Keltas Estonia

Atskleista baisi kelto "Estonia" nuskendimo paslaptis

(atnaujinta 15:05 2020.09.30)
Kelto "Estonia" katastrofos aukų atminimo dieną Estijos ministras pirmininkas Juris Ratas specialioje spaudos konferencijoje paskelbė, kad reikia nuodugniau ištirti daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus įvykusią nelaimę

Staigaus politiko pareiškimo priežastis buvo dokumentinis filmas "Estonia": radinys, kuris keičia viską", paskelbtas tą pačią dieną "Discovery" televizijos kanale.

Radinys — maždaug keturių metrų ilgio ir apie 1,2 metro pločio skylė laivo korpuse. Jos povandeniniai vaizdai buvo rodomi filme.

Ir tai tapo sensacija, nes oficialioje tyrimo, kuris galutinai buvo nutrauktas 2009 metais, ataskaitoje, šis pažeidimas nepaminėtas nė karto.

Norint pabandyti suprasti, kaip tai apskritai buvo įmanoma, verta priminti pagrindinius faktus.

Keltas "Estonia", vykęs iš Talino į Stokholmą, 1994 metų rugsėjo 28-osios naktį nuskendo Suomijos atsakomybės už paiešką ir gelbėjimą jūroje zonoje. Iš 989 laive buvusių žmonių išgyveno 137. Likę 852 žmonės nuskendo ir (arba) laikomi dingusiais, nes buvo rasti tik 94 žmonių palaikai. Laivo avarija tebėra didžiausia taikos metu Baltijos jūroje.

Po ilgalaikio tyrimo paskelbtos komisijos išvados, kad kelto užtvindymo priežastis buvo nukritę nuo lanko vartai (skydeliai) ir stipri audra.

Švedija, Estija ir Suomija ratifikavo specialų susitarimą dėl kapų tylos, pagal kurį privažiuoti prie nuskendusio kelto yra draudžiama ir už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tai vienintelis toks atvejis planetoje.

Talinas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владимир Песня

Be to, švedai sukūrė planus užpilti laivą betonu ir taip paversti jį sarkofagu, tačiau galiausiai viskas apsiribojo tuo, kad jis buvo užpiltas keliais tūkstančiais tonų žvyro.

Tačiau dokumentinių filmų kūrėjo Henriko Evertssono draudimai nesustabdė ir prieš metus jis nuleido robotą prie laivo nuolaužų, kur ir buvo nufilmuoti kadrai, kurie dabar sukėlė sprogusios bombos efektą.

Filmo kūrėjų kalbinti ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad tokia skylė korpuse negalėjo būti sprogimo laive pasekmė. Pasak jūrų technologijų profesoriaus Jorgeno Amdahlio, tokią žalą galėjo sukelti išorinis poveikis, kurio jėga yra 500–600 tonų.

Na, o buvęs Estijos komisijos, tyrusios kelto nuskendimą, vadovas Margusas Kurmas tiesiai šviesiai teigė, kad avarijos priežastis — susidūrimas su povandeniniu laivu. Švedijos povandeniniu laivu.

Перевернутый и заполненный водой спасательный плот парома Эстония
© CC0 / Accident Investigation Board Finland
Apvirtęs kelto "Estonia" gelbėjimosi plaustas.

Beje, toje vietoje iš tikrųjų buvo surengtos NATO karinės pratybos.

Dabar trijų šalių, bet pirmiausia Švedijos, valdžia turi atsakyti į itin nemalonius klausimus, tačiau pirmiausia: kodėl iki šiol nebuvo žinoma apie kelių metrų skersmens skylę?

Skylė yra korpuso atkarpoje, kuri buvo matoma 1994 metais, o tai reiškia, kad, pasak Kurmo, arba buvo nuspręsta, kad apskritai nebūtina atlikti tyrimą, arba skylė buvo pastebėta, tačiau apie tai nebuvo pranešta visuomenei.

Tuo tarpu politinis ėjimas kaip unikalus draudimas priartėti prie nuskendusio kelto ir bandymai jį (ypač tą pačią pažeistą dešiniojo borto pusę) užpilti žvyru verčia galvoti ne apie tyrimo aplaidumą, bet daug blogiau — sąmokslą aukščiausiu valstybės lygiu, siekiant nuslėpti tikrąsias įvykio priežastis. 

Поисково-спасательная операция на месте крушения парома Эстония
© AP Photo / Jaakko Aiikainen
Gelbėjimo operacija kelto "Estonia" katastrofos vietoje.

Svarbi aplinkybė: 26 metai, praėję nuo 1994 metų, yra gana ilgas laiko tarpas, bet ne toks ilgas, kad laivas pavirstų senove. Iki šių dienų nemaža dalis iš "Estonia" tragediją išgyvenusių aukų ir aukų artimųjų tebėra gyvi. Daugelis valstybės žmonių, tiesiogiai dalyvavusių tuose įvykiuose, taip pat yra geros sveikatos.

Pavyzdžiui, Karlas Bildtas tuomet buvo premjeras. Taip, tas pats Karlas Bildtas, pasauliui geriau žinomas kaip buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras 2006–2014 metais ir aršus rusofobas.

Dėl pralaimėjimo rinkimuose, vykusiuose rugsėjo viduryje, jis paliko ministro pirmininko kėdę 1994 metų spalio pradžioje, tačiau, atsižvelgiant į naują informaciją, būtų labai įdomu išgirsti jo komentarus apie pirmąsias dienas po nelaimės.

Tačiau Bildtas, kaip ir jo įpėdinis Ingvaras Karlssonas, jau atsisakė šia tema kalbėtis su spauda.

Intriga kyla dėl to, ar buvusiems ir dabartiniams Švedijos vadovams bus užduoti nepatogūs klausimai, kad jie būtų įpareigoti atsakyti, ar suinteresuotos jėgos galės dar kartą viską nutylėti, kaip tai darė praėjusį ketvirtį amžiaus.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
keltas
Baltieji rūmai, archyvinė nuotrauka

Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis

(atnaujinta 16:44 2020.10.24)
Panašu, kad šalis pagaliau pateko į paranojišką "apgultos tvirtovės" būseną

Užuot sprendusi vidaus problemas (ir jų yra daug, įskaitant stichinių nelaimių padarinius, masinius protestus, policijos žiaurumą, nusikalstamumą ir siaubingą koronaviruso statistiką), valdžia kovoja su užsienio propaganda, tarsi nebūtų kitų reikalų.

Jūs, žinoma, suprantate, apie kurią šalį kalbame.

Jungtinių Valstijų valstybės departamentas dar šešias Kinijos žiniasklaidos priemones savo teritorijoje paskelbė "užsienio misijomis", nes jas, pasak JAV vyriausybės, "didžiąja dalimi arba visiškai kontroliuoja Kinijos valstybė". Taigi, kinų leidinių, kuriems taikoma ši apibrėžtis, skaičius išaugo iki 12.

Tuo pat metu valstybės sekretorius Maikas Pompėjas sakė, kad jo departamentas "neplanuoja nustatyti jokių apribojimų, ką šios žiniasklaidos priemonės skelbs JAV": "Mes tiesiog norime padaryti taip, kad Amerikos žmonės, informacijos vartotojai, galėtų atskirti laisvosios spaudos parašytas naujienas nuo Kinijos komunistų partijos skleidžiamos propagandos. Tai nėra tas pats". Jis pridūrė, kad šiuo žingsniu siekiama "sužlugdyti Kinijos komunistinės propagandos pastangas".

Apie tai, kad nėra apribojimų, valstybės sekretorius pasakė ne visai teisybę. Neabejotinai atsiras Kinijos žurnalistų darbo apribojimų, pradedant reikalavimais sumažinti maksimalų atstovybių skaičių (nuo 200 iki 160) ir baigiant tuo, kad Kinijos žiniasklaida bus priversta laikytis tų pačių reikalavimų kaip ir diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, be Valstybės departamento pritarimo šios žiniasklaidos priemonės negalės nusipirkti ar išsinuomoti biuro patalpų; visi pasikeitimai darbovietėje, darbuotojų samdymas turės būti užregistruoti Valstybės departamente.

Jums ir man, žinoma, nėra nieko naujo — tai tik Kinijos eilė: pirmosios oficialios "raganos" su vėlesne jų medžiokle buvo kaip tik Rusijos žurnalistai.

Vienintelis skirtumas yra tas, kad su Rusijos "propaganda" kovojo ankstesnės — demokratinės — Amerikos valstybinės administracijos atstovai, o su Kinijos — respublikinės administracijos atstovai.

Bet išdrįskime manyti: kaip ir Trampas nepagerino Amerikos valstybės požiūrio į Rusijos žiniasklaidą (iš tikrųjų RT jau buvo pripažinta užsienio agentu jau vadovaujant Trampui), taip pat Baidenas (jo pergalės atveju, arba, jei jis negalės dirbti dėl medicininių priežasčių, Kamala Haris) neatšauks priemonių, kurių Amerika ėmėsi prieš KLR žiniasklaidą. Trampas, ne kartą pavadintas "Putino marionete", buvo pasmerktas įrodyti priešingai. Baidenas, apkaltintas ryšiais su Kinija, taip pat bus pasmerktas būti nuolankesniu už patį Trampą Kinijos atžvilgiu.

Žinoma, neįmanoma rimtai laikyti Kinijos žiniasklaidos veiklos Amerikoje komunistine propaganda. Šalis, kurioje yra keturi šimtai milijardierių (daugiau nei šeši šimtai vien tik Jungtinėse Valstijose) ir tūkstančiai didelių privačių korporacijų, jau seniai nebepropaguoja privačios nuosavybės ir žmonių nuosavybės skirtumų panaikinimo. Kai "trampistai" kalba apie "komunistinę propagandą", jie paprasčiausiai vartoja terminą, kuris, remiantis sena atmintimi, turėtų išgąsdinti dalį Amerikos rinkėjų, kurie vis dar užstrigę Šaltajame kare ir su Reiganu įsisavinę kalbas apie "Blogio imperiją" ir tokius filmus kaip "Raudonoji aušra" (kubiečiai ir rusai užpuola ir okupuoja Ameriką, norėdami sušaudyti pusę žmonių ir atimti iš jų Dievo suteiktas teises).

Be to, Kinijos žiniasklaidos auditorija Amerikoje yra tokia maža, kad neturi reikšmingos įtakos Amerikos vidaus politikai.

Todėl turime Amerikos vidaus elito politinių ginčų ištraukimą į išorinį pasaulį. Ir tai jau yra problema — tiek pasauliui, tiek (visų pirma) pačiai Amerikai.

Apgaulė ta, kad pagarsėjusi pasaulinė Amerikos lyderystė — įskaitant informacinę — iš pat pradžių buvo ne tik galingas Amerikos pranašumas, bet ir gana sunki, nepatogi ir atsakinga našta.

Džiaugdamiesi 2000-ųjų pabaigoje ir 2010-ųjų pradžioje, kaip šaunūs Amerikos socialiniai tinklai skverbiasi į išorinį pasaulį, atnešdami Amerikos tiesos balsą visų nedemokratiškų šalių gyventojams ir išprovokuodami jose "spalvotąsias revoliucijas", Amerikos mokslinių tyrimų centrai aiškiai praleido vieną akivaizdų momentą.

Ogi tą, kad šiuolaikinė informacinė erdvė iš prigimties nėra vienpusis garsiakalbis, kabantis ant stulpo virš kiekvieno planetos gyventojo. Tai taip pat visada ir mikrofonas, dėl kurio informacijos judėjimas yra dvipusis.

Tuo tarpu "naujosios žiniasklaidos priemonės" pagal apibrėžimą sugeba išlaikyti savo pasaulinę įtaką tik tol, kol jose esantis informacijos judėjimas lieka laisvas.

Norint suprasti, kaip Amerikos informacinės struktūros pasirodė tikrai laisvo žodžio pasaulyje, pakanka perskaityti dramatišką cenzūros raidos istoriją Facebook. Kaip spalio viduryje rašė "The New York Post", 2004 metais Facebook draudimų sąrašas buvo surašytas viename puslapyje, o moderatorių buvo 12. 2015 metais tinkle dirbo 4,5 tūkst. moderatorių, o draudimų vadovas kelis kartus padidėjo. 2020 metais Facebook dirba 15 tūkstančių moderatorių, o draudimų talmudas išaugo iki 12 tūkstančių žodžių su daugybe punktų ir papunkčių. Akivaizdu, kad moderatorių legionas tik augs (iš tikrųjų pagal senovės Romos standartus jų jau yra trys legionai). Tų dalykų, kurių negalima parašyti Facebok, sąrašas tik plėsis ir plėsis.

Reikšminga tai, kad beveik iškart po šio straipsnio parašymo "The New York Post" patyrė precedento neturinčią tiek iš Facebook, tiek iš Twitter cenzūros akciją — jos sensacija apie garsųjį Hanterio Baideno nešiojamąjį kompiuterį buvo ne tik ignoruojama pagrindinių Amerikos žiniasklaidos priemonių, bet ir buvo negailestingai išimta iš abiejų pagrindinių amerikiečių socialinių tinklų (iš esmės galų gale tai ir tapo sensacija).

Paradoksalu, bet būtent Amerika pasirodė esanti pagrindinė laisvės, kurią ji taip ilgai ir įkyriai propagavo pasauliui, auka. Pasirodo, kad būtent Rusijoje (autoritarinėje, nedemokratinėje Rusijoje) užsienio žiniasklaida — įskaitant Europos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos, taip pat, atvirai vyriausybiškai nusiteikusi ir labai antirusiška — gali nepatirti jokių problemų ir dirbti be menkiausio valstybės spaudimo.

O pačiai Amerikai galimybė iš tikrųjų laisvai skleisti informaciją buvo šokas, sukėlęs siautulingą priešų paiešką ir atvirai kvailų draudimų barstymą į dešinę ir kairę.

Dėl to matome nepaprastai pamokantį dalyką. "Žodžio laisvės skelbėjai" bando chaotiškai nutildyti prieštaraujančius balsus pačioje Amerikoje. Pakeliui valstybė bando užčiaupti tuos, kuriuos paprasčiausiai gali pasiekti savas įstatymas, tai yra, užsieniečius (praėjusį sezoną madoje buvo tik Rusija, dabar prie jos prisidėjo Kinija).

Kodėl JAV pasirodė esanti silpna laisvės grandis? Aš turiu tik vieną versiją: dėl labai atokios geografinės padėties, apsuptos poros silpnų kaimynų, taip pat dėl ​​šimtmečių senumo vienos gyventojų grupės su tvirtu vertybių ir taisyklių rinkiniu dominavimo pačioje šalyje, Amerika paprasčiausiai nesivargino sukurti tikro vidinio dialogo mechanizmus. Ne, ginčų buvo, įskaitant ir ideologinius, bet jie apskritai buvo toje pačioje "baltojoje protestantų tikrovėje", ta pačia sąvokų kalba.

Tačiau globalizacija, kuriai pradėjo vadovauti Amerika, pakeitė pačią Ameriką. Ji pati (dėl imigracijos, demografinių pokyčių, neišvengiamo vidinės įvairovės didėjimo) pradėjo kalbėti skirtingomis konceptualiomis kalbomis. O kai atėjo pirmoji tikra vidinė konfrontacija, paaiškėjo, kad ji visiškai nesupranta pati savęs. Todėl Amerikos visuomenės stabilumas ir jos sugebėjimas "paversti visų spalvų ir įsitikinimų žmones vienodais amerikiečiais" pasirodė esąs tik mitas apie save.

O 2020-ųjų krizė, kuri sukrečia ištisas šalis, pasak amerikiečių ideologų, turėtų sutriuškinti "autoritarinius" režimus ir jokiu būdu nepakenkti demokratinėms valstybėms, tačiau vietoje to kažkodėl pagrindinė pasaulio demokratija karščiuoja ir blaškosi tarp anarchijos ir šaltos cenzūros.

O Rusija, žiūrėdama į tai, jaudinasi tik dėl "peršalimo jos laidotuvėse".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
žodžio laisvė, Rusija, JAV
Opozicijos protestuotojai Minske, archyvinė nuotrauka

Baltarusija palaidojo "spalvotąją revoliuciją"

(atnaujinta 17:43 2020.10.24)
Baltarusijos opozicijai taip nepasisekė, kad ji turi visas galimybes pralaimėti net nominacijoje "Metų nevykėlis"

Prieš ją žaidžia tiek nuo jos nepriklausančios aplinkybės, tiek jos pačios lyderiai, kurie pateikia tokias kerinčias iniciatyvas, kad net neaišku, kaip jas iškęsti be didelių reputacijos ir įvaizdžio praradimų.

Beveik prieš dvi savaites Svetlanos Tichanovskajos Aleksandrui Lukašenkai pateikto "ultimatumo" terminas baigiasi sekmadienį. Kadangi nėra nė menkiausio Baltarusijos valdžios pasirengimo įvykdyti jo reikalavimus ženklo, nuo pirmadienio, remiantis "prezidentės Svetos" pažadu, Baltarusija turėtų pasinerti į visos šalies streiko, kelių užtvėrimo ir pardavimų valstybinėse parduotuvėse žlugimo chaosą.

Tačiau tokia įvykių raida kiekvieną dieną atrodo vis fantastiškesnė.

Panašu, kad tai buvo pradėta įtarti net opozicijos Koordinacinėje taryboje, kuri dabar yra suglumusi, kaip iš padėties išeiti su mažiausiais nuostoliais. Vienas iš jos narių Pavelas Latuška sakė, kad pasibaigus ultimatumo, kuris lengvu rankos mostu virto "tautiniu" ultimatumu, terminui, jie pradės didinti savo aktyvumą. Labai patogi formuluotė, suteikianti plačiausią interpretavimo galimybę, neprisiimant jokio įsipareigojimo.

Tačiau neteisinga vis akivaizdesnę Baltarusijos protestų nesėkmę sieti tik su vidiniais veiksniais, nors jie, be abejo, atlieka svarbų vaidmenį.

Baltarusijos opozicijai (ir jos užsienio kuratoriams) nepasisekė pradėti valdžios nuvertimo tuo metu, kai buvo masiškai diskredituojamas "spalvotosios revoliucijos" reiškinys.

Pusantro dešimtmečio jis — šis reiškinys — buvo reali grėsmė valdžios institucijoms ir kartu įkvėpimas daugelio šalių opozicijai. "Spalvotosios revoliucijos" buvo laikomos puikiu ir visagaliu ginklu norint pakeisti nepageidaujamus valdovus ir režimus. Ši koncepcija vienus demoralizavo, o kitiems suteikė tikėjimo neišvengiama jų pergale.

Bet, ko gero, svarbiausias dalykas — didžiulis skaičius žmonių, neturinčių tiesioginio ryšio su politika, buvo nuoširdžiai įsitikinę tikro gyvenimo pasikeitimo tokiu būdu į gerąją pusę galimybe.

Juk "spalvotoji revoliucija" nėra tik valstybės perversmas. Ji neįmanoma be apolitiškų įprastoje situacijoje, tačiau tvirtai įsitikinusių, kad reikia nedelsiant pakeisti valdžią pagal rašytines šviesesnės ateities taisykles, piliečių, užtvindančių gatves. Tai paskatino dešimtis ir šimtus tūkstančių žmonių 2011 metais atvykti į Kairo Tahriro aikštę, o 2013 metais — į Euromaidaną Kijeve.

Beje, baltarusių protestai iš pradžių taip pat galėjo pasigirti gana didele mase. Tačiau įvykių masiškumas nuolat krinta.

Esmė toli gražu ne tik ta, kad žmonėms atsibodo neefektyvus jų dalyvavimas renginiuose ir šūkis "Lukašenka, lauk", kaip paaiškėjo, neturi magiškos galios išstumti "neteisingą" šalies vadovą. Lygiagrečiai su Baltarusijos įvykiais kitose pasaulio vietose vyksta gana puikūs procesai, kurie priverčia respublikos piliečius blaiviau vertinti tai, kas vyksta namuose.

Yra Kirgizija, kuri dabar išgyvena trečią per 15 metų politinę krizę, kuriai taikoma "spalvotosios revoliucijos" etiketė. Nedaugelis nuveikė daugiau, kad diskredituotų šį reiškinį, nei ši Vidurio Azijos šalis, nes visų perversmų, lydimų gatvės riaušių ir anarchijos, pagrindinis rezultatas buvo tas, kad Kirgizijos visuomenėje neįvykdavo permainų į gerąją pusę.

Yra Armėnija. Vis didėjančio skepticizmo dėl bet kokių maidanų ir jų vis dažniau pasitaikančių nesėkmių kontekste būtent 2018 metų Jerevano įvykiai buvo pavyzdinis visais atžvilgiais "aksominės revoliucijos" pavyzdys. Sukilę žmonės demokratijos, europietiškos ateities ir kovos su korupcija vardu sėkmingai sunaikino erzinančią galią, valstybei pradėjo vadovauti tas, kurio norėjo žmonės — ir naujasis lyderis net turi kuo pasigirti pirmaisiais valdymo metais. Bet kokiu atveju, katastrofiškų rezultatų nebuvimas, kaip Ukrainoje ar toje pačioje Kirgizijoje, šiandieniniais laikais jau gali būti laikomas reikšmingu pasiekimu.

Bet kokia žmonių, nugalėjusių korumpuotus ankstesnės valdžios pareigūnus, ir pažangaus demokratinio lyderio, europinio pasirinkimo esmė, jei Armėnija vėl atsidūrė labai seno ir kruvino konflikto epicentre? Be to, net ir toli nuo politikos esantis žmogus supranta, kad Azerbaidžanas savo interesais panaudojo kaimynės demokratines paieškas, kurių rezultatą dabar galima stebėti Kalnų Karabache.

Sąvoka "spalvotoji revoliucija" netiesiogiai rodo, kad pasaulis yra nuostabi, saulėta, draugiška vieta, kur žmonės yra vienas kito broliai — ir tik pašalinus kai kurias žalingas jėgas valstybės vadovėje, šalis virsta tuo pačiu žydinčiu, gyvenančiu darniai su kitais sodu. Baltarusijos visuomenei Kirgizija ir Armėnija yra akivaizdus priminimas, kad toks požiūris yra iliuzija, neturinti nieko bendro su realybe nei vidaus, nei užsienio politikos požiūriu.

Nenuostabu, kad protestai Baltarusijoje nuolat juda vis labiau neišvengiamos jų nesėkmės link.

Taip elgdamasi respublika įkals vinį į visame pasaulyje vykstančio "spalvotųjų revoliucijų" mito karstą.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
protestai, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Tichanovskaja papasakojo apie savo gyvenimo sąlygas Lietuvoje
Tichanovskajos atstovė spaudai nesugebėjo paneigti, kad ji gavo pinigų iš Lukašenkos
Nausėda reiškia paramą Baltarusijos opozicijos Koordinacinei tarybai
Tichanovskaja su Šveicarijos deputatais aptarė krizę Baltarusijoje
Arleigh Burke klasės minininkas, archyvinė nuotrauka

JAV planuoja visus minininkus aprūpinti viršgarsinėmis raketomis

(atnaujinta 07:45 2020.10.25)
Pasak karo mokslų daktaro, Amerikos mokslininkai dar neišsprendė raketos nukreipimo kovinės galvutės veikimo viršgarsinio greičio sąlygomis klausimo

VILNIUS, spalio 25 — Sputnik. JAV karinis jūrų laivynas planuoja visus naikintuvus aprūpinti viršgarsinėmis raketomis, pranešė "Defense News" su nuoroda į JAV prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais Robertą O'Brieną.

"Ši galimybė pirmiausia bus įdiegta mūsų naujausiuose "Virginia" klasės povandeniniuose laivuose ir "Zamwolt" klasės eskadriniuose minininkuose. Galiausiai šią galimybę turės visos trys "Arleigh Burke" klasės naikintuvų serijos", — sakė O'Brienas Portsmuto jūrų laivų statykloje, Meine.

Spalio viduryje JAV gynybos sekretorius Markas Esperis paskelbė, kad Pentagonas planuoja iki 2023 metų Sausumos pajėgoms tiekti viršgarsinius ginklus.

Jungtinės Valstijos šiuo metu kuria kelias viršgarsines raketas. Pentagonas pripažino, kad šioje srityje atsilieka nuo Rusijos ir Kinijos.

Raketos Cirkon bandymai
© Sputnik / Пресс-служба Минобороны РФ

JAV Kongreso tyrimų tarnybos ataskaitoje "Viršgarsiniai ginklai: istorija ir iššūkiai" buvo pažymėta, kad perspektyvios amerikiečių viršgarsinės raketos nebus branduolinės, o tai padidins reikalavimus jų tikslumui.

Jungtinės Valstijos dar neturi viršgarsinių raketų, ir net jei joms pavyks greitai sukurti tokius ginklus smūgiams prieš antžeminius taikinius, tai priešlaivines viršgarsines raketas amerikiečiai turės dar ne greitai, RIA Novosti sakė Geopolitinių problemų akademijos prezidentas, karo mokslų daktaras Konstantinas Sivkovas.

"Todėl aš nežinau, kaip ten bus, aš kol kas vadinu šią bylą nepagrįstais pareiškimais. Nes nėra duomenų apie amerikiečių sukurtas viršgarsines raketas", — sakė Sivkovas.

Jis patikslino, kad Amerikos mokslininkai dar neišsprendė raketos nukreipimo kovinės galvutės veikimo viršgarsinio greičio sąlygomis klausimo. Pasak jo, greitai sukurti tokios technikos nepavyks.

Sivkovas pažymėjo, kad apskritai Jungtinės Valstijos turi viršgarsnių ginklų — tai yra viršgarsiniai koviniai blokai, "Avangard" analogai. Anot jo, būtent tai ir turėjo omenyje Donaldas Trampas, kalbėdamas apie "raketas, kurios yra 17 kartų greitesnės už garsą". Rusijos viršgarsiniai blokai "Avangard" išvysto panašų greitį, tačiau jie, skirtingai nei amerikiečių technologijos, jau tarnauja armijoje, o ne yra kūrimo stadijoje, pažymėjo ekspertas.

Tegai:
raketos, JAV
Dar šia tema
"The National Interest" įvertino Rusijos "Avangard" grėsmę JAV
"Iskander" amerikietiškai: JAV sugalvojo, kaip atsakyti Rusijai
Kaip Rusijos Su-57 pakeis jėgų pusiausvyrą Viduržemio jūros regione
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo JAV dialogo dėl START-III vilkinimo priežastį  
Būtina bent jau pabandyti. Amerikos studijų specialistas apie START-III pratęsimą