Džo Baidenas, archyvinė nuotrauka

JAV žvalgyba: išgirsite eilinę Baideno klaidą žinokite, kaltas Putinas

(atnaujinta 13:16 2020.09.30)
Net smalsu, kada įvairių antirusiškų sąmokslo teorijų autoriams pritrūks žodžių, apibūdinančių didelę Kremliaus dalyvavimo tikimybę tam tikruose skandaluose

Mes jau ištyrėme posakius "highly likely" (beveik neabejotinai — Skripalių byloje ), "almost certainly" (beveik tikrai — dėl įtarimų dėl vakcinos vagystės). Dabar turime priprasti prie kito žodžio — "probably" (tikriausiai).

Šį kartą, "The Washington Post" ("WP") dėka, sužinojome, kad Vladimiras Putinas asmeniškai "galimai vadovauja" slaptai operacijai, kuria siekiama diskredituoti kandidatą į JAV prezidentus Džo Baideną. Be to, tai daroma remiantis tam tikra itin slapta CŽV ataskaita — tokia slapta, kad "WP" žurnalistai galėjo susipažinti su trumpu jos turiniu iš kelių asmenų pasakojimų.

Tokios paradoksalios išvados pagrindas yra įspūdingas: pasirodo, kad ją padarė kai kurie analitikai, remdamiesi "atvirais, išslaptintais ir įslaptintais žvalgybos šaltiniais".

Pirmoji šios ataskaitos eilutė tariamai skamba taip: "Mes manome, kad prezidentas Vladimiras Putinas ir dauguma aukšto rango Rusijos pareigūnų žino ir tikriausiai (tas pats "probably" — Sputnik) vadovauja Rusijos įtakos operacijoms, kuriomis siekiama diskredituoti buvusį JAV viceprezidentą, palaikyti JAV prezidentą ir skatinti nesantaiką visuomenėje prieš lapkričio mėnesį vyksiančius rinkimus JAV".

Taigi, būtent tai diskredituoja buvusį viceprezidentą! Dabar paaiškėja, kas rašo Baidenui kalbas su juokingomis klaidomis, priverčiančiomis susimąstyti apie jo psichikos sveikatos būklę. Tikrai tą dieną asmeniškai Putinas pakišo jam tekstą, kur savo kalbos pabaigoje jis pareiškė, kad nuo koronaviruso mirs 200 milijonų žmonių. Nes niekas kitas negalėtų geriau diskredituoti Baideno.

Daugelis Amerikos žiniasklaidos priemonių atkreipė dėmesį į panašų jų Vidaus saugumo departamento pranešimą, kuris pasirodė neva "vidiniam naudojimui" (iškart patekdamas į visas informacines svetaines) su antrašte "Tikėtina, kad Rusija (šįkart "likely", be "highly" — Sputnik), diskredituoja Amerikos kandidatų sveikatą, kad galėtų paveikti 2020 metų rinkimus". Atkreipkite dėmesį į daugiskaitos žodį "kandidatai". Dabar palyginkime su didžiosios daugumos Amerikos žiniasklaidos priemonių antraštėmis apie šią "sensaciją" — anot jų, kalbame apie "Rusijos ataką prieš Baideno psichikos sveikatą". Nepaisant to, kad pačiame biuletenyje taip pat minimi Irano ir Kinijos išpuoliai prieš psichinę Donaldo Trampo būseną. Bet tai, kaip žinote, visiškai netrikdo Amerikos demokratinės žiniasklaidos. Vadinti dabartinį JAV prezidentą šizofreniku visai nėra kišimasis. Nevalia taip kalbėti tik apie Baideną.

Be to, atrodo, kad klastingas Rusijos, Kinijos ir Irano planas jau veikia. Remiantis neseniai atlikta apklausa, pagrindinėje 2020 metų kampanijoje 51 proc. rinkėjų mano, kad Trampas yra "psichiškai netinkamas" eiti prezidento pareigas, o 52 procentai tą patį sako apie Baideną. Tai reiškia, kad didžiulis skaičius Amerikos rinkėjų, kurie abejoja abiejų JAV prezidento kandidatų psichikos būkle, yra "Rusijos dezinformacijos" rezultatas. O patys Trampas ir Baidenas savo ekscentrišku elgesiu ir, švelniai tariant, dviprasmiškais pareiškimais, su tuo neturi nieko bendro? Kaip įprasta, dėl visko kalti rusai. Tikriausiai.

Taigi, ir su labai slaptu CŽV pranešimu "WP" — panaši istorija. Pirmose eilutėse paminėjus Putiną, kuris tariamai asmeniškai vadovauja JAV kandidato į prezidentus diskreditavimo kampanijai, toliau kalbama tik apie Ukrainos parlamentaro Andrejaus Derkačiaus, žinomo dėl to, kad reguliariai įkelia Petro Porošenkos ir Džo Baideno pokalbių garso fragmentus, veiksmus. Be to, nieko nesakoma apie jo "ryšius su Putinu".

Kai Amerikos žiniasklaida kalba apie "Derkačiaus įrašus", jie turi tik du argumentus, jei taip galima pavadinti: a) devyniasdešimtųjų aušroje jis baigė KGB aukštąją mokyklą Maskvoje, o tai, žinoma, reiškia, kad jis "Kremliaus agentas"; b) jo pateikti įrašai yra "redaguoti". Ir viskas, remiantis tuo, demokratinė žiniasklaida atsisako net diskutuoti apie šių "įrašų" turinį, užkimšdama ausis, kai apie juos išgirsta. 

Prieita iki to, kad Twitter akimirksniu užblokavo vartotojo, kurio įrašą apie "Derkačiaus įrašus" citavo Trampas, paskyrą. Ir jokios cenzūros. Buvo pasakyta: "Kremliaus agentas" to paties Kremliaus nurodymu skleidžia "dezinformaciją". Atitinkamai draudžiama tikrinti duomenis.

Šiuo klausimu primenu SBU vadovo Valentino Nalivaičenkos spaudos konferenciją 2014 metų liepos mėnesį, iškart po Malaizijos "Boeing" avarijos Donbase. Kitą dieną jo pateikti "įrašai" buvo cituojami praktiškai kiekvieno didesnio pasaulio laikraščio pirmuosiuose puslapiuose. Atkreipkite dėmesį, kad tada niekas neprisiminė, jog Nalivaičenka mokėsi Maskvos KGB žvalgybos institute, ir Vakaruose niekas nesijaudino dėl to, kad garso įrašai buvo ne tik redaguoti, bet ir klastojami. Tiesiog tos klastotės su versija, kad MH17 numušė kažkokie "kazokai iš Černuchino", tuo metu Vakarų žurnalistams buvo gana priimtini. Bet "Derkačiaus įrašai" jiems jokiu būdu netinka — jie neatitinka rinkimų kampanijos tikslų. Todėl bet kokia informacija apie juos turi būti negailestingai cenzūruojama.

Petro Porošenka susitikime su Aukščiausiosios Rados deputatais kalbėjo apie SBU vadovo Valentino Nalivaičenkos atleidimą.

O juk niekam tikrai nekyla abejonių dėl Porošenkos ir Baideno balsų tikrumo šiuose įrašuose. Bet mirtina nuodėmė juos aptarti ar cituoti. JAV žiniasklaidos bendruomenė maždaug vienodai reagavo į prieš kelias dienas išleistą dviejų Senato komitetų iškalbingo pavadinimo "Medžiotojas Baidenas, "Burisma ir korupcija" pranešimą. Ataskaita yra didžiulė ir joje pateikiami stulbinami Amerikos pareigūnų prisipažinimai, kad aukščiausia JAV vadovybė, įskaitant viceprezidentą Džo Baideną ir valstybės sekretorių Džoną Kerį, buvo ne kartą įspėta apie Ukrainos dujų bendrovės "Burisma" korupcijos schemas ir apie problemas, kurios JAV bus susijusios su viceprezidento sūnaus Hanterio Baideno veikla firmoje.

Sunku net įsivaizduoti, kaip laikraščiai nukryžiuotų Trampą, jei paaiškėtų, kad jis žino apie savo vaikų korupcinius veiksmus ir užmerkia prieš tai akis, iš tikrųjų skatindamas tai daryti. Tačiau žiniasklaida vieningai nepaisė Senato pranešimo arba paprasčiausiai pavadino "Rusijos dezinformacijos kampanija". Remiantis tuo, galima daryti prielaidą, kad JAV senatoriai yra "Kremliaus agentai". Tačiau ataskaitoje yra nenuginčijamų faktų ir pačių pareigūnų, kurie asmeniškai pranešė apie "Burismos" korupciją ir ten esančio Baideno jaunesniojo darbą, liudijimus.

Reaguodami į tai, demokratai greitai parengė savo pranešimą, kuriame jie bandė sutriuškinti ar greičiau atskiesti oponentų argumentus. Ir, žinoma, pagrindinė demokratų išvada yra ta, kad Senato tyrimas pakartoja "Rusijos ataką prieš 2020 metų rinkimus". Tai yra, Rusija vėl kalta.

Akivaizdu, kad būtent Rusija paskyrė Baideną jaunesnįjį į korumpuotą įmonę Ukrainoje, o paskui Baidenui vyresniajam diktavo, kaip atleisti Ukrainos generalinį prokurorą Viktorą Šokiną, kuris išdrįso tirti kaltinimus "Burismai" dėl korupcijos. Taigi, turėtume tikėtis naujų sankcijų dėl Amerikos "Kremliaus agentų" veiksmų Senate ir Baltuosiuose rūmuose. Juk Rusijos kaltė vėl buvo įrodyta, nors ir vėl "probably".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Džo Baidenas
Temos:
JAV prezidento rinkimai — 2020 (111)
Американские военные

ES siekia savarankiškumo. Kodėl tarp naujų pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos

(atnaujinta 18:02 2021.05.11)
ES valstybės pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas. Taigi, Europoje vis dar gyva savarankiškumo gynybos srityje koncepcija, ir joje nėra Lietuvos

Gegužės 5 dieną "Reuters" parašė, kad 14 ES valstybių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas (galbūt su laivais ir aviacija), kurios, reikalui esant, galėtų įsitraukti į tarptautinę krizę (padėti demokratiniams režimams, kuriems reikia skubios pagalbos). Praktiškai tai reiškia, kad Europa kaip blokas kariniu būdu galėtų dalyvauti, pavyzdžiui, Libijos ar Sirijos konflikto sprendime.

Kitaip tariant, ES nori pademonstruoti savo kaip "didžiosios galios" statusą ir ambicijas, kurios neatsiejamos nuo karinės galios turėjimo bei naudojimo. Tuo pat metu pažymėtina, kad minėtų 14 šalių branduolį sudaro vadinamosios "Senosios Europos" arba "branduolio" valstybės — Lietuvos ar Lenkijos tarp jų nerasite.

Publikacija pasirodė prieš pat ES šalių gynybos ministrų susitikimą. Oficialiame pranešime apie jo rezultatus rašoma: "Ministrai taip pat kalbėjo apie tai, kad ES reikia turėti visiškai aprūpintas ir parengtas pajėgas greitam reagavimui į krizes. Šiame kontekste buvo aptarta greito reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti dislokuotos kaip "pirmas atsakas" aštrios krizės metu, idėja". Kaip tai vertinti?

Jau seniai akivaizdu, kad ES yra ekonominė ir vertybinė ("minkštoji") galia, kuriai trūksta jėgos komponento, jog galėtų tapti pilnaverčiu globaliu galios centru. Galima teigti, kad yra NATO. Bet tai transatlantinis, o ne europinis aljansas, kuriame dominuoja Amerika. Todėl jis netinka kaip karinis savarankiškos Europos instrumentas. Atitinkamai gimė ES kariuomenės idėja, kurią pirmiausiai plėtoja Prancūzija su tyliu Vokietijos pritarimu. Tačiau faktas, kad ši koncepcija yra labai sunkiai realizuojama dėl kelių priežasčių. 

Pirma, ES sunku suderinti daugybės skirtingų valstybių interesus. Antra, yra didelis blokas šalių (vadinamoji "Naujoji Europa", kuriai priklauso ir Baltijos valstybės bei Lenkija), kurios nenori realaus europinio karinio savarankiškumo ir mato jį tik NATO rėmuose (būtent todėl tarp greito reagavimo pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos). Trečia, kai europiečiai nenori finansuoti aljanso, sunku tikėtis, kad jie skirs daug pinigų kitai karinei iniciatyvai — o pinigų jai reikia daug, kad tai būtų ne butaforinis projektas.

Žozepas Borelis
© Sputnik / Пресс-служба МИД РФ

Ypač kalbos apie karinio ES politikos komponento stiprinimą buvo suaktyvėjusios Donaldo Trampo prezidentavimo laikais, nes jam nelabai rūpėjo europiniai reikalai. Kai JAV vadovu tapo Džo Bidenas, buvo sakoma, kad NATO vėl nustums į šalį ES kariuomenės idėją.

Kaip teigia Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: "Jungtinės Amerikos Valstijos iš Europos na nebuvo išėjusios. Juo labiau per pastaruosius kelis metus jų buvimas Lietuvoje buvo sustiprintas. Ir tą mes akivaizdžiai matom. Taip kad, mūsų požiūriu, Valstijos kaip buvo, taip ir yra Europoje. Bet tie poslinkiai bendravime tarp Valstijų ir Europos Sąjungos iš tikrųjų yra teigiami. Jie teigiamai veikia bendrą santykių dinamiką".

Iš tiesų, visoje Europoje vyksta plataus masto NATO pratybos. Taip pat pažymėtina, kad ES nusprendė įtraukti JAV į europinės karinės infrastruktūros, kuri turi pagerinti NATO pajėgų mobilumą Europoje, projektą. Tačiau, kaip parodė "Reuters" publikacija ir ES šalių gynybos ministrų posėdis, europinės kariuomenės idėja nemiršta, ir ji transatlantinės vienybės gynėjams kaip maža rakštis vienoje vietoje — nelabai trukdo, bet nuolat apie save primena, ir jos niekaip nepavyksta ištraukti.

Suprantama, kad šiandien tikrai per anksti kalbėti apie realų Europos savarankiškumą ir efektyvumą karinėje srityje, bet diskusijų apie tai Briuselyje faktas Baideno valdymo laikais rodo, kad ES santykiai su Amerika nėra idealūs. Todėl Europoje gyva strateginio suvereniteto vizija. 

Jos šalininkams labai sunku realizuoti net mažiausius savo tikslus, ir jie nuolat priversti sakyti, kad europinis saugumas neatsiejamas nuo NATO ir Amerikos. Tačiau galima spėti, kad minėtos ES greito reagavimo pajėgų iniciatyvos tikslas yra sukurti instrumentą, kurį galima būtų panaudoti ne tik aljanso rėmuose, bet ir atskirai nuo jo, nepriklausomai nuo JAV nuomonės.  

Jeigu paprastai, čia kaip šeimoje žmona (Europa) pasiūlytų vyrui (Amerikai) už jo pinigus nusipirkti didelį bendrą kompiuterį (NATO) ir dar už jo pinigus planšetinį (ES pajėgos), kuriuo teoriškai galėtų naudotis visi, bet kurį realiai planuoja naudoti pirmiausiai ji. Svarbiausia šiuo atveju įtikinti vyrą, kad planšetė reikalinga, ir nusipirkti ją, o po to jau galima bus diskutuoti dėl to, kas ir kada ją naudos.   

Apibendrinant, galima teigti, kad prognozės, jog po Baideno pergalės JAV santykiuose su Europa prasidės naujas "medaus mėnuo", nepasitvirtino. Europiečiai neatsisako savo interesų tik todėl, kad dabartinis Amerikos prezidentas kalba apie norą glaudžiau bendradarbiauti su sąjungininkais, ir nauja bendra transatlantinio dialogo schema vis dar formuojasi — ir ne faktas, kad atsiras. 

Atitinkamai europinio savarankiškumo (taip pat karinėje srityje) entuziastai, atrodo, stengiasi naudotis proga ir siūlo dalyką, kuris sustiprintų jų strategijos pamatus. Ar jų svajonė kada nors išsipildys, pasakyti sunku. Bet sėkla pasėta ir atkakliai bando išlįsti į paviršių. O toliau jau kaip Dievas duos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Dar šia tema
Žiniasklaida įvertino Vokietijos reakciją Rusijos "invazijos" į Baltijos šalis atveju
Nausėda: Ukrainos narystė ES ir NATO priklauso nuo Kijevo, o ne Briuselio veiksmų
Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu
Eifelio bokštas, archyvinė nuotrauka

Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

(atnaujinta 16:22 2021.05.11)
Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardų, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie palaikė savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos ėjimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamojo persekiojimo. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon) apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinamai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai — prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir "perestroika". Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos — pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos — komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas — išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje Žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito — tiek sąjunginio, tiek respublikinio — buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada — 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje — jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių (ir nelabai didelių) sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas.
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų destruktyvų cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija — jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Prancūzija
Vilnius

Registrų centras: balandį ir toliau augo NT sandorių skaičius

(atnaujinta 17:58 2021.05.11)
Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių

VILNIUS, gegužės 11 — Sputnik. Praėjusį mėnesį nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius toliau augo, aktyvūs išliko butų, gyvenamųjų namų ir žemės sklypų pirkėjai. Apie tai pranešė Registrų centro spaudos tarnyba.

Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių. Tai yra 38 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį, kai įregistruota 34,8 tūkst. NT sandorių (2019 m. sausį-balandį 38,1 tūkst.). Vien tik per balandžio mėnesį įregistruota 14,7 tūkst. NT sandorių — beveik dukart daugiau nei praėjusių metų balandį (7,4 tūkst.) ir 11 proc. daugiau nei šių metų kovą (13,2 tūkst.).

Vilnius, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владислав Адамовский

Šiemet visoje šalyje įregistruota 12,1 tūkst. butų pardavimų — 20 proc. daugiau nei 2020 metų sausio-balandžio mėnesiais, kai įregistruota 10,1 tūkst. (2019 m. sausį-balandį 11,1 tūkst.), o vien tik per balandį — 3,6 tūkst., arba 87 proc. daugiau nei praėjusių metų balandį (1,9 tūkst.) ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą (3,3 tūkst.).

Šiemet Vilniuje iš viso įregistruota 4,5 tūkst. butų sandorių, arba 16 proc. daugiau nei atitinkamą laikotarpį pernai (2019 m. sausį-balandį 3,7 tūkst.), Kaune — 1,7 tūkst., arba 13 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1,6 tūkst.), Klaipėdoje — beveik 1,1 tūkst., 46 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1 tūkst.).

Šiais metais Lietuvoje taip pat įregistruota maždaug 4,4 tūkst. individualių gyvenamųjų namų pardavimų — 39,5 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį (2019 m. sausį-balandį 3,3 tūkst.). Tik per balandį pasikeitė 1,4 tūkst. gyvenamųjų namų savininkų, arba 91 proc. daugiau nei per 2020 metų balandį ir 14 proc. daugiau nei per šių metų kovą.

Visoje šalyje šiemet taip pat įregistruota 24,2 tūkst. žemės sklypų savininkų pasikeitimų. Tai yra 46,5 proc. daugiau nei per pirmus keturis praeitų metų mėnesius (2019 m. sausį-balandį 17,9 tūkst.). Vien tik per balandį įregistruota 7,4 tūkst. žemės sklypų sandorių, arba dukart daugiau nei 2020 metų balandžio mėnesį ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą.

Tegai:
nekilnojamas turtas, Registrų centras, Lietuva
Dar šia tema
Sausį įregistruota beveik 10 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių
Specialistai papsakojo, kiek verta investuoti į namų atnaujinimą
Registrų centras: NT sandorių skaičius išaugo penktadaliu