Hilari Klinton, archyvinė nuotrauka

Klinton skelbia Amerikos planą pasauliui: geros naujienos Rusijai

(atnaujinta 16:32 2020.11.16)
Hilari Klinton, "pilkoji kardinolė" bei taip ir netapusi JAV ponia prezidente, Amerikos žurnale "Foreign Policy" paskelbė pranešimą, kurį galima ir reikia laikyti tikra Amerikos "giluminės valstybės" strategija atkuriant Amerikos hegemoniją pasaulyje

Būsimo prezidento Baideno sosto kalbos galima nesiklausyti ir neskaityti: ponia Klinton viską suformulavo aiškiais ir nedviprasmiškais žodžiais, o atsižvelgiant į "Klinton klano" vietą realiame Amerikos politikos reitinge — tikimybė įgyvendinti šią konkrečią strategiją yra labai didelė.

Paradoksaliausia netapusios "Madame President" (taip ji save vadino) tekste yra tai, kad ši programa yra holistinis, didelis ir išsamus pripažinimas, kad Donaldas Trampas buvo teisus. Donaldas Trampas, net jei ir baigs gyvenimą už grotų (o tai labai tikėtinas scenarijus), gali priskirti sau neįtikėtiną pasiekimą — jis sulaužė JAV istorinę eigą ir net tuos, kurie greičiausiai ateis į valdžią pasinaudoję balsais iš Amerikos kapinių, jau yra priversti kurti savo užsienio ir net vidaus politiką, be kita ko, sutelkdami dėmesį į tuos atskaitos taškus, kuriuos ekscentriškas Niujorko milijardierius įnešė į Amerikos politinį diskursą.

Nepaisant ritualinės (ir gana emocingos) 45-ojo JAV prezidento kritikos, ponia Klinton atkreipia dėmesį į problemas, kurias demokratai anksčiau pageidavo ne tik ignoruoti, bet ir paneigti:

"Abiejų partijų administracijos jau seniai neįvertino ekonominės politikos (kalbant apie ekonominę politiką — Sputnik) Nacionalinio saugumo pasekmių, kurios susilpnina strategiškai svarbias pramonės šakas ir nukreipia svarbias gamybos grandines į užsienį. Dėl akivaizdžių priežasčių užsienio politikos bendruomenė (t. y. Valstybės departamentas, prezidento patarėjai užsienio politikos klausimais, ekspertų grupės ekspertai — Sputnik) sutelkė dėmesį į tai, kaip nauji prekybos susitarimai sustiprins aljansus ir padidins Amerikos įtaką besivystančiose šalyse, kai respublikonai trukdė remti darbuotojus, kurti darbo vietas ir investuoti į namuose labiausiai nukentėjusias bendruomenes", — rašo Klinton.

Jei ne replika respublikonams, kurie iš tiesų buvo gana neatsakingi dėl ekonominės globalizacijos pasekmių, būtų galima pagalvoti, kad šią ištrauką parašė vienas iš kalbų kūrėjų Donaldui Trampui, kuris visą savo politinę karjerą kūrė kaltinimais demokratams ir respublikonnams tuo, kad jie sąmoningai nukreipė amerikiečių darbo vietas ir gamybos įrenginius į Kiniją, o tai sukūrė situaciją, kurioje Pekinas gali konkuruoti su Vašingtonu kovoje dėl lyderystės pasaulyje.

Amerikietiško stiliaus globalizacija yra mirusi, nes ją sunaikino Trampas, o dabar net pagrindinis demokratų partijos politikas į savo programos tekstą įtraukia Trampo klišes ir nurodo Kiniją kaip grėsmę JAV nacionaliniam saugumui — ne tik karinę, bet ir (visų pirma) ekonominę.

Verta paminėti, kad Hilarės Klinton programoje daugiau dėmesio skiriama kovai su Kinija nei kovai su Rusija, nors daugeliu atvejų pagrindinių JAV priešų paminėjimas jos tekste yra atskirtas kableliais. Bent jau tikslų nustatymo lygmenyje negali būti nė kalbos apie bet kokį "visų jėgų sutelkimą Rusijai". Visa diskusija pagrįsta būtinybe nutolti nuo Šaltojo karo klišės ir rasti tinkamą būdą, kaip užgniaužti visų pirma Kiniją, o Rusiją — šalia jos.

Tačiau, atkreipiant dėmesį į tam tikrus Trampo sąlygotus pokyčius demokratiniame politiniame diskurse, negalima nepastebėti geležinio nuoseklumo išlaikant orientaciją tik į konfrontaciją — vertinant ponios Klinton tekstą, taikaus sambūvio su Kinija ir Rusija idėja, jau nekalbant apie bendradarbiavimą kai kuriose pagrindinėse srityse, jai net neateina į galvą.

Net diplomatiją buvęs Valstybės departamento vadovas suvokia pirmiausia kaip įrankį, kuris suteikia patogesnę jėgos spaudimo galimybę. Pavyzdžiui, kritikuodama Trampo administraciją dėl nesugebėjimo dirbti su sąjungininkais, ji pateikia šį puikios diplomatijos pavyzdį:

"Atnaujintas įsipareigojimas diplomatijai sustiprintų karines JAV pozicijas. JAV aljansai yra turtas, kuriam negali prilygti nei Kinija, nei Rusija, ir leidžiantys Vašingtonui išlaikyti valdžią visame pasaulyje. Pavyzdžiui, kai buvau valstybės sekretorė, mes susitarėme dislokuoti 2500 JAV jūrų pėstininkų Šiaurės Australijoje, netoli ginčijamų jūrų kelių Pietų Kinijos jūroje".

Apskritai pasaulis pamatys, kaip bus performuojamos duoklės, kurias JAV bando išplėšti iš savo vasalų, ir jei Trampas (kaip tikras verslininkas) pirmenybę teikė mokėjimui grynaisiais pinigais (todėl Klinton kaltina jį pavertus NATO "reketo" verslu), tai rafinuotesnis demokratinės valdžios požiūris yra tas, kad vasalai mokės tiek pinigais, tiek, galima sakyti, natūra — veiksmais, kurie gali padėti JAV įgyti tam tikrą karinį pranašumą prieš Kiniją ar Rusiją.

Tačiau yra gerų naujienų: bent jau deklaratyviu lygmeniu Baideno administracijos "pilkoji kardinolė" pasisako už, kiek įmanoma, vengimą "atsitiktinio" branduolinio karo su Kinija ar Rusija, kas, atsižvelgiant į tai, kad Baideno administracijoje yra tam tikras skaičius visiškai pakvaišusių "vanagų", negali nedžiuginti.

Kalbėdama apie naujų įprastų ginklų sistemų būtinybę, Klinton pabrėžia, kad šiuos "pajėgumus turi lydėti mechanizmai, leidžiantys konsultuotis su Kinija ir Rusija, siekiant sumažinti tikimybę, kad ilgalaikė tradicinė ataka bus klaidinga dėl branduolinio smūgio, o tai gali sukelti katastrofišką eskalaciją." Žinoma, gerai, kad Vašingtonas tikriausiai pasistengs, kad toks mechanizmas veiktų, tačiau Amerikos valdžia (kalbanti su mumis buvusios valstybės sekretorės balsu) savo geopolitinių interesų gynimu naudojant raketų ir bombų (nors ir ne branduolinius) smūgius negali sukelti teigiamų emocijų.

Visavertis Amerikos "giluminės valstybės" sugrįžimas prie Amerikos politinės, karinės ir diplomatinės mašinos valdymo svertų netaps pasauline apokalipse, tačiau planetoje tikrai nebus ramybės: JAV bandys susigrąžinti tam tikrus gamybos pajėgumus į savo teritoriją, o geopolitiniai oponentai aktyviai bandys spaudimą kariniais ir diplomatiniais metodais. Ir jei kyla rimtų abejonių dėl Baideno administracijos galimybių grąžinti JAV ekonomiką į orientaciją į pramoninę gamybą, tuomet negali būti jokių abejonių, kad Amerikos karinė mašina mielai grįš prie kruvinų nuotykių tęsinio visame pasaulyje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, JAV, Hilari Klinton
Vienos lyties pora, archyvinė nuotrauka

"Profesionalūs gėjai" Seime: ar sugebės sveikieji visuomenės sluoksniai duoti atsaką?

(atnaujinta 12:15 2020.11.24)
Paaiškėjo, kad Laisvės partijai atstovaujantis, "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Tomas Vytautas Raškevičius pradėjo vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui

Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raškevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?

Kas tasai "profesionalusis gėjus"?

Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.

Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raškevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.

Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raškevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.

Tik cirkas?

Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raškevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raškevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?

Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.

Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.

Tikroji problemos reikšmė

Pats Raškevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...

Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.

Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raškevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.

Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raškevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kurioje absoliuti dauguma rinkėjų apskritai nebalsavo ir kurioje laimėjo konservatorius. Tuo tarpu tai, kokios pakraipos žmonės visgi ten gyvena, tekalba faktas, kad 2016 metais Naujininkai masiškai balsavo už ne ką kita, kaip Algirdą Paleckį.

Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Seimo žmogaus teisių komitetas, Seimas
Dar šia tema
Seimo darbe bus daroma pertrauka dėl COVID-19
Lietuvos valdžios sistema funkcionuos, kol bus komfortiška atskiram jos nariui
Liepsnojančiu koronaviruso židiniu virto ir Seimas. Ar pavyks seimūnams suvaldyti virusą?
Taikdarių misija Kalnų Karabache

Taikos palaikymo operacijos Kalnų Karabache įvertinimas

(atnaujinta 12:56 2020.11.23)
Rusijos karių buvimas Kalnų Karabache sumažina karinio konflikto sprendimo tikimybę beveik iki nulio, leidžia Azerbaidžano ir Armėnijos vadovams grįžti prie derybų stalo, o vietos gyventojams — į savo namus

Tai rodo Rusijos užsienio politikos veiksmingumą, nepriekaištingą organizavimą ir aukšto lygio RF ginkluotųjų pajėgų kovinį pasirengimą.

Taikos palaikymo pajėgos konflikto zonoje savo veiksmais užkerta kelią ginkluotai oponentų priešpriešai. Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgų karinės transporto aviacijos orlaiviai toliau perduoda 15-osios motorizuotų šautuvų brigados vienetus ir įrangą, kuri tampa nauju patikimu stabilumo garantu Pietų Kaukaze. Pradėjus operaciją, iš Armėnijos Respublikos teritorijos į Stepanakertą ir kitas Kalnų Karabacho gyvenvietes grįžo per keturis tūkstančius pabėgėlių. Vien lapkričio 19 dieną 27 autobusais atvyko daugiau nei 1200 žmonių, kuriuos saugojo taikdariai.

Siekiant išspręsti sudėtingiausius Kalnų Karabacho humanitarinių užduočių kompleksus, Tarpžinybiniame reagavimo centre veikia konsoliduotas Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos būrys ir penkios specializuotos struktūros — humanitarinis išminavimas, medicinos, transporto ir prekybos bei namų ūkio palaikymas, kariaujančių šalių susitaikymas.

Stebėjimo postai, patruliai ir policijos funkcijos Šiaurės ir Pietų saugumo zonose matomi plika akimi. Rusijos taikdariai užtikrina civilių transporto priemonių saugumą palei Lachino koridorių, tikrina transporto priemones, kad būtų užkirstas kelias ginklams gabenti. Daugelis Rusijos operacijos Karabache uždavinių, struktūrų, mechanizmų ir algoritmų nėra tokie akivaizdūs. Karabacho situacija neturi analogų istorijoje ir kelia griežtus reikalavimus 15-osios motorizuotų šautuvų brigados kariams.

Rusijos FSB stebės, kaip Armėnija užtikrina susisiekimą tarp vakarinių Azerbaidžano regionų ir Nachičevanės autonominės respublikos (netrukdomas piliečių, transporto priemonių ir krovinių judėjimas abiem kryptimis).

Rusijos vyriausybė padengs išlaidų, susijusių su taikdarių veikla, finansavimą. Tokios operacijos kaina yra šimtai milijonų dolerių per metus (personalo priežiūra, įrangos eksploatavimas, degalų sąnaudos), tačiau Pietų Kaukazo saugumo negalima įvertinti pinigais.

vertė yra didžiulė, reitingas yra aukščiausias. Tebūnie Rusijos misija Karabache nėra pati didžiausia (pagal JT standartus), bet nepaprastai svarbi palaikant stabilumą Pietų Kaukaze ir Kaspijos regione.

Artimasis užsienis

Rusijos taikdariai daug nuveikė stiprindami saugumą posovietinėje erdvėje: Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Tadžikistane, Padniestrėje. Nepaisant to, pastarieji tragiški Kalnų Karabacho įvykiai liudija ginkluotų konfliktų tarp NVS šalių buvimą. Pasaulio pažeidžiamumo pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Rusijos taikdarių siuntimas į Karabachą
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Šiandien naujai išrinkta Moldovos prezidentė Maia Sandu padarė programinį pareiškimą dėl būtinybės išvesti Rusijos karinį personalą iš Padniestrės. Galbūt ji pamiršo, kad tai yra vienintelis regionas Rytų Europoje, kur, įvedus taikos palaikymo kontingentą — 1992 metais, remiantis atitinkamu susitarimu, karo veiksmai buvo nutraukti ir neatsinaujino 28 metus.

Rusijos pajėgų operacinė grupė yra Padniestrėje. Viena iš pagrindinių jos užduočių yra saugoti didžiulį ir itin pavojingą senų šaudmenų arsenalą (virš 20 tūkstančių tonų) netoli Kolbasnos kaimo (1990-ųjų pradžioje sovietų kariuomenės šaudmenys čia buvo atvežti iš Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos). Arsenalo sunaikinti vietoje neįmanoma, taip pat problemiška jį išvežti — reikės apie 2500 vagonų, tačiau 57% šaudmenų nebegalima gabenti. Jei rusai išvyks, padėčiai Moldovoje grės sprogimų pavojus — tiesiogine prasme. Tikėkimės pragmatizmo.

Stepanakertas
© Sputnik / Валерий Мельников

Norėčiau pateikti taikdarių veiksmingumo Centrinės Azijos kryptimi pavyzdį. Leiskite jums priminti, kad Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas ir Kirgizija 1993 metais pasirašė sprendimą dėl kolektyvinių taikos palaikymo pajėgų, kurios tapo regioninio stabilumo pagrindu, sukūrimo. Tada jų sudėtyje buvo 201-asis Rusijos ginkluotųjų pajėgų motorizuotų šautuvų padalinys ir Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekistano daliniai. Tais pačiais metais taikdarių pastangomis pavyko užgesinti ginkluotą konfliktą Tadžikistane. Rusijos FSB pasienio tarnybos operatyvinė grupė liko respublikoje, o 2005 metais, 201-osios motorizuotos šaulių divizijos Tadžikistane pagrindu buvo sukurta 201-oji Rusijos karinė bazė, iš esmės taikos palaikymo bazė.

Rusijos Federacija, kaip nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, kartu su kitomis tarptautinės bendruomenės narėmis yra atsakinga už taiką visoje planetoje. Užkerta kelią ir pašalina tarpetninius ir tarpusavio konfliktus posovietinėje erdvėje ir ne NVS šalyse — kaip atskirų (autonominių) misijų, JT pajėgų ir CSTO kontingento nuo Jugoslavijos iki Angolos Rusijos taikdariai turi nemažą patirtį, ir neatsitiktinai pagal karinių stebėtojų skaičių Jungtinėse Tautose Rusijos federacija patenka į dešimtuką.

Nuo Jugoslavijos iki Angolos

Tokios misijos paprastai skirstomos į dvi rūšis — taikos palaikymas ir priverstinis taikos užtikrinimas. Priklausomai nuo situacijos konflikto zonoje, prioritetinių taikos palaikymo pajėgų užduočių ir veiksmų, operacijos statusas gali būti koreguojamas. Taigi 2008 metų rugpjūčio mėnesį taikos palaikymo operacija Gruzijos ir Osetijos konflikto zonoje virto operacija priversti Gruziją laikytis taikos (po to, kai Gruzija pradėjo karo veiksmus ir užpuolė Rusijos taikdarių postą).

Rusijos karinis personalas pradėjo įgyti sunkios tarptautinės patirties nuo 1992 metų JT taikos palaikymo operacijose Jugoslavijoje (1992–2003 m.), Kur Rusijos kontingentas siekė 1600 žmonių. Vėliau panašios užduotys buvo sprendžiamos Angoloje, Liberijoje, Mozambike, Dramblio Kaulo Krante, Ruandoje, Burundyje, Etiopijoje, Sudane, Čado Respublikoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR).

Kiekviena misija turi būdingų bruožų, kuriuos lemia konflikto sunkumas, karinės konfrontacijos pavojus saugumo zonoje, dalyvaujančių karių ir pajėgų skaičius, logistikos ir rotacijos ypatumai, vietos gyventojų mentalitetas ir gamtinės bei klimato sąlygos.

Kariai turi greitai prisitaikyti prie "nestabilios taikos" situacijos nepažįstamoje šalyje ir visą misijos laiką būti budrūs. Įprastas rotacijos ciklas yra kas šešis mėnesius, ir tai yra rimtas karinių taikdarių tvirtumo ir fizinės ištvermės išbandymas. Stebėtojų misijos yra beveik neginkluotos, o taikos palaikymo operacijos dažniausiai yra lengvai ginkluotos.

Rusijos taikdariai šiais metais tarnauja devyniose JT misijose: Vakarų Sacharoje (MINURSO), CAR (MINUSCA), Kongo Demokratinėje Respublikoje (MONUSCO), Kipre (UNFICYP), Sudane (UNISFA), Kosove (UNMIK), Pietų Sudane (UNMISS), Viduriniuosiuose Rytuose (UNTSO), Kolumbijoje (UNVMC). Didžiausia yra JT ir Afrikos Sąjungos taikos palaikymo operacija, dislokuota Sudane (virš 20 000 karių). Nepaisant egzotiškos geografijos, tai sunkus darbas, nuolat keliantis pavojų gyvybei. Kasmet planetoje nužudoma apie 100 taikdarių, o dažniausiai — tikslinių užpuolimų metu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kalnų Karabachas
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Lukašenka pareiškė apie nacizmo heroizaciją kaimyninėse šalyse

(atnaujinta 12:24 2020.11.24)
Baltarusijos prezidentas įsitikinęs, kad jokie nuopelnai tėvynei negali pateisinti nusikaltimų prieš žmoniją

VILNIUS, lapkričio 24 — Sputnik. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka teigė, kad bandymai heroizuoti nacizmą yra nepriimtini, ir jis gailisi, kad tai vyksta kai kuriose kaimyninėse šalyse.

Kaip teigiama Baltarusijos prezidento interneto svetainėje, šį pareiškimą prezidentas padarė antradienį Minske per įgaliojamųjų raštų įteikimo ceremoniją daugeliui užsienio valstybių ambasadorių.

"Mūsų valstybės nuolat palaiko absoliutų nepriimtinumą peržiūrint jo [Antrojo pasaulinio karo — Sputnik] rezultatus ir nacizmo heroizavimą", — sakė Lukašenka.

Jis pabrėžė, kad artimiausiu metu Baltarusijoje parlamentas svarstys įstatymo projektą dėl nacizmo heroizavimo šalyje nepriimtinumo.

"Taip vadinamąją heroizaciją šiandien nusideda daugelis šalių, ypač tų, kurios yra šalia mūsų", — pabrėžė Baltarusijos prezidentas.

Taip pat jis įsitikinęs, kad jokie nuopelnai tėvynei negali pateisinti nusikaltimų prieš žmoniją.

Tegai:
nacizmas, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Dar šia tema
Lietuvos elgesys gali turėti įtakos Minsko sprendimui dėl tranzito, pareiškė Makėjus
Dėl humanitarinių priežasčių į Lietuvą leista atvykti dar 35 Baltarusijos piliečiams
"Apsėstas velnio": Baltarusijos schizmatikai pasmerkė Lukašenką