baltarusija palaidojo "spalvotąją revoliuciją"

(atnaujinta 17:43 2020.10.24)
Baltarusijos opozicijai taip nepasisekė, kad ji turi visas galimybes pralaimėti net nominacijoje "Metų nevykėlis"

Prieš ją žaidžia tiek nuo jos nepriklausančios aplinkybės, tiek jos pačios lyderiai, kurie pateikia tokias kerinčias iniciatyvas, kad net neaišku, kaip jas iškęsti be didelių reputacijos ir įvaizdžio praradimų.

Beveik prieš dvi savaites Svetlanos Tichanovskajos Aleksandrui Lukašenkai pateikto "ultimatumo" terminas baigiasi sekmadienį. Kadangi nėra nė menkiausio Baltarusijos valdžios pasirengimo įvykdyti jo reikalavimus ženklo, nuo pirmadienio, remiantis "prezidentės Svetos" pažadu, Baltarusija turėtų pasinerti į visos šalies streiko, kelių užtvėrimo ir pardavimų valstybinėse parduotuvėse žlugimo chaosą.

Tačiau tokia įvykių raida kiekvieną dieną atrodo vis fantastiškesnė.

Panašu, kad tai buvo pradėta įtarti net opozicijos Koordinacinėje taryboje, kuri dabar yra suglumusi, kaip iš padėties išeiti su mažiausiais nuostoliais. Vienas iš jos narių Pavelas Latuška sakė, kad pasibaigus ultimatumo, kuris lengvu rankos mostu virto "tautiniu" ultimatumu, terminui, jie pradės didinti savo aktyvumą. Labai patogi formuluotė, suteikianti plačiausią interpretavimo galimybę, neprisiimant jokio įsipareigojimo.

Tačiau neteisinga vis akivaizdesnę Baltarusijos protestų nesėkmę sieti tik su vidiniais veiksniais, nors jie, be abejo, atlieka svarbų vaidmenį.

Baltarusijos opozicijai (ir jos užsienio kuratoriams) nepasisekė pradėti valdžios nuvertimo tuo metu, kai buvo masiškai diskredituojamas "spalvotosios revoliucijos" reiškinys.

Pusantro dešimtmečio jis — šis reiškinys — buvo reali grėsmė valdžios institucijoms ir kartu įkvėpimas daugelio šalių opozicijai. "Spalvotosios revoliucijos" buvo laikomos puikiu ir visagaliu ginklu norint pakeisti nepageidaujamus valdovus ir režimus. Ši koncepcija vienus demoralizavo, o kitiems suteikė tikėjimo neišvengiama jų pergale.

Bet, ko gero, svarbiausias dalykas — didžiulis skaičius žmonių, neturinčių tiesioginio ryšio su politika, buvo nuoširdžiai įsitikinę tikro gyvenimo pasikeitimo tokiu būdu į gerąją pusę galimybe.

Juk "spalvotoji revoliucija" nėra tik valstybės perversmas. Ji neįmanoma be apolitiškų įprastoje situacijoje, tačiau tvirtai įsitikinusių, kad reikia nedelsiant pakeisti valdžią pagal rašytines šviesesnės ateities taisykles, piliečių, užtvindančių gatves. Tai paskatino dešimtis ir šimtus tūkstančių žmonių 2011 metais atvykti į Kairo Tahriro aikštę, o 2013 metais — į Euromaidaną Kijeve.

Beje, baltarusių protestai iš pradžių taip pat galėjo pasigirti gana didele mase. Tačiau įvykių masiškumas nuolat krinta.

Esmė toli gražu ne tik ta, kad žmonėms atsibodo neefektyvus jų dalyvavimas renginiuose ir šūkis "Lukašenka, lauk", kaip paaiškėjo, neturi magiškos galios išstumti "neteisingą" šalies vadovą. Lygiagrečiai su Baltarusijos įvykiais kitose pasaulio vietose vyksta gana puikūs procesai, kurie priverčia respublikos piliečius blaiviau vertinti tai, kas vyksta namuose.

Yra Kirgizija, kuri dabar išgyvena trečią per 15 metų politinę krizę, kuriai taikoma "spalvotosios revoliucijos" etiketė. Nedaugelis nuveikė daugiau, kad diskredituotų šį reiškinį, nei ši Vidurio Azijos šalis, nes visų perversmų, lydimų gatvės riaušių ir anarchijos, pagrindinis rezultatas buvo tas, kad Kirgizijos visuomenėje neįvykdavo permainų į gerąją pusę.

Yra Armėnija. Vis didėjančio skepticizmo dėl bet kokių maidanų ir jų vis dažniau pasitaikančių nesėkmių kontekste būtent 2018 metų Jerevano įvykiai buvo pavyzdinis visais atžvilgiais "aksominės revoliucijos" pavyzdys. Sukilę žmonės demokratijos, europietiškos ateities ir kovos su korupcija vardu sėkmingai sunaikino erzinančią galią, valstybei pradėjo vadovauti tas, kurio norėjo žmonės — ir naujasis lyderis net turi kuo pasigirti pirmaisiais valdymo metais. Bet kokiu atveju, katastrofiškų rezultatų nebuvimas, kaip Ukrainoje ar toje pačioje Kirgizijoje, šiandieniniais laikais jau gali būti laikomas reikšmingu pasiekimu.

Bet kokia žmonių, nugalėjusių korumpuotus ankstesnės valdžios pareigūnus, ir pažangaus demokratinio lyderio, europinio pasirinkimo esmė, jei Armėnija vėl atsidūrė labai seno ir kruvino konflikto epicentre? Be to, net ir toli nuo politikos esantis žmogus supranta, kad Azerbaidžanas savo interesais panaudojo kaimynės demokratines paieškas, kurių rezultatą dabar galima stebėti Kalnų Karabache.

Sąvoka "spalvotoji revoliucija" netiesiogiai rodo, kad pasaulis yra nuostabi, saulėta, draugiška vieta, kur žmonės yra vienas kito broliai — ir tik pašalinus kai kurias žalingas jėgas valstybės vadovėje, šalis virsta tuo pačiu žydinčiu, gyvenančiu darniai su kitais sodu. Baltarusijos visuomenei Kirgizija ir Armėnija yra akivaizdus priminimas, kad toks požiūris yra iliuzija, neturinti nieko bendro su realybe nei vidaus, nei užsienio politikos požiūriu.

Nenuostabu, kad protestai Baltarusijoje nuolat juda vis labiau neišvengiamos jų nesėkmės link.

Taip elgdamasi respublika įkals vinį į visame pasaulyje vykstančio "spalvotųjų revoliucijų" mito karstą.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
protestai, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Tichanovskaja papasakojo apie savo gyvenimo sąlygas Lietuvoje
Tichanovskajos atstovė spaudai nesugebėjo paneigti, kad ji gavo pinigų iš Lukašenkos
Nausėda reiškia paramą Baltarusijos opozicijos Koordinacinei tarybai
Tichanovskaja su Šveicarijos deputatais aptarė krizę Baltarusijoje
Laikrodis, archyvinė nuotrauka

Lietuvoje įvedamas žiemos laikas: laikrodžius suksime atgal

(atnaujinta 22:42 2020.10.24)
Tikimasi, kad toks perėjimas bus padarytas paskutinį kartą. Tuo pačiu metu vis dar nėra aišku, kokį laiką — žiemos ar vasaros — vyriausybė patvirtins pagrindiniu

VILNIUS, spalio 25 — Sputnik. Lietuvoje paskutinį spalio sekmadienį įvedamas žiemos laikas. 04:00 valandą šalies gyventojai turės persukti laikrodžio rodykles valanda atgal.

Žiemos laikas galios iki paskutinio kovo sekmadienio, tada paprastai pereinama prie vasaros laiko.

Kai kurie ekspertai mano, kad laikrodžio nustatymas turi neigiamos įtakos sveikatai. Tai ypač pasakytina apie nestabilios psichikos ir silpnos sveikatos žmones. Ekspertai sako, kad valandą praradęs režimas gali labai paveikti bendrą žmogaus savijautą, tačiau ne visi sutinka su šia nuomone.

Часы, перевод времени.
© Sputnik / Edvinas Mamontovas
Kur sukti laikrodžio rodykles

Dauguma pasaulio šalių naudoja sezoninį laiką, tačiau kai kurios Europos šalys nori jo atsisakyti. 2019 metų pavasarį Europos Parlamentas patvirtino laikrodžių sukiojimo ES atšaukimą nuo 2021 metų. Europos Sąjungos šalims bus leidžiama pasirinkti laiką, kurį jos nori palikti pagrindiniu.

Užpernai Lietuvoje buvo atlikta apklausa. Piliečių buvo klausiama, kokį laiką jie nori palikti pagrindiniu. Už vasaros laiką pasisakė daugiau nei 60 procentų lietuvių, dauguma jų buvo vyresni nei 50 metų žmonės, regioninių centrų ir mažų miestelių gyventojai. Tuo pat metu 26 procentai piliečių norėtų palikti žiemos laiką. Šį variantą palaikė didmiesčių gyventojai, taip pat respondentai, gyvenantys vakariniuose ir rytiniuose regionuose. Likusiems buvo sunku atsakyti.

Lietuva, Latvija ir Estija pareiškė norą gyventi viename laike. Tačiau diskutuodami šiuo klausimu jos nenurodė, kuris — vasaros ar žiemos — laikas bus pasirinktas pagrindiniu.

Tegai:
laikrodis, laikas