Vytautas Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Atėjo Landsbergis visiems laikams. Kodėl prezidento statusas neapleidžia visos Lietuvos?

(atnaujinta 00:10 2021.01.24)
Šiemet minint Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį nepavyko įteisinti Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Nepavyko taip pat ne pirmą kartą

Sausio 13-oji — Laisvės gynėjų diena. Vasario 16-oji — Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Kovo 11-oji — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Sausis, vasaris, kovas. Svarbūs Lietuvai iškilmingų minėjimų mėnesiai. Vieniems pagal protokolą. Formalūs. Kitiems nuoširdūs su patosu. Dar kitiems su parodomuoju patriotizmo proveržiu. 

1991 metų sausio 13 diena, 1918 metų vasario 16 diena, 1990 metų kovo 11 diena — tai sakralios naujausios Lietuvos istorijos datos. Šios datos šventiškai pažymimos. Vasario 16 diena ir Kovo 11 diena šventinės-nedarbo dienos. Sausio 13 dieną taip pat bandyta įteisinti kaip nedarbo-šventinę dieną. Ne pirmą kartą bandyta. Nepavyko šito padaryti ir šį kartą, minint tragiškų Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį.

Taip pat minint Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį nepavyko įteisinti Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Nepavyko taip pat ne pirmą kartą.

Lietuvos Seime bandymų įteisinti Landsbergio, kaip valstybės vadovo, statusą būta ir anksčiau. Tačiau visi bandymai baigdavosi nesėkme. Parlamente pritrūkdavo balsų.

Paskutinis bandymas suteikti tokį statusą buvo 2017 metais, artėjant Landsbergio 85 metų jubiliejui. Apie tai tuomet kalbėjo tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tačiau tokios rezoliucijos taip ir neinicijavo.

Šiais metais sausio 13 išvakarėse Seime buvo įregistruotas Seimo nario, konservatoriaus Emanuelio Zingerio parengtas rezoliucijos "Dėl Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio" projektas.

Jo tekste — ir buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Garbės pirmininko, profesoriaus Vytauto Landsbergio — kaip valstybės vadovo — statuso faktinis įteisinimas.

"Lietuvos Respublikos Seimas, <...>, primindamas ir tai, jog istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, <...>", — buvo rašoma rezoliucijos projekto tekste.

Seimo rezoliucija savo esme nėra norminis teisės aktas. Tačiau tokia oficialaus dokumento forma politikų yra mėgstama naudoti, kai norima pareikšti Seimo narių vertinimą vienu ar kitu politiniu ar visuomeninio gyvenimo klausimu. Ir taip pabrėžti to klausimo ypatingą reikšmę valstybės praeičiai ir ateičiai.

Pavyzdžiui 2018 metais Seimas savo deklaracija Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pripažino Lietuvos valstybės vadovu.

Jei parlamentaro Zingerio siūlomas rezoliucijos projektas Seime būtų priimtas, toks faktinis dokumento tekstas galėtų būti pretekstu valstybės vadovo statusą Landsbergiui įteisinti ir įstatymiškai. Kartu ponui Landsbergiui suteikiant ir užtikrinant tokiu atveju įstatymo numatytas socialines garantijas bei privilegijas.

Vis dėlto Seimas priimdamas rezoliuciją šį kartą nepavadino Landsbergio nei Prezidentu, nei valstybės vadovu. Seimas tiesiog įsiklausė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad įstatymo leidėjas neturi teisės sudaryti teisinių prielaidų kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui — valstybės vadovui.

Seimas konstatavo ir tuometinę teisinę realybę. 1990 metais įsigaliojusi laikinoji Konstitucija (tuomet vadinta Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu) 86 straipsnyje sako: "Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose". Kitaip tariant, laikinojoje Konstitucijoje AT pirmininkas nėra vadinamas valstybės vadovu.

Seimas po karštų debatų vis dėlto išliko ištikimas istorinei tiesai ir Seimo priimtoje Sausio 13 dienos rezoliucijoje Vytauto Landsbergio neprilygino valstybės vadovui — Prezidentui.

Tačiau Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos propagandistams istorinė tiesa nėra svarbu. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija — valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga pasielgė kitaip. LRT laidoje vaikams buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas Vytautas Landsbergis pristatytas Prezidentu. LRT paskleisdama klaidinančią Lietuvos istorijos interpretaciją ėmėsi vaikų. LRT indoktrinavo Lietuvos vaikus konservatorių legenda apie Landsbergį-Prezidentą. 

Tokių propagandos ir indoktrinavimo pavyzdžių daugėja. Tai nuolatiniai bandymai "prichvatizuoti" Sąjūdį. Pamirštant kitus jo lyderius bei visų Sąjūdžio lyderių susitarimą, kad Sąjūdžio vadovai kaip lygiaverčiai lyderiai turėjo rotuotis. Organizacija turėjo būti valdoma laikantis principo, kad tai tikrai ne vieno asmens organizacija. Bet Landsbergis, bėgant mėnesiams ir metams, sumaniai atsikratė visų, kurie galėjo jam sutrukdyti mėgautis vienvaldyste Lietuvoje.

Lietuvos mokyklose ir vaikų darželiuose dirbtinai populiarinamas konservatorių politikų asmeniškai užregistruotas neužmirštuolės prekinis ženklas. Juo sistematiškai bandoma išstumti istorinius valstybės simbolius. Sausio 13 diena paversta konservatorių savireklamos akcija, kada skamba tik viena pavardė, užgožiant  tuos, kurie aukojo savo gyvybes ir sveikatą vardan Lietuvos.

Tačiau konservatorius aptarnaujantys LRT propagandistai supranta — bėga metai ir atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje užaugo kelios kartos žmonių, kuriems Sausio 13 įvykiai yra gyvi tik tėvų, senelių pasakojimuose. O istoriją galima papasakoti ir iš televizijos ekrano. Papasakoti taip, kaip reikia.

Naujoji karta pati nematė Romualdo Ozolo, Arvydo Juozaičio, kitų Sąjūdžio lyderių, nejautė šalia tvirtai suremtų pečių prie Seimo rūmų. Taip pat naujoji karta nepamena ir to, kaip Nepriklausomybės aušroje dėl dažnai nusikalstamų sprendimų, lėmusių milijardinę žalą valstybei, šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių buvo priversti emigruoti. Todėl būtent į šias kartas nutaikyta prokonservatoriška propaganda. Propaganda, bandanti Lietuvos Nepriklausomybę paversti ne lietuvių Tautos, o konservatorių pergale. Ir kurią užtikrino vienas vienintelis lyderis.

Tai primena sovietinę propagandą, kuri vis stengėsi formuoti vieno lyderio kultą ir tą darė nusitaikydama vis į jaunesnius vaikus. Ir kurią šiandien taip peikia šiuolaikiniai konservatorių propagandistai. Lietuvos atveju, tai dar turi panašumų į... Leniną. Kuris "atėjo visiems laikams". Ir vadovauja iš kito pasaulio. Matydami V. Landsbergio aplinkos nenuilstamą siekį paversti jį prezidentu ar bent būti įvardintu valstybės vadovu, nenustebkime ir siekiu jį padaryti "amžinuoju". Sakralizuoti.

Taigi, kantrybės — šį poną prezidentą dažnai matysime mažiausiai dar du mėnesius. O po to priartės ir kiti valstybės švenčių ir atmintinų dienų renginiai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidentas, Vytautas Landsbergis
Американские военные

ES siekia savarankiškumo. Kodėl tarp naujų pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos

(atnaujinta 18:02 2021.05.11)
ES valstybės pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas. Taigi, Europoje vis dar gyva savarankiškumo gynybos srityje koncepcija, ir joje nėra Lietuvos

Gegužės 5 dieną "Reuters" parašė, kad 14 ES valstybių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas (galbūt su laivais ir aviacija), kurios, reikalui esant, galėtų įsitraukti į tarptautinę krizę (padėti demokratiniams režimams, kuriems reikia skubios pagalbos). Praktiškai tai reiškia, kad Europa kaip blokas kariniu būdu galėtų dalyvauti, pavyzdžiui, Libijos ar Sirijos konflikto sprendime.

Kitaip tariant, ES nori pademonstruoti savo kaip "didžiosios galios" statusą ir ambicijas, kurios neatsiejamos nuo karinės galios turėjimo bei naudojimo. Tuo pat metu pažymėtina, kad minėtų 14 šalių branduolį sudaro vadinamosios "Senosios Europos" arba "branduolio" valstybės — Lietuvos ar Lenkijos tarp jų nerasite.

Publikacija pasirodė prieš pat ES šalių gynybos ministrų susitikimą. Oficialiame pranešime apie jo rezultatus rašoma: "Ministrai taip pat kalbėjo apie tai, kad ES reikia turėti visiškai aprūpintas ir parengtas pajėgas greitam reagavimui į krizes. Šiame kontekste buvo aptarta greito reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti dislokuotos kaip "pirmas atsakas" aštrios krizės metu, idėja". Kaip tai vertinti?

Jau seniai akivaizdu, kad ES yra ekonominė ir vertybinė ("minkštoji") galia, kuriai trūksta jėgos komponento, jog galėtų tapti pilnaverčiu globaliu galios centru. Galima teigti, kad yra NATO. Bet tai transatlantinis, o ne europinis aljansas, kuriame dominuoja Amerika. Todėl jis netinka kaip karinis savarankiškos Europos instrumentas. Atitinkamai gimė ES kariuomenės idėja, kurią pirmiausiai plėtoja Prancūzija su tyliu Vokietijos pritarimu. Tačiau faktas, kad ši koncepcija yra labai sunkiai realizuojama dėl kelių priežasčių. 

Pirma, ES sunku suderinti daugybės skirtingų valstybių interesus. Antra, yra didelis blokas šalių (vadinamoji "Naujoji Europa", kuriai priklauso ir Baltijos valstybės bei Lenkija), kurios nenori realaus europinio karinio savarankiškumo ir mato jį tik NATO rėmuose (būtent todėl tarp greito reagavimo pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos). Trečia, kai europiečiai nenori finansuoti aljanso, sunku tikėtis, kad jie skirs daug pinigų kitai karinei iniciatyvai — o pinigų jai reikia daug, kad tai būtų ne butaforinis projektas.

Žozepas Borelis
© Sputnik / Пресс-служба МИД РФ

Ypač kalbos apie karinio ES politikos komponento stiprinimą buvo suaktyvėjusios Donaldo Trampo prezidentavimo laikais, nes jam nelabai rūpėjo europiniai reikalai. Kai JAV vadovu tapo Džo Bidenas, buvo sakoma, kad NATO vėl nustums į šalį ES kariuomenės idėją.

Kaip teigia Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: "Jungtinės Amerikos Valstijos iš Europos na nebuvo išėjusios. Juo labiau per pastaruosius kelis metus jų buvimas Lietuvoje buvo sustiprintas. Ir tą mes akivaizdžiai matom. Taip kad, mūsų požiūriu, Valstijos kaip buvo, taip ir yra Europoje. Bet tie poslinkiai bendravime tarp Valstijų ir Europos Sąjungos iš tikrųjų yra teigiami. Jie teigiamai veikia bendrą santykių dinamiką".

Iš tiesų, visoje Europoje vyksta plataus masto NATO pratybos. Taip pat pažymėtina, kad ES nusprendė įtraukti JAV į europinės karinės infrastruktūros, kuri turi pagerinti NATO pajėgų mobilumą Europoje, projektą. Tačiau, kaip parodė "Reuters" publikacija ir ES šalių gynybos ministrų posėdis, europinės kariuomenės idėja nemiršta, ir ji transatlantinės vienybės gynėjams kaip maža rakštis vienoje vietoje — nelabai trukdo, bet nuolat apie save primena, ir jos niekaip nepavyksta ištraukti.

Suprantama, kad šiandien tikrai per anksti kalbėti apie realų Europos savarankiškumą ir efektyvumą karinėje srityje, bet diskusijų apie tai Briuselyje faktas Baideno valdymo laikais rodo, kad ES santykiai su Amerika nėra idealūs. Todėl Europoje gyva strateginio suvereniteto vizija. 

Jos šalininkams labai sunku realizuoti net mažiausius savo tikslus, ir jie nuolat priversti sakyti, kad europinis saugumas neatsiejamas nuo NATO ir Amerikos. Tačiau galima spėti, kad minėtos ES greito reagavimo pajėgų iniciatyvos tikslas yra sukurti instrumentą, kurį galima būtų panaudoti ne tik aljanso rėmuose, bet ir atskirai nuo jo, nepriklausomai nuo JAV nuomonės.  

Jeigu paprastai, čia kaip šeimoje žmona (Europa) pasiūlytų vyrui (Amerikai) už jo pinigus nusipirkti didelį bendrą kompiuterį (NATO) ir dar už jo pinigus planšetinį (ES pajėgos), kuriuo teoriškai galėtų naudotis visi, bet kurį realiai planuoja naudoti pirmiausiai ji. Svarbiausia šiuo atveju įtikinti vyrą, kad planšetė reikalinga, ir nusipirkti ją, o po to jau galima bus diskutuoti dėl to, kas ir kada ją naudos.   

Apibendrinant, galima teigti, kad prognozės, jog po Baideno pergalės JAV santykiuose su Europa prasidės naujas "medaus mėnuo", nepasitvirtino. Europiečiai neatsisako savo interesų tik todėl, kad dabartinis Amerikos prezidentas kalba apie norą glaudžiau bendradarbiauti su sąjungininkais, ir nauja bendra transatlantinio dialogo schema vis dar formuojasi — ir ne faktas, kad atsiras. 

Atitinkamai europinio savarankiškumo (taip pat karinėje srityje) entuziastai, atrodo, stengiasi naudotis proga ir siūlo dalyką, kuris sustiprintų jų strategijos pamatus. Ar jų svajonė kada nors išsipildys, pasakyti sunku. Bet sėkla pasėta ir atkakliai bando išlįsti į paviršių. O toliau jau kaip Dievas duos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Dar šia tema
Žiniasklaida įvertino Vokietijos reakciją Rusijos "invazijos" į Baltijos šalis atveju
Nausėda: Ukrainos narystė ES ir NATO priklauso nuo Kijevo, o ne Briuselio veiksmų
Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu
Eifelio bokštas, archyvinė nuotrauka

Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

(atnaujinta 16:22 2021.05.11)
Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardų, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie palaikė savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos ėjimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamojo persekiojimo. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon) apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinamai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai — prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir "perestroika". Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos — pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos — komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas — išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje Žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito — tiek sąjunginio, tiek respublikinio — buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada — 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje — jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių (ir nelabai didelių) sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas.
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų destruktyvų cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija — jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Prancūzija
Vilnius

Registrų centras: balandį ir toliau augo NT sandorių skaičius

(atnaujinta 17:58 2021.05.11)
Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių

VILNIUS, gegužės 11 — Sputnik. Praėjusį mėnesį nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius toliau augo, aktyvūs išliko butų, gyvenamųjų namų ir žemės sklypų pirkėjai. Apie tai pranešė Registrų centro spaudos tarnyba.

Per pirmus keturis šių metų mėnesius Lietuvoje iš viso įregistruota 48,2 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių. Tai yra 38 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį, kai įregistruota 34,8 tūkst. NT sandorių (2019 m. sausį-balandį 38,1 tūkst.). Vien tik per balandžio mėnesį įregistruota 14,7 tūkst. NT sandorių — beveik dukart daugiau nei praėjusių metų balandį (7,4 tūkst.) ir 11 proc. daugiau nei šių metų kovą (13,2 tūkst.).

Vilnius, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владислав Адамовский

Šiemet visoje šalyje įregistruota 12,1 tūkst. butų pardavimų — 20 proc. daugiau nei 2020 metų sausio-balandžio mėnesiais, kai įregistruota 10,1 tūkst. (2019 m. sausį-balandį 11,1 tūkst.), o vien tik per balandį — 3,6 tūkst., arba 87 proc. daugiau nei praėjusių metų balandį (1,9 tūkst.) ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą (3,3 tūkst.).

Šiemet Vilniuje iš viso įregistruota 4,5 tūkst. butų sandorių, arba 16 proc. daugiau nei atitinkamą laikotarpį pernai (2019 m. sausį-balandį 3,7 tūkst.), Kaune — 1,7 tūkst., arba 13 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1,6 tūkst.), Klaipėdoje — beveik 1,1 tūkst., 46 proc. daugiau (2019 m. sausį-balandį 1 tūkst.).

Šiais metais Lietuvoje taip pat įregistruota maždaug 4,4 tūkst. individualių gyvenamųjų namų pardavimų — 39,5 proc. daugiau nei 2020 metų sausį-balandį (2019 m. sausį-balandį 3,3 tūkst.). Tik per balandį pasikeitė 1,4 tūkst. gyvenamųjų namų savininkų, arba 91 proc. daugiau nei per 2020 metų balandį ir 14 proc. daugiau nei per šių metų kovą.

Visoje šalyje šiemet taip pat įregistruota 24,2 tūkst. žemės sklypų savininkų pasikeitimų. Tai yra 46,5 proc. daugiau nei per pirmus keturis praeitų metų mėnesius (2019 m. sausį-balandį 17,9 tūkst.). Vien tik per balandį įregistruota 7,4 tūkst. žemės sklypų sandorių, arba dukart daugiau nei 2020 metų balandžio mėnesį ir 10 proc. daugiau nei šių metų kovą.

Tegai:
nekilnojamas turtas, Registrų centras, Lietuva
Dar šia tema
Sausį įregistruota beveik 10 tūkst. NT pirkimo-pardavimo sandorių
Specialistai papsakojo, kiek verta investuoti į namų atnaujinimą
Registrų centras: NT sandorių skaičius išaugo penktadaliu