Žozepas Borelis

Kova tapatybę Europoje kieno pusėje Lietuva?

(atnaujinta 12:22 2020.12.20)
ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis padarė keletą rimtų pareiškimų apie nacionalinį interesą ir tapatybę Europoje. Ar Lietuva supranta, kas vyksta?

Borelio teigimu: "Turime atmesti siauras nacionalinio intereso sampratas ir nustoti naudoti etnines ar religines tapatybеs skaidymui, o ne vienijimui". Kartu jis pažymėjo: "Tapatybė gali žudyti. Kiekvienas iš mūsų turi tapatybę. Galbūt, keletą tapatybių tuo pačiu metu. Mes turime baigti tapatybių kovą, mes turime toliau kovoti už žmogaus teises ir fundamentalias laisves kaip Europos Sąjungos ramsčius". Kaip tai vertinti?

Eurofederalistai grįžta?

Pirmiausia, reikia atsižvelgti į Borelio kalbos kontekstą — ji buvo pasakyta, komentuojant tragiškus įvykius Bosnijoje praėjusio amžiaus pabaigoje. Tada etninė ir religinė priešprieša baigėsi žiauria prievarta, nes buvo peržengtos pozityvaus nacionalizmo ribos.

Tačiau sunku atsikratyti jausmo, kad vadinamasis ES užsienio reikalų ministras bendrai universalią europietišką tapatybę iškelia aukščiau tradicinės nacionalinės ir religinės. Kitaip tariant, Europos Sąjungoje turi gyventi "europiečiai", o ne ispanai, italai ar austrai (panašiai kaip sovietinio žmogaus ar pasaulio piliečio koncepcijos atveju).

Galbūt minėto jausmo nebūtų, ir aptariami aukšto rango ES pareigūno pareiškimai liktų nepastebėti, jeigu ne Lenkijos ir Vengrijos, kurios užblokavo sąjunginį biudžetą, protestuodamos prieš savo suvereniteto ribojimą, istorija. Taip, galiausiai pastaruoju atveju pavyko susitarti, bet bendra europinio federalizmo ir nacionalizmo priešpriešos problema niekur nedingo.

Pavyzdžiui, daug Lenkijos miestelių pasiskelbė "zona, laisva nuo LGBT ideologijos", ką Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pakomentavo taip: "Aš noriu pasakyti labai aiškiai: zonos, laisvos nuo LGBT — tai zonos, laisvos nuo žmogiškumo. Joms ne vieta mūsų sąjungoje". Štai tokia vertybių "vienybė" tariamai vieningoje Europoje.

Kitaip sakant, jos gelmėse toliau verda europinių globalistų ir neriboto suvereniteto šalininkų kova. Kai prasidėjo koronavirusas, susidarė įspūdis, kad pirmieji gali ilgam pamiršti savo planus, nes ES kaip efektyvi institucija atrodė beviltiškai, ir į pirmą planą grįžo nacionalinės valstybės. Dabar aiškėja, kad federalistinė idėja gyva, ir jos oponentai jau priversti gintis.

Ką Lietuva?

Buvęs Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs: "Neturėtume pereiti į unitarinės valstybės modelį, deleguojant vis daugiau kompetencijų ES institucijoms". Dabartinių valdančiųjų pozicija kitokia.
Vyriausybės programoje teigiama: "Orientacija į Europos Sąjungos branduolį.

Išskirtinį dėmesį turime skirti Europos Sąjungos centro sostinėms — Berlynui ir Paryžiui. <...> Po "Brexit" Europos šerdies valstybių reikšmė dar labiau išaugo. Europos Sąjungos efektyvumas priklauso nuo šerdies gebėjimo rasti kompromisą tarp Šiaurės ir Pietų, taip pat kitų besiformuojančių polių.

Kompromiso nerandant arba stringant jo paieškoms, ilgainiui į politinę darbotvarkę gali grįžti "skirtingų greičių" Europos Sąjungos modelis. Lietuvos strateginis geopolitinis interesas buvo ir bus likti Europos Sąjungą kuriančių valstybių branduolyje".

Tokiu būdu, anksčiau buvome santūrūs euroskeptikai, o dabar būsime aktyvūs euroentuziastai. Šiaip, logiška, nes visuomenės lygyje Lietuva yra viena iš proeuropietiškiausių valstybių. Tačiau ar lietuviai iki galo supranta tai, ką remia? Ar neatsitiks taip, kad jų tautiškumas išliko Sovietų Sąjungoje, bet "ištirps" ES?

Kaip teisingai pasakė tas pats Skvernelis: "Turime labai gerai jausti ES pulsą ir geriau jį perteikti mūsų visuomenei". Lenkai su vengrais jau suprato, link ko viskas juda, ir vertina integracinę tendenciją kaip rimtą grėsmę savo valstybingumui. Tuo tarpu Lietuva, atrodo, arba mano, kad sugebės išsaugoti savo tapatybę centralizuotoje Europoje, arba (kas labiau tikėtina) elito lygmenyje pasiruošusi "parduoti" ją už dosnią finansinę pagalbą, o visuomenė tiksliai nesuvokia, kas jos laukia. Kai suvoks, gali būti per vėlu kažką pakeisti...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Europa
Dar šia tema
Tarp Europos ir Amerikos — kokios užsienio politikos sieks nauja Lietuvos valdžia?
Kodėl Britanijos žvalgyba iš Navalno daro Rasputiną
Dainininkas Filipas Kirkorovas

"Neįleidžiamoji" kultūra. Lietuva suskirstė artistus į teisingus ir nelabai

(atnaujinta 11:46 2021.01.21)
Dviejų Lietuvos Seimo parlamentinių komitetų nariai pasisakė tik už draudimą įvažiuoti į šalį artistams, palaikantiems "priešiškus režimus", o URM operatyviai sureagavo ir penkeriems metams nuleido sienos užkardą prieš Filipą Kirkorovą

Kiekviename kampe šaukdama apie žodžio laisvę, Lietuvos valdžia užčiaupia burnas tiems, kas nesutinka su jų požiūriu į vykstančius procesus vienoje ar kitoje planetos dalyje. Viskas yra naujosios Amerikos galios doktrinos rėmuose, kuri užčiaupė burną net prezidentui Donaldui Trampui.

Tiesa, Lietuvoje šie metodai buvo naudojami jau seniai. Lietuvos pseudopatriotai yra Rusijos atlikėjų persekiojimo pradininkai. Vienu metu įvažiavimas į šalį jau buvo uždraustas Aleksandrovo dainų ir šokių ansambliui, Tureckio chorui, dainininkams Grigorijui Lepsui ir Olegui Gazmanovui. Taigi Lietuvos gyventojų labai nenustebino Filipo Kirkorovo įtraukimas į "asmenų, kuriems uždrausta įvažiuoti į Lietuvą", sąrašą .

Daugelis tik gūžtelėjo pečiais ir pasukiojo pirštu ties smilkiniu. Šią naujieną pakomentavo oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova:

"Absurdui ir iš tikrųjų vien tokiems kaltinimams kvailumui papildomų komentarų nereikia. Apskritai pažymime, kad represinis požiūris į artistus tapo tikru jaunų Europos demokratinių šalių požymis".

Lietuvos "draudėjų" pateikti argumentai atspindi rusofobijos gilumą ne tik Baltijos šalyse, bet ir pasaulyje. Jie sako, kad Rusijos menininkai yra "minkštoji galia", neleidžianti Lietuvos žmonėms pamiršti draugystės ir geros kaimynystės laikų vieningoje TSRS tautų šeimoje.

Filipas Kirkorovas
© Sputnik / Владимир Трефилов

"Pagrindinis mūsų didžiųjų kaimynų uždavinys yra išlaikyti mus šioje kultūrinėje ir informacinėje erdvėje, sukelti nostalgiškus jausmus", — su kartėliu sako Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

Tiesa, tokių nostalgiškų žmonių Lietuvoje yra daug. Bilietai Rusijos atlikėjų koncertai didžiuliuose sporto ir koncertų kompleksuose visada būna išparduoti. Matyt, tai gąsdina Lietuvos valdžią, kuri per 30 nepriklausomybės metų nesugebėjo Lietuvos gyventojų supykdyti su rusais. O fantazijos, kad Rusija vėl "okupuos" Lietuvą, sukasi tik karščiuojančiose Lietuvos politinio elito smegenyse, kurių didžioji dalis yra buvę sovietų nomenklatūros nariai. Pakanka kelių pavyzdžių iš naujausios istorijos. Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaite dėstė Aukštojoje partinėje mokykloje, buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius buvo vienas iš Lietuvos komjaunimo vadovų. O visa konservatorių viršūnė, vadovaujama Vytauto Landsbergio, sovietmečiu gyveno sočiai ir laimingai. Žmonės viską prisimena.

O šiandien jaunieji Landsbergio — Grybauskaitės darbų tęsėjai pralenkia savo mokytojus. Jie ketina įtraukti į sąrašą tų, kuriems neleidžiama patekti į šalį tuos menininkus, kurie "viešai ar savo kūryba išreiškia paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės, pažeidžiančios tarptautinę teisę, užsienio politikai arba abejoja Lietuvos konstitucinėmis vertybėmis, teritoriniu Lietuvos sąjungininkų vientisumu."

O Vytauto Landsbergio pasekėjų jauniklių priešakyje yra didžiojo anūkas Gabrielius. Senelis jam patikėjo vadovauti Lietuvos užsienio politikos frontui. Įdomu, kokiu fronderizmu pagarsės puikios šeimos palikuonis užsienio reikalų ministro kėdėje.

Pavyzdžiui, buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaite įėjo į istoriją, pirmoji Rusiją pavadinusi "teroristine valstybe". 2014 metų vasario mėnesį, kilus Maidano isterijai aplink Ukrainą, ji atvirai grubiai elgėsi su Rusijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Aleksandru Udalcovu. Kaip tada rašė laikraštis "Lietuvos rytas" (2014 metų vasario 5 dieną), skiriamųjų raštų priėmimo metu, Grybauskaitė pradėjo pokalbį su Udalcovu klausimu: "Ar jūs dar neužspringote lietuvišku pienu?" O vėliau pokalbio metu ji paklausė diplomato: "Tai kada gi jūs pagaliau mus uždusinsite "Gazpromo" dujomis?"

Naujasis Rusijos Federacijos ambasadorius Aleksejus Isakovas į Lietuvą atvyko 2020 metų gruodžio 13 dieną. Bet iki šiol jis nebuvo kviečiamas į rūmus Daukanto aikštėje skiriamiesiems raštams įteikti.

Ar prezidentas Gitanas Nausėda jį priims, ar eis savo pirmtakės pėdomis? Bet net jei prezidento rūmuose bus laikomasi diplomatinės etikos normų, tai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, su kuria ambasadorius turės glaudžiai bendrauti per visą kadencijos laiką, Aleksejus Viktorovičius gali tikėtis bet kokių netikėtumų. Nereikėtų stebėtis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
draudimas atvykti, Užsienio reikalų ministerija, Filipas Kirkorovas
LGBT, archyvinė nuotrauka

Į Seimą ateina vienalyčių partnerysčių projektas tai reiškia ir kas kaltas?

(atnaujinta 15:59 2021.01.20)
Laisvės partijos atstovas pranešė, kad ruošiamas partnerystės įstatymo projektas, naujoves ketinama svarstyti jau pavasario sesijoje

Tik pasibaigus rudeninei Seimo sesijai, jau ruošiamasi 2021-ųjų pavasario sesijai. Ir iš valdančiosios koalicijos pusės, vienu šio ruošimosi ženklų tapo "Laisvės partijos" deputato, "vienaragio" Tomo Vytauto Raskevičiaus pareiškimas apie jau kuriamą įstatymo projektą, skirtą vienalytėms partnerystėms įteisinti.

Štai kaip skambėjo paties Raskevičiaus žodžiai, paskelbti socialiniame tinkle "Facebook" ne bet kada, o sausio 13 d., t. y. per kultine tapusios (ir tiek daugybe klaustukų, tiek griežtos cenzūros tinklu apipintos...) 1991-ųjų sausio 13-osios tragedijos 30-ąsias metines:

Член Сейма Томас Витаутас Раскявичюс анонсирует Закон о партнерстве
Tomas Vytautas Raskevičius pranešė apie Partnerystės įstatymo projektą

Kaip žinia, Lietuvos jurisdikcijoje partnerystės institutas jau egzistuoja nuo 2001 m., tik bėda (šių veikėjų požiūriu) yra ta, kad pastarajame galimybė įregistruoti partnerystę numatyta tik vyrui su moterimi. Vadinamosioms vienalytėms poroms šitoks variantas nenumatomas. O kadangi esame, atseit, "vakarietiška" šalis — tai šitaip gi būti neturėtų!

Kreipsis į koalicijos partnerius

Bent taip mano Raskevičius su savo partiečiais. Tiesa, dėl koalicijos partnerių, į kuriuos, anot Raskevičiaus, pirmiausia ir bus kreipiamasi, situacija kiek įdomesnė: juk TS-LKD save pateikia kaip "krikščionišką", "konservatyvią" partiją. Ir iš tiesų, katalikiškasis šios partijos sparnas (neįskaitant dar 2019 m. atskilusių Jono Rimanto Dagio šalininkų) su tokiais veikėjais kaip Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu priešakyje, šiuo klausimu turėtų užprotestuoti. Tačiau partijos "generalinė linija" keičiasi...

Ir tai byloja ne vien Ingridos Šimonytės atėjimas. Pavyzdžiui, liūdnai tiek savo "naktine reforma", tiek cinišku 2009-ųjų sausio 16-osios demonstracijos sušaudymu pagarsėjęs Lietuvos "krizinis" premjeras Andrius Kubilius, dar 2011-aisiais deklaravęs tradicinį požiūrį į šeimą, dabar viešai ir, be to, ES lygmeniu, pasisako už vadinamąsias seksualinių mažumų teises. Taigi — ir konservatorių patriarchai laikosi atitinkamai...

O turint omeny, kad valdančioji koalicija, be TS-LKD (kurios parlamentarų tarpe tokios vienalyčių partnerysčių idėjos priešininkų ir taip jau nebe dauguma), sudaryta iš Laisvės partijos ir jai beveik identiško, tik kiek santūresnį stilių pasirinkusio Liberalų sąjūdžio, nesunku prognozuoti, kad minėtoji iniciatyva valdančiojoje koalicijoje pritarimą ras.

Nevienalytė opozicija

Negana to, ir opozicija šiuo požiūriu nevienalytė: po to, kai Gintauto Palucko kompanija perėmė vadovavimą LSDP, šios partijos viršūnės taip pat remia vadinamąsias LGBT idėjas ir, galime sakyti, nuo Laisvės partijos nesiskiria niekuo, išskyrus siūloma socialine-ekonomine politika. Ramūno Karbauskio "Žalieji valstiečiai", tuo tarpu, kaip ir didžioji dalis Darbo partijos bei kitų deputatų, aišku, minėtosios iniciatyvos nepalaikys.

Tačiau aukščiau minėtieji faktai byloja, kad vienalyčių partnerysčių instituto "praėjimas" 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje, nors tikrai negarantuotas, bet taipogi ir neatmestinas scenarijus. Na, o tai, kad netgi dabar — po daugiau kaip dešimtmečio agresyvios propagandos — absoliuti lietuvių dauguma (70–80 %) pasisako prieš šitokias, atseit, "naujoviškas" vertybes, šiems tariamiems "demokratams" (kabutėse, nes juk demokratija turėtų reikšti liaudies, vadinasi, ne mažumos, bet daugumos, valdžią — nė motais.

Ką visa tai reiškia?

Ir būtų didelė klaida į šią realiją žiūrėti pro pirštus: atseit, čia nieko tokio, "gi partnerystės, tai vis dėlto ne santuokos, tegul gauna, ko nori, tai nustos ir reikalauti, ir paraduoti", — sakys koks miesčionis, kuriam pati mintis, kad būtų galima dėl kažko kovoti, o, vadinasi, išeiti iš savojo smulkiaburžuazinio respektabilumo ir komforto zonos, kelia baimę ir pasipiktinimą...

Klaida, nes Vakarų šalių (pavyzdžiui, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos — ką bekalbėti apie Olandiją) patyrimas rodo, kad štai tokių partnerysčių įvedimas tėra tik pirmutinis žingsnis link santuokų legalizavimo. Tuo tarpu, tik tose šalyse, kuriose vienu ar kitu būdu šioms tendencijoms duotas sąmoningas atkirtis (t. y. ar "iš apačios", aktyviu liaudies pasipriešinimu, kaip, pavyzdžiui, buvo Serbijoje, Gruzijoje, ar "iš viršaus", ryžtingais valdžios sprendimais, kaip kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje), štai tokia, sakykime, "vaivorykštinė" banga nesugebėjo prasiveržti.

Be to, Raskevičiaus siūlomas partnerysčių įstatymo projektas sudėliotas taip, kad tarp partnerystės ir santuokos nebūtų jokio esminio skirtumo, ypač svarbiausiuoju — vaikų — klausimu. Ir todėl šiuo atveju galima kalbėti apie konkretų ir visiškai realų LGBT ideologijos šalininkų — Džordžo Sorošo ir kitų globalistinio, finansinio kapitalo ryklių, finansuojamų postmodernistinio priverstinės "tolerancijos" kulto išpažinėjų, — puolimą prieš lietuvių tautą.

Kas kaltas?

Kad toks puolimas įmanomas, tai reiškia, kad Lietuva, prieš 30 metų išsilaisvinusi nuo tariamos "sovietinės priespaudos" ir nutraukusi atitinkamus ryšius su Rusija, kaip istorine tarybinio pasaulio perėmėja, šiandien sėkmingai eina iš klasikinės demokratijos ir kapitalizmo į labai neaiškų (tiek ultraliberalistinės ideologijos, tiek Davoso forumo prezidento Klauso Švabo keliamo socialinio-ekonominio "perkrovimo" charakterizuojamo) postkapitalistinį mutantą išsigimstantį Vakarų pasaulį. Šia prasme — viskas pagal programą...

Tik ar toji programa — tai, ko reikia pilnaverčiam Lietuvos ir lietuvių tautos gyvavimui? Ne šiaip dabar ir čia, bet ilgalaikėje XXI amžiaus perspektyvoje? Šis klausimas yra retorinis, bet tiktai jį keliant galima kelti ir kitą: o kas gi kaltas dėl esamos situacijos? Aišku, valdantysis elitas. 

Tačiau viską suvesti į jį — ne tik klaidinga, bet tiesiog nerimta: vertėtų galiausiai suprasti, kad šios bei kitos tendencijos pas mus ateina ir grasina įsigalėti dėl to, kokią nacionalinio vystymosi trajektoriją mes patys pasirinkome, tapdami to paties Vakarų pasaulio periferine zona... Ir čia, galbūt, prieš kaltinant elitą, reikėtų pirmiau paklausti savęs: o ką gi mes — pati tauta, pati liaudis — padarėme, kad būtų kitaip? Tegul apie tai ir pamąsto skaitytojas...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
vienos lyties asmenų partnerystė, partnerystė
Antanas Guoga

VRK nenutraukė Guogos įgaliojimų, nes jis neatvyko į posėdį

(atnaujinta 13:59 2021.01.21)
Įstatymų nustatyta tvarka parlamentaras turi pats posėdyje perskaityti pareiškimą, tačiau Guoga išvyko į užsienį. Padaryti jam išimti buvo atsisakyta

VILNIUS, sausio 21 — Sputnik. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) netenkino Seimo nario Antano Guogos prašymo nutraukti jo, kaip Seimo nario, įgaliojimus, kai jis pats į posėdį atvykti atsisakė.

Anksčiau Guoga po konflikto su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu paskelbė apie atsistatydinimą iš Seimo nario pareigų. Parlamentaras pasipiktino partijos pirmininko iniciatyva platinti "stebuklingą vandenį", kuris "gydo nuo COVID-19", ir paragino jį atsistatydinti.

Tačiau sausio 12 dieną Guoga VRK įteikė prašymą panaikinti jo Seimo nario mandatą, nes nebemato galimybių su Darbo partija įgyvendinti rinkiminių pažadų. Guogos vietą Seime turėjo užimti Artūras Skardžius.

Komisijos posėdyje VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė sakė, kad Guoga sausio 12 dieną elektroniniu paštu informavo apie sprendimą palikti Seimą. Laiške, pasak VRK vadovės, politikas sausio 14 dieną paprašė sušaukti komisijos posėdį, kuriame jo įgaliojimai bus panaikinti, nuotoliniu būdu. Tačiau taisyklėse teigiama, kad parlamentaras turi fiziškai perskaityti pareiškimą.

Taip pat, pasak Matjošaitytės, numatyta, kad VRK gavusi prašymą nutraukti Seimo nario įgaliojimus sprendimą turi priimti per 15 dienų.

Pasak VRK vadovės, vėliau Guoga komisijai pranešė, kad fiziškai galėtų dalyvauti posėdyje tik nuo kovo 9 dienos, ses trečiadienį išvyko į užsienį.

"Suprantu ir Antano Guogos prašymą dalyvauti nuotoliniu būdu, bet yra klausimų grupė, kuri yra nesprendžiama per nuotolį. Kaip ir priesaikos davimas, taip ir mandato atsisakymas, kaip slaptas balsavimas Seime, tai tokie klausimai, kurie yra aiškiai reglamentuoti ir yra priimta juos spręsti tik gyvai", — komentavo VRK narė Gitana Matiekuvienė.

Pats Guoga savo Facebook paskyroje pranešė, kad gauna daug pasiūlymų iš įmonių, į kurias anksčiau investavo, ir neatsisako padėti. Tačiau pridūrė, kad pradės darbą ir gaus atlygį įvairiuose projektuose tik po to, kai bus oficialiai atleistas iš Seimo nario pareigų.

"Visose pareigose, kur esu sutikęs būti anksčiau, esu be jokių išimčių suspendavęs visus įgaliojimus. Jokių aktyvių pozicijų neturiu. Atlygio negaunu ir negavau nuo pirmos iki paskutinės dienos, kol esu Seimo narys. Jeigu kažkam reikės, tai pasiruošęs pateikti visus įrodymus. Tai neieškokime juodos katės juodame kambaryje, ypatingai, jeigu jos ten iš viso nėra", — rašė jis.

"Stebuklingo" vandens skandalas

Anksčiau Uspaskichas atsidūrė skandalo centre, kai savo Facebook puslapyje reklamavo mineralinį vandenį, kuris neva apsaugo nuo koronaviruso ir sukuria stiprų imunitetą prieš COVID-19.
Politikas tvirtino, kad jau dešimtmetį naudojasi ypatingai struktūrizuoto vandens technologija ir taip padeda sau sukurti imunitetą nuo daugumos virusų ir bakterijų.

Tame savo įraše politikas ne kartą mini japonų tyrėją Masaru Emoto, kuris yra žinomas dėl eksperimentų su vandeniu. Savo darbais jis bandė įrodyti, kad vanduo sugeba "suvokti informaciją iš aplinkos". Mokslo bendruomenė Emoto tyrimų duomenis vertina kaip pseudomokslinius.

Daugelis politikų, taip pat socialinių tinklų komentatorių sukritikavo europarlamentarą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Karolina Štelmokaitė rašė, kad Uspaskichas jau ne pirmą kartą manipuliuoja sveikatos tema ir sugebėjo ją paversti savo reklamos dalimi.

Darbo partijos atstovas, Seimo narys Antanas Guoga teigė, kad Uspaskicho prekyba vandeniu jokiu būdu nėra susijusi su politinės jėgos, kuria rinkėjai pasitikėjo, tikslais. Jis pabrėžė, kad tai yra vieno žmogaus, o ne visos partijos, iniciatyva, bei paragino partijos pirmininką atsistatydinti.

Medikai ir visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja, kad natūralus mineralinis vanduo bei kiti maisto produktai iš esmės nepasižymi gydomosiomis savybėmis ir nėra vartojami koronaviruso infekcijos COVID-19 profilaktikai ir gydymui.

Tegai:
mandatas, Antanas Guoga, Vyriausioji rinkimų komisija
Dar šia tema
Viktoras Uspaskichas pašalintas iš EP frakcijos dėl homofobiškų pareiškimų
Uspaskichas sukėlė dar vieną skandalą: šį kartą su LGBT
Gamintojas paneigė sąsajas su Uspaskicho skleidžiama "antikovidinio vandens" reklama