Gabrielisu Landsbergis ir Ingrida Šimonytė, archyvinė nuotrauka

Lietuva sustiprins "Didžiąją Kinijos sieną". Ar gal visgi susiprotės?

(atnaujinta 16:27 2020.10.30)
Į valdžią atėję konservatoriai jau paskelbė stiprinsiantys antirusišką ir antibaltarusišką frontą. Bet apie tai, kaip jie užmegs santykius su Kinija — antrąja pasaulio ekonomika, būsimos valdančiosios koalicijos lyderiai kol kas tyli

Ketvirtadienį centro dešiniųjų liberalių konservatorių koalicija derėjosi dėl pagrindinių savo programos principų ir veiksmų ateinantiems ketveriems metams. Pagrindinis dėmesys skiriamas vidaus problemoms: ekonomikai, švietimui, socialinei politikai ir kovai su koronavirusu.

Tačiau apie užsienio politiką vis dar kalbama atsargiai. Matyt, jie laukia JAV prezidento rinkimų rezultatų. Ir jei viskas bus daugiau ar mažiau aišku su artimiausiais kaimynais — Rusija ir Baltarusija, santykiai su oficialiuoju Pekinu bus kuriami atsižvelgiant į Vašingtoną ir Briuselį.

Yra žinoma, kad Trampas yra griežtos konfrontacijos su Kinija šalininkas. Tačiau Baidenas užima švelnesnę poziciją Kinijos kryptimi. Ir jei demokratai grįš į valdžią JAV, Lietuvos konservatoriams teks prikąsti liežuvį. Būdami opozicijoje, jie galėjo sau leisti šiek tiek laisvumo — atvirai palaikyti Tibeto nepriklausomybę, tarptautiniu mastu lobuoti Taivano autonomiją. Grįžus į valdžią tokius teiginius teks pamiršti. Juk Rusijos ir Baltarusijos kroviniams pasitraukus iš Lietuvos tranzito, klausimas praktiškai išspręstas.

"Lietuvos geležinkeliams" ir Klaipėdos uostui teks pasikliauti tik konteineriais su kiniškomis prekėmis ir iš dalies į Europą keliaujančiomis kazachų prekėmis. Jei ir jie bus nukreipti į Rusijos Ust Lugą arba eis šiaurės jūros keliu lydimi Rusijos ledlaužių laivyno, Klaipėdos prieplaukos ir bėgiai Baltarusijos ir Rusijos kryptimi netrukus apaugs žole. Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostai susidurs su sunkiais laikais, o Baltijos šalių biudžetuose atsiras didžiulės spragos.

Baltai turi pasakyti ačiū... koronavirusui. Milijardai eurų, skirti Vilniui, Rygai ir Talinui kovai su šia infekcija, padės trijų šalių ekonomikoms kurį laiką atsilaikyti. O toliau viskas labai miglota.

Belieka dėti viltis į revoliuciją Minske. Jei pavyks nuversti Lukašenką ir įskiepyti baltarusiams "europines vertybes", vėl bus atkurtas tranzito koridorius į Ukrainą, aplenkiant Rusiją. Jis bus labiau naudojamas kariniams tikslams, o ne Baltijos šalių ekonomikai skatinti.

Juk NATO bazių žiedas aplink Maskvą sumažės iki minimalaus dydžio, o Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis praktiškai sunaikinta JAV, kurios ruošiasi dislokuoti savo naujausias viršgarsines raketas, galinčias pataikyti į bet kokius taikinius Rusijoje ir Baltarusijoje. Rusijai Baltarusijos placdarmo praradimas reikš griežtą pralaimėjimą akistatoje su NATO. Baltijos frontas pasaulio žemėlapyje gali virsti dar viena karšta vieta, panašia į Siriją. Ar jūs to norite, lietuviai, latviai, estai?

Tai reiškia, kad geopolitika vėl dominuos pasaulio ekonomikoje, kurioje Kinija užims vieną iš pagrindinių vaidmenų. Kaip žinote, Pekinas turi daug daugiau sąlyčio taškų su Maskva nei su Vašingtonu. Ir ne tik ekonominiu, bet ir kariniu-politiniu aspektu. Tai yra, Rusija greičiausiai sugebės įtikinti kinus nukreipti savo krovinius iš Lietuvos į Arkties kryptį.

Ir tada Pekinas bet kokį Lietuvos valdžios puolimą prieš jį gali laikyti paskutiniu lašu be paskutinio Kinijos perspėjimo. Arba tai bus dar vienas Dalai Lamos vizitas ir jo priėmimas aukščiausiu lygiu Lietuvos Seime. Arba prezidento, užsienio reikalų ministro, arba Lietuvos Europos parlamentarų kalba iš aukštųjų ES ir JT tribūnų ginant Tibeto ir Taivano separatistus. Kitas Lietuvos valstybės saugumo departamento pranešimas, kuriame Kinijos valdžia ir didžiausios įmonės bus atvirai vadinamos grėsmėmis Lietuvos nacionaliniam saugumui, gali tapti tokiu negrįžtamu tašku.

Taigi konservatoriai — visų prieš Kiniją nukreiptų iniciatyvų steigėjai — turės labai atidžiai kontroliuoti savo žodžius ir kūno judesius ties "Kinijos siena", nuo kurios prasideda Didysis XXI amžiaus versijos šilko kelias.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), JAV, Lietuva, Kinija
Dar šia tema
Konservatoriai paragino Vyriausybę susilaikyti nuo naujų paskyrimų
Pasitikėjimo paradoksai. Kaip sudėlioti postus naujoje valdžioje ir Landsbergių neužgauti?
Valdžia iš dangaus — kodėl nesidžiaugia konservatoriai?
Kijevas

Vakarai ukrainiečiams: kariaukite su Rusija iki paskutinio "laboratorinio triušio"

(atnaujinta 12:05 2020.12.05)
Ukrainoje, praėjus beveik septyneriems metams po valstybės prėjimo į visišką išorinį valdymą, staiga buvo nuspręsta "rimtai pakalbėti apie šį išorinį valdymą

Šiaip ar taip, tai praėjusį savaitgalį pareiškė žinomas Italijos, Lietuvos ir Kanados televizijos laidų vedėjas Savikas Šusteris — geriausio kandidato komentuoti šį klausimą, pripažinkite, negalima rasti. Kaip jis pasakė savo laidoje televizijos kanalo "Ukraina" eteryje, JAV ambasada ilgai priešinosi ir atsisakė kalbėti šia tema, tačiau asmeniškai jis "labai paprašė" Amerikos diplomatų sureaguoti į protesto akciją, kuri įvyko prie jų diplomatinės atstovybės Kijeve sienų. Ir užjaučiantys amerikiečiai atsiliepė.

Kaip paaiškėjo iš ambasados ​​komentaro, "JAV yra labai susirūpinusi dėl Ukrainos žmonių ir vertybių, dėl kurių ukrainiečiai kovojo Maidane, ir toliau miršta Donbase". Be to, Amerikos diplomatai, aiškiai užsimindami apie Rusiją, bandė perkelti atsakomybę už kišimąsi į Ukrainos reikalus kitai valstybei. Be to, jie Rusiją apkaltino ir karu, ir net kai kuriais ieškiniais teisme, "kuriais siekiama diskredituoti demokratiškai išrinktą Ukrainos vyriausybę ir jos reformas". Kokie ieškiniai turimi omenyje ir kaip pats prašymo pateikimo neva "demokratiniam" Ukrainos teismui faktas gali diskredituoti ką nors naudingo visuomenei, lieka paslaptimi.

Žodis "reformos" yra vienas mėgstamiausių Vakarų diplomatų leksikone, kai jie pateisina savo tiesioginį kišimąsi į Ukrainos reikalus. Ir nesvarbu, kad reformas mato tik tie, kurie apie jas kalba, tačiau jau daugelį metų patys žmonės to nepastebi. Pavyzdžiui, pagal tiesioginius Vakarų nurodymus ir jiems kontroliuojant Ukraina jau sukūrė šešias skirtingas antikorupcines struktūras, kurioms nuo Maidano laikų jau išleista dešimt milijardų grivinų (pagal dabartinį kursą beveik 292 milijonai eurų). Tačiau per šį laiką nė vienas aukščiausias korumpuotas asmuo nebuvo įkalintas, o visos apklausos rodo, kad didžioji dauguma Ukrainos gyventojų taip ir nepamatė pokyčių kovoje su korupcija arba mano, kad padėtis tik pablogėjo. Ir tik JAV ambasada ir jos kolegos iš Vakarų vis dar tvirtina apie kažkokias pasauliui nematomas "reformas" — žodis gi geras.

Krymas
© Sputnik / Александр Андреев

Ukrainos vidaus valdymo mechanizmo ypatumus neseniai labai atvirai atskleidė Romanas Vaščiukas, kuris 2014–2019 metais dirbo Kanados ambasadoriumi Kijeve, tai yra iš tikrųjų jis buvo tiesioginis šio režimo kūrimo dalyvis. Dar spalio mėnesį jis kalbėjo gana siaurame internetiniame seminare, kurį organizavo Ukrainos diaspora Kanadoje. Kadangi renginio organizatorių YouTube kanalas turi tik šiek tiek daugiau nei 400 sekėjų, o jo vaizdo įrašai paprastai sulaukia kelių dešimčių peržiūrų, Kanados diplomatas nusprendė, kad jis yra siaurame bendraminčių rate, ir viską atvirai papasakojo. Ir jeigu dabar Ukrainos žurnalistai nebūtų atkreipę dėmesio į jo kalbą, ši kalba greičiausiai liktų nepastebėta. O paklausyti buvusio ambasadoriaus apreiškimų yra labai naudinga. Ypač tiems Kijevo Maidano aktyvistams, kurie iki šiol naiviai tiki, kad ten jie kovojo už savo nepriklausomybę, arba gi Rusijos vakariečiaims, kurie tiki užjūrio pareiškimų apie norą paversti Rusiją demokratiniu rojumi nuoširdumu.

Vaščiukas iš karto žeminančiai apibūdino savo nesenio buvimo šalies gyventojus: "Ukrainiečiai — tai, kaip žinome, yra talentingi žmonės, o ypač talentingai jie moka apgauti save, o paskui skųstis savo bloga dalia". Štai kodėl Kanados ambasadorius, tiesiogiai pripažindamas kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus, tai pateisina tuo, kad po Maidano pati Ukrainos valdžia paragino Vakarus ne tik įsikišti, bet ir daryti jiems spaudimą: neva, mes patys negalime susitvarkyti. Ambasadorius, regis, net neįtaria, kad jis beveik pažodžiui apibūdino klasikinę žmonių istoriją iš "Vieno miesto istorijos", kurią parašė Saltykovas-Ščedrinas: "Mes daug ką sugadinome vienas kitam, o tiesos taip ir neturime. Eik ir valdyk mus!"

Taip ir gimė G7 ambasadorių grupė, kuriai de facto buvo perduotos nepriklausomos valstybės valdymo funkcijos (Vaščiukas maždaug taip ir sako — "tarptautinė komanda, turėjusi įtakos Ukrainos valdžios sprendimams"). Vertinant iš to, kaip ši struktūra dabar tiesiogiai spaudžia net šios valstybės Konstitucinio Teismo sprendimus, galima padaryti išvadą, kad grupės funkcijos buvo ne tik išsaugotos, bet ir išplėstos. Beje, pats diplomatas tiesiai sako, kad ambasadoje turėjo Kanados darbuotoją, kuri "dirbo su Ukrainos teismų sistema". Tas faktas, kad visos tos valdžios institucijos ir teismai, kuriuos mini Vaščiukas, turėtų būti tartum nepriklausomi nuo bet kokio pašalinio kišimosi ir, atitinkamai, buvęs ambasadorius tiesiogiai pripažįsta Ukrainos konstitucijos pažeidimą, jo visiškai nejaudina. "O ką mes galėjome padaryti, jei to nori patys ukrainiečiai?" — gūžteli pečiais kanadietis. Originalus Ukrainos politinės eutanazijos paaiškinimas.

NATO ir Ukrainos vėliavos
© Sputnik / Михаил Маркив

Vaščukas ciniškai pripažįsta, kad Vakarai iš šios šalies padarė "laboratorinį triušį", atlikdami su ja socialinius ir ekonominius eksperimentus, kurių jie neišdrįstų išbandyti savo gyventojams. Patvirtindamas šią tezę, diplomatas net savo prezentacijoje nupiešė triušį su morka priešais jį — kad būtų aišku, kaip jis valdė Ukrainą. Panašu, kad tokių eksperimentų variantai neišsemiamos — bent jau kai kurie triušiai dar gyvi.

Tai yra, buvęs Kanados ambasadorius tiesiogiai patvirtina absoliutaus išorinio valdymo Ukrainą faktą. Ir netgi pripažįsta, kad jo kolegos kažkokiu būdu nuėjo per toli, reikalaudami iš jos neįmanomo. Tačiau iškart seka stulbinanti išvada: kadangi Ukraina "kariauja dviem vienodais karais dviem frontais — prieš Rusiją ir prieš korupciją", jos nereikėtų atitraukti nuo pagrindinės kovos. Ir tai, kaip jūs suprantate, nėra karas su korupcija. "Negalima sudeginti namo iš vidaus ir tuo pačiu metu jį apginti", — sako Vaščiukas. Tai yra, kova su korupcija, jo nuomone, — tai "namo padegimas iš vidaus". Štai jums ir visa "reforma". Gaila, kad 2013–2014 metais Kijevo Maidane tiesiogiai dalyvavę Vakarų ambasadoriai tada jo aktyvistams nepaaiškino, kad jie kovoja ne prieš korupciją ir net ne dėl "nėrinių kelnaitčių", o dėl karo su Rusija. Manau, kad tai pakeistų situaciją.

Kanados diplomatas tiesiogiai sako Kijevui: kovokite su Rusija iki paskutinio ukrainiečio, tai yra iki paskutinio "laboratorinio triušio". O kyšiai, korupcija ir kiti lydintys reiškiniai tegul lieka. Štai ir visa išorinio valdymo esmė. Jei kas nors galvojo, kad Vakarus domina jų valdomų teritorijų ir tautų klestėjimas, šiuo pavyzdžiu jis gali įsitikinti, koks yra tikrasis jų tikslas.

Be to, patys ukrainiečiai, prieš leisdami eksperimentus su savimi, galėtų neužmintų ant to paties grėblio, kurį jau seniai išgyveno kitos šalys. Pavyzdžiui, dabar kažkaip kukliai buvo paminėtas Deitono susitarimų, pagal kuriuos Bosnija ir Hercegovina buvo perduota oficialiam Vakarų valdymui, 25-metis. Žurnalas "The Economist" pateikia parodomąjį šio laikotarpio rezultatą: pusė šios kadaise išsivysčiusios teritorijos 14 metų gyventojų yra neraštingi. Nenuostabu, kad ir Vaščiukas viena iš Ukrainos "problemų" vadina per aukštą jos jaunimo išsilavinimo lygį — neva, jų teigimu, ir tiek daug revoliucijų iš ton. Galima manyti, ko siekia G7 ambasadoriai, kai jie siekia "švietimo reformos" Kijeve.

Tuo nuostabiau, kad Amerikos diplomatai ir auksčiau paminėto Saviko Šusterio svečiai Ukrainos televizijos kanale piktai atmetė akivaizdų Vakarų išorinės kontrolės faktą. Laidos vedėjas užpuolė protesto akcijos prie JAV ambasados ​​sienų organizatorių Ilją Kivą, atstovaujantį partijai "Opozicijos platformą — Už gyvybę": "Krymas okupuotas, Donbasas okupuotas. O jūs atliekate akciją "Yankee, go home!", nors jie neturi nieko bendro su šia okupacija".

Šusteris, būdamas Italijos ir Kanados pilietis, net nesupranta, kad, grasinančiu balsu reikalaudamas iš neva nepriklausomos Ukrainos liaudies deputato ataskaitos Ukrainos televizijos tiesioginiame eteryje, tuo metu jis pats ir yra šios šalies išorinės kontrolės personifikacija. Tokiu įprastu ir organišku jau Vakarų ambasadoriai ir jų propagandiniai tarnautojai jau laiko savo kišimąsi į Ukrainos vidaus reikalus. "O ką mes galime padaryti, jei to nori patys ukrainiečiai!" — gali pakartoti savo Kanados tautiečio žodžius Šusteris. Na, o jei ukrainiečiai to nenori, reiškia, juos reikia priversti tai daryti. Tam ir "reformos". Kad tik "laboratoriniai triušiai" nesibaigtų per greitai.

Autoriaus nuomonė gali mesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Rusija, Ukraina
Gitanas Nausėda, archyvinė nuotrauka

Lietuvos prezidentas kairė URM vadovo ranka? Nausėda gali patekti į nemalonią padėtį

(atnaujinta 14:36 2020.12.04)
Prezidentas Gitanas Nausėda baigė susitikimus su kandidatais į ministrus baigė pokalbiu su būsimu užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu

Būtent šis ministras yra dešinioji valstybės vadovo ranka tarptautinėje arenoje. Ar Nausėda taps kaire naujojo ministerijos vadovo ranka?

Prezidentas Gitanas Nausėda su jau paskirta ministre pirmininke Ingrida Šimonyte aptarė keturiolikos susitikimų su kandidatais į ministrus maratono rezultatus. Kaip posėdžio išvakarėse sakė valstybės vadovo spaudos sekretorius, ne visi kandidatai į naujojo ministrų kabineto narius atitinka aukštus profesionalumo ir nesavanaudiškumo reikalavimus. Paprasčiau tariant, reikia kažką pakeisti.

Sputnik Lietuva jau užsiminė apie kandidato į energetikos ministrus Dainiaus Kreivio polinkį į korupciją, į nemokšą, tik teisės bakalaurę Eveliną Dobrovolską, kurią Laisvės partija delegavo į teisingumo ministrės postą. Bei ir buvusio valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio paskyrimas sveikatos ministro pareigoms prezidentui didelio entuziazmo nesukėlė. Juk visai neseniai Gitanas Nausėda atsisakė patvirtinti Dulkį kitai valstybės kontrolieriaus kadencijai.

Tačiau buvo kandidatas į ministeriją, kurio paskyrimu net neverta abejoti. Prezidento rūmuose jis lankėsi simboliškai paskutinis. Tai didžiausios valdančiosios partijos — "Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų" lyderis Gabrielius Landsbergis. Jis turės vadovauti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paprasto ministro pozicija Lietuvos vyriausybėje yra pažeminimas pagrindinės valdančiosios partijos lyderiui. Jam tiktų ministro pirmininko kėdė arba bent jau Seimo pirmininko. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Šis paskyrimas turi strateginį išskaičiavimą.

Įsijunkite Google ir pažiūrėkite, kaip dažnai pastaraisiais metais tarptautinėje spaudoje buvo minima kadenciją baigusio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pavardė kartu su žodžiu "Lietuva".

Ir suprasite, kad Linkevičius pasaulyje žinomas net geriau nei Gitanas Nausėda. Kas pirmasis tarptautinėje arenoje išsakė oficialią Lietuvos valstybės poziciją? Kas buvo pagrindinis dainininkas antbaltarusiškų ir antirusiškų sankcijų Europos chore? Kas atvirai kvietė NATO vykdyti kryžiaus žygį "į Rytus"? Kartais Lietuvos prezidentas atsilikdavo nuo savo užsienio reikalų ministro ir tik papildydavo Linkevičiaus jau suformuluotą iniciatyvą. Kartais nebuvo aišku, kas valdo Lietuvos užsienio politiką — prezidentas ar jo dešinė ranka?

Ir štai, atėjus Gabrieliui Landsbergiui į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, viskas sustos į savo vietas. Karūnuotas anūkas dažnai skambins ar aplankys savo senelį. Jis diktuos palikuoniui "viso pasaulio" citatas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įgarsins šias citatas iš Europos ir pasaulio forumų tribūnų. Pamenate, kaip jaunas europarlamentaras Gabrielus Landsbergis per kadenciją Briuselyje, pakeitęs išėjusį į pensiją senelį, įgarsindavo antirusiškus šūkius?

Ir jei per tą trumpą laikotarpį pasaulis neturėjo laiko įvertinti jaunojo Lietuvos europarlamentaro oratoriškojo talento ir charizmos, šiandien situacija yra kitokia. Į Lietuvos užsienio reikalų ministro žodžius bus žiūrima labai rimtai. Ir tada po truputį Europa ir pasaulis įpras tarti ir oficialiuose dokumentuose rašyti sudėtingą pavardę Landsbergis.

Laikas nenumaldomai greitai bėga, nepraėjus nė ketveriems metams vėl Lietuvos lauks ... prezidento rinkimai. O ponas Gitanui Nausėdai, greičiausiai, teks susiremti su savo užsienio politikos dešine ranka — užsienio reikalų ministru. Tada Gabrieliui jau bus virš 40, ir pagal Konstituciją jis galės drąsiai kelti savo kandidatūrą į prezidento postą. O pasaulio bendruomenė tuo metu artimiau pažins jaunąją Lietuvos politinių genijų — Landsbergių — atžalą. Natūralu, kad vertins jį jau nebe kaip ministrą, o kaip prezidentą.

Iš tiesų Lietuvos istorijoje Landsbergio pavardės nėra garbingame prezidentų sąraše, ten tik kukliai užrašyta "Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas". Tiesa, žurnalistai visada nuolankiai priduria — "pirmasis de facto nepriklausomos Lietuvos vadovas". Bet kiekvienam pasaulio politikui išsamiai nepaaiškinsi šių žodžių prasmės. Kaip paprasta ir gražu pasakyti: "Landsbergis — Lietuvos prezidentas". Ir išsipildys amžina didžiojo Vytauto II svajonė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Užsienio reikalų ministerija (URM), Gabrielius Landsbergis, Gitanas Nausėda
Rasa Juknevičienė, archyvinė nuotrauka

Juknevičienė sukritikavo Nausėdos sprendimą dėl atmestų kandidatūrų į ministrus

(atnaujinta 13:04 2020.12.05)
Ypač jai užkliuvo Nausėdos sprendimas atmesti Dalios Miniataitės kandidatūrą, kuri turi europinės patirties

VILNIUS, gruodžio 5 — Sputnik. Lietuvos atstovė Europos Parlamente Rasa Juknevičienė pasipiktino dėl prezidento Gitano Nausėdos sprendimo atmesti Dalios Miniataitės kandidatūrą į žemės ūkio ministrus. 

Penktadienį Nausėda atmetė ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės į susisiekimo ministro pareigas siūlomą Kasparo Adomaičio ir į žemės ūkio ministro pareigas teikiamą Dalios Miniataitės kandidatūras.

"Taip ir nesupratau, kodėl kandidatė į Žemės ūkio ministrus neįtiko — pirmąkart į šias pareigas siūlomas žmogus su europine patirtimi, tikrai išmanantis Vyriausybės darbą, kompetetingas. Ar tik todėl, kad reikėjo išmesti du, o vieną būtinai iš TS-LKD?" — rašo savo Facebook Juknevičienė.

Jai taip pat pasirodė nepakankami įtikinamais argumentai prieš Adomaičio kandidatūrą. Pasak jos, tai kad vyras per jaunas šioms pareigoms visai nėra trūkumas, be to būtent jaunimas balsavo už Laisvės partiją, kuri ir pasiūlė šią kandidatūrą — "bet visi kažkada pradėjom".

Juknevičienė užsiminė ir apie nevienareikšmiškai vertinamą Arūno Dulkio kandidatūrą.

"Na, bent jau Dulkio nedrįso atmest. Tai didelis visos visuomenės ir viešumo nuopelnas. Kiek teko patirti, dauguma gydytojų, medikų apskritai norėjo permainų ir žmogaus ne iš sistemoje tarpusavyje pinigų srautus besidalijančių grupių", — dalijasi savo įžvalgomis europarlamentarė.

Pabaigai Juknevičienė palinkėjo Šimonytei ištvermės, nes, anot jos, jau dabar aišku, "kaip nelengva bus".

Atmetus du kandidatus, Nausėda paprašė išrinktos vyriausybės vadovės pristatyti kitus kandidatus ir pridūrė, kad yra pasirengęs susitikti su jais pirmadienį.

Tegai:
Vyriausybė, ministrai, Rasa Juknevičienė, Ingrida Šimonytė, Gitanas Nausėda
Dar šia tema
Paaiškėjo, kiek ministrų kandidatūrų atmetė Lietuvos prezidentas
Skvernelis atmetė kritiką prezidentui dėl Vyriausybės formavimo
Lietuvos europarlamentarė užsiminė, kad prezidentas delsia patvirtinti ministrus 
Politologas: valdančioji dauguma Lietuvoje nori pritaikyti valdžią sau