Американский истребитель F-35, архивное фото

Kas išgelbės "Žaibą": naikintuvas F-35 patyrė naują nesėkmę

(atnaujinta 15:50 2020.10.05)
Amerikiečių daugiafunkcis naikintuvas-bombonešis F-35 toliau stiprina neužbaigtos mašinos reputaciją, stebina specialistus neįtikėtinomis klaidomis ir dideliu avaringumu

Rugsėjo 30 dieną JAV Karinių jūrų pajėgų institutas pranešė, kad netoli El Centro karinės bazės Kalifornijoje kuro papildymo ore metu susidūrė oro tanklaivis KC-130J ir JAV jūrų pėstininkų korpuso F-35B "Lightning II" (liet. "Žaibas"). Degalų papildymo technologija rodo, kad naikintuvas faktiškai taranavo tanklaivį "į laivagalį". Tada F-35 nukrito ir sudužo. Pilotas katapultavosi ir yra gydomas ligoninėje. Tanklaivio KC-130J įgula, kurią sudarė aštuoni kariai, nenukentėjo ir sugebėjo nuleisti lėktuvą.

Apskritai manoma, kad amerikiečių gamybos naikintuvų avarijų rodiklis yra palyginti mažas, tačiau 2020 metų pavasario pabaigoje ir vasarą sudužo septyni JAV Karinių oro pajėgų ir Karinių jūrų pajėgų naikintuvai: F-35A — gegužės 19 ir birželio 9 dienomis, F-22 "Raptor" — gegužės 15 dieną, F-15C "Eagle" — birželio 15 dieną, F-18F "Super Hornet" — birželio 18 dieną, o kiek vėliau — F-16C, kuris sukėlė didelį gaisrą Šo oro pajėgų bazėje (angl. Shaw Air Force Base). Tai objektyviai liudija apie reikšmingas eksploatavimo ir kovingumo problemas, net kai kalbama apie naujas mašinas.

"Penktosios kartos" naikintuvai F-35 suprojektuoti trimis modifikacijomis: F-35A — Karinėms oro pajėgoms (su standartiniu kilimu ir nusileidimu), F-35B — Jūrų pėstininkų korpusui (su sutrumpintu pakilimu ir vertikaliu nusileidimu), F-35C — Karinėms jūrų pajėgoms (pakilimas naudojant lėktuvnešio katapultą ir nusileidimas naudojant "aerofinišerį"). Ir ši "nematomų lėktuvų šeima" per trumpą laiką avarijų metu jau prarado tris orlaivius. Priminsiu, kad 2019 metais sudužo Japonijos karinių oro pajėgų F-35A, 2018 metais netoli Amerikos jūrų pėstininkų korpuso Boforto oro bazės (Pietų Karolinos valstija) sudužo naikintuvas F-35B "Lightning II", ir buvo nurašytas anksčiau gaisre apgadintas F-35B.

Kainos ir kokybės paradoksai

Programa "Joint Strike Fighter" (JSF), kurios metu buvo sukurtas naikintuvas F-35 "Lightening II", savo projektinius pajėgumus pasiekė praėjusių metų spalį. Šiuo atžvilgiu kompanija "Lockheed Martin" ir JAV Gynybos departamentas paskelbė vidutinės trukmės planą dėl 478 lėktuvų F-35 pirkimo, iš kurių 291 naikintuvas skirtas JAV ginkluotosioms pajėgoms, 127 — tarptautiniams JSF programos partneriams ir 60 naikintuvų — tarptautiniams pirkėjams. Bendra 478 vienetų kaina — apie 34 mlrd. dolerių. Manoma, kad padidėjus serijai, naikintuvo F-35A kaina (šiandien ji — apie 100 mln. dolerių) palaipsniui mažės, ir nuo 13-osios partijos ji bus mažesnė nei 80 mln. dolerių. Tačiau "Žaibo" atpigimas negarantuoja kokybės pagerėjimo iki skelbiamo penktos kartos technologinio lygio.

Anksčiau Pentagonui arti leidinys "Defense News" paskelbė labai griežtus F-35 "Lightning II" įvertinimus. Jei visai trumpai, F-35 — ikigarsinis naikintuvas, galintis būti pagreitinamas forsaže ne ilgiau kaip 1 minutę, o greičiu, viršijančiu 1 Machą, po minutės perkaista korpusas ir kyla jo sunaikinimo grėsmė. O po 1,6 Macho lėktuvo uodega gali tiesiog nukristi. Kadangi penktos kartos naikintuvo kreiserinis greitis negali būti mažesnis nei 1,4 Macho, F-35 "Lightening II" yra įstrigęs 4-oje kartoje. Penki kritiniai mašinos trūkumai yra technologiškai nepataisomi ir dėsningai slegia gamybos programą, kurios bendra kaina viršija 1,7 trilijono dolerių.

2020 metų rugsėjį F-35 buvo pripažintas per brangiu skrydžiams: programa patiria 10 mlrd. dolerių finansavimo deficitą per ateinančius penkerius metus. Dėl priverstinio "modernizavimo", papildomų tyrimų ir plėtros ginklų, kuro, atsarginių dalių tiekimo ir techninės priežiūros organizavimo srityje F-35 tapo labai brangiu. Nors ir pigesnis eksploatuoti nei sunkus dvimotoris F-22 "Raptor".

Čia reikia turėti omenyje, kad F-22 buvo pagaminti tik 187 vienetai, o F-35 planuojama gaminti daugiau nei 3000 lėktuvų serija. Toks "Žaibų" skaičius taikos metu gali "subombarduoti" dešimčių Jungtinėms Valstijoms draugiškų valstybių biudžetus ir paties Pentagono biudžetą. Grėsmė yra labai reali, nes 75 % F-35 programos išlaidų sudaro eksploatacijos išlaidos, kurios yra daug didesnės nei tikėtasi — dėl pernelyg didelių techninės priežiūros ir degalų sąnaudų reikalavimų. Tai yra, išlaikyti nuolatinį technologiškai "žalių" F-35 koviningumą yra daug sunkiau ir brangiau nei naikintuvų F-16 ar F-18. Ir dar nežinoma, ką tiksliai reikia palaikyti, nes kovinio panaudojimo pasipriešinant aukštųjų technologijų priešui istorija — praktiškai nulinė.

Karinės galios imitacija

JAV armija naikintuvams F-35 "Lightening II" gavo maždaug 15 tūkstančių dalių, kurios neatitiko reikalavimų. Kylančioms problemoms spręsti artimiausiu metu "Žaibui" bus išleista daugiau nei 70 milijonų dolerių. Nuolatinis F-35 eksploatavimo išlaidų didėjimas, didėjanti "vartotojo" priklausomybė nuo įmonės-gamintojos programinės įrangos (atnaujinimų), turbulencija tiekiant atsargines dalis potencialiai baisų lėktuvą daro faktiškai netinkamą kovai.

"Žaibai" gali tik teoriškai išvengti radarų ir smūgiuoti giliai priešo gynyboje. Realiai visų modifikacijų naikintuvai F-35, pasiekiamuose aukščiuose ir greičiais, su bet kokiu ginklų rinkiniu ryškiai "atsispindi" potencialaus priešo radaro ekranuose maksimaliu nuotoliu. Tai reiškia, kad jie negali atlikti užduočių pagal paskirtį konceptualiai ir technologiškai, ir jie neabejotinai paverčiami pažeidžiamais mažo greičio taikiniais kovos zonoje.

Yra žinoma, kad Iranas, naudodamas Rusijos gamybos radarus, puikiai mato amerikiečių "nematomų lėktuvų" dislokavimą — dvi F-35A eskadrilės Persijos įlankos regione ir F-22 "Raptor" eskadrilės Katare. Efektyviausiu Teherano įsigijimu laikoma tolimojo nuotolio oro gynybos sistema S-300PMU-2, apimanti ir galingus radarus, ir raketų paleidimo įrenginius. Taip pat labai efektyvi Irano naudojama oro gynybos sistema "Resonance-NE", kuri sėkmingai aptinka ir seka naikintuvus F-35 prie šalies sienų.

Rusijos specialistų sukurtas, atsižvelgiant į naujausius pasiekimus radarų srityje, "Rezonansas" sugeba aptikti ir teikti taikinių nurodymus aerodinaminių oro objektų (įskaitant "slaptuosius naikintuvus" ir viršgarsines raketas) atžvilgiu iki 600 km nuotoliu, iki 100 km aukštyje. Tuo pat metu balistiniai taikiniai patenka į "Resonance-NE" matomumo zoną iki 1100 km atstumu. Tiesą sakant, visa Irano Respublikos oro gynybos sistema nuo maždaug 2017 metų Pentagonui kelia didžiulį galvos skausmą, todėl ir nebombarduojamas nepaklusnusis Teheranas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
JAV, naikintuvai
Dar šia tema
MiG-31 — pats pavojingiausias medžiotojas danguje
F-35 modernizavimas dėl sugadintos reputacijos. Ar JAV sukurs šeštosios kartos naikintuvą
Atskleisti visas "Suchoi" paslaptis: kodėl rusiškasis Su-57 taip domina Vakarus
Pasirodė F-35, užmaskuoto Rusijos naikintuvo pavidalu, vaizdai
Американские военные

ES siekia savarankiškumo. Kodėl tarp naujų pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos

(atnaujinta 18:02 2021.05.11)
ES valstybės pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas. Taigi, Europoje vis dar gyva savarankiškumo gynybos srityje koncepcija, ir joje nėra Lietuvos

Gegužės 5 dieną "Reuters" parašė, kad 14 ES valstybių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas (galbūt su laivais ir aviacija), kurios, reikalui esant, galėtų įsitraukti į tarptautinę krizę (padėti demokratiniams režimams, kuriems reikia skubios pagalbos). Praktiškai tai reiškia, kad Europa kaip blokas kariniu būdu galėtų dalyvauti, pavyzdžiui, Libijos ar Sirijos konflikto sprendime.

Kitaip tariant, ES nori pademonstruoti savo kaip "didžiosios galios" statusą ir ambicijas, kurios neatsiejamos nuo karinės galios turėjimo bei naudojimo. Tuo pat metu pažymėtina, kad minėtų 14 šalių branduolį sudaro vadinamosios "Senosios Europos" arba "branduolio" valstybės — Lietuvos ar Lenkijos tarp jų nerasite.

Publikacija pasirodė prieš pat ES šalių gynybos ministrų susitikimą. Oficialiame pranešime apie jo rezultatus rašoma: "Ministrai taip pat kalbėjo apie tai, kad ES reikia turėti visiškai aprūpintas ir parengtas pajėgas greitam reagavimui į krizes. Šiame kontekste buvo aptarta greito reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti dislokuotos kaip "pirmas atsakas" aštrios krizės metu, idėja". Kaip tai vertinti?

Jau seniai akivaizdu, kad ES yra ekonominė ir vertybinė ("minkštoji") galia, kuriai trūksta jėgos komponento, jog galėtų tapti pilnaverčiu globaliu galios centru. Galima teigti, kad yra NATO. Bet tai transatlantinis, o ne europinis aljansas, kuriame dominuoja Amerika. Todėl jis netinka kaip karinis savarankiškos Europos instrumentas. Atitinkamai gimė ES kariuomenės idėja, kurią pirmiausiai plėtoja Prancūzija su tyliu Vokietijos pritarimu. Tačiau faktas, kad ši koncepcija yra labai sunkiai realizuojama dėl kelių priežasčių. 

Pirma, ES sunku suderinti daugybės skirtingų valstybių interesus. Antra, yra didelis blokas šalių (vadinamoji "Naujoji Europa", kuriai priklauso ir Baltijos valstybės bei Lenkija), kurios nenori realaus europinio karinio savarankiškumo ir mato jį tik NATO rėmuose (būtent todėl tarp greito reagavimo pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos). Trečia, kai europiečiai nenori finansuoti aljanso, sunku tikėtis, kad jie skirs daug pinigų kitai karinei iniciatyvai — o pinigų jai reikia daug, kad tai būtų ne butaforinis projektas.

Žozepas Borelis
© Sputnik / Пресс-служба МИД РФ

Ypač kalbos apie karinio ES politikos komponento stiprinimą buvo suaktyvėjusios Donaldo Trampo prezidentavimo laikais, nes jam nelabai rūpėjo europiniai reikalai. Kai JAV vadovu tapo Džo Bidenas, buvo sakoma, kad NATO vėl nustums į šalį ES kariuomenės idėją.

Kaip teigia Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: "Jungtinės Amerikos Valstijos iš Europos na nebuvo išėjusios. Juo labiau per pastaruosius kelis metus jų buvimas Lietuvoje buvo sustiprintas. Ir tą mes akivaizdžiai matom. Taip kad, mūsų požiūriu, Valstijos kaip buvo, taip ir yra Europoje. Bet tie poslinkiai bendravime tarp Valstijų ir Europos Sąjungos iš tikrųjų yra teigiami. Jie teigiamai veikia bendrą santykių dinamiką".

Iš tiesų, visoje Europoje vyksta plataus masto NATO pratybos. Taip pat pažymėtina, kad ES nusprendė įtraukti JAV į europinės karinės infrastruktūros, kuri turi pagerinti NATO pajėgų mobilumą Europoje, projektą. Tačiau, kaip parodė "Reuters" publikacija ir ES šalių gynybos ministrų posėdis, europinės kariuomenės idėja nemiršta, ir ji transatlantinės vienybės gynėjams kaip maža rakštis vienoje vietoje — nelabai trukdo, bet nuolat apie save primena, ir jos niekaip nepavyksta ištraukti.

Suprantama, kad šiandien tikrai per anksti kalbėti apie realų Europos savarankiškumą ir efektyvumą karinėje srityje, bet diskusijų apie tai Briuselyje faktas Baideno valdymo laikais rodo, kad ES santykiai su Amerika nėra idealūs. Todėl Europoje gyva strateginio suvereniteto vizija. 

Jos šalininkams labai sunku realizuoti net mažiausius savo tikslus, ir jie nuolat priversti sakyti, kad europinis saugumas neatsiejamas nuo NATO ir Amerikos. Tačiau galima spėti, kad minėtos ES greito reagavimo pajėgų iniciatyvos tikslas yra sukurti instrumentą, kurį galima būtų panaudoti ne tik aljanso rėmuose, bet ir atskirai nuo jo, nepriklausomai nuo JAV nuomonės.  

Jeigu paprastai, čia kaip šeimoje žmona (Europa) pasiūlytų vyrui (Amerikai) už jo pinigus nusipirkti didelį bendrą kompiuterį (NATO) ir dar už jo pinigus planšetinį (ES pajėgos), kuriuo teoriškai galėtų naudotis visi, bet kurį realiai planuoja naudoti pirmiausiai ji. Svarbiausia šiuo atveju įtikinti vyrą, kad planšetė reikalinga, ir nusipirkti ją, o po to jau galima bus diskutuoti dėl to, kas ir kada ją naudos.   

Apibendrinant, galima teigti, kad prognozės, jog po Baideno pergalės JAV santykiuose su Europa prasidės naujas "medaus mėnuo", nepasitvirtino. Europiečiai neatsisako savo interesų tik todėl, kad dabartinis Amerikos prezidentas kalba apie norą glaudžiau bendradarbiauti su sąjungininkais, ir nauja bendra transatlantinio dialogo schema vis dar formuojasi — ir ne faktas, kad atsiras. 

Atitinkamai europinio savarankiškumo (taip pat karinėje srityje) entuziastai, atrodo, stengiasi naudotis proga ir siūlo dalyką, kuris sustiprintų jų strategijos pamatus. Ar jų svajonė kada nors išsipildys, pasakyti sunku. Bet sėkla pasėta ir atkakliai bando išlįsti į paviršių. O toliau jau kaip Dievas duos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Dar šia tema
Žiniasklaida įvertino Vokietijos reakciją Rusijos "invazijos" į Baltijos šalis atveju
Nausėda: Ukrainos narystė ES ir NATO priklauso nuo Kijevo, o ne Briuselio veiksmų
Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu
Eifelio bokštas, archyvinė nuotrauka

Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

(atnaujinta 16:22 2021.05.11)
Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardų, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie palaikė savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos ėjimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamojo persekiojimo. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon) apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinamai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai — prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir "perestroika". Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos — pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos — komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas — išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje Žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito — tiek sąjunginio, tiek respublikinio — buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada — 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje — jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių (ir nelabai didelių) sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas.
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų destruktyvų cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija — jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Prancūzija
Vilnius

Registrų centras: balandį ir toliau augo NT sandorių skaičius

(atnaujinta 17:58 2021.05.11)
Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių

VILNIUS, gegužės 11 — Sputnik. Praėjusį mėnesį nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius toliau augo, aktyvūs išliko butų, gyvenamųjų namų ir žemės sklypų pirkėjai. Apie tai pranešė Registrų centro spaudos tarnyba.

Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių. Tai yra 38 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį, kai įregistruota 34,8 tūkst. NT sandorių (2019 m. sausį-balandį 38,1 tūkst.). Vien tik per balandžio mėnesį įregistruota 14,7 tūkst. NT sandorių — beveik dukart daugiau nei praėjusių metų balandį (7,4 tūkst.) ir 11 proc. daugiau nei šių metų kovą (13,2 tūkst.).

Vilnius, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владислав Адамовский

Šiemet visoje šalyje įregistruota 12,1 tūkst. butų pardavimų — 20 proc. daugiau nei 2020 metų sausio-balandžio mėnesiais, kai įregistruota 10,1 tūkst. (2019 m. sausį-balandį 11,1 tūkst.), o vien tik per balandį — 3,6 tūkst., arba 87 proc. daugiau nei praėjusių metų balandį (1,9 tūkst.) ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą (3,3 tūkst.).

Šiemet Vilniuje iš viso įregistruota 4,5 tūkst. butų sandorių, arba 16 proc. daugiau nei atitinkamą laikotarpį pernai (2019 m. sausį-balandį 3,7 tūkst.), Kaune — 1,7 tūkst., arba 13 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1,6 tūkst.), Klaipėdoje — beveik 1,1 tūkst., 46 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1 tūkst.).

Šiais metais Lietuvoje taip pat įregistruota maždaug 4,4 tūkst. individualių gyvenamųjų namų pardavimų — 39,5 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį (2019 m. sausį-balandį 3,3 tūkst.). Tik per balandį pasikeitė 1,4 tūkst. gyvenamųjų namų savininkų, arba 91 proc. daugiau nei per 2020 metų balandį ir 14 proc. daugiau nei per šių metų kovą.

Visoje šalyje šiemet taip pat įregistruota 24,2 tūkst. žemės sklypų savininkų pasikeitimų. Tai yra 46,5 proc. daugiau nei per pirmus keturis praeitų metų mėnesius (2019 m. sausį-balandį 17,9 tūkst.). Vien tik per balandį įregistruota 7,4 tūkst. žemės sklypų sandorių, arba dukart daugiau nei 2020 metų balandžio mėnesį ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą.

Tegai:
nekilnojamas turtas, Registrų centras, Lietuva
Dar šia tema
Sausį įregistruota beveik 10 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių
Specialistai papsakojo, kiek verta investuoti į namų atnaujinimą
Registrų centras: NT sandorių skaičius išaugo penktadaliu