Seimo narys Gabrielius Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Landsbergių klano triumfas. Kaip nauji partneriai padės TS-LKD grįžti į valdžią?

(atnaujinta 12:47 2020.10.30)
Pagaliau, su 2-uoju rinkimų turu, pasibaigė Lietuvos 2020 metų Seimo rinkimų maratonas. Ir, kaip ten bebūtų, pasibaigė jis visišku Landsbergių klano ir jo statytinių laimėjimu. Matyti, kas šituo džiaugiasi, o kas liūdi. Ir įdomu — ką gi tai žada Lietuvai?

Iš tiesų, jau 1-ame ture ligi šiol valdžiusioji LVŽS patyrė rimtą pralaimėjimą. Ir vilčių "atsitiesti" 2-ame nebuvo daug: tiek 4-eri metai neišpildytų pažadų, tiek Verygos karantininė politika, tiek, galų gale, ir visą tą 4-ių metų laikotarpį vykdyta "antivalstietiška" sisteminės žiniasklaidos (pradedant LRT, baigiant "Delfiu" ir pan. kanalais) propaganda, vis dėlto padarė savo. Ir, kaip matyti iš galutinių rezultatų, joks revanšas neįvyko...

Štai — pirmą vietą užėmusi Landsbergio-Šimonytės TS-LKD naujame Seime turės 50 mandatų. Na, ir pasikvietę talkon Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją formuos naują vyriausybę. Anot jų bendros deklaracijos, visuomenė šiuose rinkimuose išreiškė pasitikėjimą "demokratiją" ir "žmogaus teises" gerbiančioms partijoms. Bet žinant, kaip "demokratiją" supranta konservatoriai (pavyzdžiui, prisiminkime 2008 m. "naktinę reformą" ir kruvinąją 2009 metų sausio 16 dieną) ir "žmogaus teises" — liberalai (imkime nors "Laisvės partijos" programinius siekius: įteisinti vienalytes partnerystes ir legalizuoti lengvuosius narkotikus), sveikesnio proto nepraradusiems piliečiams šitokios šnekos didelio pasitikėjimo kelti neturėtų.

Tuo tarpu su 32-ais mandatais palikusi LVŽS, anot Ramūno Karbauskio, ruošiasi tapti būsimosios opozicijos "stuburu" ir priešintis, esant reikalui, antisocialiniams bei "vaivorykštiniams" naujųjų valdančiųjų siekiams. O ir LSDP, ir Darbo partija konkretesnių pozicijų šiuo momentu neišreiškia ir, panašu, bus pasirengusios savotiškai "žaisti" ir su valdžia, ir su opozicija.

Taigi, laimėjo konservatoriai ir liberalai. Žodžiu, Landsbergiai. Ir vyriausybės pagrindu bus atitinkama trijulė (TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija). Anot buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės, šitai — "geriausia, kas tokiu metu galėjo nutikti Lietuvai". Šiuos žodžius tikriausiai galime laikyti tikslia išraiška to, kaip į šių 2020 metų Seimo rinkimų rezultatus žiūri labiausiai antiliaudiniai ir, be to, kompradoriškiausi Lietuvos kriminalinio-buržuazinio elito elementai.

Na, o įvykus šiam, atseit, "geriausiam" (anot Grybauskaitės) 2020 metų Seimo rinkimų scenarijui, ko reikėtų laukti Lietuvai — pačiai šaliai ir tautai?

Be bendro konteksto (kuris turėtų būti aiškus ir apskritai iš 30-ies "nepriklausomos" Lietuvos egzistavimo metų, ir iš 2008–2012 metų TS-LKD valdymo laikotarpio), jau ir dabar turime užuominų...

Pavyzdžiui, Šimonytė "diržų veržimosi" vengia, teigdama, esą, kadangi Lietuva priklauso eurozonai, šis klausimas nebeaktualus, koks buvo 2008–2009 m., tuo tarpu Europos Parlamente sėdintis Kubilius yra gerokai atviresnis: anot jo, būtent tai ir teks daryti netolimoje ateityje, kad tik pavyktų sumažinti biudžeto deficitą...

Tuo tarpu su Laisvės partija į naująjį 2020–2024 metų Seimą patekęs neaiškios orientacijos "vienaragis", atseit, "profesionalus gėjus" (taip jis save ir įvardija) Tomas Vytautas Raskevičius labai konkrečiai taikosi į Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko postą.

Iš to jau galima įsivaizduoti, koks nausėdiškos "gerovės valstybės" kūrimas laukia mūsų per ateinančius 4 metus: biudžeto socialinėms garantijoms karpymai, privataus kapitalo siautėjimas, ir taip pat priverstinės "tolerancijos" žengimas į vis naujas aukštumas. Štai kas mūsų laukia.

Ir, tai žinant, reikėtų nepamiršti, kad šitokia situacija didžiąja dalimi yra būtent pastaruosius 12 metų vykusio Lietuvos vystymosi, o gal tiksliau — nuosmukio tiesioginė pasekmė (apie šitai kalbėjau ankstesniame rinkimų temai skirtame straipsnyje). Ir, atsižvelgiant tiek į bendras tendencijas, tiek į įvykusį politinį posūkį, panašu, kad šis procesas neišvengiamai eis toliau.

Tiesa, kaip visur, taip ir šioje naujoje vyriausybėje egzistuos prieštaravimų: vien TS-LKD esanti takoskyra tarp liberaliojo ir konservatyviojo flango šiuo atveju, kai valdančiąją daugumą sudarys 74 mandatai, gali daug reikšti, pavyzdžiui, Laisvės partijos keliamų lengvųjų narkotikų legalizavimų arba vienalyčių partnerysčių (ar, juo labiau, "santuokų") klausimais. Neatmestinas ir tolimesnis TS-LKD skilinėjimas, kaip į 2020–2024 m. Seimą nepatekusio Rimanto Dagio grupės atveju.

Be to, nereikia pamiršti ir Lietuvos "apačių": negana to, kad turėsime štai tokią valdžią, jau dabar turime vadinamąją "kovido" problemą ir prastėjančius ekonominius rodiklius, kurie leidžia suprasti, kad nauja pasaulinė krizė visai nebetoli. Šiuo požiūriu, Landsbergių klano tiesioginis valdymas ne tik pagilins šalies bėdas, bet vis labiau pravėrinės nišą realiai antisisteminei politikai.

Belieka klausimas: ar šia proga pavyks pasinaudoti, ar eilinį kartą ji bus "pramiegota"? Į jį ir atsakys ateinantys 4-eri metai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
© Sputnik
Kas valdys Lietuvą: išrinktas 2020-2024 metų kadencijos Seimas
Tegai:
Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (279)
Dar šia tema
Ir vėl keičiasi valdžia Lietuvoje: konservatoriai švenčia pergalę 
Konservatoriai papasakojo apie kandidatus į naująją Lietuvos vyriausybę
Į naują parlamentą perrinktas 81 esamo Seimo narys
Valdžia iš dangaus — kodėl nesidžiaugia konservatoriai?
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache

Išminavimo perspektyvos Kalnų Karabache

(atnaujinta 14:57 2020.11.26)
Išminuojant neseniai įvykusių karo veiksmų zoną ir kitas Kalnų Karabacho sritis, reikia palaipsniui pašalinti sprogmenis iš šimtų kvadratinių kilometrų ploto, reikia milžiniškų išteklių ir ilgo kruopštaus darbo, kad pavojingos žemės grįžtų į ekonominę apyvartą

Minų laukai, nesprogę šaudmenys ir savadarbiai sprogstamieji įtaisai laikomi pagrindine problema bet kurioje po konflikto esančioje srityje. Naujausias nuolatinės mirtinos grėsmės pavyzdys — sprogimas lapkričio 23 dieną netoli Madagizo kaimo, kur buvo Azerbaidžano, Rusijos Federacijos karių ir nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojų. Konflikto zonoje tokie pavojai kiekvieną dieną tyko taikdarių, gelbėtojų ir gelbėtojų.

Į Jerevano aerodromus buvo dislokuota daugiau nei 100 Rusijos gynybos ministerijos Tarptautinio minų veiksmų centro karių, taip pat 13 karinės ir specialiosios technikos vienetų. Inžineriniai padaliniai  žygiuoja maršrutu Jerevanas - Gorisas - Stepanakertas. Išminuotojų padaliniai lapkričio 23 dieną pradėjo išminuoti Kalnų Karabacho teritorijas, kelius ir objektus. Prioritetinė užduotis yra greitai atlikti išminavimą dislokavimo vietose, taikdarių judėjimo keliuose tarp postų ir tam tikruose infrastruktūros objektuose.

Tik viename iš ruožų Rusijos specialistai nukenksmino apie 30 prieštankinių minų. Rasti šaudmenys paprastai sunaikinami detonuojant specialioje bandymų vietoje. Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų tarptautinio kovos su minomis centro specialistai yra pasirengę kompleksiniam ir intensyviam darbui pagal Jungtinių Tautų išminavimo veiksmų standartus, yra apsiginklavę naujausiomis technologijomis — minų detektoriais IMP-S2, robotinėmis sistemomis "Uran-6". Šiuolaikinės paieškos ir apsaugos priemonės sumažina, bet neatmeta, pavojų Rusijos karinio personalo Kalnų Karabache sveikatai ir gyvybei.

Misijos sudėtingumas

Šiuolaikiniai vietiniai ir regioniniai konfliktai išsiskiria nuolatiniu karo veiksmų pobūdžiu ir plačiu minų laukų naudojimu, gaudyklėmis, bombomis keliuose ir kitomis "staigmenomis" — tiesiogiai operacinėje zonoje ir gretimose teritorijose. Neturėdamos didelio skaičiaus karių ir išteklių taktiškai patikrintai, tankiai, daugiasluoksnei gynybai sukurti (pavyzdžiui, šimto kilometrų fronto linijoje), konflikto šalys sutelkia subvienetus ir karinę techniką į atskirus sektorius, o "skyles" uždengia minų laukais. Karabache daugiausia buvo naudojamos sovietų gamybos minos — prieštankinės TM-62, priešpėstinės PMN-2. Šiuo atveju jų buvimo vietos žemėlapiai-schemos sudaromos "tiesiog ant kelio", o po to jos dažnai pametamos. Dėl oro sąlygų poveikio, minos laikui bėgant išeina iš rikiuotės, ir minų laukai "atnaujinami".

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Tikriausiai konflikto šalys be problemų nukenksmins šviežius minų laukus. Tačiau niekas nežino tikslios visų minų laukų vietos per ilgus konfrontacijos metus regione. Atskira problema yra didelis nesprogusių artilerijos sviedinių skaičius arba tų, kurie liko šaudymų metu. Karabacho žemėje yra daugybė tūkstančių sprogstamųjų objektų. Todėl dešimtmečių kruopštus Rusijos išminuotojų darbas, aktyvus JT ir kitų humanitarinių organizacijų išteklių pritraukimas yra būtiniausios sąlygos teritorijai galutinai pasitraukti iš karo.

Anksčiau Nacionalinės kovos su minomis agentūros Azerbaidžane (ANAMA) vadovas Gazanfaras Ahmadovas sakė, kad visiškas Baku kontroliuojamų Karabacho teritorijų išvalymas užtruks daugiau nei dešimt metų. Sirijoje humanitarinė Armėnijos misija, kurią sudarė 83 žmonės, per šešis 2019 metų mėnesius išlaisvino apie 20 hektarų nuo minų, sviedinių, aviacinių bombų ir savadarbių sprogstamųjų įtaisų. Pokario ilgametė patirtis išminuoti Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas (kur išminuotojai dar turi daug dirbti) taip pat patvirtina pasaulinę Karabacho užduočių apimtį.

Bendros pastangos

Vien per praėjusius metus Jungtinių Tautų kovos su minomis tarnyba (UNMAS) 19 šalių (įskaitant Iraką, Afganistaną ir Siriją) išleido apie 495 milijonus JAV dolerių. Gali būti, kad dalis šių lėšų bus nukreipta į Kalnų Karabacho teritorijos išminavimą. UNMAS duomenimis, misija čia bus pradėta dislokuoti gruodžio pradžioje. Pirmiausia ekspertai įvertins darbų apimtį sunkiomis kalnuotų ir miškingų vietovių sąlygomis. Ko gero, bendros tarptautinės išminuotojų pastangos leis pagreitinti pabėgėlių grįžimą į pokonfliktinį regioną.

Taip pat džiugina JT generalinio sekretoriaus Antonijaus Guterešo pozicija, kuris teigė, kad paliaubos leistų humanitarinėms organizacijoms pasiekti civilius gyventojus, nukentėjusius nuo konflikto, ir išreiškė norą bendradarbiauti ir bendrauti su Rusija Kalnų Karabache.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Rusijos žurnalistai uždavė Pašinianui nepatogius klausimus apie konfliktą Karabache
Armėnijos karinės klaidos Kalnų Karabache
Turkijos taikdariai Karabache: būti ar nebūti
Elektros tiekimo linijos, archyvinė nuotrauka

Apie naudą negalvoja: kaip Lenkija pasipelnys Lietuvos žlugus BRELL

(atnaujinta 15:19 2020.11.25)
Jei Lietuvos energetikos įmonės sugebės visiškai laikytis savo įstatymų, susijusių su Baltarusijos AE, tada elektros tiekimas iš Baltarusijos į Lietuvą visiškai nutrūks. Tada Baltijos šalys turės ne per daugiausia galimybių gauti elektrą

Didžiausios investicijos iš ES biudžeto į Baltijos šalių energetikos sektorių netrukus bus skiriamos "Harmony Link" projektui (jūros kabeliui, kuris sujungs Lenkijos ir Lietuvos energetines sistemas) ir kažkokiam "vietinių tinklų modernizavimui ir stiprinimui, reikalingam integracijai su "Harmony Link", — taip sakoma oficialiame Europos Komisijos sprendimo tekste.

Chronologiškai šis EK sprendimas buvo priimtas beveik iškart po to, kai Latvija ir Estija prisijungė prie Baltarusijos atominės elektrinės boikoto, sekdamos Lietuvą ir Lenkiją. Žinoma, dažnai "po" yra toli gražu ne tas pats, kas "dėl to, kad", todėl siūlome išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju.

Jei Lietuvos energetikos įmonės sugebės visiškai laikytis savo įstatymų, susijusių su BelAE, tai elektros tiekimas iš Baltarusijos į Lietuvą visiškai nutrūks — mokslas nežino, kaip atskirti "atominę" elektrą nuo, pavyzdžiui, dujų. Nuo 2009 metų Lietuva 70 procentų buvo priklausoma nuo elektros energijos importo, atsisakant tiekimo iš Baltarusijos reikia kompensacijos, kuri įmanoma dviem būdais: arba padidinti importą kitomis kryptimis, arba sukurti savo naujus gamybos šaltinius.

Galima pasikliauti tuo, kad eksportas iš Latvijos ar Švedijos padidės tik situacijos, susiklosčiusios dėl COVID-19 pandemijos, dėka: šiose šalyse, kaip ir visoje Europoje, elektros energijos paklausa mažėja, todėl pelninga pasinaudoti galimybe padidinti pardavimus.

Bet tai yra teorija, o praktika pasirodė kur kas primityvesnė: atsakant į oficialų agentūros "Sputnik" kreipimąsi į "Inter RAO" kompaniją, gautas lakoniškas atsakymas: "Nuo 2020 metų lapkričio 5 dienos "Inter RAO" pradėjo tiekimus į Latviją".

Tas pats, bet kitaip tariant: situacijoje, kurią sau susikūrė Lietuva, Rusijos valstybinė įmonė sureagavo greičiausiai. Nieko asmeniško, tik verslas — Baltijos politikai bent dešimt kartų per dieną gali pasakyti, kokia "pavojinga" yra BelAE, tačiau jie ir toliau importuos jos pagamintą elektrą. Šie veikėjai jau padarė pareiškimus, kad pareikalaus iš Rusijos tam tikrų "elektros kilmės sertifikatų", be kurių nepirks elektros iš Rusijos.

Bet kokių prekių kilmės sertifikatus Rusijoje išduoda Prekybos ir pramonės rūmai, tačiau kol kas jokia informacija apie elektros energijos sertifikatus nebuvo pateikta jų oficialioje svetainėje. Vargu ar tai lemia greito reagavimo nebuvimas, daug labiau tikėtina, kad ne viena Baltijos šalių energetikos kompanija nė nemanė kreiptis dėl šių sertifikatų.

Energetikos inžinieriai – ne politikai, jiems nereikia rūpintis rinkėjų reitingais, jie yra profesionalai. Jei jie paprašys pažymėjimo, jie jį gaus, nes "Inter RAO" ir "Belenergo" bendradarbiavo ilgą laiką ir glaudžiai, derinys yra visiškai akivaizdus: "Inter RAO" tieks elektrą Latvijai iš savo jėgainių Rusijoje, o BelAE užtikrintai kompensuos "Inter RAO" klientams viską, ko jie gaus mažiau. Dėl to Rusijos vartotojai visiškai nepastebės jokių pokyčių, o Baltijos energetikos kompanijos savo nerimaujantiems politikams pademonstruos sertifikatus, kurie juos visiškai ir visiškai patenkins, ir toliau garsiai giedos mantras apie "griežtą BelAE blokavimą".

Avys saugios, vilkai sotūs, šunys loja, karavanas eina: energetikai dirba savo darbą, politikai kartoja savo žodžius, visi laimingi. Tuo tarpu, remiantis oficialia "Inter RAO" informacija, elektros tiekimas iš Kaliningrado srities į Lietuvą tęsiasi kaip įprasta — atsižvelgiant į ekonominį tikslingumą. Būtent taip, nes neturėtume pamiršti, kad jūra iš "NordBalt" į Lietuvą iš Švedijos tiekiama elektra yra gaminama hidroelektrinėse ir atominėse elektrinėse su minimaliomis sąnaudomis, o Kaliningrado srityje — dujomis kūrenamose elektrinėse, todėl konkurencija yra labai rimta.

Aplinkai kenksminga, tačiau energetiškai reikalinga

Bet Lietuvos energetikai nebūtų profesionalai, jei su didžiausiu kruopštumu neskaičiuotų karštligiškos savo politikų veiklos pasekmių. 2020 metų lapkričio 1 dieną gauta informacija, kad prasidėjo bandymai pirmame Vilniaus ŠE-3 bloke, kurios veikla buvo užšaldyta 2015 metais, neva dėl to, kad Vilniaus ŠE-3 — "aplinkos atžvilgiu taršiausia energijos gamintoja".

2015 metais ŠE-3 buvo aplinkos atžvilgiu tarši, o 2020 metais, regis, jau nelabai. Tai atrodo labai juokingai, nes Lietuvos politikai ir Lietuvos laisva demokratinė žiniasklaida naudojasi puikiu būdu išeiti iš padėties — jie tiesiog nerašo ir nekalba apie Vilniaus ŠE-3 atkūrimą. Žinoma, anksčiau ar vėliau tai turės būti pasakyta — pavyzdžiui, kodėl didvyriškos kovos dėl "energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos" dėka padidės gamtinių dujų eksporto apimtis, tačiau tai įvyks vėliau. Lietuvos energetikams svarbu kaip nors kompensuoti elektros energijos tiekimo iš Baltarusijos nuostolius, ir jie tai daro: derasi su kolegomis iš Latvijos, kad padidintų importą iš Rusijos, stengiasi kuo greičiau paleisti tuščiąja eiga veikiančią jėgainę, o politikai kaip nors sugalvos ką kalbėti ar nekalbėti.

Nuolatinė ir kintama srovė

Variantas "nekalbėti" yra visiškai įmanomas — tam tiesiog reikia nukreipti dėmesį į "Harmony Link" — didelio masto projektą, kurį sukūrė ir finansavo Europos Sąjunga. Šiam jūros kabeliui tarp Lietuvos ir Lenkijos bus naudojama aukštos įtampos nuolatinės srovės perdavimo linija HDVC. Būtent taip yra — savotiškas "grįžimas" prie XIX amžiaus technologijų, kai inžinieriai per atstumą galėjo perduoti tik nuolatinę srovę.

Šiuo metu didžioji dauguma tarpmiestinių perdavimo sistemų pasaulyje veikia kintamąja srove, tačiau nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės vis labiau plėtojamos elektros perdavimo per nuolatinę srovę technologijos. Faktas yra tai, kad šiuo atveju bangų elektromagnetiniai procesai neatsiranda, elektra neprarandama dėl reaktyviosios galios, daugiau galios gali būti perduodama dėl mažesnio laidininkų skaičiaus naudojimo.

Fiziniai dėsniai duoda labai specifinių ekonominių pasekmių: nuolatinės srovės perdavimo linijoms reikia mažiau laidų ir kabelių, jų atramos yra lengvesnės, linijos trasa siauresnė, todėl statybos sąnaudos yra mažesnės. Tačiau naudojant nuolatinę srovę pastotėms reikalinga brangesnė įranga: keitiklių įrenginiai, valdymo sistemos, apsauga, aušinimas, kompensatoriai, kondensatoriai, filtrai ir kt. Bet nėra taip sunku apskaičiuoti kritinę vertę — perdavimo linijos ilgį, kai nuolatinės srovės naudojimas tampa pelningesnis nei kintamosios srovės naudojimas. Kritinis elektros perdavimo oro linijos ilgis yra apie 700 kilometrų, kabelių linija – apie 40 metrų, planuojamas "Harmony Link" kabelių linijos ilgis — daugiau nei 300 kilometrų. Europos energetikos inžinierių išvada, kaip matote, yra visiškai vienareikšmė: reikia naudoti HVDC technologiją.

Lietuvos Seimas
© Sputnik / Владислав Адамовский

Prisiminkime įgyvendintus nuolatinės srovės perdavimo linijų projektus ir kodėl jie buvo sukurti. 2015 metais, AL-Link, Suomija — Švedija: galios gavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais – Maritime Link, Kanada – elektros energijos perdavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais — "DolWin3", Vokietija — elektros energijos surinkimas iš vėjo jėgainių parko. 2018 metais — Caithness — Moray Link, Škotija — galios iš vėjo jėgainių rinkimas. 2019 metais — Kriegers Flak, Vokietija — elektros energijos generavimas iš vėjo jėgainių. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau išvada akivaizdi — skirtingų šalių nuolatinės srovės linijos naudojamos vėjo jėgainėse pagamintai elektrai rinkti ir perduoti.

Viskas paprasta: vėjo jėgainės generatoriui tiekia nuolatinę srovę, kurią keitiklis paverčia kintamąja. Mes "išmetame" inverterius iš vėjo jėgainių schemos – schema tampa pigesnė, o keitiklyje nebus jokių elektros energijos nuostolių, jis liks tik tokios perdavimo linijos galiniame taške, kad nuolatinė srovė būtų konvertuojama į kintamąją ir paskirstyta vartotojams. Šios technologijos lyderė yra Švedijos įmonė ABB, kuriai malonu mokėti pinigus iš ES biudžeto — bet kuriuo atveju maloniau nei Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybėms.

Būtent taip turėtumėte suprasti 2020 metų spalio 20 dienos Europos Komisijos pranešimą: ES investuos 493 milijonus eurų ABB, kad pastatytų "Harmony Link" iš Lenkijos į Lietuvą, ES investuos dar 266,5 milijono eurų, kuriuos ABB pastatys Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – atitinkamos pastotės, kuriose nuolatinė srovė bus paversta kintamąja.

Vėjo energija jūroje Lenkijoje ir Baltijos šalių perspektyvos

Lieka paskutinis klausimas: kur Lenkijoje rasti jėgainių, kurios tiektų energiją "Harmony Link"? Bet ir čia nėra jokios paslapties: 2020 metų sausio 16 dieną Lenkijos vyriausybė paskelbė vėjo energijos gamybos jūroje plėtros įstatymo projektą, pagal kurį bus atrinkti projektai, kurių bendras pajėgumas yra didesnis nei dešimt gigavatų. Planuojamos statyti jūros vėjo jėgainės (WPP) gaus pardavimo garantijas 25 metų laikotarpiui.

Tačiau Lenkijoje nėra privalomų reikalavimų lokalizuoti šiuos projektus. Ir jau šių metų liepą Lenkijos vyriausybė pasirašė bendradarbiavimo memorandumus su įmonėmis, kurios ketina investuoti į jūrinių vėjo jėgainių statybą, įskaitant Norvegijos "Equinor" (buv. "Statoil"), Vokietijos RWE ir šalies "Polenergia", PGE, PKN "Orlen".

Tai naudinga pačioms įmonėms — jos galės 25 metus parduoti elektrą iš jūros vėjo jėgainių už garantuotą kainą. Tai naudinga Lenkijai kaip valstybei — ji garantuos visą šios elektros pertekliaus pardavimą Baltijos šalims per "armony Link". Ko gi nepardavus — juk Baltijos šalys 2025 metais paliks BRELL, kas turėtų būti suprantama kaip "atsijungimas nuo pigesnės elektros energijos iš Rusijos ir Baltarusijos".

Ar tai pelninga Baltijos šalims? Taigi niekas jų neklausia, joms liepiama tęsti isteriją aplink "išsivadavimą nuo priklausomybės nuo Rusijos". Ar nuo sveiko proto? Tačiau tai jau retorinis klausimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
BRELL, Lietuva, Lenkija
Vamzdžių klojimo laivas Akademik Čerskij

Sertifikatorius neigia pranešimus apie pasitraukimą "Nord Stream-2" projekto

(atnaujinta 20:02 2020.11.26)
Bendrovė priėjo prie išvados, kad sankcijos bus taikomos paslaugoms, susijusioms su laivais ir juose sumontuota įranga, reikalinga projektui

VILNIUS, lapkričio 26 — Sputnik. Norvegų "Det Norske Veritas" — "Germanischer Lloyd" (DNV GL) neatsisako "Nord Stream-2" dujotiekio sertifikavimo, tačiau nutraukia darbus, susijusius su jūrų laivais, praneša RBC, remdamasis bendrovės atstovais.

"DNV GL nepriėmė sprendimo atsisakyti sertifikuoti "Nord Stream-2" dujotiekio sistemą", — sakė bendrovės pareigūnas.

Kaip paaiškino DNV, išnagrinėjusi naują Valstybės departamento aiškinimą dėl sankcijų prieš Rusijos ir Vokietijos dujotiekį veiksmų, bendrovė priėjo prie išvados, kad sankcijos bus taikomos paslaugoms, susijusioms su laivais ir juose sumontuota įranga, reikalinga projektui. Bendrovė pabrėžė, kad neatsisako teikti su "Nord Stream-2" vamzdynais susijusių paslaugų.

"Nord Stream-2" DNV GL dalyvavo dokumentų peržiūroje ir statybos darbų atitikties standartams patikrinime. Tai taip pat apėmė įrangos, kuri buvo naudojama laivuose, tiesiant dujotiekį, bandymus ir paruošimą. Be to, įmonei reikėjo išduoti atitikties sertifikatą, tinkamai įvykdžius projektą.

Projektas "Nord Stream-2" numato dviejų dujų linijų, kurių bendras pajėgumas — 55 mlrd. kubinių metrų per metus, iš Rusijos pakrantės per Baltijos jūrą į Vokietiją. Jis taip pat eis per Suomijos, Švedijos ir Danijos teritorines arba išskirtines ekonomines zonas. Projektą įgyvendina "Nord Stream 2 AG". "Gazprom" skirs pusę lėšų, o likusią dalį investuos Europos partneriai: "Uniper", "Wintershall", "OMV", "Shell" ir "Engie".

Vokietija remia statybą, pabrėždama, kad projektas yra komercinis. Pasak ekonomikos ministro Peterio Altmejerio, "Nord Stream-2" prisidės prie dujų tiekimo į Europą stabilizavimo.

Projektą taip pat palaiko Austrija, kuri suinteresuota patikimu gamtinių dujų tiekimu. Viena pabrėžė, kad JAV ketinimai taikyti sankcijas projekte dalyvaujančioms įmonėms "kelia klausimų tarptautinės teisės požiūriu".

Pasak Austrijos koncerno "OMV" vadovo Rainerio Zelės, Maskva jau seniai įsitvirtino kaip patikima energijos išteklių tiekėja.

Projektą taip pat remia Norvegija, kurios vyriausybei priklauso 30 proc. bendrovės "Kvaerner", vieno iš dujotiekio rangovų, akcijų.

Prieš dujotiekio tiesimą yra JAV, Ukraina, Lenkija ir kai kurias kitos valstybės. Pasak kritikų, "Nord Stream-2" yra politinis projektas. Tuo tarpu Rusijos valdžios institucijos ne kartą pareiškė, kad projektas yra komercinis, o jo tikslas — padidinti Europos energetinį saugumą.

Nord Stream-2
© Sputnik
"Nord Stream-2"
Tegai:
Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba