Irena Degutienė, archyvinė nuotrauka

Ypatinga pensija "ypatingus nuopelnus"? Kuo išgarsėjo buvusi Lietuvos Seimo pirmininkė

(atnaujinta 16:00 2020.12.03)
Kadenciją baigusi Vyriausybė, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, priėmė konformistinį sprendimą skirti valstybinę pensiją buvusiai Seimo pirmininkei (2009–2012 metais) Irenai Degutienei. Kuo gi pagarsėjo ilgametė buvusi Seimo narė?

Per praėjusius Seimo rinkimus tarp partijos "Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai" (TS-LKD) pastebėta keistenybė. Konservatorių sąraše autorius nerado Irenos Degutienės pavardės. Tačiau prieš ketverius metus ji kartu su Landsbergiu Jaunesniuoju buvo partijos kandidatų sąrašo priekyje. Tiesa, finišo tiesiojoje vidiniame partijos reitinge buvo tik ketvirta. Tačiau galiausiai konservatoriai ją pasiuntė į atsakingą vicepirmininko postą nuo opozicijos valdant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS).

Senąją gvardiją — į pensiją

Po šiltos Seimo pirmininko pavaduotojos kėdės atsėdėjusi dar vieną parlamentinių įgaliojimų kadenciją (2016–2020), ilgametė VIP konservatorė Irena Degutienė buvo... išsiųsta į pensiją. Bet ji dar ne tokia sena: 71 metai yra gražiausias politiko amžius. Pavyzdžiui, 78 metų Džo Baidenas netrukus gali tapti didžiųjų JAV prezidentu.

Taigi, kas nutiko, kad konservatoriai atsisakė tokios patyrusios politikės? Tai paprasta. Jaunosios atžalos, vadovaujamos vainikuoto anūko Gabrieliaus Landsbergio, nustūmė į užkampį senąją gvardiją, kuri anksčiau taip pat bandė patraukti nemirtingąjį Vytautą Landsbergį nuo didžiosios politikos.

Prisiminkime, kad tai įvyko 2000-ųjų pradžioje. Konservatorių partijos garbės pirmininkas, "pirmasis faktinis nepriklausomos Lietuvos vadovas" Vytautas Landsbergis buvo išsiųstas į garbės tremtį pirmosiose naujai į Europos Parlamentą iš Lietuvos atvykusių Europos parlamentarų gretose. O prie partijos vairo stojo ambicingas Andrius Kubilius. Jo komandoje tada buvo jauni ir energingi to meto politikai, tokie kaip Rasa Juknevičienė, Irena Degutienė, Audronius Ažubalis, Ingrida Šimonytė ir kiti. Tada visi jie tapo ministrais pirmojoje Kubiliaus vyriausybėje 1999–2000 metais, kai atsistatydino ministras pirmininkas Rolandas Paksas, o vėliau — 2008–2012 metų vyriausybėje.

Partijos auksas

Būtent Kubiliaus vyriausybės ministrai išgarsėjo didžiausiais sukčiavimais Lietuvos ekonomikoje. Visų pirma, 1999 metais didžiausia regione Mažeikių naftos perdirbimo gamykla buvo pusvelčiui atiduota "American Williams International". Būtent dėl ​​šio neskaidraus susitarimo premjero postą paliko "kylanti konservatorių žvaigždė" Rolandas Paksas, kuriam konservatoriai vis tiek neatleido tos išdavystės.

O "antrojo atėjimo" į Ministrų kabinetą metu Kubiliaus vyriausybė jau buvo įvykdžiusi keletą šimtmečio aferų. Iš pradžių buvo apkarpytas padirbto projekto biudžetas, skirtas naujos Visagino AE statybai vietoje uždarytos Ignalinos. Ant Pietų Korėjos platformos padėtas SGD terminalo "Independence" pagrindas. O vėliau po peiliu buvo pakištas vienas didžiausių tuo metu komercinių bankų Lietuvoje — "Snoras". Tokiu būdu, matyt, jie ženkliai papildė konservatorių "skrynias partijos auksu".

Ir visose šimtmečio aferose mirgėjo Irenos Degutienės vardas. Iš pradžių kaip darbo ir socialinės apsaugos ministrės (1996–2000), vėliau — Seimo pirmininkės 2009–2012 metais. Būtent vadovaujant Degutienei Seimas užfiksavo savotišką "Snoro" bankroto įstatymų peržiūros greičio rekordą. Vos per kelias valandas Finansų ministerijos, kuriai vadovavo dabartinė Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, paruošti įstatymai buvo apsvarstyti ir priimti per tris svarstymus. Jie nenuilstamai dirbo net naktimis. Konservatoriai labai mėgsta "naktines reformas".

Tylenė rekordininkė

Būtent tada Irena Degutienė išgarsėjo visoje šalyje. Jos sūnus verslininkas, neaišku kokio verslininkiško instinkto paskatintas, likus vos kelioms valandoms iki bankroto paskelbimo sugebėjo iš "Snoro" banko atsiimti savo įmonės pinigus. O Degutienės vyrui tą pačią akimirką pavyko sutvarkyti Santariškių klinikų, kuriose jis dirbo vieno filialo vadovu, pinigus. Prasidėjęs skandalas galėjo pasiųsti į teisiamųjų suolą Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kuri, kaip spėjama, galėjo pasidalinti slapta informacija apie artėjantį "Snoro" bankrotą.

Valdantiesiems konservatoriams šiaip ne taip pavyko nutildyti skandalą. O Generalinėje prokuratūroje, kur atitinkamą prašymą pateikė partijos "Tvarka ir teisingumas" deputatas Petras Gražulis, byla, matyt, buvo "užraukta". Pats Gražulis iki šiol žagsi nuo prisiminimų apie tą politinės karjeros momentą. O dabar Lietuvos generalinė prokuratūra prašo jau dabartinio Seimo panaikinti Seimo nario Gražulio teisinę neliečiamybę.

Tai buvo konservatorių triukas atimti deputato Gražulio, kuris įtariamas prekyba poveikiu, imunitetą. Įdomu, ar jie atims iš jo neliečiamybę, ar ne?

Savų didvyrių nepalieka

Bet grįžkime prie Irenos Degutienės ir senosios konservatorių gvardijos. Į garbės tremtį Europos Parlamente konservatorių jaunimas išsiuntė buvusį ministrą pirmininką Andrių Kubilių ir buvusią gynybos ministrę (2008–2012 m.) Rasą Juknevičienę. Atokiau nuo vidaus piniginių reikalų. O buvusiai Seimo pirmininkei Irenai Degutienei senatvės pensijai buvo paskirta kukli 232 eurų valstybinė pensija. Matyt, už tylą dėl tų "ypatingų nuopelnų" papildant "partijos aukso" atsargas.

Pažymėtina, kad buvęs Seimo pirmininkas (2016–2020 m.) Viktoras Pranckietis taip pat prašė skirti Degutenei skirti valstybinę pensiją. Seimo narys Pranckietis — jau ne "valstietis", o valdantysis liberalas. Iš tiesų politikoje nėra žodžio "išduoti", yra žodis "numatyti". Žiūrėk, galbūt kada nors konservatoriai prisimins, kaip Pranckietis didvyriškai kišo pagalius į ratus tų, kurie jį delegavo į Seimo pirmininko postą. Gal ir jam senatvėje atskils valstybinė pensija.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
valstybinė pensija, Irena Degutienė
LGBT vėliavos, archyvinė nuotrauka

Latvija irgi prieš. Baltijos valstybių maištas prieš LGBT

(atnaujinta 19:14 2021.01.26)
Latvijoje paaštrėjo diskusija, susijusi su seksualinių mažumų teisėmis. Tai jau tampa tendencija Baltijos regione

Jungtinių Valstijų parlamente yra planai uždrausti jame sakyti "jis" ir "ji", "moteris" ir "vyras", taip pat vartoti terminus, apibrėžiančius giminystės ryšius (tėvas, motina ir taip toliau). Tai yra bendros "kovos su nelygybe" Vakaruose išraiška. Tačiau pažymėtina, kad ji vis dažniau peržengia sveiko proto ribas. 

Kai atsiranda pasiūlymai kortose atsisakyti "damos" ir "karaliaus" kaip dominavimo stereotipo, kažkas negerai tokiose visuomenėse. Ir visa tai primena kryptingą kairįjį radikalizmą TSRS pradžioje, kuris siekė padaryti iš konservatyvios visuomenės beprincipę lengvai valdomą masę ir kuris vis dažniau siejamas su Demokratų partija Amerikoje. Europa irgi stengiasi būti maksimaliai tolerantiška.

Šiame kontekste atrodytų, kad ištikimiausi JAV sąjungininkai — Baltijos valstybės ir Lenkija — turėtų būti tarp aktyviausių tokios totalaus seksualinio reliatyvumo politikos šalininkų. Tačiau šiandien galima konstatuoti, kad situacija yra kardinaliai priešinga, ir klostosi labai įdomiai. Pavyzdžiui, Lenkijoje Andžejus Duda palygino LGBT ideologiją su neobolševizmu, bet, nepaisant ES kritikos, laimėjo prezidento rinkimus. 

Dar įdomiau viskas Estijoje. Ten po paskutinių parlamento rinkimų susiformavo visai "neteisinga" valdančioji koalicija. Jos dalimi tapo radikaliai konservatyvi EKRE partija, kurios lyderiai ne tik leido sau suabejoti prezidento rinkimų sąžiningumu Amerikoje, bet ir yra dideli LGBT kritikai. 

Ir štai šita koalicija sugalvojo, jog reikia surengti referendumą, kuriame šalies gyventojai turėtų (ne)pritarti įstatyminei nuostatai, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Tokiai idėjai aršiai pasipriešino opozicija ir Estijos prezidentė, kuri net pasiūlė susieti referendumo rezultatus su pasitikėjimu parlamentu.

Kitaip tariant, valdančiosios daugumos politika bendrai ir jos pozicija LGBT klausimu konkrečiai tapo didelės politinės priešpriešos Estijoje priežastimi. Ir kai situacija paaštrėjo iki maksimumo — pirmiausiai dėl referendumo, staiga pagrindinė valdančiųjų ("Centro") partija buvo apkaltinta korupcija, ir jos premjeras (o kartu ir visa vyriausybė) atsistatydino. Galiausiai parlamentas nusprendė referendumo nerengti.

Galbūt visa tai tiesiog sutapimas, ir Lenkijos bei Estijos kraštutinės dešinės įtakos precedentai apskritai neverti dėmesio, nes tai reta išimtis Europos politikoje. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijoje irgi kilo rimta diskusija dėl Konstitucijos keitimo, susijusio su šeimos institutu.

Pažymėtina, kad pagrindiniame šios šalies įstatyme jau nurodyta, jog "valstybė remia santuoką — vyro ir moters sąjungą, šeimą". Tačiau neseniai Latvijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad moters, kuri pagimdė vaiką, partnerė turėjo teisę į "tėvystės" atostogas ir atitinkamas išmokas. Todėl dabar įvairūs pilietinės visuomenės atstovai siūlo papildyti Konstituciją nuostata, kad šeima paremta santuoka — tai yra, vyro ir moters sąjunga.

Ir prasidėjo. Latvijos premjeras iš karto pareiškė: "Jeigu pateiktos Seimui pataisos bus priimtos, tai bus grįžimas į praeitį. Šitos pataisos neleistinai skaldo mūsų visuomenę". Trumpai sakant, viskas kaip Estijoje, ir įdomu, kuo viskas baigsis. Tačiau svarbesnis yra kitas dalykas.

Jeigu Lenkija — atsitiktinumas, o Estija — sutapimas, tai Latvija — tendencija, kuri rodo, kad, nepaisant didžiulio "progresyvios daugumos" spaudimo, Baltijos regiono visuomenės priešinasi agresyviai LGBTizacijai. Tiksliau — bando priešintis, nes į beveidį lytinį nihilizmą orientuota "sistema", kaip Estijoje ir Latvijoje, daro viską, kad tradicinių vertybių šalininkai susitaikytų su nauju "normalumu" be jokių ginčų.

O kas vyksta Lietuvoje? Jos Konstitucijoje pasakyta, kad "santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu", ir iki paskutinių parlamento rinkimų šalyje iš esmės vyravo pozicija, kad jos katalikiška visuomenė dar nepasiruošusi maksimalių LGBT teisių įtvirtinimui. Tačiau liberalų ir ypač "Laisvės partijos" sėkmė juose vėl aktualizavo šį klausimą.

Tiesa, kol kas, kaip sakoma, "ne tas laikas" — kai vyksta kova su koronavirusu, lytinė lygybė ne prioritetas. Tačiau, kaip, komentuodamas tos pačios lyties asmenų santykių teisinio sureguliavimo perspektyvas, pažymėjo "Laisvės partijos" frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius: "Aš manyčiau, kad pateikimas vienareikšmiškai turi įvykti pavasario sesijoje, o toliau žiūrėsime nuo procesų".

Anot jo: "Iš didžiųjų koalicijos partnerių yra duoti tam tikri neformalūs pažadai apie konkretų balsų skaičių, kurį jie gali surinkti. Mes, matydami ir vertindami galimybes, suprantame, kad šiam įstatymų projektui reikės ieškoti paramos ir tarp opozicinių frakcijų. Tai tikrai to imsimės ir inicijuosime, bet koalicijos partneriai turės išpildyti savo įsipareigojimą prisidėti prie to sprendimo ta apimtimi, kuria jie manys, kad gali padaryti".

Kitaip tariant, Lietuvos, atrodo, dar tik laukia Estijos ir Latvijos situacija, ir kokie bus priimti sprendimai, kol kas neaišku. Belieka tikėtis, kad Baltijos šalių visuomenių pozicija vis dėlto neleis išnykti tradicinės šeimos ir santuokos sampratoms — ir ne todėl, kad taip daro "necivilizuota" Rusija, o vardan savo vaikų ateities.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Latvija, LGBT, Baltijos šalys
Dar šia tema
Šveicarijos parlamentas įteisino vienalytes santuokas
Kodėl tik LGBT žmonės padės Baidenui sušaukti vadovų susitikimą "Už demokratiją"
Tapinas dėl Gražulio pareiškimų kreipėsi į teismą
Uspaskichas mėgino pasiteisinti dėl LGBT įžeidinėjimo
Lietuvos kariškis

Nieko nežinome, bet mokysime. Kodėl Lietuvos kariai vyksta į Ukrainą

(atnaujinta 14:29 2021.01.26)
NATO specialistų rengiama Ukrainos kariuomenės sistema labiau primena tinklinę rinkodarą: perkamas ir parduodamas "produktas" ar "paslauga", tuo tarpu niekas negarantuoja aukšto kovinio pasirengimo ir pergalės mūšio lauke

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Lietuvos karo instruktorių mokymo rezultatai nėra akivaizdūs, tačiau sausio 23 dieną penktoji specialistų grupė, suformuota iš krašto apsaugos pajėgų savanorių, Mokymo ir doktrinų valdybos štabo, Oro pajėgų bazės ir inžinierių bataliono buvo išsiųsti į Ukrainą. Misijai vadovauja majoras Rytis Raudonis.

Neva Lietuvos krašto apsaugos ministerija priartina Ukrainos kariuomenę prie Vakarų NATO standartų ir padeda reformuoti karinį švietimą. Be to, Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų rengimą Baltijos gynybos koledže.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos perėjo prie NATO karinių laipsnių sistemos 2021 metų sausio mėnesį. Aljansas įtraukė Ukrainą į vadinamąją Išplėstinių galimybių programą 2020 metų birželio mėnesį, o tai padidino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų galimybes naudotis aljanso programomis ir karinėmis pratybomis. Ukrainos gynybos ministerija užsibrėžė tikslą pasiekti Ukrainos kariuomenės suderinamumą su NATO reikalavimais, karinis personalas pradėjo mokytis anglų kalbos. Ir vis dėlto didelis klausimas yra tai, kas ką turėtų mokyti karo mokslo.

Pasauliniame karinės galios reitinge "Global Fire Power 2021" Ukraina su savo "pasenusiais" standartais užima 25, o Lietuva — tik 85 vietą, toks atotrūkis nėra palankus "mokytojams". Kijevas gynybai per metus išleis 9,6 mlrd. USD, o Vilnius — 880 mln. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose — 255 tūkstančiai "durtuvų", o Lietuvos kariuomenėje — tik 18 500 karių.

Ukraina turi kovinių lėktuvų ir tankų, kurių Lietuva neturi. Ir jei pagal nutylėjimą svarbiau ne konkretūs (kiekybiniai) rodikliai, o kai kurie (abstraktūs) NATO standartai, tai per pastaruosius du dešimtmečius aljanso karinių operacijų Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir kituose planetos taškuose jų vertė nebuvo įrodyta.

Beje, trys Lietuvos specialistai komandiruoti į Iraką, o planuojamas Lietuvos dalyvavimas 2021 metų tarptautinėse aljanso operacijose Afganistane, Irake, Bahreine, CAR, Malyje, Kosove atrodo kuklus — 170 karių. Panašias NATO užduotis atlieka tik apie 20 tūkstančių karo specialistų iš įvairių šalių, įskaitant Lietuvą ir Ukrainą.

Nerimą kelianti tendencija

Ukrainos militaristinio portalo duomenimis, krinta vis daugiau bepiločių orlaivių, o JAV perduotos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms transporto priemonės žlunga. "Raven" bepiločiai orlaiviai, aptinkami nepripažintų DLR ir LLR teritorijoje, labiausiai kenčia nuo neparuoštų Ukrainos karių. Per penkerius metus Ukraina sugebėjo išvesti iš rikiuotės 50 procentų karinių mašinų "Humvee", gautų iš JAV, panaudotų, tačiau visiškai darbingų. Gedimus, nekokybišką remontą ir šarvuotų automobilių nuostolius vėlgi lemia žema kariuomenės specialistų kvalifikacija.

Ukrainos dalinių mokymas pagal aljanso standartus visų pirma reikalauja ne laisvos anglų kalbos, o perginklavimo ir papildomos įrangos. Priešingu atveju, naudingiausios naujos žinios ir įgūdžiai negali būti pritaikyti praktiškai, įgyvendinami kovinėje situacijoje. Tam tikri ginklų tipai, kurie į Ukrainą atkeliauja iš Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių — "Javelin" granatsvaidžiai, "Barrett" didelio kalibro snaiperių šautuvai (12,7 mm), anksčiau minėti "Humvee" ir "Raven" — nieko nekeičia, o lietuvių instruktorių pastangos eina perniek.

Galbūt perkvalifikavimo tikslas yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lojalumas Vakarų kuratoriams, o tai yra daug svarbiau nei kovinis efektyvumas. Aljansas greičiau pateks į Ukrainos teritoriją, nei Ukraina prisitaikys prie NATO standartų. Atsižvelgiant į tai, garsūs Kijevo pareiškimai apie visateisę narystę 2030 metais atrodo kaip senovės Užgavėnių tradicijų (porų dainų mainais į maistą ir pinigus) plėtra.

Lengviausia ir pigiausia pakeisti ideologiją, pečių diržus ir karines gretas. Šimtų tūkstančių karių perginklavimas ir atitinkamas perkvalifikavimas yra nepaprastai sudėtingas, brangus ir ilgas procesas. Pavyzdžiui, Lenkija, daugiau nei 20 metų būdama aljanse, nesugebėjo visiškai atsikratyti sovietinės karinės technikos. "Lenkijos karinis jūrų laivynas grimzta į dugną" — tai lenkų laikraščio antraštė.

"Technologinio nepilnavertiškumo" problema visiškai tinka ir Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms (kur jie rengia mokytojus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms). Karinės-politinės Vilniaus ambicijos, noras tapti pagrindiniu NATO centru Baltijos regione ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų "mokytoju" akivaizdžiai neatitinka kariuomenės ir pajėgų potencialo.

Rūsti realybė

Lietuvos karinės išlaidos kasmet sudaro daugiau nei 2 % BVP, o šalis ketina jas padidinti iki 2,5 %. Vilnius bando neatsilikti nuo savo vyresnių partnerių, bandydamas patekti į dešimtuką aljanso lyderių pagal gynybos išlaidas. Ginkluotosios respublikos pajėgos yra Šiaurės Atlanto aljanso struktūros dalis, tačiau kariuomenė ir laivynas neturi modernios karinės technikos. Lietuva išlieka "poligono respublika", galimu agresijos tramplinu "ne tokios kaip visi kiti" Rusijos Federacijos atžvilgiu ir eksperimentine platforma, skirta vietos gyventojams "zombinti" neegzistuojančiomis grėsmėmis.

Nuolatinis ir praktiškai neapibrėžtas užsienio karių buvimas Lietuvos teritorijoje tęsiasi nuo 2017 metų. Daugiausia aljanso karinių objektų regione yra Lietuvos žemėje. Nė vienas kaimynas negrasino Baltijos šalims nei prieš, nei po NATO tarptautinių batalionų pasirodymo, tačiau jų buvimas yra netiesioginis išskirtinio nacionalinių ginkluotųjų pajėgų silpnumo ir valstybės priklausomybės nuo sąjungininkų karo ir taikos klausimais įrodymas.

Vykstant nesibaigiančioms "rotacijoms" Lietuvos pasienio regionuose (su Baltarusija), amerikiečių tankai "Abrams" ir prancūziški "Leclerc" tankai jaučiasi kaip namuose. Tuo tarpu nacionalinė kariuomenė neturi nė vieno "nuosavo" tanko, o patikimiausi šarvuočiai (BTR-60, BRDM-2) ir kariniai transportiniai sraigtasparniai (Mi-8) yra sovietinių laikų palikimas. Amerikos "Juodieji vanagai" žada atvykti tik 2024 metais. JAV įsigytos lengvosios taktinės JLTV transporto priemonės neturi gynybinių ar smūginių savybių, galinčių iš esmės paveikti Lietuvos kariuomenės kovinius pajėgumus.

Respublikos karinės jūrų pajėgos buvo suformuotos įsigijus nebenaudojamus britų minų ieškiklius (4 vnt.) ir patrulinius laivus (4 vnt.), kuriuose nėra raketinių ginklų, o jų buvimas XXI amžiuje tiesiog nedaro garbės NATO.

Iš aukštųjų technologijų produktų Vilnius leido sau tik Norvegijos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą NASAMS už 110 milijonų eurų. Tai bus prioritetinė priedanga užsienio karinėms bazėms. Atkreipkite dėmesį, kad NASAMS yra ribotų galimybių kompleksas, kurio taikinio sunaikinimo diapazonas yra iki 60 km.

Lietuva į Šiaurės Atlanto aljansą įstojo 2004 metais, dar gerokai prieš Krymo grąžinimą Rusijai, ir iškart po to prasidėjo respublikos suvereniteto militarizavimas ir naikinimas. Pagal 2006 metų susitarimą su Danija, vienintelė tuometinė lietuvių brigada "Geležinis vilkas" tapo Danijos divizijos dalimi (ji buvo pavaldi užsienio vadovybei). Po poros metų brigada buvo perkelta į vokiečių diviziją, o daniškoji buvo sustiprinta naujos lietuviškos brigados "Žemaitija".

Jensas Stoltenbergas
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Akivaizdu, kad silpnai ginkluota ir nuo užsienio vadovybės sprendimų priklausoma kariuomenė gali būti vadinama nacionaline tik sąlygiškai ir negarantuoja Lietuvos žmonių saugumo. Vašingtono ir Briuselio sprendimų įkaitų statusas nieko gero nežada.

Amerikos Europos nuraminimo iniciatyva turi daug milijardų dolerių biudžetą, ir vis dėlto strateginį Baltijos šalių saugumą lemia ne NATO karių skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o geri kaimyniniai santykiai su taiką mylinčia Rusija.

Rusijos Federacijos karinė doktrina skelbia teisę naudoti branduolinius ginklus agresijos prieš Rusiją atveju naudojant net įprastus ginklus, kai kyla grėsmė pačiam valstybės egzistavimui. Vilnius turėtų į tai atsižvelgti didindamas karinį biudžetą ar stumdamas Ukrainą į NATO.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariai, Ukraina, NATO
Koronavirusas

Čaplinskas COVID-19 pacientams patarė mažinti cholesterolio kiekį

Profesoriaus teigimu, koronavirusams reikalingas cholesterolis, nes be jo jie negali prasmukti pro ląstelės apsauginį barjerą ir įsiskverbti į ląsteles

VILNIUS, sausio 27 — Sputnik. Buvęs Užkrečiamųjų ligų ir AIDS prevencijos centro (ULAC) vadovas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Saulius Čaplinskas COVID-19 sergantiems žmonėms patarė vartoti cholesterolio kiekį mažinančius vaistus. Apie tai jis parašė savo Facebook paskyroje.

Žmonės su kaukėmis, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Павел Лисицын

Profesorius papasakojo, jog naujas tyrimas rodo, kad koronavirusams įsiskverbti į ląstelę reikalingas cholesterolis. Cholesterolis daugiausia žinomas dėl to, kad užkemša arterijas.

"Tyrėjai nustatė, kad įsiskverbimui į ląsteles, koronavirusams reikalingas cholesterolis be kurio jie negali prasmukti pro ląstelės apsauginį barjerą. Cholesterolis yra sudėtinė ląstelių ir kai kurių virusų, tokių kaip SARS-CoV-2, apvalkalo (membranos) dalis", — parašė Čaplinskas.

Anot profesoriaus, duomenys rodo, kad geresni COVID-19 pacientų sveikatos rezultatai pasiekiami kai jie vartoja cholesterolio kiekį mažinančius vaistus — statinus, nes šie vaistai, pašalindami cholesterolį, neleidžia SARS-CoV-2 patekti į ląsteles.    

Tegai:
Saulius Čaplinskas, COVID-19, koronavirusas
Temos:
Saugokime save ir kitus: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje