Vytautas Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Vilnius į Landsberggradą? Lietuva perima sovietines tradicijas 

(atnaujinta 13:57 2021.02.01)
Valdantysis elitas ir toliau spaudžia opoziciją šlovinti dvasinį konservatorių ir, kaip dabar paaiškėjo, liberalų lyderį Vytautą Landsbergį

Visų pirma, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen dėjo visas pastangas, kad kitoje rezoliucijoje Vytautas Landsbergis būtų pripažintas "pirmuoju prezidentu". Bet dabar Laisvės partijos "dvasinis lyderis", Vilniaus meras Remigijus Šimašius nusprendė nusilenkti ir siūlo sostinės tarybai Landsbergiui vyresniajam suteikti Vilniaus miesto garbės piliečio vardą.

1991-ųjų sausio įvykių 30-mečio išvakarėse Seime kilo dar vienas ginčas dėl Landsbergio vietos šiuolaikinėje valstybės istorijoje. Nutarimo projekte, kurį pasiūlė valdantieji liberalieji konservatoriai, kalbėta apie didžiulį istorinį Vytauto Landsbergio vaidmenį, kuris nuo 1990 metų kovo iki 1992 metų liepos mėnesio ėjo Atkuriamojo Seimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas. Žodžiu, tai skambėjo taip: "Istorinę pergalę iškovojo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis".

"Tikiu, kad tai būtų gražus, simboliškas žingsnis, ir, tiesą sakant, aš jį palaikyčiau", — sakė Seimo pirmininkė, "Liberalų sąjūdžio" vadovė Viktorija Čmilyte-Nielsen, kviesdama deputatus balsuoti už šią frazę.

Formuluotė sukėlė nuožmią opozicijos diskusiją ir galiausiai buvo pakeista. Patvirtintoje dokumento versijoje sakoma, kad "Lietuva iškovojo istorinę pergalę, kur Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui vadovavo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas Vytautas Landsbergis".

Atrodytų, kad tema baigta. Na, dauguma Seimo narių nenori Vytauto Landsbergio pripažinti "mesiju". Beje, tai rodo ir nuolatinės gyventojų apklausos, kuriose lietuvių prašoma įvardyti nemylimiausius politikus. O juose Vytautas Landsbergis visada yra lyderių trejetuke. Pasirodo, kad žmonės nenori, o valdininkai trokšta.

Taigi, Vilniaus meras Remigijus Šimašius nusprendė prisidėti prie "patriarcho" šlovinimo. Savo puslapyje socialiniame tinkle jis pasiūlė Landsbergiui suteikti sostinės garbės piliečio vardą.

"Be šio žmogaus pastangų ir drąsos prieš trisdešimt metų Vilnius ir Lietuva šiandien būtų buvę kitokie, jei jie apskritai būtų buvę <...> abejoju, ar kam nors kyla klausimų, kaip Vytautas Landsbergis nusipelnė tokio įvertinimo", — pridūrė jis.

Šimašiaus Laisvės partijos nariai ir konservatoriai sostinės mero iniciatyvą pasitiko garsiais "pritarimais", o oponentai — su panieka.

"Prezidentu vadintis jis negali, nes: LR Konstitucija skelbia, kad prezidentą renka tauta. Šis žmogelis tautos išrinktas nebuvo.
O antra — tuo metu Lietuvoje aplamai prezidento statuso nebuvo." — atkirto vienas iš socialinių tinklų komentatorių.

Dėl akivaizdžių priežasčių neatskleidžiame komentatoriaus vardo ir slapyvardžio. "Landsbergio demokratija" nėra "Brežnevo asmenybės kultas".

Tai apie apdovanojimus ir žvaigždes ant TSKP generalinio sekretoriaus atlapo galima be baimės kurti anekdotus. Šiuolaikinėje Lietuvoje budri VSD akis stebi visus. Specialiosios tarnybos budriai stebi, kad kas nors nespjautų į krištolo skaidrumo Lietuvos nepriklausomybės "patriarcho" atlapą. Todėl lietuviai išmoko bendrauti Ezopo kalba. Štai keletas socialinių tinklų citatų, atsakančių į Šimašiaus iniciatyvą.

"Mere raskit gera šeimai Vytauto Landsbergio sklypa ..pastatysim mužejių ir mauzolejiu po mirtes bus darbo vieta kas prižiūres visa šita jusu brangenibe, tei bus vinintele nauda no jų))) ..."

"ka jis gero padare Luetuvos zmoniu gerovei?nieko ....isgriove viska.nuopelnai uz blogi?Prisigrobe turtu ir sedi o zmones ka gauna? !!!"

"Reiktu ir D.Grybauskaitę panašiai apdovanoti. Jie gi abu sudarinėjo sąrašą kas keliauja į teisiamųjų suolą " mg boltic" byloje"

Ir tokių sarkastiškų komentarų internete yra labai daug. Vienas iš komentavusių netgi siūlo pervadinti Vilnių į Landsberggradą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
liberalai, konservatoriai, Vytautas Landsbergis
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 15:13 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Hristo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakushitskis", pažadėjo naujų apreiškimų. Šių apreiškimų kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra pačio "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai pakvietė kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis — vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apią viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurinius Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami, autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90% informacijos", — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlockas Holmesas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Seeley tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Seeley tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapusi viešoju politiku, Seeley elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptinga žmona. Perų knygoje jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Seeley visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Seeley kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harrow mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tampdavo krikštatėviais. Neseniai Seeley tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kemberbeču, taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Wight salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Seeley išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harrow, 1990-ųjų pradžioje Bobas Seeley dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juoduko Mozės". Tai Franko Zappos dainos pavadinimas. Seeley mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos MTV ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Scotland Yard. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir aptarnauja juos įrėmindamas tinkamus pavadinimus. Pvz .: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis тгщ šrapneliщ!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui CJ Chivers. Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu Juodukas Mozė. Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geekas" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nuorod į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono“ šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — highly likely, kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Seeley tapo visuomenės politiku ir garbingu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra primesti savo valdymą visiems "partneriams". Seeley paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Seeley akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką fiksaciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Seeley padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausi rusofobiškų idėjų centrai. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geekas iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia jų neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Seeley protėvių, generolas Džonas Seeley, pirmasis baronas Mottistone'as, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiureriu: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus — visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Seeley.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Hristo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvų tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Francesca Thyssen yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Люди в защитных масках на улице

Europa atrado savo problemų kaltininką

(atnaujinta 16:34 2021.03.03)
Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kalbėdamas Europos Parlamento komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius ES procesus posėdžiuose, apkaltino Rusiją dezinformacijos kampanija

Šia kampanija, anot jo, siekiama sumenkinti ES demokratiją ir susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą.

Borelis atkreipė dėmesį į ypatingą melagingos ar klaidinančios informacijos pavojų vykstančios pandemijos akivaizdoje.

"Matėme, kaip prokremliški kanalai skleidžia teiginius, kad kaukių nešiojimas yra nenaudingas, arba įkaitindavo balsus prieš karantiną", — sakė jis. Dabar, diplomato manymu, išryškėjo Maskvos vakcinų diplomatija, kuria, viena vertus, bandoma diskredituoti vakarietiškus preparatus ir jų gamintojus, kita vertus, šlovinti ir aktyviai propaguoti savo darbus.

Pareigūno susirūpinimas yra suprantamas. Tuo metu, kai Rusijoje daugumos žmonių gyvenimas normalizavosi su minimaliais nepatogumais, o valdžia palaipsniui panaikina dėl pandemijos nustatytus apribojimus, Europoje kyla naujų karantino sugriežtinimų banga. Suomijoje įvesta nepaprastoji padėtis. Čekijoje dėl didžiausio sergamumo pasaulyje gyventojams draudžiama palikti savo gyvenamąsias vietas. Apribojimai sugriežtinti ir Italijoje.

Savo ruožtu beveik metus draudimų išvarginti ir namuose sėdintys Europos gyventojai vis nenoriau priima valdžios argumentus, kad visos šios priemonės taikomos tik jų pačių labui. Masiniai protestai apėmė praktiškai visą žemyną.

Situacija yra tokia sunki, kad prieš mūsų akis byra Europos gretų harmonija. Čekija kreipėsi į Rusiją su prašymu tiekti "Sputnik V" — tai yra sutarta šalies prezidento ir ministro pirmininko pozicija. Slovakija žengė dar toliau ir, sekdama Vengrijos, Serbijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiu, Rusijos preparatą registravo pagreitinta tvarka, nelaukdama Europos reguliavimo institucijos patvirtinimo. Lenkams, kurių situacija su koronavirusu taip pat labai sunki, kreiptis į Rusiją pagalbos — neįsivaizduojamas dalykas, todėl jie pradėjo derybas su Kinija dėl COVID-19 vakcinos pirkimo.

Situacija vis labiau primena tą, kuri įvyko lygiai prieš metus — kai Europos Sąjunga parodė visišką bejėgiškumą ekstremalioje situacijoje, o jos narės buvo priverstos įveikti ūmiai apėmusią krizę.

Oro uostas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Skirtumas yra tas, ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu, kad tada visuotiniu mastu įvyko force majeure. Tada paaiškėjo, kad Briuselis iš esmės yra neveiksnus, kai reikia skubiai reaguoti į ekstremalias aplinkybes. Tai, žinoma, buvo nemalonus atradimas Europai, tačiau ES bejėgiškumas toje situacijoje galėtų būti jei ne pateisinamas, bet bent jau paaiškintas ypatingu netikėtumu ir tuo pačiu globaliu iškilusios problemos pobūdžiu.

Dabar situacija gerokai skiriasi.

Kai pandemijos protrūkio staigmena atslūgo, Europos Sąjunga vėl atsidūrė ant žirgo, nes tai, kas visada buvo laikoma jos stipriosiomis pusėmis, sulaukė paklausos: strateginis planavimas, sudėtingų procesų organizavimas, lėšų kaupimas ir paskirstymas. Visuose naujausiuose Europos valdžios institucijų veiksmuose, pradedant precedento neturinčio ekonomikos atkūrimo plano priėmimu, buvo skaidriai matomas arogantiškas pažadas visam pasauliui parodyti, kaip kovoti su tokiomis grėsmėmis.

Parodė.

Rezultatas buvo nesėkmės svarbiausiose veiklos srityse. Europos pasirinkta karantinų strategija virto fiasko, o "katastrofos" sąvoka vis labiau tinka gyventojų skiepijimo padėčiai apibūdinti.

Tuo pačiu metu dabartinio vaizdo niūrumas yra ypač akivaizdus, ​​atsižvelgiant į klestinčią padėtį šalyse, kurioms Europa ketino duoti patarimus kovoje su pandemija.

Ir visa ko esmė — klaidingi Europos valdžios sprendimai. Tai kenkia Europos Sąjungos reputacijai kur kas labiau nei jos sumišimas ir neveikimas lygiai prieš metus.

Esant tokiai situacijai, reikšmingi tampa Rytų Europos valstybių bandymai atlikti savarankiškus veiksmus. Jie, žinoma, žino savo nepilnavertiškumą ES, taip pat tai, kad dėl koronaviruso problemos yra pasmerkti gauti paramą likučių principu. Todėl vis daugiau šalių nustoja kantriai laukti savo eilės ir imasi Briuselio nesankcionuotų veiksmų.

"Brexit" bei augančio Lenkijos ir Vengrijos euroskepticizmo kontekste šalių, kurios nėra linkusios atsigręžti į Briuselį, elgesys — net ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių — atrodo kaip negeras ženklas Europos Sąjungai.

Beveik prieš šešerius metus Europa su entuziazmu surengė sau migracijos krizę, su kurios pasekmėmis vis dar kovoja. Kova su pandemija sukėlė dar vieną aukšto lygio nesėkmę Europos politikoje. Pasirodo, per trumpą laikotarpį įvyko daugybė strateginių klaidingų skaičiavimų su sunkiomis pasekmėmis.

Esminis Briuselio atsisakymas pripažinti savo klaidas, primetant kaltę išoriniams priešams, kenkiantis Europos demokratijai ir solidarumui, garantuoja, kad šios klaidos nėra paskutinės.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, pandemija, Rusija, ES
Dar šia tema
Lietuva pasirengusi pasidalinti vakcina su Ukraina tik tuo atveju, jei bus perteklius
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Puškovas išjuokė Zelenskio pasiūlymą padėti Lietuvai gaminant vakciną
Lenkija paragino vakcinų nuo COVID-19 gamintojus "pasidalinti" licencija
Kelias Vilniuje

Bilotaitė aptarė su savivaldybėmis pasirengimą artėjančiam karantino sušvelninimui

(atnaujinta 16:05 2021.03.04)
Tuo pačiu pabrėžiama, kad kuo daugiau žmonių testuotis, tuo greičiau bus nustatomi susirgimo atvejai ir atsekama susirgimų grandinė

VILNIUS, kovo 4 — Sputnik. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė su savivaldybių atstovais aptarė pandemijos valdymo priemones, praneša Vidaus reikalų ministerija (VRM).

"Šiuo metu matome, kad yra susidarę savotiški klasteriai — savivaldybių grupės, regionai — kuriuose  sergamumo situacija yra nebloga, kitose savivaldybėse rodikliai prastesni. Turime patvirtintą karantino priemonių keitimo planą. Su savivaldybių atstovais diskutuojame, kaip galima būtų pritaikyti bendrą planą atskiroms savivaldybėms ar regionams", — sakė ji.

Tuo pačiu, susitikimo metu buvo kalbama apie savivaldybių ir centrinių institucijų bendradarbiavimą bei koordinavimą, švietimą. Ieškoma sprendimų, kad moksleiviai galėtų kuo greičiau grįžti į kontaktinį mokymąsi. 

Pabrėžiama, kad kuo daugiau žmonių testuotis, tuo greičiau bus nustatomi susirgimo atvejai ir atsekama susirgimų grandinė.

"Apgailestaujame, kad vakcinavimo ir testavimo apimtys kol kas nėra didelės. Mes matome, kad jeigu yra pasirinkimas tarp testavimo ir netestavimo, tai piliečiai labiau renkasi nesitestuoti, o kadangi drausminių įrankių nėra, todėl sudėtinga siekti tikslo didinti testavimo apimtis", — sakė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius. 

Taip pat buvo aptartas ir judėjimo ribojimų atlaisvinimas savivaldybėse.

"Tam reikia ypač atsakingai pasiruošti, nes situacija savivaldybėse yra labai nevienoda. Akivaizdu, kad ten, kur yra geresnė situacija, ir judėjimas galėtų būti laisvesnis, o ten, kur yra blogiau, kur yra daugiau nei 500 susirgimo atvejų, turėtų būti atsakingiau žiūrima. Priešingu atveju neatsakingi sprendimai gali išauginti susirgimų skaičių", — sako Bilotaitė.

Karantinas galioja nuo lapkričio 7 dienos. Paskutinį kartą valdžia jį pratęsė iki vasario pabaigos. Nuo vasario 15 dienos atlaisvintos kai kurios veiklos. Leista veikti nedidelėms ne maisto prekių parduotuvėms, turinčioms atskirą įėjimą iš lauko, bei leidžiama atsidaryti grožio, masažo, tatuiruočių salonams.

Tegai:
Lietuva, karantinas, koronavirusas, savivaldybė
Temos:
Saugokime save ir kitus: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje