Svetlana Tichanovskaja Lenkijoje, archyvinė nuotrauka

ES ir JAV: tegul Lenkija pati sprendžia savo problemas su Baltarusija

(atnaujinta 15:01 2020.09.25)
Vakarų reakcija į įvykusią Baltarusijos prezidento inauguraciją pasirodė nuspėjamai neigiama

Pirma, Valstybės departamento atstovas sakė, kad JAV nelaiko Aleksandro Lukašenkos teisėtai išrinktu šalies vadovu, nes "paskelbti rezultatai buvo sufabrikuoti ir neatspindėjo teisėtumo".

Tada pasirodė specialus ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio (Josep Borrell) pareiškimas, kuriame naujasis Aleksandro Lukašenkos mandatas pavadintas neturinčiu "jokio demokratinio teisėtumo". Taip pat pažymėta, kad paskutinė inauguracija (dokumente šis žodis visada buvo rašomas kabutėse) respublikoje "prieštarauja didžiosios dalies gyventojų valiai", kuri išreiškiama "gausiais, beprecedenčiais ir taikiais protestais".

Borelio pareiškimas, žinoma, suteikia daug galimybių piktybiškumui. Pavyzdžiui, iš anksto galima drąsiai prognozuoti, kad JAV prezidento rinkimų rezultatai, neatsižvelgiant į jų baigtį, prieštaraus beveik pusės amerikiečių valiai, nes šalis praktiškai yra padalinta per pusę. Protestai ten nemažėjo jau kelis mėnesius. Taigi, pateiktą dokumentą jau galima lengvai pritaikyti užsienio realijoms. Savo ruožtu formuluotė "demokratinis teisėtumas" sufleruoja, kad, Briuselio nuomone, yra ir kitokių teisėtumo rūšių — ir, štai jų teigimu, Aleksandras Lukašenka yra gana teisėtas. Pastarasis, beje, paaiškina užsispyrusį Vakarų sėdėjimą ant dviejų kėdžių, nes visa ši griežta retorika praktiškai derinama su atvirai silpna, susitaikstančia pozicija Minsko atžvilgiu.

Sankcijos — tikrai jautrios sankcijos — Baltarusijai nebuvo įvestos. Dar blogiau, kad pačioje ES kilo naujų ginčų dėl šio klausimo, nes Kipras tuo pačiu reikalauja užtikrinti apribojimus prieš Turkiją ir tuo pagrindu blokuoja procesą.

Vakarų ambasadoriai iš šalies nebuvo atšaukti. Jie ne tik nebuvo atšaukti: amerikiečiai po daugelio metų atvėsimo visu greičiu atkuria diplomatinius santykius su respublika. Prieš porą dienų JAV Senato Užsienio santykių komitetas patvirtino naują ambasadorių. Tačiau jau dvylika metų abiejų valstybių ambasadoms vadovauja laikinieji patikėtiniai — po abipusio ambasadorių atšaukimo dėl 2008 metais Vašingtono įvestų sankcijų Baltarusijos įmonėms.

Atsižvelgiant į tai, net patys griežčiausi retoriniai posūkiai atrodo kaip silpnumo apraiška ir nesugebėjimo paveikti to, kas vyksta, pripažinimas, kas, beje, yra tiesa. Čia galbūt turėtume pagerbti Vakarus, kurie pradėjo suvokti ir, svarbiausia, priimti savo galimybių ribas.

Be jokios abejonės, tokia reakcija į rinkimus Baltarusijoje buvo labai skaudžios Venesuelos pamokos rezultatas. Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai daugiau nei penkiasdešimt šalių, daugiausia Vakarų, pripažino Chuaną Gvaidą (Juan Guaidó) teisėtu Venesuelos prezidentu. Bet šis sprendimas neturėjo įtakos tikrovei, kurioje šalies vadovas iki šiol yra Nikolas Maduras (Nicolás Maduro).

Ir jei Jungtinės Valstijos ir Europa gali sau leisti nekreipti dėmesio į mažą Lotynų Amerikos šalį, apsimesdamos, kad nieko ypatingo neįvyko ir jos nepateko į ten esančią balą, tada sunkiau panaudoti panašią gudrybę su valstybe Europos centre. Jau nekalbant apie tai, kad Baltarusija dalyvauja svarbiuose tarptautiniuose procesuose, įskaitant konflikto sureguliavimą Donbase, todėl tenka veikti kur kas atidžiau apskaičiuojant sprendimus ir jų pasekmes.

Kita svarbi aplinkybė, akivaizdžiai slopinanti Vakarų entuziazmą dėl galimų žingsnių prieš Minską, yra ta, kad ten vyksta visų pirma lenkų projektas. Būtent Varšuva stovi už nuolatinių kaimynų protestų, ji teikia politinę ir žiniasklaidos paramą Baltarusijos opozicijos lyderiams. Tačiau rezultatas daro įspūdį išskirtinai neigiama prasme: vien "Prezidentės Svetos" fenomenas (taip pavadinta Svetlanos Tichanovskajos "Instagram" paskyra) gali būti pavyzdys, kaip nereikia daryti grynai politiniu technologiniu požiūriu.

Lenkija įsivėlė į kovą, tačiau ji akivaizdžiai neturi jėgų pasukti bangą. Be to, Minskas pradėjo duoti atgal — visų pirma, žiniasklaida pranešė apie problemas, susijusias su lenkiškų prekių importu į Baltarusiją. Apskritai, įprastas lenkiškas grėblys.

Nenuostabu, kad dabar lenkai labai norėtų patekti į dangų ant kažkieno kito kupros: kad Vakarų Europa ir JAV pasinaudotų sunkiąja politine artilerija, kaip nors pasiektų Aleksandro Lukašenkos nuvertimą, o Varšuva nugriebtų savo pradėto judėjimo geopolitinę grietinėlę.

Bet vargu ar šie motyvai nėra akivaizdūs Berlynui, Paryžiui, Briuseliui ar Vašingtonui, o dar mažiau tikėtina, kad ten entuziastingai norima prisidėti įgyvendinant lenkų norus.

Tai reiškia, kad Vakarai ir toliau eis paskirtu griežtos retorikos keliu prieš Minską, vengdami tikros konfrontacijos, nes neturi nė menkiausio noro įsitraukti į dar vieną geopolitinį žaidimą, kuris akivaizdžiai pasmerktas pralaimėjimui. Pastaraisiais metais jų yra per daug.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lenkija, ES, JAV, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų (463)
Dar šia tema
Į Baltarusiją draudžiama įvežti lenkiškas prekes
Įmantrus energetikos žlugdymas: ko nori ES nutraukdama ryšius tarp Pabaltijo ir Rusijos 
Lukašenka pareiškė, kad Minskas neprivalo perspėti Vakarų apie inauguraciją
Jūreivis JAV povandeniniame laive USS Hartford per pratybas Arktyje

"Sunaikinti bus sunku": amerikiečiai grįžta į bunkerį Šiaurėje

(atnaujinta 14:45 2020.10.24)
Šimtai metrų uolėto grunto, galimybė atlaikyti tiesioginį branduolinį smūgį ir atominiai povandeniniai laivai su raketiniais ginklais — JAV karinis jūrų laivynas ketina atgaivinti Olavsverno požeminę karinę jūrų bazę Norvegijoje, likusią iš Šaltojo karo laikų

Keli žvalgybiniai povandeniniai laivai "Seawolf" iš čia patruliuos ir stebės Šiaurės laivyno laivus. Apie vieną labiausiai saugomų NATO objektų — RIA Novosti autoriaus Nikolajaus Protopopovo medžiagoje.

Miestas uoloje

Aktyvi karinė veikla Olavsverno bazėje nutrūko 2000-ųjų metų pradžioje, galiausiai objektas buvo įšaldytas 2009 metais. Tačiau neseniai amerikiečiai nusprendė vėl perkelti čia branduolinius povandeninius laivus: kaip sakoma Vakaruose, dėl Rusijos sustiprėjimo Arktyje.

Povandeninis laivas
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Į Olavsverno bazę bus perkelti visi "Seawolf" klasės povandeniniai laivai. Rugpjūtį vienas iš jų jau atliko bandomąjį kelią į Norvegiją iš Bangoro karinės jūrų bazės (Vašingtono valstija) į Trumsę, Norvegiją. Amerikiečiai šį uostą naudoja tarpiniams branduolinių povandeninių laivų sustojimams: jie papildo maisto atsargas ir vykdo remontus.

"Seawolf" klasės atominis povandeninis laivas yra vienas labiausiai įslaptintų povandeninių laivų Jungtinėse Valstijose. Jie buvo sukurti devintajame dešimtmetyje specialiai operacijoms rajonuose, kuriuos visiškai kontroliuoja priešas. "Jūros vilkai" pasirodė itin tylūs ir slapti. Laive — galingi priešlaiviniai ginklai. Taigi, vienas povandeninis laivas gabena penkiasdešimt sparnuotųjų raketų "Tomahawk" arba "Garpun" arba tiek pat priešlaivinių torpedų. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje amerikiečiai planavo pagaminti apie 30 tokių povandeninių laivų, tačiau persigalvojo — po TSRS žlugimo ir Varšuvos pakto organizacijos likvidavimo. Taigi, JAV karinis jūrų laivynas gavo tik tris povandeninius laivus.

База подводных лодок Олавсверн в Тромсе
© AFP 2020 / Bjornbakk, Jan-Morten
Olavsverno povandeninių laivų bazė Trumsėje

Olavsverno jūrų bazė buvo pastatyta dar 1960 metais. Ji yra įsikūrusi vos už 350 kilometrų nuo sienos su Rusija, netoli Šiaurės laivyno povandeninių laivų patruliavimo maršrutų. Šaltojo karo metais amerikiečiai ir jų sąjungininkai bazėje laikė povandeninių laivų pajėgas, atsakingas už Arkties vandenyno akvatoriją. NATO povandeninių laivų įgulos bet kuriuo metu buvo pasirengusios blokuoti Šiaurės laivyno išėjimą į Norvegijos jūrą ir toliau į Šiaurės Atlantą.

Didžiulis požeminis kompleksas yra iškaltas uolose ir apsaugotas 300 metrų storio uolienų sluoksniu. Daugiau nei 25 tūkstančių kvadratinių metrų plote yra sandėliai, šaudmenų saugyklos, remonto krantinės. Tunelių projektavimui ir statybai, taip pat objekto aprūpinimui modernia įranga buvo išleista daugiau nei 500 mln. dolerių. Tuo tarpu pirmasis pasaulyje atominiu kuru varomas lėktuvnešis "USS Enterprise", pradėtas eksploatuti 1961 metais, kainavo apie 450 mln.

Подводная лодка типа Seawolf
"Seawolf" klasės povandeninis laivas

Arčiau Arkties

Buvusio Šiaurės laivyno vado admirolo Viačeslavo Popovo nuomone, atnaujinta Olavsverno bazė taps dar viena rimta grėsme Rusijai iš NATO pusės.

"Seawolf" yra gerai pritaikyti plaukti po ledu, — interviu RIA Novosti pasakė admirolas. — Amerikiečiai tikisi priartinti jų bazavimosi vietą prie veikimo zonų, stengiasi vis labiau priartėti prie mūsų sienų ir prie Arkties, kur šiandien mes pirmaujame dėl atominių ledlaužių. Žinoma, Šiaurės laivynui teks kontroliuoti Olavsverną — visos reikalingos pajėgos ir priemonės tam yra".

Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, amerikiečiams gali kilti sunkumų, nes teisiškai bazė dabar priklauso privačiam asmeniui. 2000 metų pabaigoje Vakarų analitikai pamanė, kad Rusijos laivynas nebekelia grėsmės NATO, o Olavsverno išlaikymas per brangus. Ir Norvegijos vyriausybė pateikė bazę aukcione.

2011 metais Olavsverną už 4,5 milijono dolerių nusipirko norvegų verslininkas. Jis išnuomojo kompleksą, taip pat Rusijos įmonėms. Čia periodiškai atkeliaudavo mokslo ir tyrimų laivai "Akademik Nemčinov" ir "Akademik Šackij". Po sandėrio daugelis Norvegijos karo vadų sukritikavo šalies vadovybę. Viceadmirolas Einaras Skorgenas objekto pardavimą pavadino "gryna beprotybe".

"Mes atėmėme iš savęs svarbiausią placdarmą ir privertėme povandeninius laivus nukeliauti šimtus papildomų mylių. Barenco jūroje turime bendrą sieną su Rusija. Akivaizdu, kad mūsų karinis jūrų laivynas turėtų būti dislokuotas Arkties jūrų bazėje", — pareiškė Skorgenas.

Эсминцы ВМС США Портер, Дональд Кук и Франклин Рузвельт и британский фрегат Кент во время учений в Баренцевом море, 5 мая 2020
JAV karinio jūrų laivyno eskadriniai minininkai "Porter", |Donald Kuk" ir "Franklin Ruzvelt" bei Didžiosios Britanijos fregata "Kent" per pratybas Barenco jūroje. 2020 m. gegužės 5 d.

Dvigubi standartai

Po dešimties metų NATO suprato savo suklydimą. Norvegijos televizijos kanalo "NRK" duomenimis, aukšto rango Pentagono pareigūnai per pastarąsias savaites keletą kartų lankėsi Olavsverne. O Norvegijos gynybos ministerija patvirtino susitarimą, leidžiantį šalies, JAV ir NATO sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms vėl naudoti bazę pagal paskirtį.

"Norvegijos vadovybė elgiasi nedraugiškai Rusijos atžvilgiu, nors visai neseniai jie su mumis pasirašė susitarimą dėl ribų Barenco jūroje nustatymo, — sako visos Rusijos laivyno paramos judėjimo pirmininkas, I rango kapitonas Michailas Nenaševas. — Mes tai padarėme remdamiesi geros kaimynystės ir bendradarbiavimo plėtros regione politika, tikėdamiesi, kad Norvegija elgsis atitinkamai. Tačiau Vašingtono "regioninio komiteto" vyresniųjų bendražygių siūlymu Norvegija, priešingai, didina agresijos Rusijai lygį Šiaurės Atlante ir Arkties vandenyne".

Kita vertus, pasak eksperto, kariniu požiūriu Olavsvernas labai nežymiai sustiprins JAV ir NATO pozicijas šiaurinėse platumose, nes bazės koordinatės ir galimybės jau seniai niekam nėra paslaptis. Grėsmės metu ją galima greitai užblokuoti minomis, naudojant povandeninius laivus, orlaivius ar negyvenamus povandeninius aparatus.

Всплытие американской атомной подводной лодки Toledo в Арктике
Amerikos branduolinio povandeninio laivo"Toledo" kilimas į vandens paviršių Arktyje

Požeminiai labirintai

Olavsverno požeminė bazė nėra unikali. Šaltojo karo metu buvo pastatyta dešimtys panašių įrenginių. Didžiausią bunkerį švedai pastatė praėjusio amžiaus viduryje. Muskio jūrų bazė buvo iškalta granito uoloje, kuri iš esmės yra atskira sala Stokholmo salyno pietuose. Buvo įrengti trys dokai laivams ir povandeniniams laivams priimti, kareivinės, remonto gamykla, sandėliai ir ligoninė.

Bazėje nuo masinio raketų smūgio ar net branduolinio bombardavimo gali pasislėpti iki tūkstančio karių. Iš žemyno į objektą veda trijų kilometrų tunelis po jūros dugnu. 2000-aisiais bazė buvo užkonservuota, tačiau 2019 metais buvo pranešta, kad Švedijos karinis jūrų laivynas ten perkėlė savo būstinę. Ten ketinama dislokuoti apie šimtą karių ir penkias "Visby" klasės korvetes.

Kalbant apie Rusiją, didžiausia išslaptinta požeminė bazė yra Kryme. Tavroso kalne, šalia Balaklavos įlankos, vienu metu yra paslėpti du objektai: sausasis dokas prieglobsčiui ir remontui ir sandėlis branduolinėms kovinėms galvutėms ir raketoms laikyti.

Branduolinio karo atveju po žeme galėtų patogiai gyventi mėnesį trys tūkstančiai žmonių — kuro, maisto ir vandens atsargos nuolat atnaujinamos.

Po TSRS žlugimo bazė atiteko Ukrainai. Ji, kaip ir daugelis kitų objektų, buvo apleista ir apiplėšta, spalvotųjų metalų "medžiotojai" pavogė įrangą. 2000-aisiais Balaklavoje buvo atvertas muziejus: turistams rodoma požeminė remonto gamyklos dalis, arsenalas, prieplauka ir keli pastatai.

Pasak ekspertų, prireikus bazę galima atnaujinti ir pradėti eksploatuoti, tačiau ji negali priimti šiuolaikinių povandeninių laivų dėl jų dydžio.

Сохранившиеся коммуникации в подземном канале объекта 825 ГТС в Балаклаве
© Sputnik / Андрей Станавов
Išlikusios komunikacijos požeminiame kanale Balaklavoje
Tegai:
ginklai, povandeninis laivas, Rusija, Norvegija, JAV
Demonstracija Vašingtone

Paskutinis teismas "Amerikos sapnui"

(atnaujinta 14:05 2020.10.24)
Senato posėdžiai dėl kandidatūros į Aukščiausiojo Teismo nario postą sukėlė nepaprastą ažiotažą JAV

Pretendentė į šias pareigas — teisininkė Amy Coney Barrett, kurią iškėlė prezidentas Donaldas Trampas, — yra aptarinėjama visose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose, aptariamos smulkiausios jos gyvenimo detalės, visaip komentuojami jos žodžiai, rašoma RIA Novosti autorės Viktorijos Nikiforovos medžiagoje.

JAV doleriai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Наталья Селиверстова

Kovos dėl vietos Aukščiausiajame teisme įkarštis iš esmės yra visiškai dėsningas. Jo priimti nutarimai dėl ieškinių negali būti atšaukti. Faktiškai būtent Aukščiausiasis Teismas priima sprendimus dėl visų svarbiausių gyvenimo JAV klausimų — čia buvo nuspręsta, pavyzdžiui, ar mirties bausmė atitinka Konstitucijos principus ir ar amerikietės turi teisę į abortą. Būtent Aukščiausiojo Teismo nutarimai lėmė Niksono atsistatydinimą 1974 metais ir Džordžo Bušo pergalę prieš Albertą Gorą 2000 metų rinkimuose.

Aukščiausiojo teismo narių pozicijos skirtos visam gyvenimui. Tiesą sakant, devyni jo sudėtyje esantys teisininkai lemia valstybės politiką ateinantiems dešimtmečiams. Jų galia atrodo daug tvirtesnė nei paties prezidento.

Pagal Amerikos gerontokratijos standartus, Amy Coney Barrett yra tikras vaikas: jai tik keturiasdešimt aštuoneri. Jos pirmtakė Ruth Bader Ginsburg praleido 27 metus savo poste. Barrett turi visus šansus dirbti Aukščiausiajame teisme daug ilgiau. Nenuostabu, kad jos galimu paskyrimu domisi milijonai amerikiečių.

Tai jau trečioji prezidento Trampo pasiūlyta kandidatūra Aukščiausiajam teismui. Prieš tai jis sėkmingai lobavo Breto Kavano (Brett Kavanaugh) ir Nilo Gorsačo (Neil Gorsuch) paskyrimą. Respublikonai dabar turi daugumą Aukščiausiajame teisme. Jei Senatas balsuos už Barrett kandidatūrą, ši dauguma — šeši prieš tris — bus įtvirtinta daugeliui metų į priekį. Nenuostabu, kad visos šalies demokratus apėmė bendra panika.

Amy Coney Barrett yra visų tradicinių konservatyvios Amerikos vertybių įkūnijimas. Pamaldi katalikė, septynių vaikų motina (du iš jų yra įvaikinti), ištekėjusi, sėkminga profesionalė ir turtinga ponia, savo gyvenime viską pasiekusi savo darbu.

Viso to būtų galima pavydėti, jei ne neapykantos banga, į kurią pateko Barrett, kai tik tapo žinoma apie jos kandidatūrą. Demokratų partijos remiama žiniasklaida vaizduoja šią moterį kaip religinę fundamentalistę, aršiausią feminisčių ir seksualinių mažumų priešę, ir įtaria ją tuo, kad vos patekusi į Aukščiausiąjį teismą, ji panaikins visoje šalyje abortus, tos pačios lyties asmenų santuokas ar net translyčių asmenų tualetus.

Be abejo, Barrett neturės tokių galių. Būdama aukštos kvalifikacijos teisininkė, ji nuolat kartoja, kad jos asmeninės pažiūros niekada neturėjo įtakos teismo sprendimams. Tačiau juodoji PR kampanija karštėja tiesiogine prasme su kiekviena nauja diena.

Demokratiškai susirūpinę socialinių tinklų aktyvistai priekaištauja Barrett dėl to, kad ji yra katalikų grupės "Šlovinimo žmonės" narė. Iš tikrųjų tai yra įprasta tikinčiųjų bendruomenė, visoje šalyje joje yra tik apie 1,8 tūkst. žmonių. Tačiau demokratų interpretacijoje ji virto kažkokiu siaubingu slaptu ordinu, panašiu į tuos, apie kurių žiaurumus mėgsta rašyti knygas Denas Braunas.

Barrett mokėsi, o po to ilgą laiką dėstė Notre Dame universitete. Šiandien jos ryšius su šiuo seniausiu ir prestižiškiausiu JAV universitetu, kurį beveik prieš 200 metų įkūrė Popiežiškoji akademija Romoje, oponentai interpretuoja kaip grėsmingas intrigas su Vatikanu.

Barrett oponentai netgi reikalauja patikrinti dviejų kūdikių iš neturtingo Haičio įvaikinimo tvarką. "Kas iš viso leido šiuos vaikus atiduoti į religinių fanatikų šeimą?" — Twitter klausia jos kritikai.

Tragiška likimo irinija Barrett pirmtakė Aukščiausiajame teisme Ruth Bader Ginsburg buvo užkietėjusi demokratė ir įtakinga savo laiko feministė. Jos iniciatyva šalyje buvo legalizuojamos tos pačios lyties asmenų santuokos.

Портрет Рут Бейдер Гинзбург
© AP Photo / Andrew Harnik
Ruth Bader Ginsburg portretas

Dar rugsėjo mėnesį 87 metų Ginsburg savo šeimai pasakė: "Man svarbiausia — nugyventi iki inauguracijos". Ji nuoširdžiai tikėjo, kad Trampas pralaimės, o į jos vietą po jos mirties naujasis prezidentas Džo Baidenas pasiūlys kažkokią demokratinę kandidatūrą. Tačiau Ginsburg mirė rugsėjo 19 dieną, visoje šalyje jos gerbėjus apėmė gedulas.

Kad ir kaip stengėsi Barrett oponentai, jie nesugebėjo surinkti jokių realių kompromituojamų įrodymų jos atžvilgiu. Ankstesnį kandidatą į Aukščiausiojo teismo teisėjus — Bretą Kavaną — bandė nuversti naudojant seną gerą priekabiavimą. Neva prieš ketvirtį amžiaus Kavana kažkaip nesėkmingai pajuokavo pokalbyje telefonu su jauna moterimi. Tačiau kaltinimai atrodė taip išgalvoti, kad jie negalėjo rimtai pakenkti teisininkui. Senatas patvirtino jo kandidatūrą į Aukščiausiąjį teismą.

Tuo labiau su Barrett ši tema neveikia. Skirtingai nei daugelio demokratinės orientacijos politikų, jos reputacija atrodo tiesiog nepriekaištinga. Ji nerūkė marihuanos kaip Barakas Obama, nepažeidė santuokinės ištikimybės, kaip Bilas Klintonas, ir nenaudojo sekso su vedusiu vyru, kad liptų karjeros laiptais kaip Kamala Harris.

Netekusi vilties jai pareikšti rimtus kaltinimus, JAV demokratinė bendruomenė ėmė persekioti Barrett dėl ​​smulkmenų. Neseniai per Senato posėdį teisininkė pasakė, kad ji "niekada nieko nediskriminavo dėl seksualinių pirmenybių ir ateityje to neketina daryti". Beveik tą pačią akimirką demokratiniai žurnalistai pranešė pasauliui, kad žodžių junginį "seksualinės pirmenybės" nebeleidžiama vartoti — jis yra "įžeidžiamas, pasenęs ir paliečia LGBT žmonių jausmus". Naujienų antraštėse Barrett pasirodė esanti "LGBT priešė".

Iš išorės pažvelgus labai keista, kad demokratiniai aktyvistai, kurių kredo tarytum yra kova už lyčių lygybę, užsipuolė moterį. Jie neva pamiršo, kad Barrett yra mažumos, šimtmečius kentėjusios po patriarchato jungu, narė.

Эми Кони Баррет
© REUTERS / POOL
Amy Coney Barrett

Juk akivaizdu, kad, nepaisant savo religinių įsitikinimų, Barrett iš tikrųjų yra įkūnytas feminizmo idealas jo tradicine prasme. Ji gavo puikų išsilavinimą ir pati tapo mėgstama profesore tūkstančiams studentų. Jai pavyko pasiekti sėkmę tokioje kietoje ir tradiciškai vyriškoje srityje kaip jurisprudencija JAV. Be to, ji sukūrė tvirtą šeimą ir užtikrino sau geras pajamas: dirbdama Apeliaciniame teisme ji uždirba apie 220 tūkstančių dolerių per metus, vieta Aukščiausiajame teisme jai atneš apie 270 tūkstančių.

Prieš pusšimtį metų Barrett būtų tapusi feminizmo ikona — stipri, sėkminga moteris profesionalė. Šiandien aršiausią kritiką ji gauna būtent iš feminisčių.

Problema ta, kad šiuolaikiniai kovotojai dėl mažumų teisių, tokie kaip Barrett, yra visiškai nereikalingi. Jie yra per daug sėkmingi ir nepriklausomi, jiems sunku vadovauti ir manipuliuoti. Jie iš tikrųjų kovojo su patriarchaliniais prietarais, seksizmu ir kitomis nesąžiningos konkurencijos formomis, gerai žinomomis moterims ir vyrams visame pasaulyje. Tačiau jiems pavyko laimėti — o šiandien kairiųjų "trende" yra tik "lūzeriai".

Jei Barrett vietoje būtų gender-fluidinis padaras su nesuprantamomis seksualinėmis pirmenybėmis, sunkiais chroniškais girtavimais ir nepagydoma priklausomybe nuo narkotikų, jis tikrai būtų pelnęs demokratų simpatijas. Visa ši kova už mažumų teises iš tikrųjų skirta tik įtvirtinti prarają tarp nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų, tarp sėkmingų ir marginalizuotų žmonių.

Протесты после выдвижения Эми Баррет на пост члена Верховного суда в Вашингтоне
© REUTERS / ERIN SCOTT
Protestai po Amy Barrett pasiūlymo į Vašingtono Aukščiausiojo teismo teisėjo postą

Deja, nenumaldomai skurstančios Amerikos gyventojų masės lengvai priima šią propagandą. Daugelis žmonių prisijungia prie Barrett persekiojimo tinklo vien dėl to, kad beveik neįmanoma pakartoti jos pasiekimų šiuolaikinėje Amerikoje.

Respublikonai turi daugumą Senate, ir greičiausiai Amy Coney Barrett vėl laimės, tapusi Aukščiausiojo teismo teisėja. Tačiau vykstant visos šalies kovai dėl šio posto, amerikiečiai savo rankomis griauna viską, ką statė šimtmečius: "Amerikos svajonę", lygias teises moterims, asmeninės sėkmės kultą, meritokratiją. Staiga paaiškėja ("MeToo" judėjimas jau užsiminė apie tai), kad šiandien būti sėkmingam Amerikoje gali būti pavojinga. Kad tai gali išprovokuoti tokį gyventojų pyktį, kuris sugriaus visą jūsų sėkmę.

Amerikos svajonės naikinimas vyksta būdingu šiai tautai nacionaliniu mastu ir viso pasaulio akyse. Tuo tarpu garsioji "švelnioji jėga", ant kurios taip ilgai laikėsi Jungtinių Valstijų prestižas, žlunga.

Tegai:
teismas, JAV
Astravo AE, archyvinė nuotrauka

Astravo AE gavo leidimą pradėti elektros gamybą pirmajame bloke

(atnaujinta 14:17 2020.10.24)
Astravo AE pirmojo energijos bloką planuojama pradėti eksploatuoti 2021 metų pirmąjį ketvirtį, antrojo – 2022 metais

VILNIUS, spalio 24 — Sputnik. Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerija penktadienį pranešė suteikusi leidimą Astravo atominei elektrinei pradėti elektros gamybą pirmajame bloke, praneša spaudos tarnyba.

Šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus Branduolinės ir radiacinės saugos departamento ("Gosatomnadzor") atliktų ekspertizių dokumentus ir padarius išvadą, kad jėgainę yra saugu paleisti ir kad ji pasiruošusi pradėti elektros gamybą.

Astravo AE bloko paleidimą sudaro keli etapai: paleidimo derinimo darbai, fizinis paleidimas, energetinis paleidimas, bandomoji-pramoninė eksploatacija.

Prieš išduodant licenciją Baltarusijos AE, numatomi vieši klausymai, kuriuose elektrinės vadovybė ir pareigūnai praneš saugos patikrinimo rezultatus bei pareiškėjo atitikties licencijos reikalavimams vertinimą.

Kaip anksčiau pasakė Baltarusijos energetikos ministras Viktoras Karankevičius, lapkritį prasidės pirmojo bloko energetinis paleidimas, tai yra, pirmųjų kilovatvalandžių gamyba su jų pristatymu į šalies energetinę sistemą. Energijos bloką planuojama pradėti eksploatuoti 2021 metų pirmąjį ketvirtį.

Tip tarpu antrajame BelAE energijos bloke statybos ir montavimo darbai užbaigti 75 proc., atliekami individualūs pagrindinių technologinių įrenginių bandymai. Pasak Baltarusijos ministro, bloką planuojama pradėti eksploatuoti 2022 metais.

Baltarusijos AE statyba

Baltarusijos AE — didžiausias Rusijos ir Baltarusijos ekonominis projektas; jos statybos generalinis rangovas yra "Atomstroiexport" ("Rosatom" dalis). AE turi du VVER-1200 reaktorius, kurių bendra instaliuota elektrinė galia yra 2400 MW. Pirmajai Baltarusijos atominei elektrinei buvo pasirinktas pažangus 3+ kartos Rusijos projektas, kuris visiškai atitinka tarptautinius standartus ir TATENA saugos rekomendacijas. 2-ojo bloko eksploatavimo pradžia numatyta 2022 metais.

Lietuva nuo pat BelAE statybos pradžios priešinosi projektui.

Anot valdžios, pasirinkta vieta, esanti vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus, yra "nesaugi" ir kelia "grėsmę respublikos nacionaliniam saugumui".

Tačiau, kita vertus, branduolinis objektas perėjo visus būtinus ir net papildomus TATENA ir kitų specializuotų institucijų patikrinimus. Daugelis ekspertų patvirtino jėgainės saugumą.

Kaip interviu Sputnik Lietuva pažymėjo Rusijos energetinio saugumo tyrimų centro direktorius Antonas Chlopkovas, Vilniui padėtis su BelAE yra tik būdas daryti politinį spaudimą Baltarusijai. Tai neturi nieko bendro su realiu Lietuvos susirūpinimu dėl statomos atominės elektrinės eksploatavimo.

Tegai:
Baltarusija, Astravo AE
Temos:
Astravo atominės elektrinės statybos
Dar šia tema
Baltarusija planuoja paleisti Astravo AE lapkričio 7 dieną
Ekspertas: Lietuva kovoja su Astravo AE kaip Don Kichotas su vėjo malūnais
Jodo tabletės prieš Astravo AE