LGBT vėliavos, archyvinė nuotrauka

Latvija irgi prieš. Baltijos valstybių maištas prieš LGBT

(atnaujinta 19:14 2021.01.26)
Latvijoje paaštrėjo diskusija, susijusi su seksualinių mažumų teisėmis. Tai jau tampa tendencija Baltijos regione

Jungtinių Valstijų parlamente yra planai uždrausti jame sakyti "jis" ir "ji", "moteris" ir "vyras", taip pat vartoti terminus, apibrėžiančius giminystės ryšius (tėvas, motina ir taip toliau). Tai yra bendros "kovos su nelygybe" Vakaruose išraiška. Tačiau pažymėtina, kad ji vis dažniau peržengia sveiko proto ribas. 

Kai atsiranda pasiūlymai kortose atsisakyti "damos" ir "karaliaus" kaip dominavimo stereotipo, kažkas negerai tokiose visuomenėse. Ir visa tai primena kryptingą kairįjį radikalizmą TSRS pradžioje, kuris siekė padaryti iš konservatyvios visuomenės beprincipę lengvai valdomą masę ir kuris vis dažniau siejamas su Demokratų partija Amerikoje. Europa irgi stengiasi būti maksimaliai tolerantiška.

Šiame kontekste atrodytų, kad ištikimiausi JAV sąjungininkai — Baltijos valstybės ir Lenkija — turėtų būti tarp aktyviausių tokios totalaus seksualinio reliatyvumo politikos šalininkų. Tačiau šiandien galima konstatuoti, kad situacija yra kardinaliai priešinga, ir klostosi labai įdomiai. Pavyzdžiui, Lenkijoje Andžejus Duda palygino LGBT ideologiją su neobolševizmu, bet, nepaisant ES kritikos, laimėjo prezidento rinkimus. 

Dar įdomiau viskas Estijoje. Ten po paskutinių parlamento rinkimų susiformavo visai "neteisinga" valdančioji koalicija. Jos dalimi tapo radikaliai konservatyvi EKRE partija, kurios lyderiai ne tik leido sau suabejoti prezidento rinkimų sąžiningumu Amerikoje, bet ir yra dideli LGBT kritikai. 

Ir štai šita koalicija sugalvojo, jog reikia surengti referendumą, kuriame šalies gyventojai turėtų (ne)pritarti įstatyminei nuostatai, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Tokiai idėjai aršiai pasipriešino opozicija ir Estijos prezidentė, kuri net pasiūlė susieti referendumo rezultatus su pasitikėjimu parlamentu.

Kitaip tariant, valdančiosios daugumos politika bendrai ir jos pozicija LGBT klausimu konkrečiai tapo didelės politinės priešpriešos Estijoje priežastimi. Ir kai situacija paaštrėjo iki maksimumo — pirmiausiai dėl referendumo, staiga pagrindinė valdančiųjų ("Centro") partija buvo apkaltinta korupcija, ir jos premjeras (o kartu ir visa vyriausybė) atsistatydino. Galiausiai parlamentas nusprendė referendumo nerengti.

Galbūt visa tai tiesiog sutapimas, ir Lenkijos bei Estijos kraštutinės dešinės įtakos precedentai apskritai neverti dėmesio, nes tai reta išimtis Europos politikoje. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijoje irgi kilo rimta diskusija dėl Konstitucijos keitimo, susijusio su šeimos institutu.

Pažymėtina, kad pagrindiniame šios šalies įstatyme jau nurodyta, jog "valstybė remia santuoką — vyro ir moters sąjungą, šeimą". Tačiau neseniai Latvijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad moters, kuri pagimdė vaiką, partnerė turėjo teisę į "tėvystės" atostogas ir atitinkamas išmokas. Todėl dabar įvairūs pilietinės visuomenės atstovai siūlo papildyti Konstituciją nuostata, kad šeima paremta santuoka — tai yra, vyro ir moters sąjunga.

Ir prasidėjo. Latvijos premjeras iš karto pareiškė: "Jeigu pateiktos Seimui pataisos bus priimtos, tai bus grįžimas į praeitį. Šitos pataisos neleistinai skaldo mūsų visuomenę". Trumpai sakant, viskas kaip Estijoje, ir įdomu, kuo viskas baigsis. Tačiau svarbesnis yra kitas dalykas.

Jeigu Lenkija — atsitiktinumas, o Estija — sutapimas, tai Latvija — tendencija, kuri rodo, kad, nepaisant didžiulio "progresyvios daugumos" spaudimo, Baltijos regiono visuomenės priešinasi agresyviai LGBTizacijai. Tiksliau — bando priešintis, nes į beveidį lytinį nihilizmą orientuota "sistema", kaip Estijoje ir Latvijoje, daro viską, kad tradicinių vertybių šalininkai susitaikytų su nauju "normalumu" be jokių ginčų.

O kas vyksta Lietuvoje? Jos Konstitucijoje pasakyta, kad "santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu", ir iki paskutinių parlamento rinkimų šalyje iš esmės vyravo pozicija, kad jos katalikiška visuomenė dar nepasiruošusi maksimalių LGBT teisių įtvirtinimui. Tačiau liberalų ir ypač "Laisvės partijos" sėkmė juose vėl aktualizavo šį klausimą.

Tiesa, kol kas, kaip sakoma, "ne tas laikas" — kai vyksta kova su koronavirusu, lytinė lygybė ne prioritetas. Tačiau, kaip, komentuodamas tos pačios lyties asmenų santykių teisinio sureguliavimo perspektyvas, pažymėjo "Laisvės partijos" frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius: "Aš manyčiau, kad pateikimas vienareikšmiškai turi įvykti pavasario sesijoje, o toliau žiūrėsime nuo procesų".

Anot jo: "Iš didžiųjų koalicijos partnerių yra duoti tam tikri neformalūs pažadai apie konkretų balsų skaičių, kurį jie gali surinkti. Mes, matydami ir vertindami galimybes, suprantame, kad šiam įstatymų projektui reikės ieškoti paramos ir tarp opozicinių frakcijų. Tai tikrai to imsimės ir inicijuosime, bet koalicijos partneriai turės išpildyti savo įsipareigojimą prisidėti prie to sprendimo ta apimtimi, kuria jie manys, kad gali padaryti".

Kitaip tariant, Lietuvos, atrodo, dar tik laukia Estijos ir Latvijos situacija, ir kokie bus priimti sprendimai, kol kas neaišku. Belieka tikėtis, kad Baltijos šalių visuomenių pozicija vis dėlto neleis išnykti tradicinės šeimos ir santuokos sampratoms — ir ne todėl, kad taip daro "necivilizuota" Rusija, o vardan savo vaikų ateities.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Latvija, LGBT, Baltijos šalys
Dar šia tema
Šveicarijos parlamentas įteisino vienalytes santuokas
Kodėl tik LGBT žmonės padės Baidenui sušaukti vadovų susitikimą "Už demokratiją"
Tapinas dėl Gražulio pareiškimų kreipėsi į teismą
Uspaskichas mėgino pasiteisinti dėl LGBT įžeidinėjimo
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
Vakcina AstraZeneca

Estijos pagyvenę žmonės nebepasitiki "AstraZeneca", sako šeimos gydytoja

(atnaujinta 10:18 2021.04.12)
Anksčiau EVA Europos vaistų saugumo komitetas pripažino ryšio tarp vakcinacijos ir labai reto tromboembolinių komplikacijų atsiradimo tikimybę pacientams

VILNIUS, balandžio 12 — Sputnik. Estijos pagyvenę žmonės nebepasitiki koronaviruso vakcina "AstraZeneca", nes yra prieštaringos informacijos apie šį vaistą, sekmadienį sakė šeimos gydytoja Alina Terep.

Žmonės apskritai tapo sąmoningesni, bet ir sutrikę dėl nuolat pateikiamos prieštaringos informacijos apie narkotikus, sakė ji. Vyriausybei sustabdžius vakcinos "AstraZeneca" naudojimą žmonėms iki 60 metų, iškilo naujų problemų, įskaitant bendravimą su vyresniais nei 60 metų žmonėmis.

"Greičiau problema yra ta, kad dėl naujausių žinių tampa sunkiau įtikinti pacientą, kad "AstraZeneca" vakcina yra saugi ir jį apsaugos. Turėjome net keletą nemalonių atvejų, kai žmogus ateina į "Pfizer" vakcinaciją ir netiki, kad mes jam suleidžiame "Pfizer". Mes netgi turime jam įrodyti, parodyti butelį, iš kurio mes ištraukite kitą švirkštą, įtikindami, kad nesuleidžiame nieko, kas niekam nebuvo pažadėta. Pacientų nepasitikėjimo lygis yra labai aukštas", — Estijos transliacijų portalui ERR sakė gydytoja.

Europos vaistų agentūra EVA išnagrinėjo papildomą informaciją apie šią vakciną, teigė, kad jos nauda yra didesnė už su ja susijusią riziką, tačiau pripažino ryšio tarp vakcinacijos ir labai retų tromboembolinių komplikacijų atvejų pacientams tikimybę.

Kai kurios Europos valstybės nusprendė sustabdyti narkotikų vartojimą kaip atsargumo priemonę. Tačiau kovo 18 dieną Europos vaistų agentūra EVA patvirtino "AstraZeneca" vakcinos nuo koronaviruso saugumą ir veiksmingumą, pažymėjo, kad jos nauda ir gyventojų apsauga gerokai nusveria su ja susijusią galimą riziką, po kurios nemažai šalių, įskaitant Estiją, atnaujino vakcinos vartojimą.

COVID-19 vakcinų palyginimas
© Sputnik
COVID-19 vakcinų palyginimas
Tegai:
vakcinacija, vakcina, koronavirusas, Estija
Temos:
Vakcinacija nuo COVID-19 Lietuvoje ir pasaulyje: iššūkiai ir pažanga