Rožių puokštė ir RF vėliavėlės

Rusija neturi pasirinkimo posovietinėje erdvėje

(atnaujinta 08:22 2020.10.11)
Posovietinė erdvė vis labiau drebinama — prie įšaldyto konflikto Donbase per pastaruosius porą mėnesių prisidėjo Baltarusijos krizė, paskui Karabache kilo karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dabar Kirgizijoje kilo neramumai po rinkimų

Sekmadienį Tadžikistane vyks prezidento rinkimai, tačiau beveik 28 metus valdžioje esančiam Emomaliui Rahmonui jokių sukrėtimų nenusimato: niekas nenori grįžti į 90-ųjų pirmosios pusės pilietinį karą. Tačiau Moldovoje, kur prezidentas bus išrinktas lapkričio 1 dieną, rinkimų rezultatai gali sukelti neramumus, nes per daug jos elito nėra patenkinti prezidento Dodono požiūriu į Rusiją. Pati Rusija tai, kas vyksta buvusiose TSRS respublikose, stebi su didžiausiu dėmesiu ir nerimu, o visuomenė ieško atsakymo į klausimą, ką turėtume daryti su visomis šiomis problemomis: stebėti, įsikišti ar užbėgti įvykiams už akių?

Военный конфликт в Карабахе
© Sputnik / Минобороны Азербайджана

Kritikos ir net panikos netrūksta: visi pralaimėjo, viskas prarasta, mus spaudžia iš visų pusių ir iš visur išstumia, lenda amerikiečiai, europiečiai, turkai, kinai... Kiek gyvensime be strateginių planų, tik gindamiesi? Bejėgė Užsienio reikalų ministerija, bejėgis Kremlius, drebantis elitas — bailiai, galvojantys tik apie savo egoistinius interesus, kalba apie nesikišimą kažkokias nesąmones, užuot spaudę visais frontais ir keldami prorusišką elitą buvusiose sovietinėse respublikose.

Tokios dejonės gerai skaitomos — lygiai taip pat, kaip prieš penkerius ar šešerius metus labai gerai buvo skaitomas begalinis "Putinas išdavė" arba "tuoj išsiduos" apie Donbasą. Nors jau tada buvo aišku, kad Krymas ir Donbasas yra ne pabaiga, o naujos kovos už Ukrainą etapo pradžia. Bet su kuo yra kovojama — tiek Ukrainoje, tiek visoje posovietinėje erdvėje? Su Vakarų (Rytų) "partnerių" gyvenamojo ploto Rusijos sąskaita plėtimu? Su vietos elitu, kuris deda visas pastangas, kad atskirtų savo šalis nuo Rusijos? Žinoma, ir su tuo, bet svarbiausia, kad mes kovojame su primestu ir tariamai "savu" požiūriu į Rusiją. Taip, būtent tai yra pagrindinis mūsų priešas.

Kitais metais sukaks 30 metų nuo TSRS žlugimo, ir daugelis vis tiek įvykį laiko palaiminimu. Atsirado nepriklausoma Rusija — be supuvusios komunistinės ideologijos, turinti įvairių laisvių (tikėjimas, kalba, verslumas, kelionės po pasaulį). Taip, 90-aisiais buvo sunku. Bet tada šalis palaipsniui išbrido iš duobės, dabar mes turime stiprią Rusijos valstybę, o kad pakraščiai išsibarstė, tai tik į gerą. Ukrainos, be abejo, gaila, bet likusioje dalyje neturėtų būti jokio sentimentalumo, tik akis už akį, nieko asmeniško. Toks Rusijos Federacijos, kaip "tikrosios" Rusijos, suvokimas yra gana įprastas, tačiau labai klaidingas.

"Tikroji" Rusija žlugo 1991 metais, ir visos tolesnės problemos tiek Rusijoje, tiek posovietinėje erdvėje yra tik šio žlugimo pasekmė. Taip, 1991 metais Rusija buvo vadinama TSRS ir daug kas nebuvo labai sąžininga Rusijos žmonių atžvilgiu, bet tai buvo rusų sukurta valstybė. Sukurta per tūkstantį metų istorinio kelio, kurio metu rusai įsikūrė tūkstančius kilometrų į rytus, šiaurę ir pietus. Rusija niekada nebuvo kolonijinė imperija, teritorijos išplėtimas ir kitų tautų aneksija (daug rečiau — užkariavimas) buvo objektyvus Rusijos žmonių ir jos valstybės augimo procesas.

Į Rusiją įžengusios tautos išsaugojo savo žemes, kultūrą ir gyvenimo būdą, o didžiulė Eurazijos valstybė suteikė joms ramų gyvenimą (todėl, kad tapo neįmanoma kovoti su kaimynais) ir pažangą. TSRS žlugimas nebuvo tik geopolitinė katastrofa, pirmiausia tai buvo tragedija tiek Rusijos žmonėms (kurie susiskaldė, ir tai jau nekalbant apie milijonus pabėgėlių ir naujakurių), tiek beveik visoms didžiosios, istorinės Rusijos tautoms.

"Visos kolonijinės imperijos išyra", — guodė Vakarų liberalai, atėję į valdžią 90-aisiais, sąmoningai ar iš nežinojimo lygindami Rusiją-TSRS su Britanijos ar Prancūzijos imperijomis, kurios turėjo užjūrio teritorijas, o ne su Kinija, daugiataute ir augančia, kaip Rusija, į plotį. Plėtokit savo Rusijos Federaciją ir nusiraminkit, buvo pasakyta. Ir tai buvo begėdiškas melas.

Nes Rusijos Federacija negali vystytis savaime — tai tik dalis istorinės Rusijos. Galima, žinoma, atsisakyti savo istorijos, bet tada nėra atsakymo į klausimą, kodėl Ukraina, tai yra, ta vieta, iš kur Rusija prasidėjo, gali būti nepriklausoma valstybė, o Dagestanas ar Tolimieji Rytai — ne. Dabartinė Rusija Rusijos Federacijos pavidalu tiesiog neturi pasirinkimo: ji gali būti arba visateisė istorinės Rusijos — TSRS — tąsa, arba jos iš viso nėra.

Ir tai nėra koks nors revanšizmas, o tiesiog Rusijos istorijos dėsnių supratimas. Tai yra mūsų pareiga savo protėviams ir palikuonims, mums patiems to reikia — tiems, kurie jaučiasi priklausantys Rusijos civilizacijai, Rusijos istorijai ir Rusijos žmonėms. Ir visoms toms tautoms, kurios susiejo likimą su rusais ir savo valstybe, nepaisant to, kur jos dabar yra, kaip Rusijos dalis ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Nepriklausomų, be abejo, kabutėse, nes visa posovietinės istorijos patirtis rodo, kad buvusioms sovietinėms respublikoms nepavyksta sėkmingai kurti nepriklausomos valstybės. Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos dalimi — tai yra, jos tiesiog pakeitė geopolitinę priklausomybę.

Ukraina, kaip ir Moldova, yra įstrigusi tarp Rusijos ir Vakarų. Užkaukazė, turinti daugiatautę sudėtį ir teritorinius ginčus, gyvena uždelsto konflikto ir keršto troškimo situacijoje. Ir, kaip matome dabar Karabache, įšaldytas konfliktas bet kurią akimirką gali įsiliepsnoti į visavertį karą. Išstumta iš TSRS, Centrinė Azija pateikia pavyzdžių apie šalis, priklausomas nuo vienintelio lyderio (dažniausiai tėvo-valstybės įkūrėjo), arba trumpalaikius nestabilius darinius, tokius kaip Kirgizija.

Konkrečios buvusių sovietinių respublikų žlugimo priežastys kiek skiriasi, tačiau bendrai jos yra vienodos. Trūksta valstybės kūrimo patirties, kuri yra įgyjama ne šiaip sau, o yra natūrali savybė ir tos ar kitos tautos istorinio kelio pasekmė. Net tokios sėkmingos valstybės kaip Baltarusija ar Kazachstanas nėra neapsaugotos nuo rimčiausių krizių, o išorinės intrigos čia atlieka mažesnį vaidmenį nei vidinės problemos (tėvo-steigėjo nuovargis ar jo mirtis). Nacionalinis elitas gali būti tiek savarankiškas, kiek jam patinka, orientuotas į Rusiją arba, atvirkščiai, tolstantis nuo Rusijos, tačiau iš esmės viskas priklauso nuo vienintelio autoritetingo lyderio, po kurio pasitraukimo valstybės tampa pažeidžiamos.

Be to, nepavykusios valstybės rizikuoja įklimpti tiek į vidaus suirutę, tiek į konfliktus su kaimynais (o Karabachas yra tik vienas, nors ir ryškiausias pavyzdys). Posovietinės respublikos turi paprastą pasirinkimą — įsitvirtinti Rusijos orbitoje ir su ja susikurti vieną geopolitinę erdvę, tai yra, regioninę sąjungą (ekonominę ir karinę), arba pasiduoti išorinėms pagundoms ir pakeisti geopolitinę orientaciją. Vienintelė problema yra ta, kad antruoju atveju jos ne tik neturės subjektyvumo ir savarankiškumo, bet padidės konfliktų su kaimynais ar net dezintegracijos rizika.

O Rusija, tiesą sakant, neturi kito pasirinkimo: reikia rinkti, atkurti savo erdvę, grįžti į pagrindinį Rusijos istorijos kelią. Štai ką Vladimiras Putinas ir jo bendražygiai daro daugelį metų — be nereikalingų viešųjų ryšių ir triukšmo. Eurazijos ekonominė sąjunga ir KSSO yra tokie surinkimo to, kas prarasta, instrumentai — neatsitiktinai Ukrainos tariamas posūkis iš ES į Eurazijos sąjungą 2013 metų pabaigoje sukėlė tokią aršią Vakarų ir į Europą orientuoto Ukrainos elito reakciją.

Akivaizdu, kad Rusijos išstūmimas iš posovietinės erdvės yra tarp svarbiausių atlantistų užduočių, tačiau tai yra natūralus šimtmečių senumo Rusijos sulaikymo politikos tęsinys ir jokiu būdu negali paveikti Rusijos planų. Priešingai, būtent supratimas apie tai, kad neįmanoma palikti posovietinės erdvės, tai yra, atmesti istorinės Rusijos, yra visos mūsų geopolitinės strategijos ir iš tikrųjų Rusijos civilizacijos gyvenimo strategijos pagrindas.

Karinis konfliktas Karabache, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Минобороны Азербайджана

Tačiau buvusios TSRS tautoms orientacija į Rusiją yra vienintelė įmanoma sėkmingos ateities forma — kitaip jos bus įklimpusios į tarpvalstybinius konfliktus, tarpvalstybinius karus arba bus paverstos barjerais prieš "Maskvos plėtrą".

Rusai ne tam kūrė savo valstybę tūkstantį metų, kad nesugebėtų — ne pirmą kartą — atkurti, sujungti tai, kas jos oponentams atrodė kaip atplaišos. Ir Rusija jau yra nugalėjusi ne vieną tokį priešą — nėra abejonių, kad ji įveiks ir dabartinius. Išlyginusi Rusijos istorijos kreives.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kalnų Karabachas, Baltarusija, Donbasas, TSRS, Rusija
Žygimantas Pavilionis, archyvinė nuotrauka

Neteisingu keliu. Kaip Lietuvos "taikdarys" Pavilionis sužlugdė misiją Gruzijoje

(atnaujinta 13:23 2021.02.27)
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuvyko į Gruziją ir sukritikavo jos valdžios veiksmus opozicijos atžvilgiu. Ką tai rodo?

Pavilionis skubėjo į, kaip dabar sakoma Lietuvoje, Sakartvelą su taikdario misija, nes pastaruoju metu politinė situacija šioje šalyje pastebimai paaštrėjo (nors, tiesą pasakius, sunku prisiminti, kada ten buvo ramu). Bendrai paėmus, ji vienareikšmiškai nevienareikšmiška, ir tokiais atvejais išorinis kišimasis gali tik pakenkti. Tačiau Pavilionis nusprendė pabandyti. Išėjo daugiau negu blogai.

Gruzijos jėgos struktūros suėmė opozicijos lyderį, po ko Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas (tai yra, ne užsienio reikalų ministras, premjeras ar prezidentas) ėmė teigti, kad "Ivanišvilio režimas turėtų sumokėti", nes "Ivanišvilio parankiniai  pasielgė kaip Putinas ar Lukašenka", ir grasinti Vakarų sankcijomis.

Teoriškai, jau Pavilionio kelionę į Gruziją galima vertinti kaip kišimąsi į jos vidaus reikalus, ir tik ilgametė šalių draugystės istorija leido jam atsargiai pabandyti padėti oponentams surasti kompromisą. Tai suprato net daug diplomatinės patirties neturinti Lietuvos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri pažymėjo: "Jei Europos demokratinei bendruomenei kyla klausimų dėl tų procesų, kurie vyksta Sakartvele, tai, matyt, kad pagrindo abejonėms yra. Bet akivaizdu, kad net turint labai tvirtą asmeninę poziciją, nuvykus į Sakartvelą reikėjo būti ypatingai diplomatiškam".

O patyręs diplomatas pasielgė kaip dramblys valgykloje, kaip mokytojas su mokiniais, peržengdamas visas politinio padorumo ribas. Todėl nenuostabu, kad Gruzijos valdžia sureagavo į Pavilionio pareiškimus labai aštriai, o Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė tiesiai pasakė: "Politikas nuvyko į kitą šalį ir parėmė vieną politinę jėgą. Deja, tarpininkavimo misija jam nepavyko".

Šios istorijos kontekste galima padaryti keletą išvadų. Pirma, Pavilionį, turbūt, blogai paveikė ambasadoriaus darbas Jungtinėse Valstijose, nes Gruzijoje jis įjungė Amerikos režimą, kurio esmė — turite daryti taip, kaip mes sakome ir kaip mums naudinga. Ir kas svarbiausia, pastaruoju metu Lietuva taip elgiasi vis dažniau. Pavyzdžiui, nurodinėja, kaip gyventi Baltarusijai. 

Tuo pat metu šalies užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Ukrainoje pareiškė, kad jį neramina tai, jog Baltarusijoje gaminama elektra pasiekia Ukrainos rinką. O Lietuvos energetikos ministras Dainius Kreivys tiesiai paragino Kijevą stabdyti Astravo atominės elektrinės produkcijos pirkimą (ir nesvarbu, kad be baltarusiškos elektros Ukrainai paprasčiausiai sunku išgyventi).

Susidaro įspūdis, kad po Džo Bideno pergalės Lietuvos konservatoriams "išaugo sparnai" ir jie nusprendė, kad gali kalbėti ir nurodinėti "aborigenams" JAV ir visų Vakarų vardu. O tie "neišmanėliai" privalo daryti tai, kas naudinga Amerikai ir Lietuvai (kaip įgaliotam Vašingtono atstovui). 

Antra, vykdant tokią politiką, Lietuva kaip ir Jungtinės Valstijos taiko dvigubus standartus. Pavyzdžiui, Gruzijoje su opozicija kietai elgtis negalima, o Ukrainoje — galima ir net reikia. O viskas todėl, kad Gruzijoje, Lietuvos požiūriu, yra "teisinga" (vienareikšmiškai proamerikietiška), o Ukrainoje — "neteisinga" (kenkėjiška prorusiška) opozicija.

Trečia, tokios neadekvačios užsienio politikos pasekmės gali būti liūdnos. Baltarusija jau nukreipė savo naftą į rusiškus uostus. Kritikuojama Latvija  Dabar komplikavosi santykiai su Gruzija. Draugų lieka vis mažiau. Be to, šiandien konservatoriai nori pasiekti, kad į derybas Briuselyje važinėtų ne prezidentas, ir sunku net įsivaizduoti, kokių malkų jie su savo "kieta ir principinga" (proamerikietiška) pozicija gali ten priskaldyti. O Vokietijos ir/ar Prancūzijos nepasitenkinimas gali baigtis žymiai liūdniau, negu Gruzijos reakcija.

Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos užsienio politika decentralizuojasi, nes konservatoriai bando veikti savarankiškai be pozicijų derinimo su prezidentu. Ir bėda ta, kad jie "nemato krantų", kas gali turėti šaliai neigiamų politinių ir ekonominių pasekmių, kurių ir taip užtenka. Žodis Gitanui Nausėdai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
diplomatija, Sakartvelas, Gruzija, Žygimantas Pavilionis
Dar šia tema
Niekas Lietuvos nekvietė, bet ji nuvyko: ką Seimo narys veiks Tbilisyje
Ekspertas: Lietuva laiko save demokratijos švyturiu buvusios TSRS šalims
Seime pareikalauta Žygimanto Pavilionio atsistatydinimo po nesėkmės Gruzijoje
Niujorkas

Kaip priversti amerikiečius kovoti liberalios globalizacijos chimerą

(atnaujinta 17:58 2021.02.27)
Amerika grįžta, sako Džo Baidenas, o tai reiškia, kad jam vadovaujant JAV vėl užims pagrindinį vaidmenį pasaulio politikoje, palaikys demokratines vertybes ir kurs santykius su sąjungininkais

Tai yra, Valstijos vėl bus atsakingos už pasaulio tvarką — Trampo stiliaus nacionalinio egoizmo dienos jau baigėsi.

Likęs pasaulis atkreipė dėmesį į šį garsų lozungą — gerai, pažiūrėkime, kaip jūs tai padarysite naujomis sąlygomis. Pasaulis pasikeitė ir dar prieš Trampo prezidentavimą, o Vašingtonas dabar vėl bando vaidinti "kalno valdovą", nepaisant to, kad kalnas jau griūva.

Nors išorinės sąlygos yra nepalankios JAV, globalistinis Amerikos elitas neatsižvelgia į jokį kitą scenarijų, be to, radikalioji dalis paprastai mano, kad pagrindinės šalies problemos yra ne išorėje, o viduje. Nes pagrindinė kliūtis pasaulinės liberalios tvarkos triumfui ir dabartinės Amerikos pozicijos išsaugojimui yra ne Rusija ar Kinija, o pati Amerikos tauta. Kuri nesupranta savo laimės ir misijos, ir jai reikia skubiai viską paaiškinti:

"Atėjo laikas pasakyti amerikiečiams, kad jie negali išvengti pasaulinės atsakomybės ir kad jie turi galvoti ne tik apie savo tėvynės gynimą. Jie turi suprasti, kad NATO ir kitų aljansų tikslas yra apsiginti ne nuo tiesioginių grėsmių JAV interesams, bet nuo šios tvarkos, kuri geriausiai tinka šiems interesams, pažeidimo. Jie turi nuoširdžiai pasakyti, kad pasaulio tvarkos palaikymo užduotis yra begalinė ir kupina didelių išlaidų, tačiau ši tvarka yra geriau nei kitos alternatyvos."

Kas turėtų tai paaiškinti? "Tai yra Džo Baideno ir jo naujos administracijos darbas" — o kas tai rašo? Robertas Kaganas (Robert Kagan) yra "Brookings Institution" analitikas ir naujosios JAV valstybės sekretorės Viktorijos Niuland (Victoria Nuland) vyras. Tai yra, pati administracija nurodo sau direktyvą ir dabar ją vykdys bet kokia kaina. Mokyti amerikiečius mylėti Amerikos sukurtą pasaulio tvarką — kad ir kokia būtų to kaina.

Kagano straipsnis leidinyje "Foreign Affairs" vadinasi "Supervalstybė. Norite to, ar nenorite!", o jame viena paprasta mintis: Amerika yra labai stipri, tokia stipri, kad nesupranta viso savo galios masto ir periodiškai nori užsidaryti savo tvirtovėje. Ir tik tai yra jos silpnybė. Bet tai reikia paaiškinti amerikiečiams ir taip išgelbėti pasaulį, liberalias vertybes ir pačią Ameriką.

Kagano manymu, amerikiečiai per visą savo šiuolaikinę istoriją nuolat neįvertino savęs:
"Daugumą istorinių praėjusio šimtmečio tragedijų sukėlė didžiųjų valstybių, kurių siekiai viršijo jų galimybes, veiksmai. Amerikiečiai turi priešingą problemą. Jų pasaulinės viršenybės galimybės viršija suvokimą apie savo vietą ir vaidmenį pasaulyje."

Turkijos vėliava
© Sputnik / DMITRY DUBINSKY

Amerikos neteisingas savo galios ir vaidmens supratimas lemia amerikiečių kurso svyravimus — jie periodiškai bando išvengti atsakomybės už pasaulio tvarką ir pradeda elgtis kaip įprasta valstybė:

"Tai reiškė apsaugoti savo piliečius, savo teritoriją, mūsų turtus ir galimybę naudotis būtiniausiomis prekėmis. Tai nebuvo susiję su kova siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą Europoje ar Azijoje, skatinti demokratiją ar prisiimti atsakomybę už problemas pasaulyje, kurios tiesiogiai nesusijusios su amerikiečiais. Žemyninė orientacija vis dar karaliauja ir šiandien. Tai neneigia, kad JAV turi savo interesų, ir daro prielaidą, kad tai yra tie patys interesai, kurių siekia dauguma pasaulio šalių".

Tačiau Valstijos jau šimtmetį nėra įprasta imperija, o dabar jos turi ja likti, sušunka Kaganas. Pavojus slypi tame, kad Valstijos, kaip jau nutiko, nustos tikėti savimi, pradės tolti nuo savo vaidmens — ir tai sukurs jų silpnumo iliuziją ir išprovokuos baisų dalyką:

"Dėl to amerikiečiai dažnai elgėsi blogai. Jų amerikietiška žemyninė pasaulėžiūra sukėlė šimtmetį laukinio blaškymosi: pirma abejingumą, po to buvo panika, mobilizacija ir intervencija, po to atsitraukimas ir "sėdėjimas apkasuose". Tai, kad amerikiečiai vadina karines operacijas Afganistane ir Irake "amžinaisiais karais", yra tik vienas iš naujausių pavyzdžių, kad jie yra nepasirengę sudėtingai ir nesibaigiančiai užduočiai palaikyti pasaulinę taiką ir užkirsti kelią grėsmėms".

O toliau: "Abiem atvejais amerikiečiai "vos įėję" išėjo pro duris viena koja, o tai apribojo jų galimybes visiškai kontroliuoti sunkias situacijas. Šis "žingsnis į priekį, du atgal" metodas, kuris vis kartojasi, klaidina sąjungininkus ir oponentus, dažnai tiek, kad sukuria konfliktus, kurių būtų galima išvengti aiškiai ir nuosekliai bandant užtikrinti taikią, stabilią ir liberalią pasaulio tvarką. Dvidešimtasis amžius buvo nusėtas užsienio vadovų ir vyriausybių lavonais, kurie neteisingai vertino JAV, nuo Vokietijos (du kartus) ir Japonijos iki Sovietų Sąjungos, nuo Serbijos iki Irako. Jei Amerika nori, kad XXI amžiuje nebūtų tokios pačios schemos, o tai pavojingiausia konkuruojant su Kinija, tada amerikiečiai turi nustoti ieškoti "išeičių" ir priimti likimo ir savo jėgų jiems priskirtą vaidmenį."

Iškreiptas požiūris į "geležinę" Kagano logiką: amerikiečiai neturėtų dvejoti savo misija, nes net menkiausias trūkčiojimas provokuoja priešininkus nuotykiams, o Valstijos turi juos sunaikinti.

Vis dėlto neaišku, ką Kaganas turi omenyje amerikiečių sau nustatytu "apribojimu", kuris neleido jiems visiškai kontroliuoti padėties Afganistane ir Irake. Mažai bombardavo? Ar reikėjo naudoti branduolinius ginklus? Neilgam okupavo? Nepakanka dvidešimties metų — reikėjo keturiasdešimties? Aišku, kuo jis iš tikrųjų nepatenkintas: kvaili amerikiečiai "nepasirengę atlikti sudėtingą ir begalinę užduotį išsaugoti taiką pasaulyje".

Taip, ir jie vėl nusiteikę dekadentiškai:
"Kinai mano, kad Jungtinėse Valstijose nuosmukis, ir daugelis amerikiečių sutinka. Pavojus yra tas, kad Pekinui sustiprinus pastangas įgyvendinti tai, ką jis vadina "Kinijos svajone", amerikiečiai pradės panikuoti. Tokie laikai ir daromos klaidos."

Tai yra, Kinija įgauna jėgų, o amerikiečiai nereaguoja, o tada, kai procesas jau pažengęs per toli, ar jie staiga ims panikuoti ir smogs Kinijai? Bet kodėl tai apskritai turėtų atsitikti — galbūt Kinija kelia grėsmę Amerikos interesams ar nori pasisavinti Kaliforniją? Ne, mes kalbame apie Kinijos dominavimą Azijoje — kažkodėl neleistiną didžiausiai ir seniausiai Azijos valdžiai. 250 metų JAV požiūriu neleistina? Žinoma, ne — to viršvalstybinio Atlanto elito, kurio vardu iš tikrųjų kalba Kaganas, požiūriu. Jai amerikiečiai yra tik įrankis, kurį reikia tinkamai sureguliuoti kovojant už savo pasaulinį dominavimą:

"Sunki tiesa yra ta, kad realiame pasaulyje vienintelė viltis išlaikyti liberalizmą namuose ir užsienyje yra liberalizmui palankios pasaulio tvarkos palaikymas, o vienintelė jėga, galinti palaikyti šią tvarką, yra Jungtinės Valstijos. Tai ne arogancija, bet tikrovė, pagrįsta realiu situacijos pasaulyje vertinimu. Ir tai tikrai nėra vienareikšmis gėris. Siekdamos išlaikyti šią tvarką, JAV griebėsi ir griebsis jėgos, kartais neišmintingai ir neveiksmingai, nenuspėjama kaina ir su dviprasmiškomis moralinėmis pasekmėmis."

Bet kaip įtikinti amerikiečius nešti šią naštą? Gąsdinti? Tai jie darė visada — tas pats Kaganas prisimena Rusijoje mažai žinomą epizodą, kai 1947 metais (jau vyko šaltasis karas su TSRS) amerikiečiai vis dar atsisakė remti Graikiją (kurioje kilo pilietinis karas — ir be jokio Maskvos įsikišimo) ir Turkiją (kurią Stalinas spaudė po 1945 metų, bet jokios karo grėsmės nebuvo):

"Tuo tarpu respublikonų senatorius Arturas Vandenbergas (Arthur Vandenberg) reikalavo, kad Trumano administracija "mirtinai išgąsdintų amerikiečius", o Ačesonas (Dean Acheson, valstybės sekretorius) matė tokios politikos tikslingumą, kaip jis vėliau prisiminimuose pripažino, "aiškiau". Kai komunizmas buvo vienintelis priešas, viskas turėjo prasmę. Kiekvienas veiksmas buvo apsaugos aktas".

Bet dabar siaubo istorijos neveikia. Rusija kelerius metus buvo gąsdinama, ji taip pat buvo apkaltinta kišimusi į Amerikos rinkimus, tačiau vis tiek tai neturėjo didelės įtakos net Trampo palaikymui. Kinijos baimė? Tačiau ji taip pat nelabai veikia amerikiečius. Bandymai demonizuoti išorinius oponentus neveikia. Todėl Kaganas siūlo eiti kitu keliu: norint toliau palaikyti Amerikos globalistinį žingsnį, būtina įtikinti amerikiečius, kad atsisakius šios misijos, bus pražūtingos pasekmės. Ne tik visam pasauliui, bet ir pačioms JAV:

"Jų receptai kenčia nuo nepagrįsto optimizmo dėl galimų pasaulio tvarkos alternatyvų, paremtų JAV lyderyste. Realistai, liberalieji internacionalistai, konservatorių nacionalistai ir progresistai, atrodo, įsivaizduoja, kad pasauliui bus gerai ir kad JAV interesai bus lygiai taip pat gerai apsaugoti, jei Vašingtonas ir toliau neatliks to vaidmens, kurį atliko per pastaruosius 75 metus. Tačiau nei šiuolaikinė istorija, nei dabartinė padėtis pasaulyje nepateisina tokio idealizmo. Alternatyva Amerikos pasaulio tvarkai nėra Švedijos pasaulinė tvarka. Tai nebus teisinės valstybės ir tarptautinių institucijų pasaulis ar Apšvietos idealų triumfo pasaulis. Tai bus galios vakuumo, chaoso, konfliktų ir neteisingų politinių skaičiavimų pasaulis. Tai bus tikrai apgailėtinas reginys".

Tai reiškia, kad pasaulis be Amerikos slinks į chaosą? Kuo turi būti amerikiečiai, kad tuo patikėtų? Ypač po kelis dešimtmečius trukusios intervencinės politikos, kuri ne tik nesukėlė klestėjimo ir ramybės pasaulyje (bent jau žiūrint į Vidurio Rytus), bet ir nepadarė Amerikos stipresnės ir vieningesnės savo viduje. Atvirkščiai — kuo ilgiau amerikiečiai nešė savo pasaulio dominavimo naštą, tuo labiau sustiprino vidinius prieštaravimus ir konfliktus JAV.

Galbūt svarbiausia yra tai, kad globalistinės amerikiečių dalies ir Amerikos žmonių interesai ir tikslai prieštarauja vieni kitiems — ir kuo toliau, tuo aštresnis šis prieštaravimas taps? O JAV, kaip nacionalinės valstybės, egzistavimas nesuderinamas su jų, kaip pasaulinės "supervalstybės", vaidmeniu? Šios tautos ir jų valstybės ateitis priklausys nuo to, kaip patys supras patys amerikiečiai  — ir Robertas Kaganas neturi argumentų, kurie priverstų amerikiečius toliau dirbti kitų žmonių interesams. Baimė nebeveikia.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
globalizacija, Amerika
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Nausėda gavo kvietimą dalyvauti Pasaulio ekonomikos forume Singapūre

(atnaujinta 16:25 2021.02.27)
Pasaulio ekonomikos forume Singapūre politikai, tarptautinių organizacijų vadovai ir verslo lyderiai tarsis, kaip atkurti pandemijos pakirstą pasitikėjimą pasaulio sistema

VILNIUS, vasario 27 — Sputnik. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda gavo kvietimą dalyvauti rugpjūčio 17–20 dienomis Singapūre rengiamame specialiame kasmetiniame Pasaulio ekonomikos forumo renginyje. Apie tai pranešė prezidentūros spaudos tarnyba.

Pasaulio lyderių susitikimas šį kartą skiriamas ekonomikos gaivinimui ir pandemijos iššūkių galimų įveikimo būdų aptarimui, taip pat diskusijoms, kaip sukurti tvaresnį pasaulį.

Renginys Singapūre bus pirmasis gyvas pasaulio lyderių susitikimas 2021 metais. Pabrėžiama, jog Nausėda ketina jame dalyvauti, jei tą padaryti leis pandemijos sąlygos ir galimi apribojimai keliauti.

Planuojama, kad nuo 2022-ųjų, kaip ir ankstesniais metais, pasaulio lyderių susitikimai vėl vyks Davose.

Pasaulio ekonomikos forume Singapūre politikai, tarptautinių organizacijų vadovai ir verslo lyderiai tarsis, kaip atkurti pandemijos pakirstą pasitikėjimą pasaulio sistema, kokių veiksmų imtis siekiant atgaivinti pasaulio ekonomiką ir užtikrinti didesnį visuomenės atsparumą, darnumą ir tvarumą.

Forumo darbotvarkėje aktualiausi šių dienų iššūkiai: COVID-19 pandemija, IV pramonės revoliucija, pasaulio ekonomika, aplinkos apsaugos temos.

Tegai:
Pasaulio ekonomikos forumas, Singapūras, Gitanas Nausėda, Lietuva
Dar šia tema
Nausėda su kelių šalių vadovais ragina didinti vakcinų gamybos apimtis
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Lietuva užsimojo vykdyti "tarpininkės" misiją sprendžiant krizę Gruzijoje