Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Kova dėl JAV Baltųjų rūmų: ji reiškia pasauliui ir Lietuvai?

(atnaujinta 20:02 2020.11.12)
Kova dėl Baltųjų rūmų tebesitęsia, ir nors daugelis valstybių jau pripažino Baideno pergalę, tačiau kai kas vis dar tikisi, jog Trampas pasiliks antrai kadencijai. Kokią įtaką visas šis procesas turi pasauliui globalizacijos atžvilgiu?

Nors JAV prezidento rinkimai įvyko jau daugiau nei prieš savaitę (lapkričio 3 dieną) ir nors atrodytų, kad rezultatai yra, galutinė jų baigtis dar ne visu 100 % aiški: nei Donaldas Trampas, nei ištikimiausi jo sekėjai pralaimėjimo nepripažįsta; dėl Baltųjų rūmų vyksta įtempta kova, turinti didelę reikšmę ne tiktai JAV, bet visam pasauliui. Taigi — ir Lietuvai. Tereikia išsiaiškinti, kokią?

Trampas prieš Baideną — finansinis kapitalas prieš pramoninį

Norint į tai atsakyti, pirmiausiai reikia suprasti, kad Trampo ir Baideno kova — tai ne šiaip dviejų kandidatų ar netgi dviejų partijų (JAV Respublikonų ir Demokratų) kova, bet gilių ir pastaruoju metu stipriai paaštrėjusių prieštaravimų JAV — tiek valdančiuose sluoksniuose, tiek apskritai visuomenėje — politinė išraiška: šiuo požiūriu turime finansinio kapitalo arba, sakykime, "globalistų" stovyklą, kuriai (ar nominaliai — kaip klintoninio klano marionetė, ar realiai kaip savarankiškas lyderis — nėra esminis momentas) atstovauja Džo Baidenas, ir labiau nacionalinio, pramoninio kapitalo stovyklą, kuriai neabejotinai atstovauja Donaldas Trampas.

Ir šios stovyklos, viena vertus, priklauso vienai ir tai pačiai JAV imperijos sistemai. Kita vertus, jos pasisako už diametraliai priešingas strategijas: "globalistinė" stovykla siekia toliau žaisti pagal nuo 1990 metų išsirutuliavusias kapitalistinės globalizacijos taisykles; tuo tarpu Trampo komanda, supratusi, kad toliau taip žaidžiant neišvengiamai nugalės Kinija, siekia šias taisykles koreguoti, pasirinkdama tam tikro (kad ir labai riboto, sąlyginio) izoliacionizmo, gamybinių procesų perkėlimo iš trečiųjų šalių į JAV poziciją.

Šis prieštaravimas — tai giluminės, anot istoriko Andrejaus Fursovo, "terminalinės" to kapitalizmo, kuris egzistuoja ir vystosi nuo TSRS žlugimo 90-aisiais, krizės išdava. Būtent, "terminalinės", nes tiesiai mums prieš akis vyksta procesas, privesiantis prie vienokio ar kitokio postkapitalistinio scenarijaus. Tačiau — bent artimiausiu metu — ne socialistinio-komunistinio (kokį optimistiniu atveju numatė Marksas), o, verčiau, esamos santvarkos mutacijos, sakykime, savotiško "mutokapitalizmo", scenarijaus.

Baideno programa čia — tai pilnutinis perėjimas į šį, atseit, "mutacinį", postkapitalistinį režimą arba, to paties Fursovo žodžiais tariant, "skaitmeninį konclagerį". O Trampo linija — švelnesnis, klasikinio kapitalizmo (vadinasi — ir nacionalinės valstybės, ir vadinamosios viduriniosios klasės) liekanas konservuoti siekiąs variantas.

Be to, užsienio politikos požiūriu — nors nei vienas, nei antras variantas nieko gero (taigi, nei imperialistinių siekių atsisakymo, nei skaitymosi su kitų šalių suverenitetu ir tarptautinės teisės reikalavimais, ar šiaip mielaširdysčių) nežada, vis dėlto, yra akivaizdu, kad Baideno ir jį remiančių klanų pergalė reikš tik tolimesnę NATO agresijos plėtrą, tik dar didesnę rusofobiją ir dar daugiau "spalvotųjų revoliucijų" aplink pasaulį.

Laidoti Trampą dar per anksti

Ir būtent šiuo požiūriu neturėtų būti keista, kad atitinkami sluoksniai tiek kitose Vakarų valstybėse, tiek tokiuose JAV satelituose kaip Lietuva (arba, pavyzdžiui, Latvija, Estija ir pan.), kurie suinteresuoti esamos padėties bei kurso išlaikymu, neslėpdami džiaugsmo sveikina Baideną kaip būsimąjį Jungtinių Valstijų prezidentą (pavyzdžiui, vien pas mus — ir "Delfis", ir LRT, ir Grybauskaitė, ir Adamkus, ką bekalbėti apie TS-LKD ir liberalų partijas, labai aiškiai parodė šitokį savo tendencingumą).

Vis dėlto, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sveikinti Baideno dar neskuba: tikriausiai jis atsižvelgia į du momentus. Pirma, kad Trampas čia — mažesnė iš dviejų blogybių tiek Rusijai, tiek pasauliui. Ir antra, kad pati kova dėl šeimininkavimo Baltuosiuose rūmuose 2020–2024 m. laikotarpiu, nors pasvirusi Trampui nepalankia kryptimi, vis dėlto nėra pasibaigusi — kad ir ne patys didžiausi, bet tam tikri šansai Trampui išsilaikyti liko.

O Trampas, kaip neseniai pažymėjo rusų politologas, judėjimo "Laiko esmė" lyderis Sergejus Kurginianas, — "ne durnius, kad imtų ir išeitų". Dar daugiau: susiklosčiusioje situacijoje tiek Trampui, tiek jo sekėjams nebėra kur trauktis; juk paremdama jį milžiniška JAV visuomenės dalis parodė, kokia yra tolima ultraliberaliosios politinės darbotvarkės ideologams bei vykdytojams. Ir prieštaravimas tarp jos ir tų, kurie verčiau rinktųsi Baideną (o tiksliau — už jo stovintį politinį kursą), yra pasiekęs iki šiol neregėtą aštrumą.

Ką visa tai reiškia?

Taigi, klausimas dėl 2020–2024 m. Baltųjų rūmų šeimininko dar yra atviras. Ir tai supranta ne tik Putinas, bet ir dauguma didžiųjų žmonijos protų. Suprasti tai turėtume ir mes, tiesa, laikydami Trampo laimėjimą, kad ir kaip pastarojo šansai dabar beatrodytų sumažėję, pageidautinu — ne dėl iliuzijų apie Trampą kaip tariamą "mesiją" ar "kovotoją" prieš globalizmą (kaip, pavyzdžiui, galvoja kai kurie Trampą įsimylėję Lietuvos "antisistemininkai"), bet suprasdami svarbiausia...

O būtent tai, kad Trampo laimėjimas tik dar labiau suskaldytų JAV iš vidaus, o tai, savo ruožtu, tik dar labiau silpnintų JAV-NATO-ES imperijos pozicijas pasaulyje, kas reikštų ne tik kitokią pasaulinę galių pusiausvyrą, ne tik smūgį vadinamajai "globalizacijai", bet dar daugiau — realius šansus tautoms ir valstybėms galų gale ieškoti kitų vystymosi kelių, iš esmės alternatyvių mūsų akivaizdoje mutuojančiam neoliberaliam kapitalizmui (Lietuvos atveju — tai, mažų mažiausiai, reikštų didesnę tikimybę išsivaduoti iš 30 metų viešpataujančio rusofobinio, antitarybinio landsberginio režimo visomis jo formomis).

Tuo tarpu laimėjus Baidenui — o tokia perspektyva tikrai neatmestina — tos JAV visuomenės jėgos, kurios iškėlė Trampą (tiek visuomenės "viršūnių", tiek, juo labiau, "apačių"), niekur nedings. Net atvirkščiai: jos įgis akstiną revanšui ir, galime neabejoti, to revanšo sieks. Vadinasi, vidinė įtampa JAV tiek vienu, tiek kitu atveju augs. Telieka klausimas, kokiu greičiu ir iki kokio laipsnio.

Na, o tokioje perspektyvoje belieka pasakyti, kad "nėra to blogo, kas neišeitų į gera", nes čia tiek vienu, tiek kitu atveju JAV imperija silpnės. Ir tai yra gerai. Tuo ir pasidžiaukime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Donaldas Trampas, Džo Baidenas, Lietuva, JAV prezidento rinkimai, JAV
Temos:
JAV prezidento rinkimai — 2020 (93)
Dar šia tema
Vakarai pastebėjo baltarusišką krislą, nepastebėję amerikietiško rąsto
JAV užsimanė pagerinti santykius su Rusija
O ką iš Amerikos prezidento rinkimų išloš eiliniai Lietuvos gyventojai?
Rusija atsisakė susisiekti su Baidenu
Lietuvos prezidentas surengė nuotolinį susitikimą su naujosios Seimo tarybos nariais, archyvinė nuotrauka

Diplomatinis protokolas COVID-19 laikais

(atnaujinta 15:55 2020.12.02)
Dabartinį marą palyginti su "juodąja mirtimi" XIV amžiaus viduryje būtų per daug. Tada, minimaliais vertinimais, maras sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų, daugelis kaimų ir net miestų paprasčiausiai nustojo egzistuoti, dabar, ačiū Dievui, to nėra

Vėlgi, higienos ir sanitarijos, taip pat medicinos mokslo lygis dabar yra šiek tiek kitoks.

Vakcina nuo koronaviruso
© Sputnik / Кирилл Брага

Tačiau vienu požiūriu skirtumas tarp dabartinių Maskvos, Paryžiaus ir Niujorko gyventojų ir tuometinių Florencijos ir Strasbūro gyventojų yra nedidelis. Ir tie, ir anie vienodai nesupranta, kada viskas baigsis. Kaip sakė Sokratas: "Aš žinau, kad nieko nežinau".

Žinoma, yra ir optimistų. JK sveikatos apsaugos ministras Metas Henkokas (Matt Hancock) teigė, kad gyvenimas karalystėje normalizuosis iki 2021 metų Velykų. Būtų gerai, o dar geriau, jei iki Užgavėnių, bet, tiesą sakant, visa tai primena seną dainą apie Malbruką: "Jis grįš iki Velykų ar Trejybės, ateina Trejybė, Malbruko vis nėra".

Šiuo atžvilgiu Kremlius "nesupranta, kiek laiko tęsis epidemija. Yra supratimas, kad dabar energingiausios pastangos dedamos vakcinų gamybai ir masinės vakcinacijos įvedimui, kas gali sulėtinti ir ilgainiui užkirsti kelią tolesniam infekcijos plitimui", tai yra, mes padarysime tai, ką privalome, ir ten, kaip Dievas panorės, atrodo realiau.

Žinoma, viskas priklauso nuo Dievo valios, įskaitant epidemijos laiką, bet pažiūrėkime, kaip maras veikia diplomatinį protokolą, kuris, atrodo, nėra tiesiogiai susijęs su juo.

G7 suvažiavimas paskutinį kartą buvo surengtas 2019 metų rugpjūtį Biarice, o nuo to laiko renginys lyg užmirštas. Iš pradžių Trampas norėjo jį surengti vasarą, manydamas, kad nepakako birželio 10–12 dienomis vykusios galingų valstybių vaizdo konferencijos, tada jis atidėjo planus rudeniui, vėliau — po rinkimų gruodžiui, tačiau dabar net neaišku, kas bus su Trampu, o juo labiau — su Kongresu.

Kartu pasitvirtino patarlės "Aklas badas duonai esant" teisingumas. Taip, be abejo, problemų ir net tiesioginių nelaimių yra virš stogo, tačiau tai neturi nieko bendro su pusės pasaulio valstybių vadovų susitikimo buvimu ar nebuvimu. Ir jau anksčiau (jau kurį laiką) buvo aišku, kad renginys tuščias, tačiau dabar tai buvo įrodyta eksperimentu.

Didžiojo dvidešimtuko susitikimas taip pat vyko internetu, ir negalima teigti, kad kam nors tai padarė didelį įspūdį. Akivaizdu, kad vis dėlto asmeninis ryšys tarp galingų valstybių vadovų, taip sakant, sukuria sinergiją. "Puotos, meilės intrigos ir Vienos kongreso ginčai", tai yra, dalykai yra neprivalomi, "paraštėse", kaip sakoma dabar, taip pat kažkam reikalingi. Galbūt tai yra diplomatijos esmė.

Žinoma, reikia žinoti, kada sustoti. Perdėta asmeninių kontaktų svarba, kuri prasidėjo Chruščiovo-Brežnevo laikais, bet kuri tapo visiškai per didelė valdant Gorbačiovui-Jelcinui, kai tapo įprasta, kad reikia atlaisvinti diržą, pasėdėti kartu be kaklaraiščių ir viską aptarti — tai irgi per daug, ypač, kai partneris minkštai kloja, bet kieta miegoti. O juk partneriai dažniausiai būtent tokie ir yra.

Dabar COVID-19 dėka ir pasibaigus visiems malonumams bei santykiams, tarptautinė politika nevalingai grįžo į senus laikus. Žinoma, kitokiu materialiniu ir techniniu pagrindu. Tada buvo žąsų plunksnos, sandarinimo vaškas, kuriais buvo užantspauduoti pranešimai "Mano suverenus brolis!", kurjeriai, kurie varė arklius. Šiandien — visokia elektronika ir kriptografija, tačiau esmė lieka ta pati. Kaip buvo giedama XVIII amžiaus kareivių dainoje,

"Rašo, rašo Prūsijos karalius

Prancūzijos imperatorienei

Meklenburgo laišką".

Tas pats ir XXI amžiuje, tik su "Zoom".

Ir net nėra tikrumo, kad tai ypač jaudina pasaulio politikos gigantus. Putinas, Si Dzinpingas, Makronas, Merkel jau daugelį metų laiko vadžias, jie savo partnerius pažįsta kaip nuluptus ir visai gali apriboti komunikacijos priemones tik Meklenburgo laiškais. Nebūtina nuolat skraidyti po pasaulį asmeniniams susitikimams su ilgalaikiais partneriais.

Vėliavos su Europos Sąjungos simboliais Briuselyje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Yra tik vienas "bet".

Stažą sukaupusiems didingiems vadovams tikrai nereikia puotų ir linksmybių. Nors ir su COVID, nors ir be jo. Bet viskas nesitęsia amžinai, juos pakeis kiti. O naujiems lyderiams, užėmusiems jų vietą, reikės asmeninio bendravimo — bent jau tam, kad vieni kitus pažintų ir priprastų. Per "Zoom" bus sunku.

Ir čia įdomu, kas atsitiks pirmiausia. Kasdienio normalumo atkūrimas pasibaigus infekcijai ar politinių kartų pasikeitimas. Lygtis su dviem nežinomaisiais, tačiau atsakymas labai svarbus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Maksimas Sokolovas
Dar šia tema
Prieš apribojimus ir lokdauną. Europą apėmė protestų banga
Gamintojas įvardijo Amerikoje kuriamos vakcinos kainą
Pagal COVID-19 testavimą Lietuva yra viena iš lyderių Europoje
EK paskelbė Rusijos vakcinos naudojimo Europoje apribojimus
Vašingtonas, archyvinė nuotraukos

Amerikiečiai suprato, kad juos apiplėšinėja

(atnaujinta 12:31 2020.12.02)
Prezidento Donaldo Trampo mokesčių skandalas privertė amerikiečius susimąstyti, kad sistemoje kažkas negerai

Prisiminkime, kad 2017 metais milijardierius į federalinį iždą sumokėjo komišką 750 USD sumą. Tuo tarpu valytoja, kurios metinis atlyginimas siekia 30 000 USD, JAV moka federalinį mokestį, kuris siekia apie 1900 USD. Tai neįskaitant valstybės mokesčių, socialinės apsaugos ir sveikatos draudimo, iš viso dar maždaug trijų tūkstančių.

Ekonominės krizės, užmaskuotos kaip pandemija, fone Amerikos visuomenė susidomėjo šiuo keistu disbalansu. Socialiniuose tinkluose buvo raginimų kaip nors susitvarkyti situaciją. Kairiųjų pažiūrų pagal vietos standartus politikas Bernis Sandersas (Bernie Sanders) savo Twitter paskyroje išdrįso paviešinti pretenzijas visagaliam Džefui Bezosui (Jeff Bezos). "Amazon" būtų verta sumokėti daugiau nei nulį dolerių federalinio pajamų mokesčio", — nedrąsiai pareiškė JAV senatorius.

Net kai kurios žiniasklaidos priemonės išdrįso paliesti tabu temą. Amerikos žiniasklaida atkreipė dėmesį į ką tik paskelbtą tarptautinės viešosios organizacijos "Tax Justice Network" pranešimą.

"TJN" ekspertai apskaičiavo, kad pasaulio šalys kasmet praranda mažiausiai 467 mlrd. USD mokesčių įplaukų. Didžiausios pasaulio korporacijos reguliariai užsiima aktyvų išvedimu per ofšorines bendroves į užsienį ir nepakankamu pelno įvertinimu. Dauguma šių bendrovių priklauso amerikiečiams.

"Dar 90-ųjų pabaigoje "Big Pharma", kompiuterinių technologijų ir interneto korporacijos atstovai tapo mokesčių slėpimo ir pelno grąžinimo per ofšorus lyderiais", — interviu Salon.com sakė Niujorko ekonomistas Džeimsas Henris (James Henry).

Tarp farmacijos kompanijų, kurios vengia mokesčių, Henris įvardijo garsiąją "Pfizer". Ji ką tik baigė kurti koronaviruso vakciną. Įdomu tai, kad šie tyrimai buvo finansuojami iš federalinio biudžeto, kurį "Pfizer" vengia papildyti, tačiau visos teisės į vakciną yra privati savininkų nuosavybė.

Henrio paminėtos IT milžinės rado būdą nuslėpti savo pelną amžių sandūroje. Tada didžiausių kompiuterių korporacijų būstinė buvo įregistruota Dubline. Teoriškai tuo metu pelno mokestis Airijoje buvo dešimt procentų. Tačiau "Google", "Microsoft", "Facebook", "Apple" su šalies vyriausybėmis sudarė sutartis specialiomis sąlygomis. Jų esmė ir mokesčių tarifų dydis nebuvo atskleisti. JAV IT gigantai tik uždirbo ir nieko nemokėjo.

Daugelį metų spauda skatino nepaprastą kompiuterių genijų naujovę ir kūrybiškumą, tačiau, tiesą sakant, jie savo sėkmę turėjo įsiskolinti nepastebimiems buhalteriams, kurie mokėjo savo pelną nukreipti ramiems ofšorinių kompanijų užutekiams.

2018 metais 91 didžiausia korporacija iš "Fortune 500" sąrašo JAV visiškai nemokėjo federalinio pajamų mokesčio. Tarp "Dodgers" buvo žinomi visame pasaulyje "General Electric" ir "Chevron", "Starbucks" ir "Netflix", "Delta Air Lines" ir "Invidia".

2019 metais turtingiausias žmogus pasaulyje p. Bezosas pagaliau sumokėjo JAV pajamų mokestį. Tačiau jo kritikai iškart pastebėjo, kad, atsižvelgiant į milijardinį "Amazon" pelną, 2018 metų mokestis buvo apskaičiuotas neįtikėtino dydžio — 1,2 proc.

Dešimtmečius pažangi mūsų visuomenė mus įtikino, kad JAV ekonomika yra aukso standartas visam pasauliui, "rinka viską nuspręs" ir valstybė neturėtų kištis į jos gyvenimą.

Amerikos ekonomika grafiškai ir vaizdžiai parodo, kaip iš tikrųjų sprendžia rinkos. Silpnos valstybės apleidžia priežiūros ir bausmės vykdymo funkcijas, o šiomis sąlygomis tarptautinės korporacijos ir pavieniai piliečiai daro ką nori. Nepalankiausioje padėtyje esantys gyventojų sluoksniai tempia visą šalį, o jų turtingi tautiečiai šią šalį naudoja tik savo reikmėms, kartas nuo karto lipdami į valstybės biudžetą kaip į savo kišenę.

"Apple" trijose ofšorinėse kompanijose turi 181 milijardą dolerių, "General Electric" turi 118 milijardų dolerių 118 įmonių, "Microsoft" — 108 milijardus dolerių, teigiama ne pelno organizacijos "Oxfam" ataskaitoje.

Tai nereiškia, kad Amerika nemėgino susidoroti su šia siaubinga nelygybe. Pavyzdžiui, ten ilgą laiką galiojo progresinis mokestis, kurio įvedimo iš mūsų nuolat reikalauja patriotiškai nusiteikę ekonomistai. Tačiau tai nepadeda: aukšti tarifai verčia turtinguosius dar greičiau atsiimti pinigus.

Prezidentas Trampas gerokai sumažino įmonių pajamų mokesčius, kad paskatintų korporacijų mokėjimus. Bet ne, ir tai nesuveikė. Jei į valdžią atėjusi demokratų partija bandys kelti mokesčius, pinigų pervedimas į ofšorus tik pagreitės.

Tačiau susidaro įspūdis, kad Demokratų partijos atstovai nesiruošia rimtai kovoti su šia problema. Faktas yra tas, kad visoje šalyje mokesčių slėpimo sportas nežino ribų. Pinigus slepia visi: fiziniai ir juridiniai asmenys, demokratai ir respublikonai — nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir politinės orientacijos.

Turtingiausią respublikoną Mičą Makonelį (Mitch McConnell) politiniai oponentai kaltina nuslėpus pelną iš savo žmonos verslo Maršalo salose. Turtingiausias demokratas Džonas Keris (John Kerry), vedęs legendinės Heinzo šeimos narę, daro tą patį, tik Kaimanų salose.

Panašu, kad aktyvistams ir žurnalistams tai nerūpi. Politikų mokesčių deklaracijos tiriamos po padidinamuoju stiklu visose normaliose demokratinėse šalyse — ar tai būtų Rusija, ar Prancūzija, Argentina ar Pietų Korėja. Tačiau JAV ši tema yra tabu visoms gerbiamoms žiniasklaidos priemonėms.

Struktūros, kurios teoriškai turėtų kontroliuoti ir užgniaužti visą šią gėdą, pačios aktyviai dalyvauja šiame procese. 2013 metais buvo pagauta viena garsiausių audito firmų pasaulyje "Ernst and Young", padedanti savo klientams amerikiečiams per metus išvesti daugiau nei 2 mlrd. Pripažindama savo kaltę, bendrovė sudarė sutartį su teismu ir sumokėjo 123 milijonų dolerių baudą.

Tačiau tai niekaip nepaveikė įmonės reputacijos. Britų "Ernst and Young" vis dar yra viena iš keturių pirmaujančių audito įmonių pasaulyje. O tokios Didžiosios Britanijos ofšorai kaip Kaimanų salos išlieka geidžiamiausia pajamų slėpimo vieta.

JAV mokesčių sistema garsėja savo griežtumu. Asmuo tikrai rizikuoja atsisėsti ant gulto vien dėl to, kad nepateikia deklaracijos. Tačiau "teisingi" žmonės egzistuoja lygiagrečių įstatymų pasaulyje. Federalinės struktūros yra per silpnos, kad galėtų susidoroti su tarptautinėmis korporacijomis ir jų lyderiais.

Jų milijardieriai kalinami už ekonominius nusikaltimus Italijoje ir Rusijoje, Brazilijoje ir Japonijoje. Valstybė šiose šalyse bando kontroliuoti rinką, kol ji neprarijo visuomenės. Tačiau šiandien neįmanoma įsivaizduoti Amerikos oligarcho už grotų — kad ir kiek milijardų jis ten paslėpė nuo mokesčių tarnybos.

Džefas Bezosas kalėjime? Tai neįsivaizduojama. Paprasčiausiai amerikiečiams tai net į galvą neateitų. Lygiai taip pat kaip 1780 metais paprastiems prancūzams buvo neįsivaizduojama mintis imti ir nukirsti karaliui galvą.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
apgaulė, Amerika
Karalienė Elžbieta II

To nebuvo 70 metų: Elžbieta II ir princas Filipas paskelbė apie savo Kalėdų planus

(atnaujinta 22:52 2020.12.02)
Karalienė yra sukūrusi tam tikras šios šventės tradicijas, kurios tęsiasi jau daugelį metų, tačiau šiais "koronavirusiniais" metais buvo nuspręsta sugalvoti naują scenarijų

VILNIUS, gruodžio 2 — Sputnik. Karališkoji pora šį atostogų sezoną nusprendė praleisti ramiai, be nereikalingo ažiotažo ir artimųjų, praneša leidinys "Hello".

Kalėdos yra šventė, kurią ypač mėgsta Didžiosios Britanijos karališkoji šeima. Ji yra sukūrusi tam tikras šios šventės tradicijas, kurios tęsiasi jau daugelį metų, tačiau šiais "koronavirusiniais" metais buvo nuspręsta sugalvoti naują scenarijų.

Skelbiama, kad Elžbieta II ir princas Filipas nesikels į Sandringamą, kur nuo 1988 metų jie švenčia Kalėdas su visa šeima. Karališkoji pora nusprendė apsistoti Vindzoro pilyje, kur nuo spalio jie gyvena su ribotu tarnautojų ratu, be to, pirmą kartą per 71 metus nuo 1949 metų Elžbieta ir Filipas praleis šią dieną vieni.

Официальный портрет королевы Елизаветы II и принца Филиппа, герцога Эдинбургского, к 73-й годовщине их свадьбы
© REUTERS / Chris Jackson/Getty Images Europ
Elžbieta II ir princas Filipas

Atsižvelgdami į visus gautus patarimus, karalienė ir Edinburgo hercogas nusprendė ramiai švęsti Kalėdas šiais metais Vindzore, sakoma oficialiame pranešime.

Princas Čarlzas ir hercogienė Kamila šią šventę švęs savo dvare Glosteršyre, tačiau vėliau jie vis tiek planuoja aplankyti Elžbietą II ir princą Filipą Vindzore. Taip pat gali būti, kad monarchai susitiks su likusiais šeimos nariais Vindzoro parke.

Primename, kad tradiciškai Jos Didenybė ir šeima Kalėdas leidžia Sandringamo rezidencijoje. Elžbieta II ir princas Filipas paprastai atvyksta ten iš anksto — gruodžio 17–20 dienomis, kad patikrintų pasirengimą šventėms.

Žinoma, karališkoji pora gali sau leisti bet kokį transportą, be to, Elžbieta II turi asmeninį karališką traukinį, tačiau ji į Norfolką tradiciškai atvyksta įprastu traukiniu, kurio bilietą gali įsigyti bet kuris turistas. Jos Didenybė važiuoja pirmąja klase, kuri kainuoja apytiksliai 83 USD.

Tegai:
koronavirusas, Kalėdos, Princas Filipas, Elžbieta II
Temos:
Karališkosios naujienos
Dar šia tema
"Mūsų šeimos dalis": mirė mylimasis princo Viljamo ir Keitės Midlton šuo
Megan Markl patyrė persileidimą