Donaldo Trampo ir Džo Baideno debatai

JAV gresia "specialiųjų tarnybų ir saugumo pajėgų diktatūra": kuo čia dėta Rusija?

(atnaujinta 13:30 2020.11.15)
Amerikos informaciniame lauke įvyko kai kas baisaus: pasiturinčių skaitytojų protuose JAV verslo leidinys "The Wall Street Journal" pasėjo mintį, kad Amerika turi problemų su savo žvalgybos bendruomene, kuri dabar nori pati rinktis prezidentus

Deja, dėl to, kad kalbama apie 2020 metų Amerikos leidinį, ši drąsi (ir atitinkanti tikrovę) idėja negalėjo būti lydima gana nešvaraus ir ne itin protingo sąmokslo, kad tam tikra buvusių ir dabartinių Amerikos šnipų dalis dirba Rusijos naudai. Bet čia jau nieko nepadarysi: be specialaus "amuleto" kaltinimų Rusijai pavidalu, Amerikos informaciniame lauke negali rašyti net "The Wall Street Journal" redakcijos narys, rubrikos "JAV turi šnipų problemą" autorius.

Priežastis įtarti Amerikos žvalgybos bendruomenę (o vadinant daiktus tikraisiais vardais — "giluminę valstybę") dėl noro atskirai nustatyti, kas bus prezidentas, buvo vadinamasis penkiasdešimties laiškas, kurį pasirašė visas Amerikos žvalgybos tarnybų spektras ir kuris buvo skirtas išsaugoti Džo Baideno ir jo šeimos įvaizdį nuo įtarimų paviešinus Baideno Jaunesniojo korespondenciją, pradedant nuo narkotikų vartojimo ir itin nesaikingo (net pagal šiuolaikinius Amerikos standartus) seksualinio elgesio, iki įsitraukimo į korupcines schemas savo šeimos klano labui. Pažymėtinas Amerikos šnipų pasirinktas gynybos būdas: jie paskelbė, kad dėl visko kalta Rusija. Po to net nepaprastai patriotiškas "The Wall Street Journal" apžvalgininkas nusprendė parašyti skiltį apie uniformuotus Amerikos melagius.

"Pakalbėkime apie melą. Nors jie pripažino, kad neturi įrodymų, 50 buvusių JAV žvalgybos pareigūnų teigė, kad nutekintuose Hanterio Baideno elektroniniuose laiškuose yra "visi klasikiniai Rusijos informacinės operacijos požymiai". Ne, tai netiesa. Rusija naudoja paprastesnius ir mažiau falsifikuotus klaidingos informacijos skleidimo būdus. Tiesą sakant, epizode su nešiojamuoju kompiuteriu niekas neprimena mums jau žinomų Rusijos veiksmų. Atsižvelgiant į daugybę dokumentinių įrodymų ir parodymų, taip pat į "Okamo skustuvą", nešiojamasis kompiuteris yra būtent tai, ko reikia, rašo "New York Post" (leidinys, kuriame pirmą kartą buvo paskelbti kaltinamieji įrodymai — Sputnik). Baideno kampanijos būstinė tai jau pripažino. Tai taip pat žino pasirašiusieji. Tai (kolektyvinis pareiškimas) atvira dezinformacijos kampanija rinkimų viduryje. Atsiprašau, kai kuriems iš mano skaitytojų pasakysiu: jei esi toks kvailas, kad prarandi visus sugebėjimus kritiškai mąstyti kiekvieną kartą, kai išgirsti žodį "rusai", kažkas tuo pasinaudos".

Verta pateikti svarbų, nors ir savaime suprantamą paaiškinimą: nebūna buvusių Amerikos specialiųjų tarnybų darbuotojų ir nebūna buvusių "giluminės valstybės" atstovų — būtent tų žmonių, kurie, kaip prezidentas Putinas sakė savo plačiai žinomame interviu Prancūzijos žurnalistams, nustato tikrąją JAV politiką ir paaiškina naujajam prezidentui, kad jis turėtų vykdyti tik jų nurodymus.

Nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus (o galbūt ir vėlesnius ginčus ar gatvės kovas) lapkričio mėnesį, Amerikos politinė sistema jau patyrė beveik gyvybinės svarbos žalą, ir tai kelia rimtą susirūpinimą tiems, kurie įsitvirtina Amerikos hegemonijoje. Praktika rodo, kad norint, jog socialinis stabilumas ir ekonomika veiktų kuo efektyviau, šalies piliečiams būtina tikėti, kad kažkas priklauso nuo jų valdymo ir kad valstybė, įskaitant politikus, administratorius ir represinį aparatą, iš esmės dirba jų labui ir jiems leidus.

 

Vergai, nežinantys, kad yra vergai — ekonominiu požiūriu su metaforiškumu — yra veiksmingas ir gerai motyvuotas žmogiškasis kapitalas, ir šia prasme Amerikos demokratijos iliuzija labai ilgai atliko savo darbą ir ta pati iliuzija buvo galingiausias ideologinis ginklas, kurį Vašingtonas efektyviausiai panaudojo Šaltojo karo metu prieš TSRS. Dabar ši iliuzija tirpsta kaip ledas saulėje, juolab, kad "giluminės valstybės" atstovai apskritai nustojo gėdytis savo viešų pareiškimų.

Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfaulas (Michael McFaul) parašė (o vėliau ištrynė) įrašą Twitter'yje, kuriame paaiškino visą Amerikos pseudodemokratijos esmę: "Trampas prarado žvalgybos bendruomenę. Jis prarado Valstybės departamentą. Jis prarado armiją. Kaip jis gali toliau būti mūsų vyriausiasis vadas?"

Kaip teisingai šį klausimą pakomentavo "Washington Examiner" žurnalistas Baironas Jorkas (Byron York): "Šis "Twitter" įrašas (Makfaulo — Sputnik) turi nerimą keliančią reikšmę mūsų demokratinėje sistemoje. Trampas yra vyriausiasis vadas, nes buvo išrinktas prezidentu, ir jis liks vyriausiuoju vadu tol, kol jis yra prezidentas, antrai kadencijai, jei bus išrinktas".

Makfaulas suprato, kad buvo užkluptas pasikarščiavęs, ištrynė originalų tekstą ir dar kartą parašė jį švelnesne forma, tačiau bet kokiu atveju tai jau buvo "atsikalbinėjimas pagal Froidą": Amerikos pareigūnai, diplomatai, ekspertai ir žvalgybos pareigūnai, kurie liks su valdžia, nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus, iš tikrųjų mano, kad žvalgybos bendruomenė, Valstybės departamentas ir karinis elitas nustato, kas gali būti vyriausiasis vadas, nepaisant to, ką renkasi Amerikos rinkėjai.

Kad "Trampo incidentas" nepasikartotų, dabar siūlomi dar radikalesni metodai nei apkaltos, visiškas žiniasklaidos šmeižtas ir masinis sukčiavimas balsuojant paštu, dėl ko skundžiasi Trampas. Norint, kad vienas prezidentas nebebūtų išrinktas apeinant "giluminę valstybę", siūloma įsteigti specialią komisiją kandidatams patvirtinti, ir šį akivaizdų antidemokratinį pasiūlymą tiesiogiai Amerikos televizijoje išsakė ir Amerikos valdžios struktūrų (t. y. "giluminės valstybės") atstovas.

Frenkas Filjucis (Frank Figliuzzi), buvęs FTB direktoriaus padėjėjas, ketvirtadienį pareiškė norįs, kad "dvišalė komisija" patvirtintų būsimus kandidatus į prezidentus, kad naujojo Donaldo Trampo nebūtų. "Mums reikia visoje šalyje diskutuoti, kaip atrinkti kandidatą į prezidentus. Mes esame (nepadorus nesėkmės apibūdinimas)", — MSNBC sakė Filjucis.

"The Wall Street Journal" apžvalgininkas skundžiasi, kad "FTB, informacijos nutekėjimo organizatoriai iš Amerikos žvalgybos bendruomenės ir žiniasklaidos sąmoningai ar nesąmoningai "sudarė susitarimą" su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tikriausiai užsimindami apie žalą, kurią jie padarė amerikiečių pasitikėjimui savo pačių politikais, specialiosiomis tarnybomis ir valstybės propaganda". Tiesą sakant, žinoma, jokio slapto susitarimo nebuvo — tai buvo tik Amerikos valdžios ir biurokratinio elito noras nusimesti erzinančią demokratijos kaukę ir pagaliau pradėti viešai plakti vergus arklidėje ir priversti juos bučiuoti "kolektyvinio Makfaulo" kerzinius batus. Reikia pripažinti, kad reginys pasirodė įspūdingas, ir jei ši draugiška diplomatų, žiniasklaidos ir CRU grupė gali "beveik negyvą" Baideno kūną pasodinti į Amerikos sostą, šis reginys taip pat bus pamokantis ta prasme, kad po šio demokratinio proceso pasityčiojimo tik kvailys ar niekšas galėtų teigti, kad Amerikos "giluminė valstybė" iš tikrųjų kariauja JAV ir visame pasaulyje dėl politinės laisvės idealų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, JAV
Dar šia tema
Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis
Ekspertas įvertino, kaip JAV rinkimų rezultatai paveiks santykius su Rusija
Amerikietiška svajonė — ar Baidenas išgelbės Lietuvą?
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache

Išminavimo perspektyvos Kalnų Karabache

(atnaujinta 14:57 2020.11.26)
Išminuojant neseniai įvykusių karo veiksmų zoną ir kitas Kalnų Karabacho sritis, reikia palaipsniui pašalinti sprogmenis iš šimtų kvadratinių kilometrų ploto, reikia milžiniškų išteklių ir ilgo kruopštaus darbo, kad pavojingos žemės grįžtų į ekonominę apyvartą

Minų laukai, nesprogę šaudmenys ir savadarbiai sprogstamieji įtaisai laikomi pagrindine problema bet kurioje po konflikto esančioje srityje. Naujausias nuolatinės mirtinos grėsmės pavyzdys — sprogimas lapkričio 23 dieną netoli Madagizo kaimo, kur buvo Azerbaidžano, Rusijos Federacijos karių ir nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojų. Konflikto zonoje tokie pavojai kiekvieną dieną tyko taikdarių, gelbėtojų ir gelbėtojų.

Į Jerevano aerodromus buvo dislokuota daugiau nei 100 Rusijos gynybos ministerijos Tarptautinio minų veiksmų centro karių, taip pat 13 karinės ir specialiosios technikos vienetų. Inžineriniai padaliniai  žygiuoja maršrutu Jerevanas - Gorisas - Stepanakertas. Išminuotojų padaliniai lapkričio 23 dieną pradėjo išminuoti Kalnų Karabacho teritorijas, kelius ir objektus. Prioritetinė užduotis yra greitai atlikti išminavimą dislokavimo vietose, taikdarių judėjimo keliuose tarp postų ir tam tikruose infrastruktūros objektuose.

Tik viename iš ruožų Rusijos specialistai nukenksmino apie 30 prieštankinių minų. Rasti šaudmenys paprastai sunaikinami detonuojant specialioje bandymų vietoje. Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų tarptautinio kovos su minomis centro specialistai yra pasirengę kompleksiniam ir intensyviam darbui pagal Jungtinių Tautų išminavimo veiksmų standartus, yra apsiginklavę naujausiomis technologijomis — minų detektoriais IMP-S2, robotinėmis sistemomis "Uran-6". Šiuolaikinės paieškos ir apsaugos priemonės sumažina, bet neatmeta, pavojų Rusijos karinio personalo Kalnų Karabache sveikatai ir gyvybei.

Misijos sudėtingumas

Šiuolaikiniai vietiniai ir regioniniai konfliktai išsiskiria nuolatiniu karo veiksmų pobūdžiu ir plačiu minų laukų naudojimu, gaudyklėmis, bombomis keliuose ir kitomis "staigmenomis" — tiesiogiai operacinėje zonoje ir gretimose teritorijose. Neturėdamos didelio skaičiaus karių ir išteklių taktiškai patikrintai, tankiai, daugiasluoksnei gynybai sukurti (pavyzdžiui, šimto kilometrų fronto linijoje), konflikto šalys sutelkia subvienetus ir karinę techniką į atskirus sektorius, o "skyles" uždengia minų laukais. Karabache daugiausia buvo naudojamos sovietų gamybos minos — prieštankinės TM-62, priešpėstinės PMN-2. Šiuo atveju jų buvimo vietos žemėlapiai-schemos sudaromos "tiesiog ant kelio", o po to jos dažnai pametamos. Dėl oro sąlygų poveikio, minos laikui bėgant išeina iš rikiuotės, ir minų laukai "atnaujinami".

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Tikriausiai konflikto šalys be problemų nukenksmins šviežius minų laukus. Tačiau niekas nežino tikslios visų minų laukų vietos per ilgus konfrontacijos metus regione. Atskira problema yra didelis nesprogusių artilerijos sviedinių skaičius arba tų, kurie liko šaudymų metu. Karabacho žemėje yra daugybė tūkstančių sprogstamųjų objektų. Todėl dešimtmečių kruopštus Rusijos išminuotojų darbas, aktyvus JT ir kitų humanitarinių organizacijų išteklių pritraukimas yra būtiniausios sąlygos teritorijai galutinai pasitraukti iš karo.

Anksčiau Nacionalinės kovos su minomis agentūros Azerbaidžane (ANAMA) vadovas Gazanfaras Ahmadovas sakė, kad visiškas Baku kontroliuojamų Karabacho teritorijų išvalymas užtruks daugiau nei dešimt metų. Sirijoje humanitarinė Armėnijos misija, kurią sudarė 83 žmonės, per šešis 2019 metų mėnesius išlaisvino apie 20 hektarų nuo minų, sviedinių, aviacinių bombų ir savadarbių sprogstamųjų įtaisų. Pokario ilgametė patirtis išminuoti Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas (kur išminuotojai dar turi daug dirbti) taip pat patvirtina pasaulinę Karabacho užduočių apimtį.

Bendros pastangos

Vien per praėjusius metus Jungtinių Tautų kovos su minomis tarnyba (UNMAS) 19 šalių (įskaitant Iraką, Afganistaną ir Siriją) išleido apie 495 milijonus JAV dolerių. Gali būti, kad dalis šių lėšų bus nukreipta į Kalnų Karabacho teritorijos išminavimą. UNMAS duomenimis, misija čia bus pradėta dislokuoti gruodžio pradžioje. Pirmiausia ekspertai įvertins darbų apimtį sunkiomis kalnuotų ir miškingų vietovių sąlygomis. Ko gero, bendros tarptautinės išminuotojų pastangos leis pagreitinti pabėgėlių grįžimą į pokonfliktinį regioną.

Taip pat džiugina JT generalinio sekretoriaus Antonijaus Guterešo pozicija, kuris teigė, kad paliaubos leistų humanitarinėms organizacijoms pasiekti civilius gyventojus, nukentėjusius nuo konflikto, ir išreiškė norą bendradarbiauti ir bendrauti su Rusija Kalnų Karabache.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Rusijos žurnalistai uždavė Pašinianui nepatogius klausimus apie konfliktą Karabache
Armėnijos karinės klaidos Kalnų Karabache
Turkijos taikdariai Karabache: būti ar nebūti
Elektros tiekimo linijos, archyvinė nuotrauka

Apie naudą negalvoja: kaip Lenkija pasipelnys Lietuvos žlugus BRELL

(atnaujinta 15:19 2020.11.25)
Jei Lietuvos energetikos įmonės sugebės visiškai laikytis savo įstatymų, susijusių su Baltarusijos AE, tada elektros tiekimas iš Baltarusijos į Lietuvą visiškai nutrūks. Tada Baltijos šalys turės ne per daugiausia galimybių gauti elektrą

Didžiausios investicijos iš ES biudžeto į Baltijos šalių energetikos sektorių netrukus bus skiriamos "Harmony Link" projektui (jūros kabeliui, kuris sujungs Lenkijos ir Lietuvos energetines sistemas) ir kažkokiam "vietinių tinklų modernizavimui ir stiprinimui, reikalingam integracijai su "Harmony Link", — taip sakoma oficialiame Europos Komisijos sprendimo tekste.

Chronologiškai šis EK sprendimas buvo priimtas beveik iškart po to, kai Latvija ir Estija prisijungė prie Baltarusijos atominės elektrinės boikoto, sekdamos Lietuvą ir Lenkiją. Žinoma, dažnai "po" yra toli gražu ne tas pats, kas "dėl to, kad", todėl siūlome išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju.

Jei Lietuvos energetikos įmonės sugebės visiškai laikytis savo įstatymų, susijusių su BelAE, tai elektros tiekimas iš Baltarusijos į Lietuvą visiškai nutrūks — mokslas nežino, kaip atskirti "atominę" elektrą nuo, pavyzdžiui, dujų. Nuo 2009 metų Lietuva 70 procentų buvo priklausoma nuo elektros energijos importo, atsisakant tiekimo iš Baltarusijos reikia kompensacijos, kuri įmanoma dviem būdais: arba padidinti importą kitomis kryptimis, arba sukurti savo naujus gamybos šaltinius.

Galima pasikliauti tuo, kad eksportas iš Latvijos ar Švedijos padidės tik situacijos, susiklosčiusios dėl COVID-19 pandemijos, dėka: šiose šalyse, kaip ir visoje Europoje, elektros energijos paklausa mažėja, todėl pelninga pasinaudoti galimybe padidinti pardavimus.

Bet tai yra teorija, o praktika pasirodė kur kas primityvesnė: atsakant į oficialų agentūros "Sputnik" kreipimąsi į "Inter RAO" kompaniją, gautas lakoniškas atsakymas: "Nuo 2020 metų lapkričio 5 dienos "Inter RAO" pradėjo tiekimus į Latviją".

Tas pats, bet kitaip tariant: situacijoje, kurią sau susikūrė Lietuva, Rusijos valstybinė įmonė sureagavo greičiausiai. Nieko asmeniško, tik verslas — Baltijos politikai bent dešimt kartų per dieną gali pasakyti, kokia "pavojinga" yra BelAE, tačiau jie ir toliau importuos jos pagamintą elektrą. Šie veikėjai jau padarė pareiškimus, kad pareikalaus iš Rusijos tam tikrų "elektros kilmės sertifikatų", be kurių nepirks elektros iš Rusijos.

Bet kokių prekių kilmės sertifikatus Rusijoje išduoda Prekybos ir pramonės rūmai, tačiau kol kas jokia informacija apie elektros energijos sertifikatus nebuvo pateikta jų oficialioje svetainėje. Vargu ar tai lemia greito reagavimo nebuvimas, daug labiau tikėtina, kad ne viena Baltijos šalių energetikos kompanija nė nemanė kreiptis dėl šių sertifikatų.

Energetikos inžinieriai – ne politikai, jiems nereikia rūpintis rinkėjų reitingais, jie yra profesionalai. Jei jie paprašys pažymėjimo, jie jį gaus, nes "Inter RAO" ir "Belenergo" bendradarbiavo ilgą laiką ir glaudžiai, derinys yra visiškai akivaizdus: "Inter RAO" tieks elektrą Latvijai iš savo jėgainių Rusijoje, o BelAE užtikrintai kompensuos "Inter RAO" klientams viską, ko jie gaus mažiau. Dėl to Rusijos vartotojai visiškai nepastebės jokių pokyčių, o Baltijos energetikos kompanijos savo nerimaujantiems politikams pademonstruos sertifikatus, kurie juos visiškai ir visiškai patenkins, ir toliau garsiai giedos mantras apie "griežtą BelAE blokavimą".

Avys saugios, vilkai sotūs, šunys loja, karavanas eina: energetikai dirba savo darbą, politikai kartoja savo žodžius, visi laimingi. Tuo tarpu, remiantis oficialia "Inter RAO" informacija, elektros tiekimas iš Kaliningrado srities į Lietuvą tęsiasi kaip įprasta — atsižvelgiant į ekonominį tikslingumą. Būtent taip, nes neturėtume pamiršti, kad jūra iš "NordBalt" į Lietuvą iš Švedijos tiekiama elektra yra gaminama hidroelektrinėse ir atominėse elektrinėse su minimaliomis sąnaudomis, o Kaliningrado srityje — dujomis kūrenamose elektrinėse, todėl konkurencija yra labai rimta.

Aplinkai kenksminga, tačiau energetiškai reikalinga

Bet Lietuvos energetikai nebūtų profesionalai, jei su didžiausiu kruopštumu neskaičiuotų karštligiškos savo politikų veiklos pasekmių. 2020 metų lapkričio 1 dieną gauta informacija, kad prasidėjo bandymai pirmame Vilniaus ŠE-3 bloke, kurios veikla buvo užšaldyta 2015 metais, neva dėl to, kad Vilniaus ŠE-3 — "aplinkos atžvilgiu taršiausia energijos gamintoja".

2015 metais ŠE-3 buvo aplinkos atžvilgiu tarši, o 2020 metais, regis, jau nelabai. Tai atrodo labai juokingai, nes Lietuvos politikai ir Lietuvos laisva demokratinė žiniasklaida naudojasi puikiu būdu išeiti iš padėties — jie tiesiog nerašo ir nekalba apie Vilniaus ŠE-3 atkūrimą. Žinoma, anksčiau ar vėliau tai turės būti pasakyta — pavyzdžiui, kodėl didvyriškos kovos dėl "energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos" dėka padidės gamtinių dujų eksporto apimtis, tačiau tai įvyks vėliau. Lietuvos energetikams svarbu kaip nors kompensuoti elektros energijos tiekimo iš Baltarusijos nuostolius, ir jie tai daro: derasi su kolegomis iš Latvijos, kad padidintų importą iš Rusijos, stengiasi kuo greičiau paleisti tuščiąja eiga veikiančią jėgainę, o politikai kaip nors sugalvos ką kalbėti ar nekalbėti.

Nuolatinė ir kintama srovė

Variantas "nekalbėti" yra visiškai įmanomas — tam tiesiog reikia nukreipti dėmesį į "Harmony Link" — didelio masto projektą, kurį sukūrė ir finansavo Europos Sąjunga. Šiam jūros kabeliui tarp Lietuvos ir Lenkijos bus naudojama aukštos įtampos nuolatinės srovės perdavimo linija HDVC. Būtent taip yra — savotiškas "grįžimas" prie XIX amžiaus technologijų, kai inžinieriai per atstumą galėjo perduoti tik nuolatinę srovę.

Šiuo metu didžioji dauguma tarpmiestinių perdavimo sistemų pasaulyje veikia kintamąja srove, tačiau nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės vis labiau plėtojamos elektros perdavimo per nuolatinę srovę technologijos. Faktas yra tai, kad šiuo atveju bangų elektromagnetiniai procesai neatsiranda, elektra neprarandama dėl reaktyviosios galios, daugiau galios gali būti perduodama dėl mažesnio laidininkų skaičiaus naudojimo.

Fiziniai dėsniai duoda labai specifinių ekonominių pasekmių: nuolatinės srovės perdavimo linijoms reikia mažiau laidų ir kabelių, jų atramos yra lengvesnės, linijos trasa siauresnė, todėl statybos sąnaudos yra mažesnės. Tačiau naudojant nuolatinę srovę pastotėms reikalinga brangesnė įranga: keitiklių įrenginiai, valdymo sistemos, apsauga, aušinimas, kompensatoriai, kondensatoriai, filtrai ir kt. Bet nėra taip sunku apskaičiuoti kritinę vertę — perdavimo linijos ilgį, kai nuolatinės srovės naudojimas tampa pelningesnis nei kintamosios srovės naudojimas. Kritinis elektros perdavimo oro linijos ilgis yra apie 700 kilometrų, kabelių linija – apie 40 metrų, planuojamas "Harmony Link" kabelių linijos ilgis — daugiau nei 300 kilometrų. Europos energetikos inžinierių išvada, kaip matote, yra visiškai vienareikšmė: reikia naudoti HVDC technologiją.

Lietuvos Seimas
© Sputnik / Владислав Адамовский

Prisiminkime įgyvendintus nuolatinės srovės perdavimo linijų projektus ir kodėl jie buvo sukurti. 2015 metais, AL-Link, Suomija — Švedija: galios gavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais – Maritime Link, Kanada – elektros energijos perdavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais — "DolWin3", Vokietija — elektros energijos surinkimas iš vėjo jėgainių parko. 2018 metais — Caithness — Moray Link, Škotija — galios iš vėjo jėgainių rinkimas. 2019 metais — Kriegers Flak, Vokietija — elektros energijos generavimas iš vėjo jėgainių. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau išvada akivaizdi — skirtingų šalių nuolatinės srovės linijos naudojamos vėjo jėgainėse pagamintai elektrai rinkti ir perduoti.

Viskas paprasta: vėjo jėgainės generatoriui tiekia nuolatinę srovę, kurią keitiklis paverčia kintamąja. Mes "išmetame" inverterius iš vėjo jėgainių schemos – schema tampa pigesnė, o keitiklyje nebus jokių elektros energijos nuostolių, jis liks tik tokios perdavimo linijos galiniame taške, kad nuolatinė srovė būtų konvertuojama į kintamąją ir paskirstyta vartotojams. Šios technologijos lyderė yra Švedijos įmonė ABB, kuriai malonu mokėti pinigus iš ES biudžeto — bet kuriuo atveju maloniau nei Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybėms.

Būtent taip turėtumėte suprasti 2020 metų spalio 20 dienos Europos Komisijos pranešimą: ES investuos 493 milijonus eurų ABB, kad pastatytų "Harmony Link" iš Lenkijos į Lietuvą, ES investuos dar 266,5 milijono eurų, kuriuos ABB pastatys Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – atitinkamos pastotės, kuriose nuolatinė srovė bus paversta kintamąja.

Vėjo energija jūroje Lenkijoje ir Baltijos šalių perspektyvos

Lieka paskutinis klausimas: kur Lenkijoje rasti jėgainių, kurios tiektų energiją "Harmony Link"? Bet ir čia nėra jokios paslapties: 2020 metų sausio 16 dieną Lenkijos vyriausybė paskelbė vėjo energijos gamybos jūroje plėtros įstatymo projektą, pagal kurį bus atrinkti projektai, kurių bendras pajėgumas yra didesnis nei dešimt gigavatų. Planuojamos statyti jūros vėjo jėgainės (WPP) gaus pardavimo garantijas 25 metų laikotarpiui.

Tačiau Lenkijoje nėra privalomų reikalavimų lokalizuoti šiuos projektus. Ir jau šių metų liepą Lenkijos vyriausybė pasirašė bendradarbiavimo memorandumus su įmonėmis, kurios ketina investuoti į jūrinių vėjo jėgainių statybą, įskaitant Norvegijos "Equinor" (buv. "Statoil"), Vokietijos RWE ir šalies "Polenergia", PGE, PKN "Orlen".

Tai naudinga pačioms įmonėms — jos galės 25 metus parduoti elektrą iš jūros vėjo jėgainių už garantuotą kainą. Tai naudinga Lenkijai kaip valstybei — ji garantuos visą šios elektros pertekliaus pardavimą Baltijos šalims per "armony Link". Ko gi nepardavus — juk Baltijos šalys 2025 metais paliks BRELL, kas turėtų būti suprantama kaip "atsijungimas nuo pigesnės elektros energijos iš Rusijos ir Baltarusijos".

Ar tai pelninga Baltijos šalims? Taigi niekas jų neklausia, joms liepiama tęsti isteriją aplink "išsivadavimą nuo priklausomybės nuo Rusijos". Ar nuo sveiko proto? Tačiau tai jau retorinis klausimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
BRELL, Lietuva, Lenkija
Naikintuvas Su-35, archyvinė nuotrauka

"National interest" Rusijos naikintuvą pavadino "žudiku"

(atnaujinta 18:44 2020.11.26)
Leidinio autorius pabrėžė, kad "Su-35S" buvo sukurtas kaip eksporto modelis, tačiau pirmasis jo užsakovas buvo Rusijos aviacijos pajėgos

VILNIUS, lapkričio 26 — Sputnik. "National interest" apžvalgininkas Peteris Sučiu (Peter Suchu) gyrė Rusijos naikintuvo "Su-35S" pasirodymą, pavadindamas jį vienu geriausių tokio pobūdžio naikintuvų, rašo RIA Novosti.

Kaip pažymėjo ekspertas, lėktuvas neturi išskirtinių charakteristikų ir vis dėlto yra tikras "žudikas".

"Su-35S" priklauso 4 ++ naikintuvų kartai. Apžvalgininkas atkreipė dėmesį į jo supermanevringumą ir gebėjimą atlikti įvairias užduotis.

"Su-35S <...> gali pataikyti į žemę ir jūrą, įskaitant infrastruktūros objektus, kuriems taikoma oro gynybos sistema, taip pat objektus, esančius dideliu atstumu nuo bazinių aerodromų", — rašo žurnalistas.

Tarp naikintuvo ginklų jis išskyrė "oras-oras" klasės raketas, kurios gali sunaikinti taikinius iki 300 kilometrų atstumu, taip pat "Onyx" priešlėktuvines sparnuotąsias raketas.

Leidinio autorius pabrėžė, kad "Su-35S" buvo sukurtas kaip eksporto modelis, tačiau pirmasis jo užsakovas buvo Rusijos aviacijos pajėgos.

Pirmieji užsienio pirkėjai buvo Kinija ir Indonezija, kurios užsakė 24 lėktuvus, kurių bendra vertė siekė 2,5 mlrd. JAV dolerių.

Sutartis su Pekinu dėl naikintuvų tiekimo kartu su pagalbine įranga ir atsarginiais varikliais įgyvendinama iki metų pabaigos. Žurnalistas pažymėjo, kad dėl susitarimo su Rusija Kinijai taikomos JAV sankcijas, tačiau ji neatsisakė pirkti naikintuvų.

Tegai:
naikintuvai, Rusija