Feminisčių akcija, archyvinė nuotrauka

Feminizmą nugalėjo virusas. Reikia naujų feminisčių?

(atnaujinta 18:12 2021.01.05)
Feminizmas turėtų būti ne moters karjeros sėkmės ideologija, o socialinio solidarumo ideologija. Tada nereikės propaguoti melagingos minties, kad moteris neturėtų būti vienintelė tikroji vaikų puoselėtoja ir gynėja

Kim Brooks užpuolė šventovę — feminizmo pagrindus, ir kol kas jai nieko už tai nebuvo. Kim nelabai garsi, bet labai besigilinanti į skaičius ir faktus amerikiečių publicistė, kuri specializuojasi moterų klausimais. Ir problema, anot jos straipsnio "The New York Times", atrodo taip: "COVID-19 metai galėjo sunaikinti per dešimtmečius pasiektą pažangą lyčių lygybės srityje JAV, ir net po to, kai pandemija bus suvaldyta, visa dirbančių motinų karta niekada negrąžins to, ką prarado".

Čia reikia patikslinti: Kim Brooks feminizmas yra tikrasis, XIX a., pirmosios bangos, kai lyčių lygybė reiškė, kad moteris turėtų turėti teisę visiškai valdyti turtą, balsuoti (ir būti išrinkta) rinkimuose ir apskritai nustoti priklausyti nuo vyro tiesiogine to žodžio prasme viskuo. Visos tolesnės feminizmo bangos jau yra kažkas kita, nusipelno kitokio ir negailestingo vardo. Filosofinės įžvalgos, tokios kaip "patriarchatas, moters objektyvavimas, toksinis vyriškumas" ir kiti vyrų patyčių pagrindimai, yra visai ne feminizmas, o dalis bendros kampanijos, kuria siekiama sunaikinti visą visuomenę, visus joje esančius žmonių santykius kartu su žmonėmis.

O dabar paaiškėja, kad visos šios bjaurios ataugos virš teisingos pirminės idėjos — idėjos išlaisvinti moterį iš namų vergovės — griūva kartu su pamatu. Tai yra, kartu su svajone apie galimybę auginti vaikus, tačiau tuo pačiu metu gyventi pilnavertį gyvenimą kaip ir vyrai.

Skaičiai yra tokie: vien rugsėjį darbo neteko daugiau nei milijonas žmonių, iš kurių 865 000 buvo moterys. JAV yra draudimas nuo staigaus nedarbo, tačiau šiuo atveju tai neveikia, nes motinos, ypač vienišos, "savanoriškai" nusprendė nebegrįžti į savo darbą, ketvirtadalis jų vietoj to bando susirasti laikiną darbą, kuriame nereikia visos darbo dienos krūvio.

Bet kaip su socialine parama — juk tokia turėtų būti vienoje iš turtingiausių pasaulio šalių. Ir štai naujiena: prezidentas Donaldas Trampas pagaliau pasirašė skubų "pandemijos" įstatymo projektą, skirtą padėti tiems, kurie staiga neteko darbo. Bendra suma yra 2,3 trln. USD, o tai yra dvigubai daugiau už kaimyninės Kanados metinį BVP. Iš visos sumos 900 milijardų bus išleista tiesioginėms išmokoms tiems, kas neteko darbo. Tame tarpe ir principas "kiekvienam po du tūkstančius tiesiog šiaip sau". Ir būtent toks paketas jau pasiteisino, dabar mes kalbame apie antrąją pagalbos bangą.

Ir tada pradeda aiškėti, kad šie pinigai buvo paimti "iš oro", tai yra, iš spaustuvės. Biudžeto deficitas padidėjo iki 3,1 trln., o skola iškart padidėjo nuo 23 iki 27 trln. ir JAV miestuose vis dar driekiasi ilgos eilės prie maisto paskirstymo vietų.

Kim Brooks pasakoja apie tai, kaip ši situacija veikia moteris: motinų globos centrai visoje šalyje yra uždaryti, jos pačios patenka į socialinę izoliaciją, tiksliai sugrįždamos į dienas "iki feminizmo", kai jos sėdėjo namuose ir galėjo pasikliauti tik vyrais. Tiesa, yra viena staigmena: staiga labai padidėjo kūdikių išgyvenamumas ir sumažėjo priešlaikinių gimdymų procentas. Tai yra, moterys anksčiau darė savo karjerą, tačiau dabar jos grįžo į blogus, beveik feodalinius laikus — su tokiu dviprasmišku rezultatu.

Išvados čia netikėtos: nušluokite savo nevykusį feminizmą, jums reikia naujo, kartu su naujomis feministėmis. Nes pirmasis paskatino moteris siekti karjeros "sugedusioje sistemoje", kuri neatlaikė išbandymo. Nenutrūkstama sistema yra tada, kai atitinkamu laikotarpiu (gimus kūdikiui) yra nemokama sveikatos priežiūra ir apmokamos atostogos, sako mūsų herojė.

Tai yra, atspausdinti daug pinigų — ne išeitis, jei šie pinigai nenusėda gerai veikiančioje sistemoje. Tačiau, pasirodo, sistemos nėra, o pinigai, be kita ko, plūsta į fondų biržą, kuri šiomis dienomis padarė gerą šuolį. Tada sužinosime, kiek turtingesni milijardieriai tapo 2020 metais, dėl tos pačios biržos.

Feminizmas turėtų būti ne moters karjeros sėkmės ideologija, o socialinio solidarumo ideologija. Tada nereikės propaguoti melagingos minties, kad moteris neturėtų būti vienintelė tikroji vaikų puoselėtoja ir gynėja.

Prieš mus iš esmės yra nuostabi medžiaga iš serijos, kurioje apibendrinami blogieji 2020 metai. Tokios pasaulio krizės, kaip dabar, turi bent keletą teigiamų aspektų — galima pašalinti tai, kas nereikalinga. Tikriausiai nereikėtų tikėtis, kad uodegas pabrukusios nušliauš "pašėlusios kovotojos prieš garsiausius vyrus terorizuojantį "patriarchatą" — net ir šiandien vis tenka išgirsti, kad eilinė "aukso kasėja" pateikia ieškinį prieš kokią nors įžymybę, kaltindama garsenybę priekabiavimu prie jos vienokiu ar kitokiu būdu prieš 20–30 metų. Taip pat neturėtume tikėtis, kad tos pačios veikėjos nustos mums aiškinti, kad visi vyrai yra apsigimę prievartautojai ir pedofilai, kurių negalima prileisti šalia vaikų (tai patvirtina kai kurie tarptautiniu mastu pripažinti tyrimai ir kt.). Tai gali nesibaigti.

Tačiau gali pasikeisti masinis tokių veikėjų vertinimas net tose šalyse, kurias jau beviltiškai sutriuškino dabartinė, labai mutavusi feminizmo versija. Publika gali teisingai pastebėti: yra svarbesnių moterų problemų. Tos pačios amžius egzistuojančios problemos, kad vyrai negali nei gimdyti, nei pilnavertiškai užauginti kūdikį. Ir socialinio solidarumo ideologija — vietoj kvailos neapykantos ideologijos — čia gali labai tikti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
feministės
Protestai Minske

Užsienio politikos subtilybės. Kaip Lietuvos elitas kuria savo "vertybinį" įvaizdį

(atnaujinta 10:59 2021.01.17)
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka išlaikė valdžią. Rusijos ir Baltarusijos santykiai nepablogėjo. O Lietuvoje jaučiamasi nugalėtojais. Savo pačių įsivaizduojamame pasaulyje. Ir vaizduotei ribų nėra

Lietuvos užsienio politika turėtų duoti naudos. Eiliniam Lietuvos piliečiui. Kaip kitaip pamatuoti jos naudą.
Lietuvos politinio elito gaunamą naudą iš Lietuvos užsienio politikos išmatuoti paprasčiau. Matosi plika akimi. Nes matuoti galima pareiškimų, simbolinių akcijų ir atrakcijų matais. Taip pat matuoti foto sesijų bei žodžių skaičiais socialiniuose tinkluose. Išmatuoti kuriamu įvaizdžiu. Kuris skirtas ne užsieniui. Skirtas vidaus naudojimui vidaus politikoje.

Ko siekta akcijomis ir atrakcijomis Lietuvoje, ko tikėtasi Baltarusijoje?

Kad pavyks sustabdyti Astravo AE statybas? Pavyko?

Astravo AE jau veikia pilnu pajėgumu. Jos gaminamą elektrą perka Lietuvos kaimynė Latvija.
Kad Rusijos įtaka Baltarusijoje sumenks ir Lukašenka ims labiau bendradarbiauti su Vakarais?
Ne, Baltarusijos krizės akivaizdoje Rusija nenusisuko. Nuo Baltarusijos nusisuko Vakarai. Nusisukdami dar pasiūlė ir sankcijas. Nebe Baltarusijos kaimynės Lietuvos akcijų ir atrakcijų pagalbos...
Lietuvoje tikėtasi kad opozicija privers Baltarusijos prezidentą Lukašenką trauktis. Ir ką iš viso to šiandien turi Lietuva?

Blėstantį romantizmą. Kurį periodiškai tenka pakurstyti. Nes užsienio politika padeda Lietuvos politiniam elitui ne tiek pasiekti apčiuopiamų rezultatų savo bendrapiliečiams, kiek gerai atrodyti. Vidaus politikos turguje. Matome, kaip užsienio politika tapo įrankiu vidaus konkurencinėje kovoje.
Tie, kurie teisingai "vertybiškai" kalba ir garsiau šaukia, atrodo tikresni laisvės kovotojais ir demokratais. "Tikraisiais idealistais".

Paprasta ir nieko nekainuoja. O svarbiausia nereikia sunkiai dirbti ir ką nors asmeniškai aukoti. Pavadinate Rusiją "teroristine valstybe", Aleksandrą Lukašenką diktatoriumi, pateikiate Baltarusijos prezidentui ultimatumą — ir jūsų fanai bei sekėjai laimingi. Visi jaučiasi laimėję. "Vertybių" mūšį. Beveik ezoterika. Parapsichologija.
O juk užsienio politika ne apie politines santvarkas svetur. Užsienio politika — apie valstybių interesus. Savo valstybės interesus. Savo valstybės piliečių gerovę.

Ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė garsiai pareiškė, kad laikini Lietuvos ekonominiai sunkumai dėl sankcijų Baltarusijai yra vertybiškai pateisinami.

"Mano vertybinė nuomonė — laikini ekonominiai sunkumai yra pateisinami, kai gini žmogaus teises, laisves ir bendrai pamatines amžinas vertybes", — interviu BNS sakė ekonomikos ministrė Aušrinė  Armonaitė.

"Bet kokios sankcijos, ar tai būtų Baltarusija, Rusija, ar tai būtų Iranas, ar bet kuri pasaulyje šalis, turi ekonominių pasekmių. Bet jos įvedamos ne veltui — tam, kad apgintume žmogaus teises", — sakė ji.

O kaip Lietuvos bendrapiliečių teisės oriai  gyventi savo gerovės valstybėje? Ministrė šiuo klausimu savo nuomone nepasidalino.  

Dėl Europos Sąjungos įvestų sankcijų gruodį buvo įšaldytos Druskininkuose veikiančios "Belorus" sanatorijos sąskaitos, nes šią sanatoriją formaliai valdo Baltarusijos prezidento administracija.
"Belorus" darbuotojai pagrindinė Minsko diktatoriaus atrama? Gal ten vandens ir purvo procedūromis kankinami tikrieji Baltarusijos demokratai?

Dar iš foto sesijų mums sako, kad Baltarusijos diktatūrą remia ir Klaipėdos uostas, skiriantis 31 proc. savo veiklos apimčių baltarusių trąšoms.

Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Tichanovskaja jau paragino Lietuvą įvesti sankcijas ir Klaipėdos uostą naudojančiai trąšų gamintojai "Belaruskalij".

"Belaruskalij" europinių sankcijų sąraše kol kas nėra, Lietuvos Vyriausybės atstovai nekomentuoja, ar pritartų jos įtraukimui į juodąjį sąrašą. Bet jeigu jau Svetlana Tichanovskaja pageidauja, kodėl gi ne.
Baltarusijos valdžia sako, kad gali stabdyti naftos eksportą per Klaipėdos uostą ir nukreipti krovinius į Rusijos uostus. Naftos produktų eksportuotoja "Belaruskaja neftenaja kampanija" neseniai nusprendė nebepratęsti ilgalaikės sutarties su dėl krovinių gabenimo geležinkeliais bendrove "LTG Cargo".

Užsienio politika tarsi pirmiausia privalo tarnauti žmonėms, užtikrinti "gerovės valstybę". O mes tokią turime? Nes tada gintume savo piliečius. Arba tegul Lietuvos politinis elitas paaiškina savo bendrapiliečiams, kaip Baltarusijos demokratijai kenkia dzūkų sanatorijos vonių plovėjos ar Klaipėdos uostininkai.


Bekariaudami vadinamuosius informacinius karus netapome intelektualiai atsparesni. Priešingai — atbukome. Ir plačiai atvėrėme savo smegenis nuosavai propagandai.

"Vertybiškai" teisinga orientacija, patriotinė poza socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, retorika politikoje tapo nuosavos, lietuviškos propagandos kreivų veidrodžių atspindys.

Vaizduotei ribų nėra. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis garsiai pareiškė, kad Lietuva yra pasirengusi svarstyti Baltarusijos vardo keitimą. Jei to pageidautų baltarusiai. Kol kas to pageidauja tik Svetlana Tichanovskaja.

Ministras šį klausimą jau aptarė su Baltarusijos opozicijos lydere Svetlana Tichanovskaja.

Pasak ministro, lietuvių vartojamame valstybės pavadinime turėtų atsispindėti tai, kad šalies pavadinimas "Belarus" reiškia "Baltąją Rusią".

"Vardas, kuriuo mūsų kaimynų šalį vadiname, neturėtų įtvirtinti okupacijos metais nusistovėjusio Baltarusijos, kaip Rusijos dalies, supratimo", — BNS sakė G. Landsbergis.

"Belarus — reiškia "Baltoji Rusia", o ne Rusija, ir tai turi atsispindėti varde, kurį vartojame. Jeigu baltarusiai pageidaus, mielai šį klausimą svarstysime, kaip kad jau esame pakeitę Gruzijos vardą į Sakartvelą. Žinoma, kad gavę kreipimąsi prašytume ir kalbininkų konsultacijos", — pridūrė ponas Landsbergis.

Pone Landsbergi, paprasčiau būtų Lietuvos Respublikos Seime kokia nors neįpareigojančia rezoliucija pakeisti pačios Lietuvos valstybės pavadinimą. Pavyzdžiui į "Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Nr. 2". Tuomet ir Baltarusija, dalis Rusija, ir net dalis Ukrainos taptų Lietuva. Juk precendentų jau būta. Pervadintas pats Lietuvos Seimas ir net Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Bet gali atsirasti rizika. Tuomet "Baltoji Rusia"-Baltarusija pati gali pareikšti pretenzijas Didžiajai Lietuvai. Bent jau imtis lyderystės ginant Lietuvos piliečių teises į darbą. "Baltoji Rusia"-Baltarusija pasirūpintų "Belorus" sanatorijos bedarbiais.    

Europos Sąjungos sankcijų paveiktos Druskininkų "Belorus" sanatorijos darbuotojai antradienį susirinko į simbolinę akciją ir prašė Lietuvos valdžios pagalbos.

Šalia sanatorijos tvoros buvo išdėliotos dešimtis žvakučių. Ant sanatorijos tvoros buvo iškabinti plakatai su užrašais: "Kur dėsite 400 bedarbių?", "Kodėl sankcijos taikomos Lietuvos žmonėms?", "Prezidente, ginkite jus išrinkusius Lietuvos žmones", "Prezidente, kur žadėta gerovės valstybė?".

Šalia įėjimo į sanatoriją buvo įrengta instaliacija su vaikams, kurie gydomi sanatorijoje, skirtais neįgaliųjų vežimėliais. Ant plakatų su vaikų nuotraukomis parašyta: "Tai mūsų pacientai. Kas jiems suteiks pagalbą?".

Šį kartą niekas iš Lietuvos politinio elito foto sesijai neatvyko. Nesifotografavo "Belorus" sanatorijos fone, su vaikams, kurie gydomi sanatorijoje, skirtais neįgaliųjų vežimėliais. Nepanoro Lietuvos politinis elitas savo teisingai "vertybiško" įvaizdžio susigadinti.

Tegai:
politika, Lietuva, Baltarusija
Aleksejus Navalnas

Kodėl Navalnas skuba grįžti į Rusiją

(atnaujinta 09:57 2021.01.17)
Aleksejus Navalnas staiga suskubo grįžti į Rusiją — taip, jis žadėjo grįžti ir anksčiau, tačiau dabar staiga paskelbė, kad jau šį sekmadienį skris iš Berlyno į Maskvą

"Pasitikite" — paskambino jis, tikėdamasis gausios entuziastingų gerbėjų minios. Kurie teoriškai turėtų apsaugoti savo stabą — nuo galimo arešto ar nuo "naujo pasikėsinimo nužudyti".

Juk Navalno šalininkai jau varžosi tarpusavyje, su kuo palyginti jo sugrįžimą. Sacharovo iš Gorkio 1986 metais ar Chomeinio iš Paryžiaus 1979 metais. O pesimistai tikrai prisimins Benigno Akino sugrįžimą iš Jungtinių Valstijų į Filipinus 1983 metais — buvęs senatorius tada buvo nušautas tiesiai oro uoste (valdžiai jį sulaikius).

Visi šie sugrįžimai gali būti laikomi pergalingais sugrįžusiems — taip, Sacharovas nesulaukė TSRS žlugimo, tačiau jis prie to prisidėjo. Taip, Akono mirė, bet po trejų metų Filipinų diktatorius Markosas buvo nuverstas, o Akino našlė tapo prezidente. Na, ajatola Chomeinis beveik iškart perėmė valdžią ( jis atskrido šachui išvykus) ir valdė šalį iki mirties po dešimties metų.

Bet Putinas — ne šachas, ne Gorbačiovas ar Markosas — jau nekalbant apie tai, kad Navalnas nėra akademikas ar dydis ajatola. Jis neturi nieko panašaus į palaikymą tarp žmonių, kurį turėjo Chomeinis, tačiau jis turi begalinį norą sukelti problemų valdžiai.

Jam atrodo, kad atskridęs iš Berlyno jis prirems valdžią prie sienos — kai bet koks žingsnis tik pablogins situaciją. Pasak vieno iš jo šalininkų, bandymai jį sulaikyti ir įkalinti "dar labiau pakels Navalno autoritetą visuomenėje" ir padidins valdžios riziką per visus būsimus rinkimus. O "jei valdžia atsisakys priverstinio scenarijaus, tai bus teisingai suprasta kaip silpnybė. Rusijos valdžia neturi jokių galimybių".

Tiesą sakant, jokių galimybių neturi Navalnas. Jų nebeliko, kai jis apkaltino Vladimirą Putiną jo apnuodijimu. Ne tik absoliuti dauguma Rusijos piliečių nepatikėjo Navalnu, daugelis tų, kurie anksčiau buvo abejingi, ėmė jį laikyti asmeniu, dirbančiu Rusijos priešų labui. Apnuodijimo istorija yra daugiau nei keista — ir kur kas logiškiau, kad norėdami padaryti šventą auką iš Navalno, bandyti jį nužudyti galėjo Putino oponentai. Pats Navalnas gali kiek nori tikėti savo misija "gelbėti Rusiją nuo Putino" (Rusija neprašė — bet kam tai rūpi?), Tačiau daugumai jis yra tik įrankis šaliai priešiškų jėgų rankose. Priešiškų ne tik Putinui, bet ir Rusijai apskritai.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Iš esmės Navalno negalima paversti nacionaliniu stabu — rusų Chomeiniu, tai yra, jis neturi šansų patekti į valdžią Rusijoje net ir tolimiausioje ateityje. Todėl tiems, kurie rėmėsi "Navalno" projektu, jis dabar turi tik vieną vertybę — būtent šventos aukos, kaip "didvyris, kurį vis dėlto nužudė Putinas". Rusijos valdžia tai puikiai žino ir jau seniai, todėl jiems visiškai nereikia naujų, šįkart sėkmingų bandymų nužudyti Navalną.

Jam grįžus į Rusiją, kompetentingoms tarnyboms kyla rūpesčių  — atsižvelgiant į Omsko-Tomsko istorijas, reikės daug rimčiau saugoti Navalną. Tuo tarpu Rusijos specialiosios tarnybos negali garantuoti jo saugumo  — tiek dėl to, kad jų kolegos iš užsienio žaidžia su Navalnu, tiek dėl to, kad niekas nėra apsaugotas nuo nenugalimos jėgos (pavyzdžiui, bepročio ar teroristo pasikėsinimo į gyvybę).

Tai yra, Rusijos valdžiai tikrai būtų lengviau, jei Navalnas liktų Vokietijoje. Bet ne todėl, kad ji bijo jo populiarumo ir juo labiau sėkmės rinkimuose (net jei ir įsivaizduotume jam palankiausią scenarijų, kai pora deputatų rudenį pereis į Dūmą su Navalno palaikymu  — ar tai gali būti Putino nerimo priežastis?), bet todėl, kad kad jis iš žmogaus provokacijos virto uždelsto veikimo bomba, kurios detonatorius yra už Rusijos ribų.

Tuo tarpu niekas netrukdys Navalnui patekti į šalį, tam nėra jokio pagrindo  — nei politinio, nei teisinio. Niekas neduos priežasties šaukti "Putinas bijo Navalno, todėl jis jo neįleis į Rusiją!" (nepaisant to, kad Navalnas kalba tik apie tai)  — jis nebijo, tiesiog niekina. Kitas dalykas yra tai, kad grįžusiam Navalnui teks atsakyti tiek senose, tiek naujose baudžiamosiose bylose. Navalnui teks ne tik stoti prieš teismą, bet ir ruoštis labai realioms bausmėsms. Pavyzdžiui, kad ir dėl valstybės vadovo šmeižto — juk viešieji kaltinimai bandymu nužudyti neturėtų likti be bausmės.

Iš esmės Navalnas yra pasirengęs trumpam patekti į kalėjimą — jam tai yra "kelias į valdžią", tai yra Mandelos kelias (kita įžūli, bet populiari analogija). Tačiau Rusijos vyriausybė visiškai nesiruošė iš jo padaryti kankinio — nors ir netikro, nors ir nedaugeliui gyventojų, bet vis tiek. Dabar laikytis tokios taktikos bus sunkiau  — jau vien dėl to, kad tie patys "kovotojai prieš režimą", Navalno šalininkai, kas sekundę smerkiantys "čekistų režimą" įtikins visus, kad jei Navalnas nebūtų įkalintas net ir po tokių kaltinimų valdžios institucijoms, tai Putinas yra silpnavalis ir "žmonės jam to neatleis". Taip, informaciniame kare visos priemonės yra geros, ypač kai užduotis yra pakenkti, o ne sustiprinti. Tačiau net ir šioje situacijoje Putinas nesivadovaus kažkieno taisyklėmis  — ir tikrai nepasiduos Navalno pinklėms.

Kuriam paprasčiausiai neliko nieko kito, kaip paspartinti grįžimą į Rusiją. Kodėl? Nes Trampas buvo užblokuotas "Twitter". Taip, čia ryšys yra tiesioginis — jei remsimės Navalno projekto autorių logika.

Iš pradžių buvo aišku, kad jo palikti Vakaruose negalima  — jis greitai visiškai nuvertės, virs antruoju Chodorkovskiu. Ne dėl šansų laimėti rinkimus Rusijoje — jų ir taip nebuvo. Bet tai taip pat taptų nenaudinga bandymams "supurtyti režimą"  — o ką Vakarai vaizduotų kaip "pagrindinį Putino priešą"? Reikėjo jį grąžinti, net nepaisant visų išlaidų ir rizikos. Nesvarbu, ar Navalnas bus kalinamas Rusijoje, ar ne  — bet kokiu atveju kelis mėnesius bus galima eskaluoti temą "Valstybės Dūmos rinkimų išvakarėse opozicijos lyderis buvo įkalintas (persekiojamas, pašalintas iš rinkimų)". Tačiau tokiam scenarijui dar buvo laiko  — grįžti buvo galima pavasarį. Tačiau įvyko "Kapitolijaus šturmas" ir Trampo paskyrų blokavimas socialiniuose tinkluose ir pokalbių programėlėse.

Ką šis "demokratijos triumfas" paskatins Rusijoje, tiek triumfo organizatorių, tiek Navalno, kuris mąsto sinchroniškai su jais,  nuomone? Teisingai — tai, kad Kremlius dabar lengva širdimi blokuos Aleksejų visur ir visada. Na, ne iš karto ir ne pats, o tų pačių "Telegram", "YouTube" ir pan. savininkų rankomis  — jie bijos prarasti Rusijos rinką ir padarys nuolaidų totalitariniam Kremliui, juolab kad po incidento su Trampu jie susigadino savo reputaciją. Tai yra, Navalnas netrukus bus pašalintas iš transliuojamų kanalų  — kaip ir Trampas, nors jie visiškai skirtingi, o jų tikslai yra priešingi.

Čia nėra ko ginčytis — tai neatsiejamas pasaulio vaizdas. Pats pasaulis, kuriame skaitmeninės diktatūros kūrėjai, politinės ir ideologinės cenzūros, raganų medžioklės ir kovos su "neteisingomis pažiūromis" šalininkai save vadina demokratais, liberalais ir sąžiningais žmonėmis. Ačiū Dievui, Rusija nepriklauso šiam pasauliui (ir kuo toliau, tuo labiau tai įvertins mūsų "vakariečiai")  — priešingai nei Aleksejus Navalnas, kuris išliks jo dalimi, nepaisant to, kur jis gyvena, Berlyne ar Maskvoje.

Ir, beje, dabar viskas gali baigtis dar neprasidėjus: 17 dieną Navalnas gali tiesiog neskristi į Maskvą.Dėl daugybės prašymų  — tai yra po Vakarų specialiųjų tarnybų perspėjimų apie rimtas grėsmes jo gyvybei ar net asmeninio Merkel ar paties Džo Baideno prašymo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Berlynas, Aleksejus Navalnas
Temos:
Incidentas su Rusijos opozicionieriumi Navalnu
Vakcina

Santaros klinikos Vilniuje pradėjo antrąjį skiepijimo etapą

(atnaujinta 16:47 2021.01.17)
Anksčiau šioje klinikoje buvo pranešta apie gydytojus, užsikrėtusius COVID-19, gavus pirmąją vakcinos dozę

VILNIUS, sausio 17 — Sputnik. Santaros klinikoje prasidėjo antrasis koronaviruso skiepijimo etapas. Apie tai Facebook pranešė gydymo įstaigos spaudos tarnyba.

Antroji vakcinos dozė skiriama gydytojams, kurie jau gavo pirmąją dozę.

Anksčiau paskiepytiems šios klinikos gydytojams buvo nustatytas koronavirusas. Santaros klinikos Vilniuje Infekcijos centro vadovė Ligita Jančorienė paaiškino, kad rizika susirgti sumažėja praėjus 12 dienų po pirmosios vakcinacijos. Tuo pačiu atsparumą virusui, kurį gamintojai žadėjo — iki 95 proc., Galima pasiekti tik praėjus septynioms dienoms po antrosios vakcinos dozės.  

Pasak Infekcijos centro vadovės, Santaros klinikose nuspręsta, kad tiems, kurie gavo pirmąją vakciną, bus tiriami antikūnai. Remiantis šiais duomenimis, bus priimtas sprendimas dėl antrosios dozės.

Gydymo įstaigos duomenimis, pirmąja doze paskiepyta 4,5 tūkst. darbuotojų.

Nuo pandemijos pradžios Lietuvoje buvo užregistruota daugiau nei 167 tūkstančiai COVID-19 atvejų, mirė per 2,4 tūkstančio žmonių.

Šalyje nuo koronaviruso jau paskiepyta daugiau nei 46 tūkst. žmonių.

Tegai:
Vilnius, Lietuva, vakcina, Santaros klinikos
Temos:
Saugokime save ir kitus: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje