Londonas

Britanija ne Europa, sakė britų mokslininkas. Kaip su Rusija?

(atnaujinta 15:16 2020.12.27)
Šiandien ne tik Didžioji Britanija nėra Europos dalis — ji niekada nebuvo Europa, sako Londone gyvenantis istorikas Robertas Tombsas

Šia tema jis parašė dar vieną knygą (pasirodysiančią sausį) ir iki šiol yra paskelbęs straipsnį "The Daily Telegraph". Ir jis jį paskelbė — vos ne tą pačią dieną, kai europiečiai, o po to ir visi kiti puolė nutraukti oro susisiekimą su britais tuomet, kai pasklido informacija apie kažkokią ypatingą koronaviruso atmainą, isiviešpatavusią Britų salose. Tiesiog taip atsitiko.

Britai, suprantama, piktybiškai mano, kad kad šios priemonės yra Europos kerštas dėl "Brexit" — skyrybų su ES. Bet kur yra šio priešiškumo šaknys? Jo nuomone, Europa yra idėja, svajonė žmonių, kurie visada turėjo sienų problemų ir nesibaigiančių karų dėl jų, taip pat dabartinių kartų atmintyje. Jis įvardija Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, Vengriją — kiekvienos iš šių ir kitų tautų genetiniame kode neaišku, kam turėtų priklausyti jų tolimosios žemės. Mes pridursime: net pati jų, kaip vienos valstybės, egzistavimo idėja visai neseniai, XIX amžiuje, sukėlė didelių abejonių kai kurioms iš išvardytų. Tas pats pasakytina ir apie kitus "žemyno" gyventojus.

Ir britai negyvena žemyne, viskas labai aišku su jų sienomis, už kurias reiktų padėkoti jūros bangoms. Ir tokia tauta nėra viena, yra, pavyzdžiui, Japonija (taip pat salos), kur žmonės tikrai negalvoja, ar priklauso Azijai. Na, likusi Azijos dalis aiškiai žino, kad japonai visai nėra azijiečiai, jie yra tiesiog ateiviai, niekam kitiems Azijoje nesuprantami. Šia tema yra puiki knyga — "Sakura ir ąžuolas", kurią parašė Vsevolodas Ovčinikovas, dirbęs abiejose salų tautose ir atradęs daug bendro tarp jų vien todėl, kad šimtmečiais abi kūrėsi atskirai nuo kitų.

Kažkas gali būti suinteresuotas trumpomis (straipsnyje) ir išsamiomis (knygoje) autoriaus nuorodomis į Britanijos istoriją. Pasirodo, kad ši nuostabi tauta šimtmečius kentėjo tik "tikrų" europiečių bėdas. Ją užkariavo saksai ir normanai, ji užmezgė labai laikinas sąjungas, o po to vaidijosi su europiečiais, tačiau visada rodė nepaklusnumo bendroms Europos idėjoms refleksą. Katalikybei (sukūrė savo Anglijos bažnyčią), Napoleonui ir Hitleriui. Ir dabar — po ilgų kančių — ji taip pat atmetė Europos Sąjungą.

Yra daugybė faktų apie tai, kaip šis antieuropietiškumas pasireiškia kasdieniame britų gyvenime. Pavyzdžiui, tai, kad už Europos ribų ("anglosferoje") yra 2,5 karto daugiau britų nei ES, arba kad šalies viduje migrantų iš Sandraugos yra daugiau nei buvusių europiečių. Taip, net ir ES šalių užsienio prekybos struktūroje kiekvienais metais užima vis mažiau vietos.

Bet tai yra subtilybės, įdomios tik specialistams. Mums svarbesnis kitas dalykas: o kaip su Rusija — Europa? Ar taip buvo (ir kada) ir bus? Kodėl išsilavinusiame ir klestinčiame mūsų visuomenės sluoksnyje nuolat diskutuojama šia tema? Kodėl kasmet šalyje atsiranda vis daugiau žmonių, pasirengusių mus pripažinti kažkuo atskiru (kaip kad Didžioji Britanija), pavyzdžiui, Eurazija ir tiesiog Azija?

(Beje, premjeras Bendžaminas Dizraelis (Benjamin Disraeli), būdamas imperijos didybės viršūnėje, sakė, kad jo šalis yra daugiau Azija nei Europa. Ir tai, viskas gerai: tada jai priklausė Indija, Malaja ir daugelis kitų).

Tačiau svarbiausias amžinų Rusijos klausimų — dėl kokių priežasčių mūsų "europiečiai" buriasi į vis siauresnį ratą, beprecedentiškai erzindami visą šalį ir praradę minimalias galimybes būti kur nors išrinkti?

Ne todėl, kad vienas tikro ir neeuropietiško brito straipsnis ar viena knyga atsakys į visus šiuos prakeiktus Rusijos klausimus (jis net nežino, kad jie egzistuoja). Bet čia yra perlų. Pavyzdžiui, Tombsas cituoja tam tikrą "Europos politiką", kurio net neįvardija. Citata yra tokia: "Mes sukūrėme Europą, dabar turime kurti europiečius".

Tiesą sakant, pirmasis tai pasakęs nėra labai žinomas italas Massimo d'Azeglio, bet koks skirtumas. Jis pasakė nuostabiai. Tai yra, iš pradžių kai kurie žmonės sukūrė idėją, kuri, jų manymu, yra puiki. Bet tada jie ėmėsi gyvų žmonių, visų. Iš žmonių būtina padaryti kažką kito, tai yra, iš esmės priversti juos galvoti ir elgtis ne taip, kaip jie nori, bet kaip nustatyta, nes "jiems bus geriau".

Ir kažkur mes jau matėme kai ką panašaus. Štai nacistinė Vokietija buvo masinis priverstinio vokiečių perauklėjimo eksperimentas, kuriant iš jų naują idealią tautą. Ir tada juos vėl pradėjo auklėti jau okupacinės valdžios, ir šis procesas dar nėra visiškai miręs: pasąmonėje yra mintis, kad "gėda būti vokiečiu". Tai — tikroji Europa.

Ir žinote, pradedame dar labiau gerbti britus už tai, kad bent jau didžioji tautos dalis nesutinka persiauklėti. Beje, už tai dar labiau gerbiame savo tautą, tai yra, Rusiją.

Europą, anot Tombso, sudaro daugybė tautų, kurios istoriškai nėra visiškai tikros, kad gali egzistuoti su savo dabartinėmis sienomis ir dabartine sudėtimi. Ir kad jau taip yra, sako jis, "jūs galite kovoti dėl visų šių dalykų arba galite per juos peržengti" — taip nusprendė šiandienos "vieningos Europos" tėvai, tarp kurių įtartinai daug žmonių buvo iš "kraštinių teritorijų". Ir jie sugalvojo sau "kvazireligiją", kad senus nacionalizmus pakeistų "erzac-europietiškumu", tai yra, jie pradėjo naikinti tautinius ypatumus, jei tokia yra amžinos ramybės kaina. Šie "erzaciniai europiečiai" paprasčiausiai tiki, kad nelieka nieko kito, kaip likti ES nariais, net jei jų šalyse vis mažesnei daliai žmonių patinka biurokratija iš Briuselio.

Tačiau pačioje Didžiojoje Britanijoje yra daug "europietiško būdo" šalininkų — procentais žymiai daugiau nei rusų "europiečių". Kaip elgtis su šiuo faktu? Tai labai paprasta, sako Robertas Tombsas.

Net aršiausiems britų sąjungos su ES šalininkams Europa yra kažkas panašaus į "ten", o ne "čia". Tai yra, Europos Sąjungos garbintojai britai yra labai panašūs į mūsiškius, nes tai — žmonės, kurie nori, labai nori patekti "ten" — į savo svajonių kraštą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Rusija, Europa, Didžioji Britanija
Dar šia tema
ES šaltinis: derybos su Britanija artėja prie pabaigos
Ekspertas nesitiki "revoliucijos" Didžiojoje Britanijoje po "Brexit" susitarimo
Vutautas Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Atėjo Landsbergis visiems laikams. Kodėl prezidento statusas neapleidžia visos Lietuvos?

(atnaujinta 10:20 2021.01.23)
Šiemet minint Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį nepavyko įteisinti Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Nepavyko taip pat ne pirmą kartą

Sausio 13-oji — Laisvės gynėjų diena. Vasario 16-oji — Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Kovo 11-oji — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Sausis, vasaris, kovas. Svarbūs Lietuvai iškilmingų minėjimų mėnesiai. Vieniems pagal protokolą. Formalūs. Kitiems nuoširdūs su patosu. Dar kitiems su parodomuoju patriotizmo proveržiu. 

1991 metų sausio 13 diena, 1918 metų vasario 16 diena, 1990 metų kovo 11 diena, tai sakralinės naujausios Lietuvos istorijos datos. Šios datos šventiškai pažymimos. Vasario 16 diena ir Kovo 11 diena šventinės-nedarbo dienos. Sausio 13 dieną taip pat bandyta įteisint kaip nedarbo-šventinę dieną. Ne pirmą kartą bandyta. Nepavyko šito padaryti ir šį kartą, minint tragiškų Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį.

Taip pat minint Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį nepavyko įteisinti Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Nepavyko taip pat ne pirmą kartą.

Lietuvos Seime bandymų įteisinti Landsbergio, kaip valstybės vadovo, statusą būta ir anksčiau. Tačiau visi bandymai baigdavosi nesėkmėmis.  Parlamente pritrūkdavo balsų.

Paskutinis bandymas suteikti tokį statusą buvo 2017-ais metais, artėjant Landsbergio 85-erių metų jubiliejui. Apie tai tuomet kalbėjo tuometinis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, tačiau tokios rezoliucijos taip ir neinicijavo.

Šiais metais sausio 13 išvakarėse Seime buvo įregistruotas Seimo nario, konservatoriaus Emanuelio Zingerio parengtas rezoliucijos "Dėl Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio" projektas.

Jo tekste — ir buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Garbės pirmininko, profesoriaus Vytauto Landsbergio — kaip valstybės vadovo — statuso faktinis įteisinimas.

"Lietuvos Respublikos Seimas, <...>, primindamas ir tai, jog istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, <...>", — buvo rašoma rezoliucijos projekto tekste.

Seimo rezoliucija savo esme nėra norminis teisės aktas. Tačiau tokia oficialaus dokumento forma politikų yra mėgstama naudoti, kai norima pareikšti Seimo narių vertinimą vienu ar kitu politiniu ar visuomeninio gyvenimo klausimu. Ir taip pabrėžti to klausimo ypatingą reikšmę valstybės praeičiai ir ateičiai.

Pavyzdžiui 2018-ais metais Seimas savo deklaracija Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pripažino Lietuvos valstybės vadovu.

Jei parlamentaro Zingerio siūlomas rezoliucijos projektas Seime būtų priimtas, toks faktinis dokumento tekstas galėtų būti pretekstu valstybės vadovo statusą Landsbergiui įteisinti ir įstatymiškai. Kartu ponui Landsbergiui suteikiant ir užtikrinant tokiu atveju įstatymo numatytas socialines garantijas bei privilegijas.

Vis dėlto Seimas priimdamas rezoliuciją šį kartą nepavadino Landsbergio nei Prezidentu, nei valstybės vadovu. Seimas tiesiog įsiklausė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad įstatymo leidėjas neturi teisės sudaryti teisinių prielaidų kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui — valstybės vadovui.

Seimas konstatavo ir tuometinę teisinę realybę. 1990 metais įsigaliojusi laikinoji Konstitucija (tuomet vadinta Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) 86 straipsnyje sako: "Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose". Kitaip tariant, laikinojoje Konstitucijoje AT pirmininkas nėra vadinamas valstybės vadovu.

Seimas po karštų debatų vis dėlto išliko ištikimas istorinei tiesai ir Seimo priimtoje Sausio 13 dienos rezoliucijoje Vytauto Landsbergio neprilygino valstybės vadovui — Prezidentui.

Tačiau Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos propagandistams istorinė tiesa nėra svarbu. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija — valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga pasielgė kitaip. LRT laidoje vaikams buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas Vytautas Landsbergis pristatytas Prezidentu. LRT  paskleisdama klaidinančią Lietuvos istorijos interpretaciją ėmėsi vaikų. LRT indoktrinavo Lietuvos vaikus konservatorių legenda apie Landsbergį-Prezidentą. 

Tokių propagandos ir indoktrinavimo pavyzdžių daugėja. Tai nuolatiniai bandymai "prichvatizuoti" Sąjūdį. Pamirštant kitus jo lyderius bei visų Sąjūdžio lyderių susitarimą, kad Sąjūdžio vadovai kaip lygiaverčiai lyderiai turėjo rotuotis. Organizacija turėjo būti valdoma laikantis principo, kad tai tikrai ne vieno asmens organizacija. Bet Landsbergis, bėgant mėnesiams ir metams sumaniai atsikratė visų, kurie galėjo jam sutrukdyti mėgautis vienvaldyste Lietuvoje.

Lietuvos mokyklose ir vaikų darželiuose dirbtinai populiarinamas konservatorių politikų asmeniškai užregistruotas neužmirštuolės prekinis ženklas. Juo sistematiškai bandoma išstumti istorinius valstybės simbolius. Sausio 13 diena paversta konservatorių savireklamos akcija, kada skamba tik viena pavardė, užgožiant  tuos, kurie aukojo savo gyvybes ir sveikatą vardan Lietuvos.

Tačiau konservatorius aptarnaujantys LRT propagandistai supranta — bėga metai ir atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje užaugo kelios kartos žmonių, kuriems Sausio 13 įvykiai yra gyvi tik tėvų, senelių pasakojimuose. O istoriją galima papasakoti ir iš televizijos ekrano. Papasakoti taip kaip reikia.

Naujoji karta pati nematė Romualdo Ozolo, Arvydo Juozaičio, kitų Sąjūdžio lyderių, nejautė šalia tvirtai suremtų pečių prie Seimo rūmų. Taip pat naujoji karta nepamena ir to, kaip Nepriklausomybės aušroje dėl dažnai nusikalstamų sprendimų, lėmusių milijardinę žalą valstybei, šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių buvo priversti emigruoti. Todėl būtent į šias kartas nutaikyta prokonservatoriška propaganda. Propaganda bandanti Lietuvos Nepriklausomybę paversti ne lietuvių Tautos, o konservatorių pergale. Ir kurią užtikrino vienas vienintelis lyderis.

Tai primena sovietinę propagandą, kuri vis stengėsi formuoti vieno lyderio kultą ir tą darė nusitaikydama vis į jaunesnius vaikus. Ir kurią šiandien taip peikia šiuolaikiniai konservatorių propagandistai. Lietuvos atveju, tai dar turi panašumų į ... Leniną. Kuris "atėjo visiems laikams". Ir vadovauja iš kito pasaulio. Matydami V. Landsbergio aplinkos nenuilstantį siekį paversti jį prezidentu ar bent būti įvardintu valstybės vadovu, nenustebkime ir siekiu jį padaryti "amžinuoju". Sakralizuoti.

Taigi kantrybės — šį poną prezidentą dažnai matysime mažiausiai dar du mėnesius. O po to priartės ir kiti valstybės švenčių ir atmintinų dienų renginiai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidentas, Vytautas Landsbergis
Nord Stream-2

"Nord Stream-2" nulems Vokietijos ir JAV santykių likimą

9
(atnaujinta 22:06 2021.01.23)
JAV įvedė sankcijas Rusijos dujotiekio tiesimo laivui "Fortuna", kuris dalyvauja statant "Nord Stream-2". Be to, remiantis Vokietijos žiniasklaidos pranešimais, Amerikos ambasada Berlyne pranešė Vokietijos vyriausybei apie planus įvesti naujas ribojamąsias priemones

Inauguracijos metu Džo Baidenas gavo ne itin malonią pagrindinės JAV partnerės — Vokietijos — dovaną. Tai atspindi problemų, su kuriomis teks susidurti naujajai administracijai, esmę, kruopščiai suvyniotą ir perrištą juostele.

JAV įvedė sankcijas Rusijos dujotiekio tiesimo laivui "Fortuna", kuris dalyvauja statant "Nord Stream-2". Be to, remiantis Vokietijos žiniasklaidos pranešimais, Amerikos ambasada Berlyne pranešė Vokietijos vyriausybei apie planus įvesti naujas ribojamąsias priemones.

Tai įvyko organiškai tęsiant kitą reikšmingą incidentą, įvykusį prieš kelias dienas.

Buvęs JAV valstybės sekretorius ir patarėjas užsienio reikalų klausimais Džo Baideno rinkimuose Nikolas Bernsas sugalvojo vienu metu įšaldyti JAV sankcijas dujotiekiui ir sustabdyti jo statybą, kad naujoji administracija galėtų "turėti konfidencialų ir protingą pokalbį su Vokietijos vyriausybe ir kitomis dalyvaujančiomis šalimis".

Akivaizdu, kad Bernsas veikė ne savo iniciatyva, o išreiškė Vašingtono pasiūlymą.

Tačiau vokiečiai už kabliuko neužkibo. Bundestago Energetikos komiteto vadovas Klausas Ernstas Vokietijos energetikos politikos diskusiją su JAV pavadino "visiškai netinkama". Jis pabrėžė, kad "Nord Stream-2" statyba yra grynai europietiškas reikalas, ji turi visus reikalingus leidimus, todėl turi būti greitai užbaigta".

Pastarųjų dešimtmečių Amerikos užsienio politika, dėl kurios Donaldo Trampo prezidentavimas tapo nesėkme ir kurią demokratai ketina atgaivinti, dažniausiai apibūdinama kaip globalistinė. Joje yra du pagrindiniai ir ne mažiau svarbūs komponentai — procedūriniai-instituciniai ir ideologiniai.

Ideologijoje yra daugybė liberaliausiai išsivysčiusių idėjų — nuo LGBT pažangos iki žmonijos poreikio atsisakyti valgyti mėsą dėl aplinkosaugos priežasčių. Be to, šalininkų radikalumas, "vienintelės teisingos doktrinos" laikymosi reikalavimai ir nesutinkančiųjų persekiojimas tampa vis griežtesni.

Institucinė dalis taip pat yra gerai žinoma visuomenei ir yra viršvalstybinių organizacijų, dokumentų ir procedūrų sistema. Yra populiari nuomonė (ir tai nėra neprotinga), kad tokiu būdu Jungtinės Valstijos daugelį metų stiprino savo dominavimą, norėdamos primesti pasauliui palankias žaidimo taisykles ir visam laikui įtvirtinti savo lyderystę pasaulyje.

Tai, kad kažkas ne taip, tapo aišku jau seniai. Vis daugiau šalių išmoko žaisti ir laimėti sistemoje, kuri, žinoma, yra nesąžininga jų atžvilgiu. Rusija ir jos sėkmingas PPO taisyklių naudojimas jos naudai yra aiškus pavyzdys, o ne išimtis. Tai Donaldas Trampas kartojo visus ketverius metus, be dvejonių išvesdamas Valstijas iš daugybės tarptautinių sutarčių ir organizacijų: iš tikrųjų jos Amerikai nėra tokios naudingos, kaip anksčiau manyta.

Nesunku atspėti, kad nedaugelis privilegijuotų JAV partnerių, iš kurių viena yra Vokietija, tuo labiau turi specialias premijas ir, kaip jau tapo akivaizdu, moka jomis labai gerai naudotis.

Štai kodėl Berlynui buvo toks nepatogus Trampas, kuris rėžė tiesą, kirto iš peties ir sugriovė nusistovėjusią Vokietijos laipsniško, tylaus suvereniteto atkūrimo ir Amerikos panaudojimo savo interesams schemą.

Būtent todėl Vokietijos valdžia su džiaugsmu sutiko Baideną kaip naująjį JAV prezidentą: tai žada sugrąžinti daug patogesnį formatą vokiečiams — visiškai sutapus propagandinei retorikai ir palengva lobizuojant užkulisiuose, prisidengiant galima sėkmingai skatinti palankią Vokietijai darbotvarkę.

Tai vyksta su "Nord Stream-2". Pastaraisiais mėnesiais buvo imtasi priemonių, kad dujotiekio konstrukcijos saugumas būtų kuo didesnis dėl spaudimo užjūrio sankcijomis. Buvo pakeisti tos pačios "Fortunos" savininkai. Meklenburgo-Pomeranijos parlamentas sukūrė fondą operatyvinei projekto veiklai paremti.

Įdomiausia tai, kad padedant šiai struktūrai, Vokietijos valdžia vienu akmeniu bando numušti du paukščius: ne tik remia pačią statybą, bet ir teikia jos ideologinę paramą, nes naujoji organizacija vadinasi "Klimato ir aplinkos apsaugos fondas Meklenburgas-Vakarų Pomeranija", o oficialus tikslas yra skatinti "pasiekti Vokietijos klimato tikslus". Taigi, aplinkosaugos darbotvarkė yra perimama, nes būtent žalieji aktyviausiai torpeduoja "Nord Stream-2" šalies viduje.

Džo Baideno komanda atsidūrė labai sunkioje situacijoje. Jie negali, kaip būtų padaręs Trampas, iš karto sukelti skandalą visam pasauliui su strateginiu partneriu, priimdami radikaliai griežtas priemones prieš jį. Tai tiesiog prieštarauja Vakarų vienybės atkūrimo direktyvoms, su kuriomis demokratai grįžta į valdžią. Be to, apskritai Berlynas rodo Vašingtonui ištikimą entuziazmą ir giliausią ideologinį aljansą, kurį dar kartą parodė bendras jų pasipiktinimas į Aleksejaus Navalno sulaikymą Rusijoje.

Įprasti darbo per užkulisių vakarėlius metodai ir laipsniškas spaudimo didėjimas gresia kelis mėnesius: vokiečiai yra puikūs amatininkai, organizuojantys tarptautinį biurokratinį "stumti-traukti". Iki to laiko "Nord Stream-2" bus tiesiog baigtas, o amerikiečiams bus per vėlu mojuoti kumščiais.

Todėl nuo pirmųjų Džo Baideno prezidentavimo dienų naujoji administracija bus priversta savo darbe pasirinkti tarp kategoriškai nepriimtino trampizmo ir ideologiškai teisingo, bet kategoriškai neveiksmingo liberalaus globalizmo.

Tačiau Vokietija turi savų sunkumų. "Gazprom" įspėjo apie riziką dujotiekiui "Nord Stream-2" dėl politinio spaudimo, dėl kurio projektas gali būti sustabdytas ar net atšauktas. Tai įspėjimas — pirmiausia Berlynui, kuris, siekdamas nepriklausomybės ir stiprindamas geopolitiką, laikė gera idėja pasinaudoti antirusiška korta Navalno apsinuodijimo atveju ir dar kartą pamiršo, kaip skaudžiai Rusija gali reaguoti į tokį dalyką.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

9
Tegai:
Vokietija, Rusija, JAV, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba
Egiptas

Archeologai Egipte rado 54 senovinius sarkofagus

(atnaujinta 09:02 2021.01.23)
Be to, ekspertai atkasė karalienės Neith, faraono tetos, valdžiusios maždaug prieš 4200 metų, laidojimo šventyklą

VILNIUS, sausio 23 — Sputnik. Archeologai Sakaro nekropolyje, į pietus nuo Kairo, atrado 54 medinius sarkofagus, kurių amžius daugiau nei 3 tūkstančiai metų, praneša Reuters.

Be to, ekspertai atkasė karalienės Neith, faraono tetos, valdžiusios maždaug prieš 4200 metų, laidojimo šventyklą.

Archeologų darbui vadovavo Zahi Hawassas. Tarp svarbių radinių yra seni stalo žaidimai, figūrėlės ir kaukės, kurie taip pat datuojami Naujosios Karalystės laikotarpiu.

"Visi šie atradimai perrašys Sakaro ir Naujosios Karalystės istoriją", — sakė Hawassas.

Anksčiau toje pačioje vietoje senovės Egipto vėlyvojo laikotarpio (662–332 m. pr. m. e.) ir Ptolemėjo epochos (332–30 m. pr. Kr.) buvo rasti sarkofagai ir daiktai.

Archeologai nekantrauja pristatyti naujai atrastus artefaktus plačiajai visuomenei, nes Egipto turizmo pramonę labai paveikė koronaviruso pandemija. Turistų skaičius 2020 metais sumažėjo iki 3,5 mln., tuo tarpu 2019 metais jų buvo 13,1 mln.

Tegai:
Egipto piramidės, Egiptas