Aš balsuosiu, archyvinė nuotrauka

Priešrinkiminis maratonas: Lietuvoje įsibėgėja karštas politinės savireklamos laikas

(atnaujinta 13:08 2020.09.29)
Iki Seimo rinkimų I turo liko vos dvi savaitės. Todėl pretendentai į Tautos išrinktuosius stengiasi iš paskutiniųjų. Reklamuodami savo partijas, ir, žinoma, save. Ypač jeigu balotiruojamasi vienmandatėje apygardoje

Veidas į veidą, t. y. "face to face", komunikacija pavojinga. Todėl visu pajėgumu eksploatuojama veidaknygė — Facebook. Tačiau ir čia yra ribojimų. Bet kokia žinutė, replikėlė ar veidelis turi būti pažymėtas kaip "politinė reklama".

Galima save reklamuoti kito veideliu. Galima konkurentus ar priešininkus aršiai kritikuoti nerenkant žodžių. Bet negalima nenurodyti, jog tai "politinė reklama".

Privaloma nurodyti. Nes politikų ir partijų veidaknyges stebi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ir politinės komunikacijos specialistai. VRK net nupirko politinės reklamos stebėsenos paslaugas. Reklamą socialiniuose tinkluose taip pat stebi apygardų rinkimų komisijos.

Stebėseną apmoka visi mokesčių mokėtojai — rinkėjai. Tačiau ir patys rinkėjai gali stebėti ir savo pastebėjimus siųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tam net yra sukurta VRK Reklamos gaudyklė. Gaudyklė gaudo tuos, kurie nesąžiningai bando tapti Tautos atstovais Lietuvos parlamente.

VRK Reklamos gaudyklė 1
Screenshot
VRK Reklamos gaudyklė

Politinę reklamą socialiniuose tinkluose galima užsisakyti ir apmokėti nebūtinai iš politinės kampanijos sąskaitos. Tokią reklamą gali užsakyti ir ne kampanijos dalyviai, o jų vardu ar interesais tretieji asmenys. Trečiųjų asmenų finansavimas rinkimų kampanijose yra draudžiamas.

Bet kas nerizikuoja, tas negeria... atsiprašau, nelaimi Tautos mandato. Tokie nacionaliniai rinkiminiai reklamos niuansai socialiniuose tinkluose. Į tai atkreipė dėmesį ir pati VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė.

O Valstybės saugumo departamentas tradiciškai įspėjo, kad rinkimams tradiciškai poveikį darys priešiškos Lietuvai jėgos. Prieš kiekvienus rinkimus įspėja. Premijos stebėtojams, kurie pastebės priešiškų jėgų kišimąsi į Lietuvos Seimo rinkimus, nepasiūlė.

Juk priešiškos Lietuvai jėgos, kaip tretieji asmenys, galėtų užpirkti reklamos, pavyzdžiui, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščioniams demokratams (TS-LKD), o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) demaskuotų pastarųjų Tėvynės išdavystę.

Tačiau ponų Landsbergių konservatorius pono Karbauskio "valstiečiai" demaskuoja be priešiškų Lietuvai jėgų pagalbos. Demaskuoja savarankiškai — leidiniu "Neliečiamieji". Ši leidinį ponas Karbauskis reklamuoja ir savo Facebook laiko juostoje.

Pristatydamas leidinį Ramūnas Karbauskis teigė, kad turi teisę ir jaučia pareigą pasakyti Lietuvos žmonėms, kodėl "valstiečių" "taip nemėgsta Landsbergiai, konservatoriai ir jiems pataikaujančios partijos, pradedant liberalais, baigiant Palucko vadovaujamais socialdemokratais, kurie tapo konservatorių satelitine partija".

Ramūnas Karbauskis: "Žmonės turi žinoti, kas sieja Landsbergių šeimos verslą, konservatorių partiją su privačiais pensijų fondais; kaip buvo padaryta milžiniška žala valstybei, žmonėms, ekonomikai nesąžiningai vystant šaliai reikalingus strateginius projektus, kaip iš jų vystymo buvo ciniškai pelnomasi, visiškai negalvojant nei apie projektų reikšmę valstybei, nei apie atsakomybę prieš Lietuvos žmones".

"Neliečiamieji" neliečiamųjų buvo nedelsiant apkaltinti, naudojant "juodąsias" technologijas.

„Neliečiamieji“ 2
Screenshot
"Neliečiamieji"

Pretendentai į Lietuvos Seimą, artėjant spalio 11 dienai, pamėgo Facebook grupes. Kandidatai į deputatus staiga tapo medžiotojais, žvejais, grybautojais, šunų ir kačių globotojais, sveikuoliais, žaliavalgiais, miškų ir varlių saugotojais, be abejo, miestelių, seniūnijų ir kitų bendruomenių socialinių tinklų grupių nariais. Ir pradėjo siūlyti savo rinkimines programas. Tokiu komišku būdu įsisiūlyti į visiškai apolitiškas draugijas.

Kai neturi trečiųjų asmenų, kurie už tave sumokėtų, turi susimokėti pats. Net už alų. Tačiau Mantui Adomėnui ir tai nėra paprasta. Paprasčiau paprašyti, kad kas "pastatytų" alaus ir dar papildytų pono esamo, o gal būt net ir būsimo Seimo nario rinkiminę sąskaitą.

Konservatorius, aktyvus Taivano "nepriklausomybės" pripažinimo puoselėtojas Mantas Adomėnas savo Facebook laiko juostoje didelėmis raidėmis paprašė: "AR SUTIKTUMĖTE PAVAIŠINTI MANE STIKLU ALAUS?"

Ponas Seimo narys patikslino: "O puodeliu kavos? O galbūt — padovanoti knygą arba pastatyti butelį vyno? Šįsyk alaus, knygų ir vyno man reikia ne taip labai. Bet LABAI reikia Jūsų paramos mano rinkimų kampanijai."

Ponas Adomėnas išdėstė ir aritmetiką: "Gal galite pervesti mano kampanijai vieno alaus bokalo ar kavos puodelio (3 eurai), vienos knygos ar vyno butelio (12 eurų) ekvivalentą? Arba ir daugiau (bet TIK TUO ATVEJU, jeigu esate deklaravę ir pajamas, ir turtą už 2019 metus)?"

Paduokit ponui Seimo nariui „ant alaus“ į Seimą 3
Screenshot
Paduokit ponui Seimo nariui "ant alaus" į Seimą

Mantas Adomėnas pareklamavo ir konkurento sąskaitą. Bet vis dėlto nurodė, jog tai politinė reklama. Matyt, Adomėno rinkiminė sąskaita jau ne tuščia, ir jis apmokės savo ir šią Raimundo Lopatos "lopatos" reklamą.

Mantas Adomėnas reklamuojasi Raimondo Lopatos kastuvu 4
Screenshot
Mantas Adomėnas reklamuoja Raimundo Lopatos kastuvą

Seimo rinkimų kampanija — įtemptas reikalas. Mantas Adomėnas atsipalaiduoja prie bokalo alaus. Ramūnas Karbauskis nevartoja. Ramūnas Karbauskis atsipalaiduoja Naisiuose. Naisius dažnai reklamuoja. Ponas Karbauskis nenurodo, kad tai politinė reklama. Tai tiesiog tik Karbauskio Naisių reklama.

Ne politinė pono Karbauskio reklama 5
Screenshot
Nepolitinė pono Karbauskio reklama

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (220)
Dar šia tema
Antilenkiška staigmena. Lietuvos teisėjai nusprendė įsikišti į politiką
Lietuvos žurnalistas ginče su Rozova užsipuolė Tomaševskį
Trakų rajone apšaudyti rinkiminiai plakatai
VRK paaiškino, kaip galės balsuoti saviizoliacijoje esantys asmenys
Taimso aikštė Niujorke, archyvinė nuotrauka

JAV nusprendė, kad pasaulį valdo "komunizmo šmėkla"

(atnaujinta 17:42 2020.10.20)
"Kaip komunizmo šmėkla valdo mūsų pasaulį": tai knygos pavadinimas... Na, iš tikrųjų, ką tik išleistos JAV trijų tomų propagandinės brošiūros antraštė

Dešimties metų senumo duomenimis, šioje šalyje per metus buvo išleista 316 480 knygų; dabar, matyt, ne mažiau. Bent jau šiuo atžvilgiu JAV išlaiko pirmąją vietą pasaulyje. Taigi, leidinys apie komunizmo šmėklą nėra didingas įvykis, tačiau vis tiek nepaprastas: prieš mus — labai primityvus agitacinis leidinys, paaiškinantis, kaip turėtų mąstyti žmogus iš respublikoniškos, dešiniosios šalies pusės (juk dauguma taip ir mąsto).

Pažymėtina ir leidykla — "The Epoch Times". Prieš dešimt metų respublikonų žiniasklaidoje nebuvo tokio sprogimo, koks yra šiandien JAV, tada atrodė, kad demokratai turėjo visišką žodžio ir minties monopolį visų rūšių transliacijose ar popieriuje. Šiandien tai toli gražu ne taip. Respublikonai sukaupė jėgas, ėmė urgzti ir užpildyti žiniasklaidos erdvę. Ir vargu ar ši situacija pasikeis, net jei lapkričio mėnesio rinkimuose jie sulauks blogiausio rezultato. Bet kuo jie užpildo, yra kitas klausimas.

Mes žiūrime knygą apie komunizmo šmėklą: bendra pažįstama esmė. Ar dar kas nors prisimena, kiek tomų parašė Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis ir daugelis kitų (kiekvienas — nuo knygų spintos sienos iki sienos)? Ir akivaizdu, kad labai mažai komunistų visa tai skaitė. Tačiau mažas lankstinukas "Komunistų manifestas" yra kitas dalykas. Beje, jis prasidėjo, kaip žinia, žodžiais, kad po Europą klaidžioja šmėkla, komunizmo šmėkla. Dabar mes matome amerikietišką Markso ir Engelso plagiatą su priešingu ženklu. Taip pat atrandame, kad šmėkla nebeklaidžioja, o valdo visą pasaulį ("prasiskverbė beveik į visas šiuolaikinės visuomenės sferas") ir — svarbiausia — ji labai pasikeitė. Net nėra prasmės lyginti Markso komunizmo su tuo, kaip jį apibūdina dabartiniai Amerikos kovotojai su šmėklomis.

Jų komunizmas visų pirma yra tradicinės kultūros ir visuomenės žlugdymas: žinoma, kad taip yra. Bet tai taip pat kelias nuo prezidento Ruzvelto "Naujojo kurso" (1930 metai) iki antikarinių ir žmogaus teisių judėjimų (1960 metai), o vėliau — prie modernaus progresyvizmo. Tai yra politkorektiškumo atsiradimas (kai daugelio dalykų negalima pasakyti atvirai, nesulaužant kalbos), ir bažnyčios silpnėjimas bei "religinis chaosas", kai kiekvienas gali susikurti religiją. Šeimos sunaikinimas, kuris prasidėjo nuo "seksualinio išsivadavimo", po kurio kilo vyrų persekiojimas.

Taip pat — meno (pirmiausia kino, su šiuo jūsų Holivudu) ir švietimo, o ypač masinės žiniasklaidos, naikinimas. Žiniasklaida, skaitome mes, tam tikru momentu buvo visiškai užvaldyta liberalų ir progresyvistų ir tapo pagrindiniu viso pasaulinio karo frontu.

Gali atrodyti, kad tokia knyga galėjo būti išleista 50-ųjų aukso amžiuje, kai Elvis buvo gyvas, amerikiečiai važinėjo ilgomis atviromis mašinomis, varė jas į kino teatrus po atviru dangumi ir džiaugėsi — tačiau jie labai bijojo Maskvos ir jos sąjungininkų. Bet ne, dabar kitas amžius. Mes turime bijoti Kinijos, nes Maskva nebėra komunistinė. Tiesa, Kinija taip pat turi tik istorinį ryšį su klasikiniu komunizmu, tačiau mūsų trijų tomų brošiūros auditorija apie tai neturėtų žinoti.

Skaitytojui skyrius po skyriaus pasakojama, kaip ne TSRS, o, pasirodo, Kinija dešimtmečiais skverbėsi su savo ideologija į visas Vakarų visuomenes. Ir dar į Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką (kodėl gi ne mes, bet jie ir jų Mao Dzedongas? Net įžeidžia). Ir šiandien ji "įgijo jėgų kovoje dėl visuotinės hegemonijos", sumenkindama JAV ir visus Vakarus.

Apskritai jau aišku, kad visas šis niūrus vaizdas labai primena kažką. Ir knyga apie šmėklą to neslepia, tačiau nuo pat pirmų eilučių mums viską paaiškina: tai tas pats velnias. Komunizmas yra velnias, ir jis yra. Velnias trokšta žmonijos sunaikinimo, jis turi daug veidų, iš pradžių vilioja romantiškomis komunizmo versijomis... O paskui — tai, ką jūs ir matote.

Trumpai tariant, viskas, apskritai viskas, kas bloga pasaulyje, yra iš velnio. Jei nori — vadink tai komunizmu, koks skirtumas.

Mes matome kažką panašaus dar vieno visuotinai pripažinto keiksmažodžio atžvilgiu. Kraštutinis politinio ir moralinio bjaurumo laipsnis mūsų šalyje vadinamas fašizmu (rečiau — nacizmu). Tiesą sakant, jei jau tikrai prisikabintume prie masinio tokio termino vartojimo, pasinaudojus gerai apgalvotais sociologiniais klausimais, greitai paaiškės, kad rusui fašizmas yra užsienio okupacijos sinonimas, po kurio nustatomas didžiulis nepaaiškinamai griežtų ir svetimų kasdienio elgesio taisyklių rinkinys, kuris, be to, verčia vienaip ar kitaip elgtis ne tik pirmą kartą ir "dėl vaizdo", bet ir beveik visada. Ir tik antroje vietoje — tai karas bei jo sunaikinimas (kurį, pažymime, gali sukelti ne tik fašistai).

Tuo pačiu metu ne tiek daug žmonių supranta ideologinio kokteilio ir administracinės praktikos komponentus, išsivysčiusius į italų fenomeną (fašizmas kaip toks) ir į vokišką variantą (nacionalsocializmas). Taigi, prieš mus yra tas pats velnias, viso blogio, kuris gali būti žmonių visuomenėje ir gyvenime, personifikacija. Be jo niekaip. Dabar pažiūrėkime, kas iš tikrųjų parašyta visuose trijuose knygos apie šmėklą tomuose. Kinija, kaip ir anksčiau TSRS, yra visiškai mitinis ir geografiškai tolimas blogio šaltinis. O štai artimi demokratai su visomis "komunistinėmis" virtusiomis idėjomis ir kampanijomis nėra mitas. Tai yra velnias, koks jis yra, tiksliau sakant, tai yra satanistai, ir su jais teks susidoroti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
komunizmas, JAV
Саммит Европейского совета, 16 октября 2020

Sustabdykite lėktuvą, Briuselis nori išlipti ES užsienio politikos kančios

(atnaujinta 11:22 2020.10.20)
ES užsienio politika toliau neatlaiko kritikos. Kodėl taip yra? Spalio 15–16 dienomis Briuselyje buvo nufilmuota dar viena tragikomiško serialo, kuris vadinasi "ES lyderių suvažiavimas", serija

Kalbant apie susitikimo rezultatus užsienio politikos srityje, eilinį kartą galima konstatuoti tą patį: yra posakis "būti, o ne atrodyti"; ES atveju viskas atvirkščiai. Veiklos ir kieto tono imitavimo daug, o realaus turinio ir įtakos beveik jokios.

Pavyzdžiui, europiečiai patys sugalvojo Aleksejaus Navalno "apnuodijimo" istoriją, išpūtė iš jos didžiulį burbulą be normalių įrodymų, bet su raginimais stabdyti projektą "Šiaurės srautas 2", o galiausiai įvedė kažkokias nesąmoningas asmenines sankcijas. Kaip su šia situacija susijęs Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka, iš viso neaišku. Kalnas ir vėl pagimdė nudvėsusią pelę.

Arba Turkijos reikalas. Prieš dvi savaites tie patys Europos lyderiai paragino turkus atsisakyti provokacinių veiksmų, pažeidžiančių tarptautinę teisę, kitaip ES imsis visų turimų priemonių. Nuo to laiko niekas nepasikeitė: Turkija toliau daro, ką nori (taip pat siunčia Sirijos teroristus į Azerbaidžaną), o Briuselis vėl ragina. Dar išreiškė solidarumą su Graikija ir Kipru, nuo ko toms valstybėms ne šilta, nei šalta.

Ir taip visur ir visada, ar tai būtų Baltarusija, ar "Brexit". Įdomiausia tai, kad, kai ES valstybės veikia atskirai, jos elgiasi daugiau ar mažiau adekvačiai (išskyrus tam tikrus nepagydomus atvejus), bet kai jos sueina kartu, staiga prasideda kažkokia beprotystė ir farsas. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas — kodėl taip yra?

Galima spėti, kad taip yra dėl kelių spąstų, į kuriuos Europa pati save įvarė ir iš kurių neretai negali ištrūkti.

Pirmi — vertybiniai. Europos Sąjungoje mėgstama akcentuoti, kad ji yra "vertybinė galia", moralinis autoritetas tarptautinėje politikoje, demokratijos sergėtoja. Atitinkamai, jeigu kokia nors Kinija kaip "komunistinis režimas" gali sau leisti nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Baltarusijoje, ES priversta reaguoti, nors, galbūt, daug kam Europoje nerūpi nei Lukašenka, nei Tichanovskaja, nei "Baltarusijos (ne)laisvė".

Antri spąstai — amerikietiški. Galima vienareikšmiškai teigti, kad tam tikrais atvejais europiečiai norėtų susilaikyti nuo aktyvesnių veiksmų (sankcijų ir panašiai), bet kadangi jie vis dar labai stipriai priklauso nuo Amerikos, tenka solidarizuotis — ypač kai Vašingtonas įjungia didesnio spaudimo režimą. Pavyzdžiui, jau seniai akivaizdu, kad dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu įvykių Ukrainoje kontekste Europa patiria rimtus nuostolius, bet Amerikos faktorius neleidžia jų atsisakyti, nors režimas Kijeve yra visiškai nedemokratinis ir atvirai pats žlugdo Minsko susitarimus.

Treti — solidarumo spąstai. Europos Sąjunga labai bijo parodyti, kad ji yra nevieninga. Kad vienybės Europoje trūksta, jokia paslaptis, bet viešai (ypač po to, kai koronavirusas išryškino ES solidarumo spragas) stengiamasi pademonstruoti, kad viskas "didelėje europinėje šeimoje" yra gerai.

Dėl šių tarpusavio susijusių priežasčių visa ES užsienio politika — ištisa kančia. Kitaip tariant, didelė dalis Europos norėtų elgtis pragmatiškiau (pavyzdžiui, bendradarbiauti su Kinija, Rusija ir net Baltarusija bei kaip baisų sapną pamiršti Ukrainą), bet negali to daryti. Todėl tenka išsisukinėti ir tikėtis, kad partneriai pažiūrės į tai supratingai.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Vokietija Navalno istorijoje tapo stiprių antirusiškų jėgų politikos įkaite. Todėl jos kanclerė ir ypač užsienio reikalų ministras atrodo graudžiai, nes reikia ir Rusiją be įrodymų nubausti, ir "Šiaurės srautą 2" išgelbėti. Todėl sugalvojo išeitį — įvesti simbolines sankcijas. Maskva pagrįstai pyksta, bet Berlynas kaip vienos rusiškos komedijos personažas tarsi prašo "suprasti ir atleisti".

Žinoma, tokia situacija, kai Europa kaip potencialus globalus galios centras yra priversta žemintis kaip vyras, kuris ir meilužę nori turėti, ir šeimos nenori prarasti, yra apgailėtina.

Tuo pat metu tokios valstybės kaip Lietuva puikiai naudojasi minėtu vertybiniu, Amerikos įtakos ir solidarumo faktoriumi, kad primestų visai ES savo darbotvarkę. Būtent todėl Gitanas Nausėda gali drąsiai sakyti: "Visi puikiai suvokiame, kad daugelis požymių, konkrečiai — medicininės pagalbos sulaikymas, informacijos artimiesiems neteikimas, kliūtys, sudarytos Navalną perkelti į Berlyną, ir kiti požymiai, pagaliau pati "Novičioko" kilmė, prigimtis, rodo, kad tai negalėjo įvykti be Kremliaus žinios ir įsikišimo".

Visa tai, švelniai tariant, yra netiesa, bet, kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: "Net savo interesų užtikrinimo instinktas turi skatinti į ES suvienytą Europą būti Rusijos partnere, bet, mano vertinimais ir, sprendžiant iš jo [ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio — autoriaus pastaba] reakcijos į tam tikrus mano klausimus, kol kas ES negali susidoroti su rusofobiška mažuma, kuri, šiurkščiai spekuliuodama konsensuso principu, solidarumo principu, blokuoja daugiau arba mažiau konstruktyvias santykių su Rusija plėtros prieigas", — ir ministras patikslino, kad kalba apie Baltijos valstybes bei Lenkiją.

Tai ką reikia daryti, kad Europa galėtų normaliai siekti savo interesų? Išeitys iš esmės dvi. Pirma — ES faktinė arba net formali dezintegracija, kad kiekvienas galėtų elgtis, kaip jam patinka. Antra — institucinė ES reforma (federalizacija) ir geopolitinio subjektiškumo (suvereniteto) sustiprinimas, kad Europai nurodinėtų, kaip elgtis, Amerika ir/ar rusofobai (o jeigu pastariesiems kažkas nepatiks — durys atviros).

O jeigu niekas nesikeis, užsienio politika Europos Sąjungai ir toliau bus kaip skrendantis lėktuvas ar povandeninis laivas, iš kurio norisi (bet neįmanoma) išlipti, nes kiekvienas naujas įvykis tarptautinėje arenoje sukuria jai nepatogias situacijas, iš kurių ji dažnai neranda padorios išeities. Ir tuomet ES partneriams, kurie nori turėti su ja kažkokius santykius, beliks vadovautis principu "prie to neįmanoma priprasti — su tuo reikia susitaikyti"...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nord Stream-2, Aleksejus Navalnas, Rusija, ES
Dar šia tema
Makronas teigė tikintis dialogu su Rusija
Europa brangiai sumokės už naujas sankcijas Rusijai
Šveicarija įvedė sankcijas Rusijai dėl Krymo tilto
TVF sugalvojo, kaip išgelbėti pasaulį: Rusijai dėl to gresia skurdas
Nuolatinis Rusijos atstovas paskelbė apie nesutarimus ES dėl Navalno atvejo sankcijų
LTG traukiniai

"Lietuvos geležinkeliai" šiemet gavo 11 % mažiau pajamų

(atnaujinta 12:58 2020.10.21)
Kita vertus, dėl pandemijos poveikio sumažėjusios šių metų pajamos rugsėjį jau beveik pasiekė praėjusių metų rodiklius

VILNIUS, spalio 21 — Sputnik. "Lietuvos geležinkelių" (LTG) grupė, išankstiniais duomenimis, per pirmus devynis šių metų mėnesius gavo 327,6 mln. eurų pajamų — 11 proc. mažiau nei tuo pačiu periodu praėjusiais metais, rašo LTG spaudos tarnyba.

Kita vertus, pažymima, kad dėl pandemijos poveikio sumažėjusios šių metų pajamos rugsėjį jau beveik pasiekė praėjusių metų rodiklius (40,4 mln. šių metų, 41,0 mln. — praėjusių metų rugsėjį), o krovinių buvo pervežta daugiau nei pernai.

"Pandemijos pradžioje svarstėme ir labai pesimistinius, ir kiek optimistiškesnius verslo scenarijus, o rugsėjo veiklos rezultatus galima vertinti santūriai optimistiškai. Tikiu, kad rezultatų kreivės tik kils", — sakė LTG generalinis direktorius Mantas Bartuška.

LTG grupės krovinių vežimo bendrovė "LTG Cargo" sausio–rugsėjo mėnesiais pervežė 38,8 mln. tonų krovinių — tai 6 proc. mažiau nei pernai (41,2 mln. tonų), o rugsėjį jau fiksavo augimą — vežė 5 mln. tonų krovinių arba 9 proc. daugiau nei pernai rugsėjį (4,6 mln. tonų).

Daugiausia augo krovinių srautas Klaipėdos jūrų uosto kryptimi — didėjo gabenamų trąšų, augalinės kilmės produktų, daugiausia grūdų, pervežimai. Tačiau sumenko naftos produktų ir juodųjų metalų pervežimų apimtys.

Tuo tarpu keleivių vežimo bendrovės "LTG Link" veiklos apimtys šiemet mažėjo 28 proc. — vietos maršrutais per devynis mėnesius ji pervežė 2,52 mln. keleivių, o vien rugsėjį — 331 tūkst., arba 13 proc. mažiau.

Tarptautiniai traukinių maršrutai dėl pandemijos vis dar uždaryti, didžioji dalis vietinių — vykdomi, nuolat stebint keleivių srautus.

Tegai:
pajamos, Lietuvos geležinkeliai
Dar šia tema
Lenkija įvertino "Rail Baltica" progresą Lietuvoje
"Lietuvos geležinkeliai" papasakojo, kaip koronakrizė paveikė keleivių srautus
Atskleista, kokių dainų lietuviai klausosi traukiniuose