Vašingtonas, Baltieji rūmai

Rusija gyvatė. Kaip su ja kovoti neaišku

(atnaujinta 14:44 2021.01.10)
Džo Baidenas, kuris tikisi pradėti eiti JAV prezidento pareigas, iki Naujųjų metų surengė susitikimą su nacionalinio saugumo ekspertais

Susitikimą jis komentavo taip: "Mes kalbėjome apie skirtingus strateginius sunkumus, su kuriais susidursime iš Rusijos ir Kinijos pusių, ir apie reformas, kurias turime atlikti norėdami reaguoti į šiuos iššūkius, kad būtume kuo geresnėje padėtyje". Visų pirma, jo Amerika turi kovoti su Rusija ir Kinija būtinai kartu su sąjungininkais ir dar — jai reikia ne tiek atnaujinti ankstesniems karams sukurtas ginklų sistemas, kiek suprasti, kad karai čia ne ankstesni, o iš esmės kitokie. 

Facebook logotipas
© Sputnik / Наталья Селиверстова

Tačiau JAV prezidentas visgi Donaldas Trampas mano, kad šaliai kelia grėsmę ne Rusija ir Kinija, o Kinija ir Rusija. Todėl naujaisiais finansiniais metais ideologinei ir politinei kovai su Rusija bus skirta 290 milijonų dolerių, o su Kinija — net 300 milijonų dolerių. Ir vėl komentaruose mirga mintis, kad kova nėra tokia pati kaip anksčiau. Reikia kovoti su Rusijos įtaka ir visame pasaulyje.

Ši istorija (apie tai, kad nėra visiškai aišku, su kuo kovoti) primena vieną puikų literatūrinį palyginimą, kuris jo autoriui užtikrino mažiausiai 15 minučių šlovės. Be to, šis palyginimas buvo įtrauktas į įvairiausias geriausių knygų apžvalgas žurnale "Foreign Affairs". Juk iš pradžių visada yra žodis, ir tik po to visokie baidenai pradeda rengti savo nuobodžius susitikimus. 

Žodis yra toks: pagal Šaltojo karo rezultatus, JAV nužudė siaubingą drakoną — SSRS. Tačiau dabar ne tik drakonas atgijo, jų yra net du — Rusija ir Kinija. Situacijos sunkumas yra tas, kad šie drakonai įgijo naujus įpročius — jie elgiasi kaip gyvatės, o Vakarai niekaip negali suprasti, kaip kovoti su šiais keistais gyvūnais, atsižvelgiant į jų naują elgesį.

Atitinkamai knyga vadinasi "Drakonai ir gyvatės" (angl. "The Dragons and the Snakes"), autorius — australas Deividas Kilkalenas (David Kilcullen). Žmogus su gera karine-šnipinėjimo ar šnipinėjimo-karine biografija, dabar yra profesorius Arizonoje (JAV) ir dirba Demokratijų gynybos fonde. Ar dalyvavo Baideno posėdyje, kol kas informacijos nėra. Šį vyrą vadina "teoretiku ir praktiku" partizaninio ir kitokio nestandartinio karo požiūriu, kuris pakeitė pasenusią kovą. Jis tarnavo penkiuose taškuose, įskaitant Afganistaną, buvo valstybės sekretorės Kondolizos Rais (Condoleezza Rice) padėjėjas ir t. t.

Dujų kompresorinė stotis, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Александр Мазуркевич

Išsamiau jo knygos mintis skamba taip: apie drakonus kalbėjo dar Džeimsas Vulsis (James Woolsey) posėdyje, kai jis buvo patvirtintas kaip CŽV direktorius 1993 m. Ir pridūrė, kad šiandien, užmušę drakoną, Vakarai atsidūrė džiunglėse, kuriose pilna visokių nuodingų gyvačių. Pasirodo, kad susitvarkyti su drakonu buvo lengviau.

Taigi, sako Kilkalenas, malšinanti JAV jėga sukėlė drakonų evoliuciją, jie kariauja prieš Vakarus taikydami metodus, kurie neturi provokuoti atsakomojo karo. Tai gali būti bet kas — kibernetinės atakos, ideologinis karas, hibridinis karas (kurį vykdo ne valstybės, o privatūs asmenys). Tai yra, valstybės išmoko elgtis kaip partizanai, o partizanai — visokie ekstremistai ir teroristai — kaip valstybės.

Be to, kalbama ne tik apie Rusiją ir Kiniją — knygoje yra paantraštė: "Kaip visi kiti išmoko kovoti su Vakarais" (angl. "How the Rest Learned to Fight the West"). Tai yra, beveik visas pasaulis (aplink tik priešai). Ir visą šį laiką Vakarų karinė mašina išlieka sureguliuota branduoliniam konfliktui ar, tarkime, tiksliųjų ginklų naudojimui prieš vieną ar dvi galingas valstybes — o tai šiandien nebeveikia.

Kaip matote, absoliuti sąšauka su Baideno susitikimu. Ir su daugeliu kitų susitikimų. Beje, neseniai "CNN" perduota keista informacija, kad Baidenas svarsto galimybes atsisakyti naujų amerikiečių branduolinių ginklų, įskaitant kovinę galvutę W93, kūrimo — ar tai yra dėl šių priežasčių?

Drakonologija — įdomus mokslas. Drakonas, iš tikrųjų, yra visagalis ir išmintingas debesų, rūko ir pelkių dievas, gimęs iš gamtos realijų vingiuotos Geltonosios upės slėnio Kinijoje. Jis yra galingas ir išmintingas, žmonės gali prašyti jo apsaugos. Tačiau Europoje tai yra vienas iš velnio padarų, kuris geba spjaudyti ugnį ir turi labai keistus seksualinius įpročius: naudoti merginas iš kaimyninės gyvenvietės, vėliau reikalauti jas pakeisti naujomis. Atitinkamai Vakarų karys privalėjo tiesiog tokius nužudyti, bet čia gyvūnų teisių gynėjai pradėjo aiškinti vaikams, kad drakonas taip pat turi teises, kad su juo galima susidraugauti, nepaisant jo elgesio. Tai yra, Vakarai šiek tiek pajudėjo Rytų link. Be to, yra ir rusų drakonas — hibridinis mutantas, jis taip pat spjaudosi ugnimi, tačiau kažkodėl turi tris galvas, ir su kai kuriomis iš jų galima susitarti.

Kinžal paleidimas
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Apskritai viskas yra komplikuota, bet dar sudėtingiau pasidarė, kai šis galingas gyvūnas išmoko slapta kenkti Vakarams taip, kad jo priešiškos veiklos faktai nematomi ir negirdimi, o galbūt jų išvis nėra.

Įdomu, kaip apie tai kalbėjo ekspertai susitikime su Baidenu. Nors, laukiant nutekėjimų, galima įsivaizduoti. Faktas yra tas, kad tokių susitikimų yra daug. Vienas jų vyko aptarti pačią knygą — "Drakonai ir gyvatės", dalyvaujant autoriui. Ir nors internete dar nėra susibūrimų pas Baideną išklotinės, tai knygos aptarimas minėtame Demokratijų gynybos fonde yra. Visas ir pažodžiui.

Šio pokalbio paveikslas pasirodo (Vakarams) niūrus. Maža to, kaip jau minėta, jie atsilieka nuo realybės — kai aplink yra angių, ​​o branduolinio arsenalo prieš jas nepakanka. Bet dar blogiau — žmonės iš fondo sako, kad su visais numatomais prezidentais, ne tik vadovaujant Donaldui Trampui, Amerika negali rasti tinkamo bendravimo su sąjungininkais tono, t. y. tuose pačiuose Vakaruose. Ir būtent apie tai (žr. aukščiau) kalbėta pas Baideną. Tai yra, raktas į viską yra ne kvaila, o sumani jėga, kuri įtikintų visus Vakaruose, kad anksčiau su drakonais buvo blogai — tačiau dabar, su drakonais-mutantais viskas yra labai blogai ir reikia kažką daryti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
JAV, Rusija, Džo Baidenas
Dar šia tema
Šiandien nafta, rytoj trąšos — Lietuva praranda Baltarusijos tranzitą?
Vengrija tęsia derybas su Rusija ir Kinija dėl vakcinų nuo COVID-19
Rusijos senatorius sureagavo į Trampo "Twitter" paskyros blokavimą
Dainininkas Filipas Kirkorovas

"Neįleidžiamoji" kultūra. Lietuva suskirstė artistus į teisingus ir nelabai

(atnaujinta 11:46 2021.01.21)
Dviejų Lietuvos Seimo parlamentinių komitetų nariai pasisakė tik už draudimą įvažiuoti į šalį artistams, palaikantiems "priešiškus režimus", o URM operatyviai sureagavo ir penkeriems metams nuleido sienos užkardą prieš Filipą Kirkorovą

Kiekviename kampe šaukdama apie žodžio laisvę, Lietuvos valdžia užčiaupia burnas tiems, kas nesutinka su jų požiūriu į vykstančius procesus vienoje ar kitoje planetos dalyje. Viskas yra naujosios Amerikos galios doktrinos rėmuose, kuri užčiaupė burną net prezidentui Donaldui Trampui.

Tiesa, Lietuvoje šie metodai buvo naudojami jau seniai. Lietuvos pseudopatriotai yra Rusijos atlikėjų persekiojimo pradininkai. Vienu metu įvažiavimas į šalį jau buvo uždraustas Aleksandrovo dainų ir šokių ansambliui, Tureckio chorui, dainininkams Grigorijui Lepsui ir Olegui Gazmanovui. Taigi Lietuvos gyventojų labai nenustebino Filipo Kirkorovo įtraukimas į "asmenų, kuriems uždrausta įvažiuoti į Lietuvą", sąrašą .

Daugelis tik gūžtelėjo pečiais ir pasukiojo pirštu ties smilkiniu. Šią naujieną pakomentavo oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova:

"Absurdui ir iš tikrųjų vien tokiems kaltinimams kvailumui papildomų komentarų nereikia. Apskritai pažymime, kad represinis požiūris į artistus tapo tikru jaunų Europos demokratinių šalių požymis".

Lietuvos "draudėjų" pateikti argumentai atspindi rusofobijos gilumą ne tik Baltijos šalyse, bet ir pasaulyje. Jie sako, kad Rusijos menininkai yra "minkštoji galia", neleidžianti Lietuvos žmonėms pamiršti draugystės ir geros kaimynystės laikų vieningoje TSRS tautų šeimoje.

Filipas Kirkorovas
© Sputnik / Владимир Трефилов

"Pagrindinis mūsų didžiųjų kaimynų uždavinys yra išlaikyti mus šioje kultūrinėje ir informacinėje erdvėje, sukelti nostalgiškus jausmus", — su kartėliu sako Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

Tiesa, tokių nostalgiškų žmonių Lietuvoje yra daug. Bilietai Rusijos atlikėjų koncertai didžiuliuose sporto ir koncertų kompleksuose visada būna išparduoti. Matyt, tai gąsdina Lietuvos valdžią, kuri per 30 nepriklausomybės metų nesugebėjo Lietuvos gyventojų supykdyti su rusais. O fantazijos, kad Rusija vėl "okupuos" Lietuvą, sukasi tik karščiuojančiose Lietuvos politinio elito smegenyse, kurių didžioji dalis yra buvę sovietų nomenklatūros nariai. Pakanka kelių pavyzdžių iš naujausios istorijos. Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaite dėstė Aukštojoje partinėje mokykloje, buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius buvo vienas iš Lietuvos komjaunimo vadovų. O visa konservatorių viršūnė, vadovaujama Vytauto Landsbergio, sovietmečiu gyveno sočiai ir laimingai. Žmonės viską prisimena.

O šiandien jaunieji Landsbergio — Grybauskaitės darbų tęsėjai pralenkia savo mokytojus. Jie ketina įtraukti į sąrašą tų, kuriems neleidžiama patekti į šalį tuos menininkus, kurie "viešai ar savo kūryba išreiškia paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės, pažeidžiančios tarptautinę teisę, užsienio politikai arba abejoja Lietuvos konstitucinėmis vertybėmis, teritoriniu Lietuvos sąjungininkų vientisumu."

O Vytauto Landsbergio pasekėjų jauniklių priešakyje yra didžiojo anūkas Gabrielius. Senelis jam patikėjo vadovauti Lietuvos užsienio politikos frontui. Įdomu, kokiu fronderizmu pagarsės puikios šeimos palikuonis užsienio reikalų ministro kėdėje.

Pavyzdžiui, buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaite įėjo į istoriją, pirmoji Rusiją pavadinusi "teroristine valstybe". 2014 metų vasario mėnesį, kilus Maidano isterijai aplink Ukrainą, ji atvirai grubiai elgėsi su Rusijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Aleksandru Udalcovu. Kaip tada rašė laikraštis "Lietuvos rytas" (2014 metų vasario 5 dieną), skiriamųjų raštų priėmimo metu, Grybauskaitė pradėjo pokalbį su Udalcovu klausimu: "Ar jūs dar neužspringote lietuvišku pienu?" O vėliau pokalbio metu ji paklausė diplomato: "Tai kada gi jūs pagaliau mus uždusinsite "Gazpromo" dujomis?"

Naujasis Rusijos Federacijos ambasadorius Aleksejus Isakovas į Lietuvą atvyko 2020 metų gruodžio 13 dieną. Bet iki šiol jis nebuvo kviečiamas į rūmus Daukanto aikštėje skiriamiesiems raštams įteikti.

Ar prezidentas Gitanas Nausėda jį priims, ar eis savo pirmtakės pėdomis? Bet net jei prezidento rūmuose bus laikomasi diplomatinės etikos normų, tai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, su kuria ambasadorius turės glaudžiai bendrauti per visą kadencijos laiką, Aleksejus Viktorovičius gali tikėtis bet kokių netikėtumų. Nereikėtų stebėtis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
draudimas atvykti, Užsienio reikalų ministerija, Filipas Kirkorovas
LGBT, archyvinė nuotrauka

Į Seimą ateina vienalyčių partnerysčių projektas tai reiškia ir kas kaltas?

(atnaujinta 15:59 2021.01.20)
Laisvės partijos atstovas pranešė, kad ruošiamas partnerystės įstatymo projektas, naujoves ketinama svarstyti jau pavasario sesijoje

Tik pasibaigus rudeninei Seimo sesijai, jau ruošiamasi 2021-ųjų pavasario sesijai. Ir iš valdančiosios koalicijos pusės, vienu šio ruošimosi ženklų tapo "Laisvės partijos" deputato, "vienaragio" Tomo Vytauto Raskevičiaus pareiškimas apie jau kuriamą įstatymo projektą, skirtą vienalytėms partnerystėms įteisinti.

Štai kaip skambėjo paties Raskevičiaus žodžiai, paskelbti socialiniame tinkle "Facebook" ne bet kada, o sausio 13 d., t. y. per kultine tapusios (ir tiek daugybe klaustukų, tiek griežtos cenzūros tinklu apipintos...) 1991-ųjų sausio 13-osios tragedijos 30-ąsias metines:

Член Сейма Томас Витаутас Раскявичюс анонсирует Закон о партнерстве
Tomas Vytautas Raskevičius pranešė apie Partnerystės įstatymo projektą

Kaip žinia, Lietuvos jurisdikcijoje partnerystės institutas jau egzistuoja nuo 2001 m., tik bėda (šių veikėjų požiūriu) yra ta, kad pastarajame galimybė įregistruoti partnerystę numatyta tik vyrui su moterimi. Vadinamosioms vienalytėms poroms šitoks variantas nenumatomas. O kadangi esame, atseit, "vakarietiška" šalis — tai šitaip gi būti neturėtų!

Kreipsis į koalicijos partnerius

Bent taip mano Raskevičius su savo partiečiais. Tiesa, dėl koalicijos partnerių, į kuriuos, anot Raskevičiaus, pirmiausia ir bus kreipiamasi, situacija kiek įdomesnė: juk TS-LKD save pateikia kaip "krikščionišką", "konservatyvią" partiją. Ir iš tiesų, katalikiškasis šios partijos sparnas (neįskaitant dar 2019 m. atskilusių Jono Rimanto Dagio šalininkų) su tokiais veikėjais kaip Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu priešakyje, šiuo klausimu turėtų užprotestuoti. Tačiau partijos "generalinė linija" keičiasi...

Ir tai byloja ne vien Ingridos Šimonytės atėjimas. Pavyzdžiui, liūdnai tiek savo "naktine reforma", tiek cinišku 2009-ųjų sausio 16-osios demonstracijos sušaudymu pagarsėjęs Lietuvos "krizinis" premjeras Andrius Kubilius, dar 2011-aisiais deklaravęs tradicinį požiūrį į šeimą, dabar viešai ir, be to, ES lygmeniu, pasisako už vadinamąsias seksualinių mažumų teises. Taigi — ir konservatorių patriarchai laikosi atitinkamai...

O turint omeny, kad valdančioji koalicija, be TS-LKD (kurios parlamentarų tarpe tokios vienalyčių partnerysčių idėjos priešininkų ir taip jau nebe dauguma), sudaryta iš Laisvės partijos ir jai beveik identiško, tik kiek santūresnį stilių pasirinkusio Liberalų sąjūdžio, nesunku prognozuoti, kad minėtoji iniciatyva valdančiojoje koalicijoje pritarimą ras.

Nevienalytė opozicija

Negana to, ir opozicija šiuo požiūriu nevienalytė: po to, kai Gintauto Palucko kompanija perėmė vadovavimą LSDP, šios partijos viršūnės taip pat remia vadinamąsias LGBT idėjas ir, galime sakyti, nuo Laisvės partijos nesiskiria niekuo, išskyrus siūloma socialine-ekonomine politika. Ramūno Karbauskio "Žalieji valstiečiai", tuo tarpu, kaip ir didžioji dalis Darbo partijos bei kitų deputatų, aišku, minėtosios iniciatyvos nepalaikys.

Tačiau aukščiau minėtieji faktai byloja, kad vienalyčių partnerysčių instituto "praėjimas" 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje, nors tikrai negarantuotas, bet taipogi ir neatmestinas scenarijus. Na, o tai, kad netgi dabar — po daugiau kaip dešimtmečio agresyvios propagandos — absoliuti lietuvių dauguma (70–80 %) pasisako prieš šitokias, atseit, "naujoviškas" vertybes, šiems tariamiems "demokratams" (kabutėse, nes juk demokratija turėtų reikšti liaudies, vadinasi, ne mažumos, bet daugumos, valdžią — nė motais.

Ką visa tai reiškia?

Ir būtų didelė klaida į šią realiją žiūrėti pro pirštus: atseit, čia nieko tokio, "gi partnerystės, tai vis dėlto ne santuokos, tegul gauna, ko nori, tai nustos ir reikalauti, ir paraduoti", — sakys koks miesčionis, kuriam pati mintis, kad būtų galima dėl kažko kovoti, o, vadinasi, išeiti iš savojo smulkiaburžuazinio respektabilumo ir komforto zonos, kelia baimę ir pasipiktinimą...

Klaida, nes Vakarų šalių (pavyzdžiui, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos — ką bekalbėti apie Olandiją) patyrimas rodo, kad štai tokių partnerysčių įvedimas tėra tik pirmutinis žingsnis link santuokų legalizavimo. Tuo tarpu, tik tose šalyse, kuriose vienu ar kitu būdu šioms tendencijoms duotas sąmoningas atkirtis (t. y. ar "iš apačios", aktyviu liaudies pasipriešinimu, kaip, pavyzdžiui, buvo Serbijoje, Gruzijoje, ar "iš viršaus", ryžtingais valdžios sprendimais, kaip kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje), štai tokia, sakykime, "vaivorykštinė" banga nesugebėjo prasiveržti.

Be to, Raskevičiaus siūlomas partnerysčių įstatymo projektas sudėliotas taip, kad tarp partnerystės ir santuokos nebūtų jokio esminio skirtumo, ypač svarbiausiuoju — vaikų — klausimu. Ir todėl šiuo atveju galima kalbėti apie konkretų ir visiškai realų LGBT ideologijos šalininkų — Džordžo Sorošo ir kitų globalistinio, finansinio kapitalo ryklių, finansuojamų postmodernistinio priverstinės "tolerancijos" kulto išpažinėjų, — puolimą prieš lietuvių tautą.

Kas kaltas?

Kad toks puolimas įmanomas, tai reiškia, kad Lietuva, prieš 30 metų išsilaisvinusi nuo tariamos "sovietinės priespaudos" ir nutraukusi atitinkamus ryšius su Rusija, kaip istorine tarybinio pasaulio perėmėja, šiandien sėkmingai eina iš klasikinės demokratijos ir kapitalizmo į labai neaiškų (tiek ultraliberalistinės ideologijos, tiek Davoso forumo prezidento Klauso Švabo keliamo socialinio-ekonominio "perkrovimo" charakterizuojamo) postkapitalistinį mutantą išsigimstantį Vakarų pasaulį. Šia prasme — viskas pagal programą...

Tik ar toji programa — tai, ko reikia pilnaverčiam Lietuvos ir lietuvių tautos gyvavimui? Ne šiaip dabar ir čia, bet ilgalaikėje XXI amžiaus perspektyvoje? Šis klausimas yra retorinis, bet tiktai jį keliant galima kelti ir kitą: o kas gi kaltas dėl esamos situacijos? Aišku, valdantysis elitas. 

Tačiau viską suvesti į jį — ne tik klaidinga, bet tiesiog nerimta: vertėtų galiausiai suprasti, kad šios bei kitos tendencijos pas mus ateina ir grasina įsigalėti dėl to, kokią nacionalinio vystymosi trajektoriją mes patys pasirinkome, tapdami to paties Vakarų pasaulio periferine zona... Ir čia, galbūt, prieš kaltinant elitą, reikėtų pirmiau paklausti savęs: o ką gi mes — pati tauta, pati liaudis — padarėme, kad būtų kitaip? Tegul apie tai ir pamąsto skaitytojas...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
vienos lyties asmenų partnerystė, partnerystė