Karinis konfliktas Karabache, archyvinė nuotrauka

Ar Turkija gali išvaryti Rusiją Užkaukazės?

(atnaujinta 08:54 2020.10.04)
Karas Karabache gali nulemti Rusijos įtakos Užkaukazėje praradimą — apie tai Rusijoje vis dažniau kalba, vieni su nerimu, kiti (amžini kovotojai su Rusijos imperializmu) — su viltimi

Ir jei Rusija pralaimės, žinoma, Turkija gaus — todėl, sakyk, būtina ryžtingai paremti vieną iš konflikto šalių, perspėjant turkus apie kišimosi neleistinumą. Priešingu atveju prarasime viską — Armėnija pralaimės ir nusivils Rusija (ir persiorientuos į Vakarus), o Azerbaidžanas įsitikins Turkijos paramos veiksmingumu ir taip pat atvės Maskvos atžvilgiu. O Turkija taps įtakingiausia jėga Pietų Kaukaze ir aktyviau pradės kišti pagalius į Rusijos ratus kitomis kryptimis, pirmiausia Sirijos ir Libijos. Apskritai grįš Rusijos ir Turkijos karų laikai.

Ši koncepcija kaip visuma yra ydinga ir neteisinga — Rusija šiame beprasmiškame kare nieko nepalaikys ir pasieks ankstyvą pabaigą, neprarasdama įtakos regione. Tačiau visos šios mūsų visuomenės baimės aktyviai remia garsius Turkijos lyderių pareiškimus. Turkai, skirtingai nei rusai, ne tik nereikalauja paliaubų, bet ir visaip palaiko Baku, tuo pačiu priekaištaudami Rusijai. Erdoganas pasakys, kad dabar Kalnų Karabacho konfliktas turėtų būti išspręstas visiems laikams ir didžiosios valstybės neturi teisės jam patarti šiuo klausimu:

"Jungtinės Valstijos, Rusija ir Prancūzija nesugebėjo išspręsti šio klausimo maždaug 30 metų. <...> Minsko trejetu vadinama grupė šios problemos neišsprendė. Be to, ji padarė viską, kad šios problemos neišspręstų. Dabar jie gudrauja ir kartais grasina. Atėjo laikas atsiskaityti. Pats Azerbaidžanas turi nupjauti virkštelę".

Tada Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu pareiškia, kad "mes esame kartu su Azerbaidžanu tiek prie derybų stalo, tiek mūšio lauke. Tai nėra tušti žodžiai. Kad ir kokios pagalbos reikia Azerbaidžanui, mes esame pasirengę ją suteikti". Tuo pačiu metu pasirengę kreiptis į "visą pasaulio bendruomenę, ypač į ESBO", protestuodami prieš dvigubus standartus:

"Šiandien mes kartu palaikome Ukrainos ir Gruzijos teritorinį vientisumą. Tai yra pagrįsta ir teisinga pozicija. Tačiau kalbant apie Azerbaidžaną, Azerbaidžanas, kurio žemės buvo okupuotos, prilygsta tokiam pačiam mastui kaip okupacinė šalis Armėnija. Ši pozicija iš esmės neteisinga ir nesąžininga".

Tai yra, Turkija primena Rusijai Krymo nepripažinimą, kad ji nepalaiko Rusijos Pietų Osetijos ir Abchazijos klausimu, o dabar ji taip pat nepaiso Maskvos raginimų nustoti pilti žibalą į ugnį. Ar Erdoganas nusprendė peržengti ribą santykiuose su Putinu ir pakenkti Rusijos ir Turkijos sąveikai? Be to, jei po to, kai 2015 metų lapkritį turkai numušė mūsų Su-25, devyniems mėnesiams įšaldyti santykiai buvo atkurti, tai jie gali neatlaikyti naujo kivirčo.

Ne, nepaisant visos kariškos retorikos, Turkija nenori rizikuoti santykiais su Rusija ir nesikiš į Armėnijos ir Azerbaidžano karą. Pranešimai apie iš Sirijos dislokuotus kovotojus, taip pat turkų F-16 sunaikintą armėnų Su-25, yra dezinformacija. Tačiau, žinoma, yra Turkijos politinis kišimasis — ir jis jau įgijo įspūdingą mastą. Kodėl to reikia Ankarai, ko ji nori?

Nori išvaryti Rusiją iš Pietų Kaukazo? Bet tai nerealu — Kaukazas jau kelis šimtmečius buvo Rusijos ir Turkijos varžybų ir susirėmimų zona, dėl ko jis ir atsidūrė Rusijos sudėtyje. TSRS žlugimas nereiškė Užkaukazės pasitraukimo iš Rusijos įtakos zonos — netgi sunkių santykių, o vėliau ir karas su Gruzija (kuri nepripažino fakto, kad jos žlugimas buvo TSRS žlugimo, kurio ji aktyviai siekė, rezultatas) neatėmė iš Maskvos įtakos kontrolės paketo regione. Taip, Turkija jau seniai supirko pusę Gruzijos, taip, su Azerbaidžanu ji turi "dvi vienos tautos valstybes", tačiau istoriškai, ekonomiškai ir žmoniškai visos trys respublikos yra labai glaudžiai susijusios su Rusija. Net Gruzijai, neturinčiai diplomatinių santykių su Rusijos Federacija, reikalinga Rusija: Rusijoje gyvenantys gruzinai, įskaitant tuos, kuriems priklauso didelis verslas, besilankantys Rusijos turistai, įspūdingas Rusijos turtas pačioje respublikoje. Taip, Gruzija bando žaisti su NATO, tačiau geografijos negalima apgauti, o Rusija kategoriškai prieštarauja žlugusios valstybės patekimui į Šiaurės Atlanto aljansą. Tuo pačiu metu Maskva nelabai rūpinasi šliaužiančia Gruzijos ekonomikos turkizacija.

Turkija gali dar labiau padidinti įtaką Užkaukazėje, tačiau tik nemėgindama išstumti Rusijos iš regiono, ne silpnėjančios Rusijos pozicijos siekio sąskaita. O būtent tai dabar bando padaryti Erdoganas. Jam reikalinga parama karui Karabache, kad Rusija susitartų dėl bendro darbo su Turkija sprendžiant Karabacho klausimą. Iš esmės, Čavušoglu būtent tai ir pasakė:

"Buvo mūsų prezidento pasiūlymų Putinui, taip pat vyko diskusijos su Lavrovu, tačiau šis konfliktas nebuvo išspręstas. Kaip mes veikiame kartu Sirijoje, mes bandėme ir čia, bet nepavyko. Jie sako: tegul karas sustoja. Tegul. Turi būti paskelbta paliaubų sutartis, tačiau tuo pat metu Armėnija turi pasitraukti iš okupuotų teritorijų. Ar tai sakoma? Ne. Tada kaip bus išspręstas klausimas? <...> Šios derybos vyksta jau trisdešimt metų ir neduoda rezultatų. Jie nesiūlo nieko konkretaus problemai išspręsti. Šią informaciją stengiamės perduoti partneriams ramia kalba. Tačiau to pasakyti tik prie derybų stalo nepakanka. Tai tarsi kreipimasis į kurčią žmogų. Todėl svarbu tokius procesus vykdyti tiek prie derybų stalo, tiek mūšio lauke. Ką mes ir darome. Ir daug kartų matėme šio požiūrio pranašumus".

Turkijos užsienio reikalų ministerijos vadovas nemato jokių prieštaravimų — neva, jei Sirijai pavyko susitarti su Rusija, kodėl negalima to padaryti ir čia? Tai neįmanoma — nes Sirijoje tuo metu, kai Rusija ten pasirodė, karas vyko jau ketverius metus, o Karabache jis baigėsi 1994 metais. Tai neįmanoma — nes nors Sirija priklauso gyvybiškai svarbių Turkijos interesų zonai taip pat, kaip Armėnija ir Azerbaidžanas priklauso Rusijos interesų zonai, Turkija neturėjo lemiamos įtakos Sirijoje. Ir ji negalėjo nieko padaryti viena — vyko pilietinis karas, gausėjo ISIS kovotojų*, veikė daugybė kitų išorės veikėjų, įskaitant JAV. Bendradarbiavimas su Rusija, kuris sustiprino Bašarą al Asadą, galiausiai buvo naudingas Turkijai, nes padėjo jai ginti savo interesus šiaurės Sirijoje. Bet kodėl Maskva turėtų bendradarbiauti su Ankara Karabache? Pradėti karą, kuris Rusijos kategoriškai nedomina?

Padėti išspręsti Karabacho klausimą prie derybų stalo? Tačiau Turkijos kaip tarpininkės ar Azerbaidžano atstovo pasirodymas armėnus tik išgąsdins. Ir svarbiausia: kodėl Rusija turėtų padėti sustiprinti Turkijos pozicijas savo gyvybinių interesų zonoje? Nes turkai ir azerbaidžaniečiai yra praktiškai viena tauta?

Rusai ir ukrainiečiai taip pat yra vieningi, tačiau Turkija palaiko Vakarų siekius Ukrainos Atlantizacijos srityje. Atsižvelgiant į visą teigiamą Turkijos nepriklausomybės augimo dinamiką vadovaujant Erdoganui, dėl kurio susilpnėjo jos orientacija į Vakarus ir sustiprėjo santykiai su Rusija (svarbiausias įvykis čia buvo S-400 įsigijimas), Turkija vis dar yra NATO narė. Aljanso, kuris aiškiai siekia ne tik sutramdyti Rusiją, bet ir išvaryti šalį iš visos posovietinės erdvės. Turkija nori būti įtakinga Kaukazo jėga kaip nacionalinė valstybė, o ne NATO narė? Na, taip yra dabar, bet kas bus po dešimties metų? Arba — jei Erdoganą pakeis ištikimi atlantistai?

Štai tuomet Turkija išstos iš NATO ir prisijungs, tarkime, prie Eurazijos sąjungos, tada ji atsidurs vienoje erdvėje su buvusių TSRS tiurkų tautomis — tuo pačiu Kazachstanu, o ten Azerbaidžanas tikrai pasivys.

Dabar Turkija gali dalyvauti Užkaukazės politikoje tik vienu būdu — nustoti raginti Azerbaidžaną jėga perkirsti Karabacho mazgą. Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas vis dar neturi karinio sprendimo, jau nekalbant apie tai, kad Rusijos buvimas ir įtaka daro karą beprasmį. Rusija ir Turkija jau daug pasiekė kartu — ir jos gali padaryti dar daugiau, jei ir toliau koordinuos savo pastangas pasaulio arenoje.

Naujausių priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 kovos ekipažai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Отдел информационного обеспечения Балтийского региона

Būtų absoliuti beprotybė pakenkti visam Rusijos ir Turkijos santykių kompleksui dėl sunkaus Karabacho mazgo, kuriam nereikia skubaus sprendimo (ir jo nėra), ir galime būti tikri, kad Redžepas Erdoganas tikrai nesiryš tokiam dalykui. Skambūs žodžiai, bet strateginė vizija (visų pirma dėl Turkijos nacionalinių interesų), racionalūs veiksmai ir sugebėjimas derėtis su Vladimiru Putinu — tai ir išskyrė 17 metų jų santykius, kurie tapo precedento neturinčio Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimo pakilimo laikotarpiu. Nukreipta į ateitį, o ne į bandymus atkartoti Rusijos ir Turkijos karų dėl Kaukazo rezultatus.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
karinis konfliktas, Kalnų Karabachas, Armėnija, Azerbaidžanas, Turkija, Rusija
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Valdžia dangaus kodėl nesidžiaugia konservatoriai?

(atnaujinta 15:05 2020.10.29)
Lietuvoje — naujos valdančiosios koalicijos formavimo metas. Susitarti ir dirbti dešiniesiems bus sunku

Po antrojo Seimo rinkimų turo pabaigos tapo aišku, kad Lietuva turės naują valdžią. Galima bandyti aiškintis, kodėl nepavyko kairiesiems, bet tai jau praeitis. Dabar visi laukia dešiniosios koalicijos susiformavimo su konservatoriais priešakyje. Jų lyderė Ingrida Šimonytė jau pagrįstai mato save premjero kėdėje, bet įdomu tai, kad Gabrielius Landsbergis netrykšta entuziazmu. Ir jeigu pagalvotume, viskas "Tėvynės sąjungai" iš tiesų ne taip gražu, kaip atrodo.

Pirmiausia, sudėjus jos ir liberalų mandatus, dauguma išeina labai trapi (yra tik kelių balsų persvara). Atitinkamai, bet kokio svarbaus sprendimo priėmimas pareikalautų maksimalios sąjungininkų mobilizacijos. Tačiau net ne tai yra didžiausia problema.

Opozicijoje dirbti lengva. Dabar reikės prisiimti atsakomybę už padėtį šalyje. O ta padėtis nėra paprasta. Užgriuvo antroji koronaviruso banga, ir situacija medicinos įstaigose artėja prie kritinės. Tuo pat metu reikia tvirtinti biudžetą. Trumpai sakant, ne pats geriausias momentas perimti valdžią.

Antra, derybos su liberalais bus labai sunkios. Viena vertus, konservatoriai gavo žymiai daugiau vietų parlamente, bet be partnerių nieko nebus. Pastarieji tai puikiai supranta ir reikalaus nemažai (pavyzdžiui, Seimo pirmininko posto). Ir tai jau nekalbant apie karčią "Liberalų sąjūdžio" santykių su "Tėvynės sąjunga" istoriją, kai konservatoriai, kaip galima įtarti, sužlugdė liberalų ambicijas tapti sistemine partija. Pastarieji to greičiausiai nepamiršo, ir dabar ideali proga atkeršyti (priversti konservatorius duoti tai, ko bus prašoma, ir dar daugiau).

Ne mažiau specifinė partnerė yra "Laisvės partija". Derybos su ja gali būti komplikuotos tiek dėl Aušrinės Armonaitės ambicijų, tiek dėl programinių nuostatų nesuderinamumo — LGBT teisės yra skaudi tema krikščioniškam konservatorių sparnui.

Trečia, kyla įtarimas, kad ne viskas gerai "Tėvynės sąjungos" viduje. Šimonytės pakvietimas reiškė, kad Landsbergis Jaunesnysis nesusitvarko su lyderio vaidmeniu. Jeigu konservatoriai nelaimėtų rinkimų, jis galėtų nustumti ją į šalį ir susigrąžinti prarastas pozicijas. Dabar Šimonytė taps premjere ir politiškai dar labiau sustiprės, o Gabrieliui teks susitaikyti su antro numerio statusu ilgesniam laikui. Ir tai jau nekalbant apie bendrą įtampą santykiuose tarp liberalaus ir krikščioniško partijos sparno, apie kurią kalbama vis dažniau.

Apibendrinkime. Potenciali dauguma — trapi balsų prasme. Situacija valstybėje dėl koronaviruso krizinė. Liberalų partijos — toli gražu ne idealūs partneriai konservatoriams, nes nesutiks būti pavaldinėmis. Nėra vienybės ir "Tėvynės sąjungos" viduje. Galiausiai, opozicija (tie patys "valstiečiai") tikrai neleis naujiems valdantiesiems ramiai mėgautis valdžia.

Kitaip tariant, kaip bebūtų keista, bet konservatoriams dabar ne pats geriausias metas valdyti, ir net jeigu koalicija bus suformuota, nėra tvirtos garantijos, kad po kurio laiko Lietuva dėl nesantaikos jos viduje negaus iš esmės mažumos vyriausybės ("Tėvynės sąjungos" ar "valstiečių").

Visai baigiant, norisi pažymėti naują įdomų Lietuvos politinio proceso aspektą — konservatoriams ir liberalams, kurie turėtų sukurti parlamentinę daugumą, vadovauja moterys, ir kiekviena iš jų yra savaip išskirtinė. Kokią įtaką tai turės, kol kas pasakyti sunku — gal jokios, o gal didelę. Kaip ten bebūtų, moterų stilius politikoje skiriasi nuo vyriško (jos gali veikti kiečiau ir principingiau), ir d'Artanjanui Gitanui Nausėdai gali būti nelengva su tomis trimis muškietininkėmis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
© Sputnik
Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
Tegai:
Seimo rinkimai, konservatoriai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)
Dar šia tema
Ir vėl keičiasi valdžia Lietuvoje: konservatoriai švenčia pergalę 
Konservatoriai papasakojo apie kandidatus į naująją Lietuvos vyriausybę
"Liberalų sąjūdis" nori vadovauti trims ministerijoms
Seimo posėdis, archyvinė nuotrauka

Pasitikėjimo paradoksai. Kaip sudėlioti postus naujoje valdžioje ir Landsbergių neužgauti?

(atnaujinta 09:34 2020.10.29)
Pagal visuomenės veikėjų vertinimo reitingą, nepalankiausiai Lietuvos gyventojai vertina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininką Gabrielių Landsbergį ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį

Šiose nepopuliarumo lenktynėse anūkas su seneliu konkuruoja. Ar gali Lietuvos gyventojai pasitikėti tuo, ką vertina nepalankiai? Ypač nepalankiai — patriarchą. Ir ne staiga. Metai iš metų.

Seimo rinkimų rezultatai rodo, kad gali. Paradoksas.

Po Seimo rinkimų, vidurnaktį, trijų partijų — Laisvės, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų — vadovai paskelbė bendrą deklaraciją dėl koalicijos formavimo pradžios.

"Lietuva į ketvirtą nepriklausomos atkurtos valstybės dešimtmetį įžengė su žemais pasitikėjimo demokratija, jos pagrindinių institucijų bei tarpusavio vieni kitais rodikliais. Šalyje vyraujančios nepasitikėjimo tendencijos grėsmingos tiek valstybingumui, tiek Lietuvos demokratinei raidai", — rašoma tekste.

Tekste akcentuojamas pasitikėjimas ir nepasitikėjimas. "Pasitikėjimas" minimas net kelis kartus.

"Visuomenė išreiškė pasitikėjimą demokratinėmis, teisės viršenybės principą, žmogaus teises gerbiančiomis politinėmis partijomis, o šalį valdžiusių atžvilgiu sumenkęs pasitikėjimas liudija politinių permainų būtinybę", — teigiama dokumente, kurį pasirašė visų trijų politinių partijų lyderiai.

"Esame pasiryžę telktis siekdami atkurti pasitikėjimo ryšius valstybėje bei tarp jos žmonių ir formuoti koaliciją bei Vyriausybę, vadovaujamą Ingridos Šimonytės", — teigiama partijų deklaracijoje.

Pasitikėjimas ne visų vienodai suprantamas. "Pasitikėjimu" galima skaldyti ir valdyti. "Pasitikėjimu" galima manipuliuoti ir sėti nepasitikėjimą.

Rinkimus laimėję konservatoriai jau vardija pirmuosius darbus, kurių imsis suformavę Vyriausybę. Koronaviruso valdymo keitimas — vienas pirmųjų.

Gabrielius Landsbergis akcentavo, kad partija imsis tikrinti COVID-19 duomenis dėl neatitikimų būtent rinkimų dieną.

Gabrieliui Landsbergiui įtartinai atrodo, kad būtent rinkimų dieną buvo suklysta pateikti užsikrėtimų koronavirusu skaičius. Pasak politiko, tai, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), ryte paskelbęs vienus užsikrėtimų skaičius, vakare juos patikslino, gali būti susiję su tuo, kad galbūt rinkimų dieną buvo siekta nuslėpti tikrąją padėtį šalyje.

Beje, NVSC yra Lietuvos valstybės institucija. Ne kokios kitos Lietuvai priešiškos valstybės kontora.

"Labai stebina, kad ta diena, kai Lietuva nesugebėjo suskaičiuoti atvejų, yra būtent antrojo turo rinkimų diena. Toks sutapimas daugiau nei apmaudus. Jau dabar aišku, kad žmonės socialiniuose tinkluose kelia hipotezę, ar taip nebuvo mėginta nuslėpti tikrosios padėties, šiek tiek ją pašvelninant, nesumažinant žmonių galimybių eiti į rinkimus", — LRT televizijoje nepasitikėjimą sėjo konservatorių lyderis.

Iš tikrųjų, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) įspėjo, kad statistika vėluos. Pirmadienį SAM apie naujausius atvejus pranešė vėliau nei įprastai.

SAM ryte paskelbė, kad pranešimą apie COVID-19 situaciją paskelbs vėliau. Tokio sprendimo priežastis sukėlė nemenką nerimą.

"Yra skaičiuojama. Patys suprantate, vienas dalykas yra suskaičiuoti 200 atvejų, kitas dalykas — suskaičiuoti, kai skaičius yra didesnis. Kaip rodo pastarųjų dienų statistika, tikrai tas skaičius yra augantis, o tam, kad nebūtų klaidinama visuomenė, tiesiog laukiame — yra skaičiuojama ir vertinama šiuo metu", — pirmadienį sakė SAM atstovė Neringa Mikėnaitė.

Naujausi atvejai buvo paskelbti po 13 valandos. Sekmadienį Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pranešė, kad nustatyta 415 naujų koronaviruso atvejų, tačiau vėliau patikslino, kad naujų užsikrėtusiųjų skaičius siekia 603. SAM šią situaciją sekmadienį aiškino darbuotojų trūkumu ir pervargimu.

Bet pono Landsbergio jau buvo viešai paskleistos abejonės ir nerimas. Sukelta įtampa visuomenėje. Ir nepasitikėjimas Lietuvos valdžios institucijomis.

O naujai išrinkti deputatai tuo metu dalinosi valdžios postus.

Liberalų sąjūdžio lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen išreiškė pageidavimą, kad naujojoje Vyriausybėje jos partija turėtų švietimo, mokslo ir sporto, aplinkos bei ekonomikos ir inovacijų ministrų portfelius.

TS-LKD partneriai Liberalų sąjūdis pareiškė pretenziją ir į Seimo pirmininko postą.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen turi svarbių savybių, kurios padėtų einant Seimo pirmininkės pareigas, pakomentavo konservatorius į Seimo rinkimus vedusi kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė.

"Čmilytė-Nielsen turi daug savybių, kurios yra svarbios ar būtų svarbios Seimo pirmininkui. Viktorija turi daug gebėjimų telkti, neantagonizuoti ir kažkaip padaryti Seimo darbą mažiau, galbūt, konfliktišką negu mes matėme iki šiol. Nors tai ne tik Seimo pirmininko atsakomybė, bet taip pat ir paties Seimo", — delfi.lt laidoje "Lietuvos politikos forumas" teigė Šimonytė.

Buvusi šachmatų čempionė V. Čmilytė-Nielsen Seime dirbs antrą kadenciją. Liberalų sąjūdžiui V. Čmilytė-Nielsen vadovauja nuo 2019-ųjų rugsėjo.

Prieš pat Seimo rinkimus dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš "valstiečio" virto "liberalu" ir į Seimą išrinktas vėl.

Viktoras Pranckietis Seimo pirmininku išbuvo visą ketverių metų kadenciją. Turi daugiau patirties nei jo partijos pirmininkė Čmilytė-Nielsen. Kodėl pono Pranckiečio niekas nepasiūlo į Seimo pirmininkus? Nepasitiki? O gal todėl, kad pasitikėjimas Seimu per šią kadenciją nusmuko į rekordines žemumas?

Šiose valdžios portfelių dalybose yra ir daugiau šachmatininkų. Ir jų, tiksliau, jo, politinių šachmatų partija pradėta kur kas anksčiau nei šie Seimo rinkimai. Dar tada, kai Gabrielius Landsbergis tapo TS-LKD paveldėtoju.

Būtų neįprasta mūsų politinei kultūrai, jeigu Seimo pirmininko postas atitektų kam nors kitam. Ir neatitektų Landsbergių dinastijai.

Taigi, pasitikėjimo klausimas nėra tik politinis užkalbėjimas. Tarpusavio pasitikėjimas bus patikrintas pačios koalicijos viduje.

Kokie bus mainai ir nuolaidos derantis dėl Seimo pirmininko pozicijos? Juk čia nėra svarbi politinė aritmetika. Čia svarbi simbolika.

Čmilytė-Nielsen keliskart droviai užsiminė, kad pagal tradiciją Seimo pirmininko pozicija turėtų priklausyti antrai pagal mandatų skaičių partijai — Liberalų sąjūdžiui. O kaip tuomet Landsbergiai?

Ir visai nesvarbu, ar šiais ponais Lietuvos gyventojai pasitiki, ar vertina palankiai, ar nelabai. Į rinkimus reikėjo ateiti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
© Sputnik
Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
Tegai:
Viktoras Pranckietis, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis, Seimas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Ir vėl keičiasi valdžia Lietuvoje: konservatoriai švenčia pergalę 
Konservatoriai papasakojo apie kandidatus į naująją Lietuvos vyriausybę
Į naują parlamentą perrinktas 81 esamo Seimo narys
Elektros tinklai

Rusija sumažino elektros energijos eksportą į Lietuvą beveik perpus

(atnaujinta 08:27 2020.10.30)
Elektros energijos importas į Lietuvą, priešingai, padidėjo 21,4 proc. — iki 0,053 mlrd. kilovatvalandžių  

VILNIUS, spalio 30 — Sputnik. Per devynis šių metų mėnesius Rusijos įmonių grupė "Inter RAO" elektros eksportą į Lietuvą sumažino 44,9 proc. Apie tai pranešė įmonės spaudos tarnyba.

Per devynis 2020 metų mėnesius "Inter RAO" eksportavo 8,445 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos, tai yra 38,7 proc. mažiau nei pernai.

Tuo pat metu į Lietuvą buvo eksportuota 2,405 milijardai kilovatvalandžių. Pernai šis skaičius siekė 4,360 milijardo kilovatvalandžių.

Labiausiai eksportas sumažėjo Suomijos kryptimi. Per devynis šių metų mėnesius Rusijos įmonių grupė į Suomiją eksportavo 1,812 mlrd. kilovatvalandžių, tai yra 65,4 proc. mažiau nei pernai.

Tuo tarpu eksportas į Kiniją augo 0,9 proc. (iš viso eksportuota 2,398 mlrd. kilovatvalandžių), o eksportas į Gruziją padidėjo 2,3 karto (iki 0,462 mlrd. kilovatvalandžių).

Elektros energijos importas iš Lietuvos, priešingai, padidėjo 21,4 proc. — iki 0,053 mlrd. kilovatvalandžių.

Eksporto-importo dinamiką lėmė keli veiksniai, įskaitant kainų kritimą "NordPool" rinkoje 2020 metais. Dėl pandemijos įtakos pasaulio ekonomikai, taip pat šiltas žiemas ir didelį vandens kiekį.

Tegai:
elektra, Lietuva, Rusija
Dar šia tema
Austrijos "OMV" pareiškė, kad pritaria "Nord Stream-2" projektui
Pirmą kartą po penkerių metų. Prasidėjo Vilniaus TE-3 elektrinės bandymai