JAV prezidento Donaldo Trampo kalbos JT Generalinėje Asamblejoje transliacija

JAV pasirengusi sunaikinti JT, Rusija ketina išgelbėti

(atnaujinta 10:52 2020.09.26)
Nuotolinis vaizdo formatas, kurio pagalba pasaulio lyderiai dalyvauja jubiliejinėje, 75-ojoje JT Generalinės asamblėjos sesijoje, nevalingai pateikia daugiau informacijos ir peno apmąstymams, nei jų tradicinės kalbos iš tribūnos organizacijos Niujorko būstinėje

Net paprasta aplinka, kurioje yra vyriausybės vadovai, yra labai simbolinė.

Natūraliai didžiausio susidomėjimo sulaukė trijų įtakingiausių planetos žmonių pranešimai.

Donaldo Trampo kalba tapo dar vienu priešrinkiminiu renginiu, kurio metu JAV vadovas ne tik pabrėžė pagrindinę — antikinišką — savo užsienio politikos kryptį, bet ir dar kartą pabrėžė atlaidų ir niekinamą amerikiečio požiūrį į Jungtines Tautas.

Trampas kalbėjo įprastoje Baltųjų rūmų spaudos atmosferoje, valstybės vėliavos ir JAV prezidento vėliavos fone — be jokios užuominos į tai, kad kalba buvo skirta ne tik JT, bet net tik tarptautinei auditorijai.

Amerikos lyderis anksčiau ne kartą yra sakęs, kad kadangi jo šalis yra didžiausias Jungtinių Tautų finansavimo šaltinis, tai reiškia, kad ji yra pavaldi Vašingtonui ir privalo vykdyti jos įsakymus. Be abejo, jo pirmtakai manė analogiškai, tačiau Trampas buvo pirmasis, kas leido sau atvirai išreikšti šią poziciją ir netgi pagrasinti bausme "nepaklusnumo" atveju. Taigi, jo kalba sprendžiant rinkimų kampanijos užduotis visiškai tepa į tokio požiūrio rėmus.

Rusijos žiniasklaida pažymėjo, kad Amerikos prezidentas nė karto neužsiminė apie Rusiją. Tačiau Kinija buvo paminėta net dvylika kartų (beje, JAV skambėjo tik dešimt kartų). Būtent ši provokuojanti, tiesiog skandalinga antikiniška dvasia buvo Trampo kalbos esmė. Tik vienas raginimas nubausti Pekiną už koronaviruso plitimą ir frazės "kiniškas virusas" vartojimas kalboje yra ko vertas.

Pabrėžtas konfrontacinis Amerikos lyderio pranešimo pobūdis prieštarauja nusistovėjusioms tradicijoms ir nerašytoms JT taisyklėms. Tačiau Pekinas akivaizdžiai laukė tokio demaršo, ir reikalas ne tik tame, kad į Amerikos prezidento išpuolius iškart įvyko Kinijos atstovo atkirtis.

Turininga Xi Jinpingo kalba buvo skirta aktualiausioms dabartinio momento problemoms (visų pirma, žinoma, pasaulinei kovai su COVID-19) ir buvo išreikšta įprastu gerai apgalvotu tonu.

Štai tik kalbėjo Kinijos lyderis didelio masto kraštovaizdžio su Didžiosios Kinijos sienos vaizdu ir atšiauriu Kinijos gamtos grožiu fone. Sunku nesuprasti skaidrios simbolinės potektės, esančios šioje kompozicijoje: už Xi Jinpingo nugaros yra didžiulė senovės šalis, pasirengusi atlaikyti bet kokią išorinę grėsmę.

Priešingai nei Amerikos ir Kinijos kolegų kalbos, Rusijos prezidento kalba buvo tradiciškiausia: nuo Vladimiro Putino iškeltų mūsų laikų pagrindinių problemų iki pabrėžtinai "JTO" aplinkos, kurios fone jis kalbėjo. Net buvo laikomasi ir tokio Rusijos lyderio bruožo dalyvaujant tarptautiniuose renginiuose kaip teksto skaitymas iš lapo — nenaudojant telesuflerio.

Putinas kalbėjo apie JT vaidmens svarbą palaikant strateginį stabilumą planetoje, apie istorijos iškraipymo nepriimtinumą, apie būtinybę išsaugoti ginklų kontrolę ir, žinoma, apie kolektyvinių tarptautinių pastangų svarbą kovojant su koronaviruso epidemija ir jos socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis.

Savo esme ir forma tai buvo valstybės, kuri ne tik stebi pasaulio slinkimą į eilinę chaoso erą, bet ir daro viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta baisiausio rezultato, lyderio kalba. Putinas dar kartą priminė, kad už jau 75 metus gyvuojančią tarptautinio bendradarbiavimo, dialogo ir tarpusavio supratimo sistemą praeitą kartą buvo sumokėta siaubinga kaina. Ir Rusija, kuri tada įnešė pagrindinį indėlį į ją, iki galo bus normalumo ir sveiko proto sala, kuria planeta visada gali pasikliauti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Xi Jinpingas, Vladimiras Putinas, Donaldas Trampas, Kinija, Jungtinių Tautų organizacija (JTO), JT Generalinė Asamblėja, Rusija, JAV
Dar šia tema
Lavrovas pasisakė JT Generalinės Asamblėjos sesijoje  
JAV pralaimėjimo grėsmė. Kodėl Vašingtonas vėl įvedė sankcijas Teheranui
Kalbėdamas JT Generalinėje Asamblėjoje Putinas paragino pasaulio bendruomenę veikti kartu
Taimso aikštė Niujorke, archyvinė nuotrauka

JAV nusprendė, kad pasaulį valdo "komunizmo šmėkla"

(atnaujinta 17:42 2020.10.20)
"Kaip komunizmo šmėkla valdo mūsų pasaulį": tai knygos pavadinimas... Na, iš tikrųjų, ką tik išleistos JAV trijų tomų propagandinės brošiūros antraštė

Dešimties metų senumo duomenimis, šioje šalyje per metus buvo išleista 316 480 knygų; dabar, matyt, ne mažiau. Bent jau šiuo atžvilgiu JAV išlaiko pirmąją vietą pasaulyje. Taigi, leidinys apie komunizmo šmėklą nėra didingas įvykis, tačiau vis tiek nepaprastas: prieš mus — labai primityvus agitacinis leidinys, paaiškinantis, kaip turėtų mąstyti žmogus iš respublikoniškos, dešiniosios šalies pusės (juk dauguma taip ir mąsto).

Pažymėtina ir leidykla — "The Epoch Times". Prieš dešimt metų respublikonų žiniasklaidoje nebuvo tokio sprogimo, koks yra šiandien JAV, tada atrodė, kad demokratai turėjo visišką žodžio ir minties monopolį visų rūšių transliacijose ar popieriuje. Šiandien tai toli gražu ne taip. Respublikonai sukaupė jėgas, ėmė urgzti ir užpildyti žiniasklaidos erdvę. Ir vargu ar ši situacija pasikeis, net jei lapkričio mėnesio rinkimuose jie sulauks blogiausio rezultato. Bet kuo jie užpildo, yra kitas klausimas.

Mes žiūrime knygą apie komunizmo šmėklą: bendra pažįstama esmė. Ar dar kas nors prisimena, kiek tomų parašė Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis ir daugelis kitų (kiekvienas — nuo knygų spintos sienos iki sienos)? Ir akivaizdu, kad labai mažai komunistų visa tai skaitė. Tačiau mažas lankstinukas "Komunistų manifestas" yra kitas dalykas. Beje, jis prasidėjo, kaip žinia, žodžiais, kad po Europą klaidžioja šmėkla, komunizmo šmėkla. Dabar mes matome amerikietišką Markso ir Engelso plagiatą su priešingu ženklu. Taip pat atrandame, kad šmėkla nebeklaidžioja, o valdo visą pasaulį ("prasiskverbė beveik į visas šiuolaikinės visuomenės sferas") ir — svarbiausia — ji labai pasikeitė. Net nėra prasmės lyginti Markso komunizmo su tuo, kaip jį apibūdina dabartiniai Amerikos kovotojai su šmėklomis.

Jų komunizmas visų pirma yra tradicinės kultūros ir visuomenės žlugdymas: žinoma, kad taip yra. Bet tai taip pat kelias nuo prezidento Ruzvelto "Naujojo kurso" (1930 metai) iki antikarinių ir žmogaus teisių judėjimų (1960 metai), o vėliau — prie modernaus progresyvizmo. Tai yra politkorektiškumo atsiradimas (kai daugelio dalykų negalima pasakyti atvirai, nesulaužant kalbos), ir bažnyčios silpnėjimas bei "religinis chaosas", kai kiekvienas gali susikurti religiją. Šeimos sunaikinimas, kuris prasidėjo nuo "seksualinio išsivadavimo", po kurio kilo vyrų persekiojimas.

Taip pat — meno (pirmiausia kino, su šiuo jūsų Holivudu) ir švietimo, o ypač masinės žiniasklaidos, naikinimas. Žiniasklaida, skaitome mes, tam tikru momentu buvo visiškai užvaldyta liberalų ir progresyvistų ir tapo pagrindiniu viso pasaulinio karo frontu.

Gali atrodyti, kad tokia knyga galėjo būti išleista 50-ųjų aukso amžiuje, kai Elvis buvo gyvas, amerikiečiai važinėjo ilgomis atviromis mašinomis, varė jas į kino teatrus po atviru dangumi ir džiaugėsi — tačiau jie labai bijojo Maskvos ir jos sąjungininkų. Bet ne, dabar kitas amžius. Mes turime bijoti Kinijos, nes Maskva nebėra komunistinė. Tiesa, Kinija taip pat turi tik istorinį ryšį su klasikiniu komunizmu, tačiau mūsų trijų tomų brošiūros auditorija apie tai neturėtų žinoti.

Skaitytojui skyrius po skyriaus pasakojama, kaip ne TSRS, o, pasirodo, Kinija dešimtmečiais skverbėsi su savo ideologija į visas Vakarų visuomenes. Ir dar į Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką (kodėl gi ne mes, bet jie ir jų Mao Dzedongas? Net įžeidžia). Ir šiandien ji "įgijo jėgų kovoje dėl visuotinės hegemonijos", sumenkindama JAV ir visus Vakarus.

Apskritai jau aišku, kad visas šis niūrus vaizdas labai primena kažką. Ir knyga apie šmėklą to neslepia, tačiau nuo pat pirmų eilučių mums viską paaiškina: tai tas pats velnias. Komunizmas yra velnias, ir jis yra. Velnias trokšta žmonijos sunaikinimo, jis turi daug veidų, iš pradžių vilioja romantiškomis komunizmo versijomis... O paskui — tai, ką jūs ir matote.

Trumpai tariant, viskas, apskritai viskas, kas bloga pasaulyje, yra iš velnio. Jei nori — vadink tai komunizmu, koks skirtumas.

Mes matome kažką panašaus dar vieno visuotinai pripažinto keiksmažodžio atžvilgiu. Kraštutinis politinio ir moralinio bjaurumo laipsnis mūsų šalyje vadinamas fašizmu (rečiau — nacizmu). Tiesą sakant, jei jau tikrai prisikabintume prie masinio tokio termino vartojimo, pasinaudojus gerai apgalvotais sociologiniais klausimais, greitai paaiškės, kad rusui fašizmas yra užsienio okupacijos sinonimas, po kurio nustatomas didžiulis nepaaiškinamai griežtų ir svetimų kasdienio elgesio taisyklių rinkinys, kuris, be to, verčia vienaip ar kitaip elgtis ne tik pirmą kartą ir "dėl vaizdo", bet ir beveik visada. Ir tik antroje vietoje — tai karas bei jo sunaikinimas (kurį, pažymime, gali sukelti ne tik fašistai).

Tuo pačiu metu ne tiek daug žmonių supranta ideologinio kokteilio ir administracinės praktikos komponentus, išsivysčiusius į italų fenomeną (fašizmas kaip toks) ir į vokišką variantą (nacionalsocializmas). Taigi, prieš mus yra tas pats velnias, viso blogio, kuris gali būti žmonių visuomenėje ir gyvenime, personifikacija. Be jo niekaip. Dabar pažiūrėkime, kas iš tikrųjų parašyta visuose trijuose knygos apie šmėklą tomuose. Kinija, kaip ir anksčiau TSRS, yra visiškai mitinis ir geografiškai tolimas blogio šaltinis. O štai artimi demokratai su visomis "komunistinėmis" virtusiomis idėjomis ir kampanijomis nėra mitas. Tai yra velnias, koks jis yra, tiksliau sakant, tai yra satanistai, ir su jais teks susidoroti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
komunizmas, JAV
Саммит Европейского совета, 16 октября 2020

Sustabdykite lėktuvą, Briuselis nori išlipti ES užsienio politikos kančios

(atnaujinta 11:22 2020.10.20)
ES užsienio politika toliau neatlaiko kritikos. Kodėl taip yra? Spalio 15–16 dienomis Briuselyje buvo nufilmuota dar viena tragikomiško serialo, kuris vadinasi "ES lyderių suvažiavimas", serija

Kalbant apie susitikimo rezultatus užsienio politikos srityje, eilinį kartą galima konstatuoti tą patį: yra posakis "būti, o ne atrodyti"; ES atveju viskas atvirkščiai. Veiklos ir kieto tono imitavimo daug, o realaus turinio ir įtakos beveik jokios.

Pavyzdžiui, europiečiai patys sugalvojo Aleksejaus Navalno "apnuodijimo" istoriją, išpūtė iš jos didžiulį burbulą be normalių įrodymų, bet su raginimais stabdyti projektą "Šiaurės srautas 2", o galiausiai įvedė kažkokias nesąmoningas asmenines sankcijas. Kaip su šia situacija susijęs Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka, iš viso neaišku. Kalnas ir vėl pagimdė nudvėsusią pelę.

Arba Turkijos reikalas. Prieš dvi savaites tie patys Europos lyderiai paragino turkus atsisakyti provokacinių veiksmų, pažeidžiančių tarptautinę teisę, kitaip ES imsis visų turimų priemonių. Nuo to laiko niekas nepasikeitė: Turkija toliau daro, ką nori (taip pat siunčia Sirijos teroristus į Azerbaidžaną), o Briuselis vėl ragina. Dar išreiškė solidarumą su Graikija ir Kipru, nuo ko toms valstybėms ne šilta, nei šalta.

Ir taip visur ir visada, ar tai būtų Baltarusija, ar "Brexit". Įdomiausia tai, kad, kai ES valstybės veikia atskirai, jos elgiasi daugiau ar mažiau adekvačiai (išskyrus tam tikrus nepagydomus atvejus), bet kai jos sueina kartu, staiga prasideda kažkokia beprotystė ir farsas. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas — kodėl taip yra?

Galima spėti, kad taip yra dėl kelių spąstų, į kuriuos Europa pati save įvarė ir iš kurių neretai negali ištrūkti.

Pirmi — vertybiniai. Europos Sąjungoje mėgstama akcentuoti, kad ji yra "vertybinė galia", moralinis autoritetas tarptautinėje politikoje, demokratijos sergėtoja. Atitinkamai, jeigu kokia nors Kinija kaip "komunistinis režimas" gali sau leisti nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Baltarusijoje, ES priversta reaguoti, nors, galbūt, daug kam Europoje nerūpi nei Lukašenka, nei Tichanovskaja, nei "Baltarusijos (ne)laisvė".

Antri spąstai — amerikietiški. Galima vienareikšmiškai teigti, kad tam tikrais atvejais europiečiai norėtų susilaikyti nuo aktyvesnių veiksmų (sankcijų ir panašiai), bet kadangi jie vis dar labai stipriai priklauso nuo Amerikos, tenka solidarizuotis — ypač kai Vašingtonas įjungia didesnio spaudimo režimą. Pavyzdžiui, jau seniai akivaizdu, kad dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu įvykių Ukrainoje kontekste Europa patiria rimtus nuostolius, bet Amerikos faktorius neleidžia jų atsisakyti, nors režimas Kijeve yra visiškai nedemokratinis ir atvirai pats žlugdo Minsko susitarimus.

Treti — solidarumo spąstai. Europos Sąjunga labai bijo parodyti, kad ji yra nevieninga. Kad vienybės Europoje trūksta, jokia paslaptis, bet viešai (ypač po to, kai koronavirusas išryškino ES solidarumo spragas) stengiamasi pademonstruoti, kad viskas "didelėje europinėje šeimoje" yra gerai.

Dėl šių tarpusavio susijusių priežasčių visa ES užsienio politika — ištisa kančia. Kitaip tariant, didelė dalis Europos norėtų elgtis pragmatiškiau (pavyzdžiui, bendradarbiauti su Kinija, Rusija ir net Baltarusija bei kaip baisų sapną pamiršti Ukrainą), bet negali to daryti. Todėl tenka išsisukinėti ir tikėtis, kad partneriai pažiūrės į tai supratingai.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Vokietija Navalno istorijoje tapo stiprių antirusiškų jėgų politikos įkaite. Todėl jos kanclerė ir ypač užsienio reikalų ministras atrodo graudžiai, nes reikia ir Rusiją be įrodymų nubausti, ir "Šiaurės srautą 2" išgelbėti. Todėl sugalvojo išeitį — įvesti simbolines sankcijas. Maskva pagrįstai pyksta, bet Berlynas kaip vienos rusiškos komedijos personažas tarsi prašo "suprasti ir atleisti".

Žinoma, tokia situacija, kai Europa kaip potencialus globalus galios centras yra priversta žemintis kaip vyras, kuris ir meilužę nori turėti, ir šeimos nenori prarasti, yra apgailėtina.

Tuo pat metu tokios valstybės kaip Lietuva puikiai naudojasi minėtu vertybiniu, Amerikos įtakos ir solidarumo faktoriumi, kad primestų visai ES savo darbotvarkę. Būtent todėl Gitanas Nausėda gali drąsiai sakyti: "Visi puikiai suvokiame, kad daugelis požymių, konkrečiai — medicininės pagalbos sulaikymas, informacijos artimiesiems neteikimas, kliūtys, sudarytos Navalną perkelti į Berlyną, ir kiti požymiai, pagaliau pati "Novičioko" kilmė, prigimtis, rodo, kad tai negalėjo įvykti be Kremliaus žinios ir įsikišimo".

Visa tai, švelniai tariant, yra netiesa, bet, kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: "Net savo interesų užtikrinimo instinktas turi skatinti į ES suvienytą Europą būti Rusijos partnere, bet, mano vertinimais ir, sprendžiant iš jo [ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio — autoriaus pastaba] reakcijos į tam tikrus mano klausimus, kol kas ES negali susidoroti su rusofobiška mažuma, kuri, šiurkščiai spekuliuodama konsensuso principu, solidarumo principu, blokuoja daugiau arba mažiau konstruktyvias santykių su Rusija plėtros prieigas", — ir ministras patikslino, kad kalba apie Baltijos valstybes bei Lenkiją.

Tai ką reikia daryti, kad Europa galėtų normaliai siekti savo interesų? Išeitys iš esmės dvi. Pirma — ES faktinė arba net formali dezintegracija, kad kiekvienas galėtų elgtis, kaip jam patinka. Antra — institucinė ES reforma (federalizacija) ir geopolitinio subjektiškumo (suvereniteto) sustiprinimas, kad Europai nurodinėtų, kaip elgtis, Amerika ir/ar rusofobai (o jeigu pastariesiems kažkas nepatiks — durys atviros).

O jeigu niekas nesikeis, užsienio politika Europos Sąjungai ir toliau bus kaip skrendantis lėktuvas ar povandeninis laivas, iš kurio norisi (bet neįmanoma) išlipti, nes kiekvienas naujas įvykis tarptautinėje arenoje sukuria jai nepatogias situacijas, iš kurių ji dažnai neranda padorios išeities. Ir tuomet ES partneriams, kurie nori turėti su ja kažkokius santykius, beliks vadovautis principu "prie to neįmanoma priprasti — su tuo reikia susitaikyti"...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nord Stream-2, Aleksejus Navalnas, Rusija, ES
Dar šia tema
Makronas teigė tikintis dialogu su Rusija
Europa brangiai sumokės už naujas sankcijas Rusijai
Šveicarija įvedė sankcijas Rusijai dėl Krymo tilto
TVF sugalvojo, kaip išgelbėti pasaulį: Rusijai dėl to gresia skurdas
Nuolatinis Rusijos atstovas paskelbė apie nesutarimus ES dėl Navalno atvejo sankcijų
Nord Stream-2

"Naftogaz" remia sankcijų prieš "Nord Stream-2" išplėtimą

(atnaujinta 12:54 2020.10.21)
JAV antradienį išplėtė sankcijas prieš "Nord Stream-2" ir įtraukė įmones, teikiančias paslaugas, pajėgumus ar finansavimą, skirtą projektą vykdančių laivų įrangai atnaujinti ar sumontuoti

VILNIUS, spalio 21 — Sputnik. Ukrainos "Naftogaz" palaikė JAV sprendimą išplėsti sankcijas "Nord Stream-2" projektui, praneša RIA Novosti su nuoroda į bendrovės spaudos tarnybą.

JAV antradienį išplėtė sankcijas prieš "Nord Stream-2" ir įtraukė įmones, teikiančias paslaugas, pajėgumus ar finansavimą, skirtą projektą vykdančių laivų įrangai atnaujinti ar sumontuoti.

"Naftogaz" palaiko JAV sprendimą išplėsti sankcijas prieš "Nord Stream-2". Valstybės departamentas šiandien išleido naujas sankcijų instrukcijas, kurios papildo veikėjų, palaikančių Rusijos vamzdžių klojimo laivus, dalyvaujančius statant "Nord Stream-2", sąrašą", — sakoma pranešime. 

Pažymima, kad "Naftogaz" ketina toliau bendradarbiauti su tarptautiniais partneriais šiuo klausimu.

"Naftogaz" ir toliau glaudžiai bendradarbiaus su savo partneriais Vašingtone, Briuselyje, Berlyne ir kituose regionuose, siekdama užkirsti kelią "Nord Stream-2" statybų pabaigai. Bendros pastangos yra kolektyvinio transatlantinės bendruomenės saugumo pagrindas", — teigiama pranešime.

"Nord Stream-2" projektu numatoma nutiesti dvi dujotiekio linijas, kurių bendras pajėgumas — 55 milijardai kubinių metrų dujų per metus, nuo Rusijos pakrantės per Baltijos jūrą iki Vokietijos. Jį įgyvendina "Nord Stream 2 AG" su vieninteliu akcininku — "Gazprom".

Europos partneriai — "Royal Dutch Shell", "OMV", "Engie", "Uniper" ir "Wintershall" — iš viso finansuoja 50 proc. projekto, t. y. iki 950 milijonų eurų.

JAV aktyviai priešinasi projektui ir reklamuoja savo suskystintas gamtines dujas ES. 2019 metų gruodžio mėnesį Jungtinės Valstijos įvedė sankcijas "Nord Stream-2", reikalaudamos bendrovių nedelsiant nutraukti dujotiekio tiesimą. Tada Šveicarijos "Allseas" beveik iškart paskelbė apie savo darbų projekte sustabdymą. Dabar JAV aptaria dar vieną sankcijų šiam projektui išplėtimą.

Nord Stream-2
© Sputnik
"Nord Stream-2"
Tegai:
sankcijos, JAV, Ukraina, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba
Dar šia tema
Novakas: "Nord Stream-2" neturi įtakos dujų tiekimui per Ukrainą
"Ne vien Navalnas svarbus". Kaip pasikeis Rusijos ir Vakarų santykiai