Vytautas Radžvilas, archyvinė nuotrauka

Kodėl Radžvilas Lietuvą vadina "Vakarų ekonomine kolonija", bet vis tiek remia Vakarus?

(atnaujinta 11:16 2020.10.13)
Ką tik, bene spalio 11-ąją įvykusių 2020-ųjų Seimo rinkimų išvakarėse, pasirodė interviu su vienu iš kandidatų — partijos "Nacionalinis susivienijimas" lyderiu Vytautu Radžvilu, per kurį pastarasis konstatavo, kad Lietuva "tapo Vakarų ekonomine kolonija"

Tačiau tai pripažindamas jis išlieka tų pačių Vakarų šalininku. Argi tai nekeista?

Visos "sisteminės" partijos, pradedant landsberginėmis (TS-LKD, LSDP, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu) ir baigiant LVŽS, kokie bebūtų jų skirtumai, kone vieningai keliaklupsčiauja prieš Vakarus, žodžiu, prieš Jungtines Valstijas, NATO ir ES, kaip, atseit, didžiausius ne tiktai Lietuvos, bet visos žmonijos geradarius. Ir, šiuo požiūriu, Radžvilo pasisakymas iš bendro ideologinio konsensuso tikrai išsiskiria.

Viena vertus, Radžvilas nepasakė nieko naujo: Lietuvos santykis su ES ir ypač su Vakarų Europos valstybėmis, kurioms tiek Lietuvos, tiek kitų buvusių socialistinių šalių tereikia kaip pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio, iš tiesų yra "kolonijinis". Juk paties Gerhardo Šrioderio svita savu laiku, dar baigiantis XX amžiui, labai aiškiai pareiškė, kad ES plėtra į Rytus leistina tik tuo vieninteliu atveju, jei tuo būdu pasipildys Vokietijos (ir apskritai Vakarų Europos) darbo jėgos rezervai.

Ir pasipildė: vien Lietuva atidavė Vakarams apie 1 mln. savo žmonių, ką bekalbėti apie tokias šalis kaip Lenkija ar, juo labiau, pomaidaninė Ukraina. Šiuo požiūriu, nukraujavimas — akivaizdus, o ES priklausančios Lietuvos gauti "europiniai pinigai" teprimena išmaldą, o tiksliau, savotišką kyšį, kurį, be valdančiojo elito, įsisavina labiau viršutiniai, didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) besikoncentruojantys gyventojų sluoksniai.

Iš to natūraliai kyla ir atitinkama socialinė atskirtis tarp minėtųjų, žodžiu, į vadinamosios "europeizacijos" procesus įsipaišiusių, sluoksnių, ir likusios, daugiausia provincinės, Lietuvos dalies. Ir šias tiek narystės ES, tiek apskritai integracijos į Vakarus pasekmes Radžvilas įvardija ir, atrodytų, aštriai kritikuoja kaip tiesiog pragaištingas ir Lietuvai, ir lietuvių tautai, ir, žinoma, pačiam jos valstybingumui.

Tačiau šito pripažinimas netrukdo Radžvilui vis linksniuoti, kad įsijungimas į ES ir NATO, žodžiu, į Vakarų sudėtį Lietuvai buvo, atseit, "gyvybiškai svarbus", būtinas ir neišvengiamas dalykas. Na, o paklausus, kodėl, atsakymo sulauktumėte paprasto: "Nes juk rusai puola"... Taip, ir todėl, kokie bebūtų Vakarai, kokia bebūtume jų kolonija, vis dėlto privalome juos palaikyti.

O tai reiškia — ir Lietuvoje turėti NATO bazes, rizikuojant JAV-NATO-ES agresijos prieš Rusiją atveju tapti karo tarp Rytų ir Vakarų mūšio lauku, ir remti europietiškas "spalvotąsias revoliucijas" (kurių naujausią mėginta sukelti Baltarusijoje) ir, kas be ko, palaikyti atitinkamas Jungtinių Valstijų karines intervencijas pasaulyje prieš pastarosioms neparankias šalis ir jų nepriklausomybę ginančius nacionalinius lyderius (pavyzdžiui, Huseiną Irake, Kadafį Libijoje, Asadą Sirijoje ir t. t.).

Anot Radžvilo, Lietuvos bėda — nacionalinės, valstybinės savimonės ir ją įkūnijančio politinio elito trūkumas, dėl kurio kaltas, atseit, tarybinis (Radžvilo žodžiais — "sovietinis") palikimas. Jei ne šitokia stoka, tvirtina Radžvilas, tai ir ES, ir NATO, ir visur kitur Lietuva galėtų dalyvauti kaip pilnavertė ir, girdi, savo interesus suprantanti bei garbingai jiems atstovaujanti valstybė. Taigi, problema — ne Vakaruose, bet pačiuose mumyse.

Ir iš tiesų — Lietuvos problemų priežastys didžiąja dalimi yra vidinės. Tačiau jos glūdi anaiptol ne tarybiniame pavelde. Priešingai: jos kilo dėl iki 90-ųjų klestėjusios Tarybų Lietuvos pramonės ir žemės ūkio sunaikinimo, dėl kurio dešimtys, šimtai tūkstančių lietuvių, tapę nereikalingais savame krašte, buvo priversti arba degraduoti ir žūti, arba, kaip sakoma, kelti sparnus į Vakarų Europą, kur jie — kartu su kitais Rytų Europos darbininkais — dabar ir aptarnauja šiuos XXI amžiaus "kolonizatorius". Tokia ta ekonominė dalyko pusė.

Tuo tarpu nacionalinės savimonės ar, sakykime, ideologiniame lygmenyje, būtent LTSR panaikinimas ir 30 metų besitęsiantis visko, kas tarybiška, kas komunistiška, galiausiai visko, kas sieja Lietuvą su Rusija ir apskritai su TSRS tautų šeima, juodinimas, paliko lietuvių tautą tokiame prasminiame, egzistenciniame vakuume, kad, beieškant nacionalinės idėjos, šiame kontekste rinktis arba naciams tarnavusių baltaraiščių ir pokario banditų kultą su iš jo kylančiu rusofobiniu, antitarybiniu lietuviškos tapatybės surogatu, arba ES ir Vakarų siūlomą vaivorykštinį absurdą.

Juk čia reikėtų kalbėti kaip tik apie viso ligšiolinio Lietuvos vystymosi vektoriaus pragaištingumą, apie tai, kad prie esamos padėties mus privedė ne kas kita, kaip antitarybinis ir rusofobinis 1990 metų kovo 11 dienos posūkis. Tačiau Radžvilui ir šis vektorius, ir jo ištakos — tikrų tikriausios šventenybės. Ir šiuo požiūriu jis, ar kritikuodamas Lietuvos kolonijinį pajungimą Vakarams, ar įvairiausias neoliberalistinės ekonomikos pasekmes šaliai, vis dėlto pasireiškia kaip šių blogybių priežasčių, taigi — kaip desovietizacijos, kaip kapitalizmo ir kaip tų pačių Vakarų imperializmo apologetas.

Ir kodėl Radžvilas taip daro? Iš esmės, tokią poziciją lemia tai, kad šis veikėjas — patologinis antitarybininkas ir rusofobas, kurio neapykanta Tarybų Sąjungai ir Rusijai iškreipia bet kokį objektyvesnį dabartinės realybės matymą. Ir šioje šviesoje, deja, bet kokios atskiros teisingesnės jo įžvalgos netenka bet kokios vertės. Ir, šiuo požiūriu, pono Radžvilo "kritiką" Lietuvos kolonijiniam statusui santykyje su Vakarais tegalime vertinti kaip vieną iš dvejų variantų: arba kaip nesusipratimą, arba kaip demagogiją.

Kuris iš jų — geriausiai žino jis pats. Bet nesvarbu, kuris bebūtų, praktinė išvada tegali būti viena: kad Radžvilas ir jo partija — jokia alternatyva liberalistiniam Lietuvos politikos konsensusui, o tik dar vienas "feikas", kuriame į gražią patriotinę ir tautišką vatą įvyniotas iš tikrųjų toksiškas fašistinis turinys. Ir kuo greičiau tai supras Radžvilą remiantys geros valios lietuviai, tuo bus geriau visiems.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vytautas Radžvilas
Dar šia tema
Kad ir kas laimės rinkimus, pasaulis Lietuvoje neapsivers aukštyn kojomis, mano ekspertas
"Ir taip toliau". Kada jau Lietuvos politika sugebės peržengti savo pačios ribas?
"Nieko negausite": Maskva patarė Baltijos šalims nustoti "elgetauti"
Astravo AE: grėsmė Lietuvai ar eilinis rusofobų šnipštas?
JAV prezidentas Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

"Trump" ant Gedimino kalno. Kaip lietuvaičiai kišasi į Amerikos rinkimus

(atnaujinta 16:04 2020.10.26)
Šeštadienį Vilniuje buvo rengiama JAV prezidento Donaldo Trampo palaikymo akcija, kurios metu ant Gedimino kalno iškilo baltos raidės "Trump"

Lietuvaičiai vis aktyviau dalyvauja rinkimuose. Ne, ne Lietuvos Seimo. Čia aktyvumas mažiausias per pastaruosius 12 metų. Mažiau nei pusė turinčiųjų teisę balsuoti išreiškė savo pilietinę valią. O štai prezidento rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose — visai kas kita. Čia "prabalsuoti" tinka ir Vilniaus bei visos Lietuvos simbolis — Gedimino pilis.

Donaldo Trampo palaikymo akcija prasidėjo dieną, kai būrys žmonių susirinko prie JAV ambasados, Vilniuje. Atėjusieji turėjo Trampą simbolizuojančius atributus — kepurėles su užrašu "Make America Great Again" ir ženkliukus su prezidento atvaizdu.

Dauguma atėjusiųjų buvo su plakatais, ant kurių — palaikymo žodžiai Trampui.

Vakare, apie 18:00, ant Gedimino kalno pasirodė ir didžiulės baltos šviečiančios raidės "Trump".

Vilniaus policijos atstovai teigė, kad dėl renginio į juos buvo kreiptasi ir renginiui leidimas buvo išduotas.

JAV prezidento rinkimai vyks lapkričio 3 dieną. Juose varžysis respublikonas D. Trampas ir demokratas Džo Baidenas. Ar dėl kišimosi į Amerikos rinkimus Amerikos žvalgybos institucijos kreipėsi į savo partnerius Lietuvos žvalgybininkus, nėra žinoma.

Tačiau "Trampas ant Gedimino kalno" susilaukė populiarumo lietuviškoje veidaknygėje. Su replikomis ir komentarais. Buvo ir abejojančių, ar čia kartais ne "feikas"?

Jurga Lago: "Čia — ne feikas? Čia rimtai lietuviai taip išdrįso!? Toks nebūdingas lietuviškam charakteriui žingsnis, sakyčiau. Parodžiau ispanams — net cypia iš juoko — per pačius covido atlaidus. Ir dydis tų raidžių įspūdingas toks? Negaliu patikėti".

Ne feikas ispanus prajuokino 1
Screenshot
Ne feikas ispanus prajuokino

Audrius Bačiulis iš pradžių taip pat suabejojo Trampo tikrumu ant Gedimino kalno. Bet gerai pagalvojęs suprato — Gedimino pilis tikra, Trampas tikras.

Audrius Bačiulis: "Jei gerai suprantu, čia ne feikas, bet dešiniųjų partizanų diversija Šimašiaus leftistų okupuotame Vilniuje? YAY! Ne feikas".

Dešiniųjų partizanų diversija  2
Screenshot
Dešiniųjų partizanų diversija

Aurimas Guoga mano, kad šį kartą sublizgėjo tautininkai.

Aurimas Guoga: "Tautininkai sublizgėjo. Tai, kad tautininkai iškėlė TRUMP raides Gedimino kalne — didelis didelis pliusas jų pusėn. Tai rodo, kad atsigręžė į dabartinius laikus, į šiuolaikiniam pasauliui rūpimas aktualijas. Kur kas geriau nei lakstyti su žydšaudžių portretais ir grąsinti pakartoti".

Tautininkai sublizgėjo 3
Screenshot
Tautininkai sublizgėjo

Pagarbą Trampui ir tiems, kas jį užkėlė ant Gedimino kalno, išreiškė Rimas Armaitis: "Pagarba tiems, kas tai padarė".

Pagarba 4
Screenshot
Pagarba

O Saulius Linkus JAV prezidento Donaldo Trampo rinkimų šūkį pritaikė Lietuvai.

Saulius Linkus: "Make America Great Again. Make LITHUANIA Great Again".

Make LITHUANIA Great Again 5
Screenshot
Make LITHUANIA Great Again

Giedrė net pasikeitė pavardę. Dabar Giedrė — Trampietė.

Giedrė Trampietė džiaugiasi romantišku mėnuliu, atgimusia Lietuva. Ir, žinoma, Trampu.

Giedrė Trampietė: "Ar gali būti dar gražesnė foto nakčiai? Ech tas romantiškas mėnulis ir atgimusi Lietuvos drąsa !!!"

Giedrė Trampietė: "Už žodžio laisvę, kai visus bando užčiaupti !!! Nėra Lietuva vien už Biden, kaip tai bandė sakyti žiniasklaidoje, ar ne? Trump 2020".

Dėl Trumpo pasikeitė pavardę 6
Screenshot
Dėl Trumpo pasikeitė pavardę

Ekonomistas, profesorius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis į "Trampą ant Gedimino kalno" sureagavo sarkastiškai.

Raimondas Kuodis: "Trumpas nusipirko pilį. Pervadino į Trump Tower, bus kaip NYC. Vilniaus biudžetas išgelbėtas".

Gedimino pilis - Trump Tower 7
Screenshot
Gedimino pilis — Trump Tower

O Albinas Šileika davė peno pamąstymui, ar Gedimino kalnas, Gedimino pilis yra ta vieta Trampui demonstruoti?

Albinas Šileika: "PAMĄSTYMUI. Gedimino kalnas "Pilis" yra mūsų Lietuvos istorija. Tai paveldo objektas, bet ne demonstruoti vienos iš pasaulio šalies prezidento pavardę...???!!!!"

"O kokia Jūsų nuomonė?!!" — klausia Lietuvos pilietis Albinas Šileika.

Trumpas ant Gedimino kalno pamąstymui 8
Screenshot
Trampas ant Gedimino kalno pamąstymui

Pamąstom. Gal "Trampas ant Gedimino kalno" — grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui? Ar tik nacionaliniam orumui? Nacionalinis orumas tikriausiai neįeina į Lietuvos Valstybės saugumo departamento kompetenciją. Kišimasis į rinkimus — visai kas kita. Rimta. Ypač, kai kišamasi socialiniuose tinkluose ir į strateginių partnerių prezidentinius rinkimus.

Sunku susilaikyti nuo sarkazmo, kai nuo Gedimino kalno į provinciją žvelgia pats Trampas...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, JAV prezidento rinkimai, Donaldas Trampas
Temos:
JAV prezidento rinkimai — 2020
Dar šia tema
Baidenas pažadėjo Baltijos šalims stiprų atsaką Rusijai pergalės JAV rinkimuose atveju
"Artėja tamsi žiema": JAV baigėsi paskutiniai Trampo ir Baideno debatai
Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis
Ekspertas įvertino, kaip JAV rinkimų rezultatai paveiks santykius su Rusija
Donaldo Trampo ir Džo Baideno debatai

JAV gresia "specialiųjų tarnybų ir saugumo pajėgų diktatūra": kuo čia dėta Rusija?

13
(atnaujinta 14:39 2020.10.26)
Amerikos informaciniame lauke įvyko kai kas baisaus: pasiturinčių skaitytojų protuose JAV verslo leidinys "The Wall Street Journal" pasėjo mintį, kad Amerika turi problemų su savo žvalgybos bendruomene, kuri dabar nori pati rinktis prezidentus

Deja, dėl to, kad kalbama apie 2020 metų Amerikos leidinį, ši drąsi (ir atitinkanti tikrovę) idėja negalėjo būti lydima gana nešvaraus ir ne itin protingo sąmokslo, kad tam tikra buvusių ir dabartinių Amerikos šnipų dalis dirba Rusijos naudai. Bet čia jau nieko nepadarysi: be specialaus "amuleto" kaltinimų Rusijai pavidalu, Amerikos informaciniame lauke negali rašyti net "The Wall Street Journal" redakcijos narys, rubrikos "JAV turi šnipų problemą" autorius.

Priežastis įtarti Amerikos žvalgybos bendruomenę (o vadinant daiktus tikraisiais vardais — "giluminę valstybę") dėl noro atskirai nustatyti, kas bus prezidentas, buvo vadinamasis penkiasdešimties laiškas, kurį pasirašė visas Amerikos žvalgybos tarnybų spektras ir kuris buvo skirtas išsaugoti Džo Baideno ir jo šeimos įvaizdį nuo įtarimų paviešinus Baideno Jaunesniojo korespondenciją, pradedant nuo narkotikų vartojimo ir itin nesaikingo (net pagal šiuolaikinius Amerikos standartus) seksualinio elgesio, iki įsitraukimo į korupcines schemas savo šeimos klano labui. Pažymėtinas Amerikos šnipų pasirinktas gynybos būdas: jie paskelbė, kad dėl visko kalta Rusija. Po to net nepaprastai patriotiškas "The Wall Street Journal" apžvalgininkas nusprendė parašyti skiltį apie uniformuotus Amerikos melagius.

"Pakalbėkime apie melą. Nors jie pripažino, kad neturi įrodymų, 50 buvusių JAV žvalgybos pareigūnų teigė, kad nutekintuose Hanterio Baideno elektroniniuose laiškuose yra "visi klasikiniai Rusijos informacinės operacijos požymiai". Ne, tai netiesa. Rusija naudoja paprastesnius ir mažiau falsifikuotus klaidingos informacijos skleidimo būdus. Tiesą sakant, epizode su nešiojamuoju kompiuteriu niekas neprimena mums jau žinomų Rusijos veiksmų. Atsižvelgiant į daugybę dokumentinių įrodymų ir parodymų, taip pat į "Okamo skustuvą", nešiojamasis kompiuteris yra būtent tai, ko reikia, rašo "New York Post" (leidinys, kuriame pirmą kartą buvo paskelbti kaltinamieji įrodymai — Sputnik). Baideno kampanijos būstinė tai jau pripažino. Tai taip pat žino pasirašiusieji. Tai (kolektyvinis pareiškimas) atvira dezinformacijos kampanija rinkimų viduryje. Atsiprašau, kai kuriems iš mano skaitytojų pasakysiu: jei esi toks kvailas, kad prarandi visus sugebėjimus kritiškai mąstyti kiekvieną kartą, kai išgirsti žodį "rusai", kažkas tuo pasinaudos".

Verta pateikti svarbų, nors ir savaime suprantamą paaiškinimą: nebūna buvusių Amerikos specialiųjų tarnybų darbuotojų ir nebūna buvusių "giluminės valstybės" atstovų — būtent tų žmonių, kurie, kaip prezidentas Putinas sakė savo plačiai žinomame interviu Prancūzijos žurnalistams, nustato tikrąją JAV politiką ir paaiškina naujajam prezidentui, kad jis turėtų vykdyti tik jų nurodymus.

Nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus (o galbūt ir vėlesnius ginčus ar gatvės kovas) lapkričio mėnesį, Amerikos politinė sistema jau patyrė beveik gyvybinės svarbos žalą, ir tai kelia rimtą susirūpinimą tiems, kurie įsitvirtina Amerikos hegemonijoje. Praktika rodo, kad norint, jog socialinis stabilumas ir ekonomika veiktų kuo efektyviau, šalies piliečiams būtina tikėti, kad kažkas priklauso nuo jų valdymo ir kad valstybė, įskaitant politikus, administratorius ir represinį aparatą, iš esmės dirba jų labui ir jiems leidus.

 

Vergai, nežinantys, kad yra vergai — ekonominiu požiūriu su metaforiškumu — yra veiksmingas ir gerai motyvuotas žmogiškasis kapitalas, ir šia prasme Amerikos demokratijos iliuzija labai ilgai atliko savo darbą ir ta pati iliuzija buvo galingiausias ideologinis ginklas, kurį Vašingtonas efektyviausiai panaudojo Šaltojo karo metu prieš TSRS. Dabar ši iliuzija tirpsta kaip ledas saulėje, juolab, kad "giluminės valstybės" atstovai apskritai nustojo gėdytis savo viešų pareiškimų.

Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfaulas (Michael McFaul) parašė (o vėliau ištrynė) įrašą Twitter'yje, kuriame paaiškino visą Amerikos pseudodemokratijos esmę: "Trampas prarado žvalgybos bendruomenę. Jis prarado Valstybės departamentą. Jis prarado armiją. Kaip jis gali toliau būti mūsų vyriausiasis vadas?"

Kaip teisingai šį klausimą pakomentavo "Washington Examiner" žurnalistas Baironas Jorkas (Byron York): "Šis "Twitter" įrašas (Makfaulo — Sputnik) turi nerimą keliančią reikšmę mūsų demokratinėje sistemoje. Trampas yra vyriausiasis vadas, nes buvo išrinktas prezidentu, ir jis liks vyriausiuoju vadu tol, kol jis yra prezidentas, antrai kadencijai, jei bus išrinktas".

Makfaulas suprato, kad buvo užkluptas pasikarščiavęs, ištrynė originalų tekstą ir dar kartą parašė jį švelnesne forma, tačiau bet kokiu atveju tai jau buvo "atsikalbinėjimas pagal Froidą": Amerikos pareigūnai, diplomatai, ekspertai ir žvalgybos pareigūnai, kurie liks su valdžia, nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus, iš tikrųjų mano, kad žvalgybos bendruomenė, Valstybės departamentas ir karinis elitas nustato, kas gali būti vyriausiasis vadas, nepaisant to, ką renkasi Amerikos rinkėjai.

Kad "Trampo incidentas" nepasikartotų, dabar siūlomi dar radikalesni metodai nei apkaltos, visiškas žiniasklaidos šmeižtas ir masinis sukčiavimas balsuojant paštu, dėl ko skundžiasi Trampas. Norint, kad vienas prezidentas nebebūtų išrinktas apeinant "giluminę valstybę", siūloma įsteigti specialią komisiją kandidatams patvirtinti, ir šį akivaizdų antidemokratinį pasiūlymą tiesiogiai Amerikos televizijoje išsakė ir Amerikos valdžios struktūrų (t. y. "giluminės valstybės") atstovas.

Frenkas Filjucis (Frank Figliuzzi), buvęs FTB direktoriaus padėjėjas, ketvirtadienį pareiškė norįs, kad "dvišalė komisija" patvirtintų būsimus kandidatus į prezidentus, kad naujojo Donaldo Trampo nebūtų. "Mums reikia visoje šalyje diskutuoti, kaip atrinkti kandidatą į prezidentus. Mes esame (nepadorus nesėkmės apibūdinimas)", — MSNBC sakė Filjucis.

"The Wall Street Journal" apžvalgininkas skundžiasi, kad "FTB, informacijos nutekėjimo organizatoriai iš Amerikos žvalgybos bendruomenės ir žiniasklaidos sąmoningai ar nesąmoningai "sudarė susitarimą" su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tikriausiai užsimindami apie žalą, kurią jie padarė amerikiečių pasitikėjimui savo pačių politikais, specialiosiomis tarnybomis ir valstybės propaganda". Tiesą sakant, žinoma, jokio slapto susitarimo nebuvo — tai buvo tik Amerikos valdžios ir biurokratinio elito noras nusimesti erzinančią demokratijos kaukę ir pagaliau pradėti viešai plakti vergus arklidėje ir priversti juos bučiuoti "kolektyvinio Makfaulo" kerzinius batus. Reikia pripažinti, kad reginys pasirodė įspūdingas, ir jei ši draugiška diplomatų, žiniasklaidos ir CRU grupė gali "beveik negyvą" Baideno kūną pasodinti į Amerikos sostą, šis reginys taip pat bus pamokantis ta prasme, kad po šio demokratinio proceso pasityčiojimo tik kvailys ar niekšas galėtų teigti, kad Amerikos "giluminė valstybė" iš tikrųjų kariauja JAV ir visame pasaulyje dėl politinės laisvės idealų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

13
Tegai:
Rusija, JAV
Dar šia tema
Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis
Ekspertas įvertino, kaip JAV rinkimų rezultatai paveiks santykius su Rusija
Amerikietiška svajonė — ar Baidenas išgelbės Lietuvą?
Rusijos naikintuvas Su-27

Rusijos Su-27 perėmė du užsienio lėktuvus virš Baltijos jūros

(atnaujinta 18:31 2020.10.26)
Rusijos Gynybos ministerijos teigimu, rugsėjį ir spalį perėmimų skaičius prie Rusijos sienų, palyginti su rugpjūčiu, pastebimai sumažėjo

VILNIUS, spalio 26 — Sputnik. Rusijos naikintuvas Su-27 pirmadienį virš Baltijos jūros perėmė Vokietijos Karinių jūrų pajėgų patrulinį orlaivį ir JAV Karinių oro pajėgų žvalgybinį lėktuvą, praneša Rusijos nacionalinės gynybos kontrolės centras.

Rusijos radarų stotys aptiko du taikinius, artėjančius prie sienos virš neutralių Baltijos jūros vandenų, ir jiems atpažinti pakėlė į orą Su-27 iš budėjimo pajėgų.

"Rusijos naikintuvo įgula nuosekliai identifikavo oro taikinius kaip Vokietijos Karinių jūrų pajėgų bazinės patruliuojančios aviacijos lėktuvą P-3C "Orion" ir JAV Karinių jūrų pajėgų žvalgybinį lėktuvą U-2S, o paskui juos palydėjo virš Baltijos jūros akvatorijos", — pažymima pranešime spaudai.

Užsienio kariniams lėktuvams nusisukus nuo Rusijos sienos, naikintuvas saugiai grįžo į bazavimosi aerodromą. Visas skrydis, kaip pažymi Gynybos ministerija, vyko "griežtai laikantis tarptautinių taisyklių".

Rugpjūčio mėnesį netoli Rusijos sienų gerokai padidėjo orlaivių perėmimų skaičius. Tada beveik kiekvieną dieną Rusijos ginkluotosios pajėgos pakeldavo naikintuvus į orą "susitikimui" su užsienio žvalgybiniais lėktuvais, daugiausia virš Juodosios jūros.

Tomis pačiomis dienomis amerikiečių strateginiai bombonešiai B-52H pratybų "Allied Sky" metu treniravosi paleisti sparnuotąsias raketas po Rusiją iš Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos ir Baltijos šalių, pranešė Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgų vyriausiasis vadas Sergejus Surovikinas. Jis apibūdino šį žingsnį kaip "priešišką ir provokacinį".

Rugsėjį ir spalį perėmimų skaičius prie Rusijos sienų, palyginti su rugpjūčiu, pastebimai sumažėjo.

Tegai:
Rusijos Gynybos ministerija, Baltijos jūra, naikintuvai, Rusija
Dar šia tema
Naikintuvas Su-27 perėmė JAV žvalgybinius lėktuvus virš Juodosios jūros
Užfiksuotas dviejų amerikiečių orlaivių perėmimas rusiškuoju Su-27 — video
Su-27 perėmė JAV bombonešį virš Baltijos jūros