Panerių memorialas, archyvinė nuotrauka

Atskirkite auką nuo budelio. Lietuvoje ir vėl naudojamas "žydų klausimo" naratyvas

(atnaujinta 13:41 2021.02.05)
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas (dabar jau buvęs) Valdas Rakutis praeitą savaitę, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, žiniasklaidoje paskelbtame tekste pasisakė apie žydų kolaboravimą su naciais

1945 metų sausio 27 dieną buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metų lapkričio 1 dienos rezoliucija paskelbė sausio 27-ąją kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Šioje rezoliucijoje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.

"Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona?" — klausia Rakutis.

Rakutis klausia, Rakutis atsako: "Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus".

"Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė", — kviečia Rakutis.

Istorikas Rakutis supažindina: "Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių", — samprotauja V. Rakutis.

Lietuvos Seimo narys V. Rakutis, sulaukęs neigiamų vertinimų dėl savo komentarų "žydų klausimu", pasitraukė iš Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų.

Tačiau V. Rakutis nėra tik šiaip Lietuvos Seimo narys Rakutis. Rakutis — humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Rakutis buvo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektorius mokslui ir studijoms, net buvo išrinktas LKA senato pirmininku. Rakutis darbavosi Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje, buvo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. patarėjas. Rakutis apdovanotas "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiaus ordinu.

Ponas Rakutis nėra koks neišsilavinęs eilinis propagandistas. Ponas Rakutis net labai išsilavinęs. Ir lavina neišsilavinusius. Taip pat ir Lietuvos krašto apsaugos sistemoje. Strategiškai. Sistemiškai.

Po Holokausto Lietuva neturėjo galimybių suvesti savo sąžinės sąskaitų. Tarybų Lietuvos istoriografijoje Holokaustas Lietuvoje buvo nutylimas. Vietoje to buvo akcentuojami "hitlerinės Vokietijos ir buržuazinių nacionalistų nusikaltimai prieš taikius tarybinius piliečius". Tokia buvo realybė.

Taip Holokausto amžininkų karta apie tai, kas nutiko, išvadas buvo palikta pasidaryti pati. Šių žmonių vaikai — LTSR laikais gimusi ir subrendusi karta — perėmė skirtingas Holokausto vertinimo perspektyvas, padiktuotas savo tėvų asmeninio santykio su netolimos praeities įvykiais.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva žengė teisingus žingsnius. Galima prisiminti Prezidento Algirdo Brazausko vizitą Izraelyje ir jo atsiprašymą, skirtą žydų tautai. Andriaus Kubiliaus vyriausybės sprendimą dėl turto restitucijos. Galima pabrėžti ir tai, kad Lietuva šiuo metu yra viena aktyviausių Izraelio šalininkių tarptautiniuose reikaluose.

Bet teisingų žingsnių reikia ne dėl "gerų tarptautinių santykių". Ne tik dėl jų. Reikia dėl savęs.

Per 30 metų Lietuva taip ir nesurado savyje jėgų į kolektyvinę atmintį įrašyti kiek įmanoma aiškesnius atsakymus apie savo kaip istorinės ir politinės tautos santykį su Holokaustu.

Lietuva taip ir nenuteisė nė vieno žydų tautos naikintojo, nė vieno Holokausto vykdytojo.

Lietuva objektyviai neįvertino ir atskirų istorinių asmenų vaidmens vykdant genocidą.

Lietuva sąžiningai neatsakė į klausimą, kodėl Holokaustas Lietuvoje buvo toks visaapimantis, totalus.

Lietuva turi ir kitą datą, kai pagerbia per Holokaustą žuvusius žydus — rugsėjo 23-iąją. Tai Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, kai pagerbiamos Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukos.

Tačiau kaskart Lietuvoje kalbai pasisukus apie Holokaustą, reikalai tampa "komplikuoti", atsiranda "niuansų", pilkų atspalvių. Ir, kaip sako Rakutis, "ne viena reikalo pusė".

Toks moralinis reliatyvizmas leidžia auką sukeisti su budeliu vietomis ir taip, nuodijant visuomenės sąmonę, kurti prielaidą-klausimą: "Ką TOKIO turėjo padaryti žydai, kad su jais būtų TAIP pasielgta?". Madingiau būtų kurti TOKĮ naratyvą.

Naratyvą, lyg genocidas būtų ne gryno blogio išraiška, o žiauraus teisingumo vykdymas už praeityje padarytas skriaudas.

Nenusileisime taip žemai ir nesileisime į teiginių apie žydų lietuviams neva padarytas skriaudas rakinėjimą. Tai Rakučio darbas rakinėti. Nes vien bandymas ginčyti tokį naratyvą toliau pateisintų aukų kaltės paieškas.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad Rakučio teiginiai apie Holokaustą yra apmaudus nesusipratimas. Apmaudus nesusipratimas. Nesusipratimas!

"Iš tikrųjų, apmaudus nesusipratimas, kuris pasigirdo tikrai tokią atmintiną dieną, kurią visi dar kartą nusilenkiame ir atmintimi liekame prie aukų, kurias patyrė žydų tauta per Antrąjį pasaulinį karą", — žurnalistams sakė Lietuvos vadovas.

"Gaila, kad iš pakankamai kompetentingų ir didelę politinę atsakomybę turinčių žmonių kartais girdime tokius pasvarstymus, kurie dar labiau skaudina aukų artimuosius, mūsų partnerius, todėl tikiuosi, kad iš šito bus padarytos išvados, kad pono Rakučio nuomonė nereiškia partijos frakcijos arba Seimo nuomonės", — pridūrė Jo Ekscelencija.

"Manau, kad buvo pateikta pakankamai komentarų, paneigimų iš partijos vadovo pusės, kad vis dėlto, atsiprašome už šį nesusipratimą ir prašome, nedarykite iš to skubotų išvadų", — teigė prezidentas G. Nausėda.

Jo Ekscelencija vis dėlto atsiprašo daugiskaita ir perspėja nedaryti skubotų išvadų. O išvadas padaryti reikia. Reikėjo.

Ponas Rakutis nėra vienintelis naratyvų kūrėjas Lietuvoje. Kompetentingų yra ir daugiau.

Rakutis yra tarp tų kompetentingų, kurie formuoja naujosios Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) administracijos naratyvą. Tą teisingąjį, kurį savo komentare "žydų klausimu" ir aprašė istorikas-politikas Rakutis.

Praėjusią vasarą tuometinis Lietuvos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas taip pat pasižymėjo "žydų klausimu". Istorikas Gumuliauskas tada inicijavo Seimo nutarimą, kuriuo turėjo būti pripažinta, kad okupuota lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo.

To paties Gumuliausko pastangomis naujuoju Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovu buvo skiriamas Adas Jakubauskas. Naujasis vadovas greitai subūrė visuomeninę ekspertų komisiją.

Be Rakučio, kuris tuo metu dar nebuvo Seime, bet jau pakeliui į jį, toje ekspertinėje komisijoje atsirado spalvinga kompetentingų žmonių grupė: buvęs VSD vadovas Gediminas Grina, taip pat rinkimuose su TS-LKD dalyvavusi Angelė Jakavonytė, saugumo ekspertu prisistatantis Ignas Stankovičius, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas.

Šiai kompetentingų ekspertų komisijai ir buvo pavesta padėti išgryninti LGGRTC misiją, jį modernizuoti ir pakelti į aukštesnį lygį. Todėl Rakučio komentaras Holokausto atminties dienos proga nėra atsitiktinis. Štai kur link vyksta Genocido centro misijos gryninimas. TOKS dabar naratyvas.

Vienas dabartinės Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro administracijos globėjų Gumuliauskas į Seimą nebepateko, bet užtat pateko Rakutis. Rakutis — Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys.

O minėtas Stankovičius jau vadovauja Genocido centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriui. LGGRTC dirbantiems istorikams buvęs krašto apsaugos viceministras Ignas Stankovičius jau keletą kartų yra paaiškinęs, kad centre turi dirbti istorikai vizionieriai, o ne istorikai "su parodomaisiais daktaro laipsniais". Taigi, naujos vizijos, nauji naratyvai. Bet ar tikrai nauji?

Nereikia apsigaudinėti, kad vadovaujant Birutei Burauskaitei, LGGRTC buvo kitaip. Ir tada buvo jaučiamas neskanus prieskonis, kuris skiria istoriją nuo ideologizuotos jos versijos.

Labai greitai A. Jakubausko patarėju, o iš tikrųjų — faktiniu LGGRTC vadovu, tapo publicistas Vidmantas Valiušaitis. Valiušaitis — naujas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro personažas. Bet ne naujokas "žydų klausimu".

Valiušaitis — ne šiaip LGGRTC generalinio direktoriaus patarėjas. Dabar Centro funkcijų gryninimas ir kėlimas į aukštesnį lygį vyksta pagal Valiušaičio sukurptus kvalifikacinius reikalavimus. Nuo šiol istorikai konsultuojami bei Centro mokslinių tyrimų kryptys formuojamos pagal Valiušaitį.

"Pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvos žydų tragedijai rodomas išskirtinis dėmesys, todėl kartais net susidaro įspūdis, kad nustelbiamos kitos Antrojo pasaulinio karo istoriografijos problemos", — rašo Valiušaitis savo socialinio tinklo Facebook laiko juostoje.

Platus istorikų ratas ne kartą kėlė klausimą dėl Valiušaičio išsilavinimo, jo subjektyvumo lietuvių kolaboravimo su naciais klausimu. Taip pat dėl jo aktyvių pastangų visuomenei įpiršti, kad 1941 metų Birželio sukilimas ir 1944–1953 metų antisovietinė rezistencija yra tas pats. Istorikai ne kartą bandė atkreipti dėmesį į istoriko mėgėjo Valiušaičio demonstratyvų atsisakymą matyti visą istorinį Birželio sukilimo kontekstą.

Dabar pagal naujos LGGRTC vadovybės naujas vidaus tvarkos taisykles Centro istorikai nebegali bendrauti su žiniasklaida be Centro atstovo žiniasklaidai žinios. Beje, Centre jau kuris laikas darbuojasi taip pat istoriko išsilavinimo neturintis Dalius Stancikas.

Stancikas — naujosios administracijos visateisė dalis ir jos politikos vykdytojas. Dalius Stancikas — atsakingas asmuo ryšiams su visuomene. Tačiau jau anksčiau Stancikas "pasižymėjo" ir istorijoje. Ne istoriko "pasižymėjimą" apgynė buvę LGGRTC vadovai.

Savo laiku buvusi Genocido centro vadovė Burauskaitė ir naujasis krašto apsaugos ministras, konservatorius, buvęs ilgametis Genocido centro Tyrimų departamento vadovas Arvydas Anušauskas sutartinai gynė minėto "istoriko" Stanciko ažiotažą sukėlusią pažymą apie Joną Noreiką. Pažymą, esą įrodančią, kad Jonas Noreika dalyvavo antinaciniame judėjime.

Stanciko pažyma buvo kritikuojama ne tik istorikų iš šalies, bet ir pačių Genocido centro mokslininkų kaip pritrūkusi kritiško požiūrio į šaltinį. Ir apskritai dėl politizuoto požiūrio į Holokausto organizatorius.

Šiandien Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pateko į radikalų grupelės rankas. Ši bendražygių grupelė geriau už istorikus žino, kad jų asmeniniai didvyriai, kurių biografijose juodos (kruvinos!) dėmės, jiems padeda instituciškai vykdyti "istorijos gynybos" bei "teisingų naratyvų" nustatymo misiją.

Štai kuo baigiasi, kai savo rankomis padarai istoriją politikos įrankiu, o per tiek metų traumuota visuomenė taip beveik ir nepajudėjo gijimo link. Visuomenė tapo puikiu jauku tokiems populistams kaip Rakutis.

Buvo pakankamai progų, ne tik atmintinų Holokausto aukų paminėjimų dienų, sąžiningai pažvelgti į kolektyvinę savo kaip politinės ir istorinės bendruomenės atsakomybę. Tai nepadaryta. O kol tai nepadaryta, tylėjimu toliau koloboruojama leidžiant demagogams formuoti istorinį pasakojimą. Naratyvą naujoms kartoms.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
žydai, Lietuva, Holokaustas
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 15:13 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Hristo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakushitskis", pažadėjo naujų apreiškimų. Šių apreiškimų kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra pačio "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai pakvietė kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis — vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apią viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurinius Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami, autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90% informacijos", — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlockas Holmesas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Seeley tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Seeley tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapusi viešoju politiku, Seeley elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptinga žmona. Perų knygoje jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Seeley visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Seeley kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harrow mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tampdavo krikštatėviais. Neseniai Seeley tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kemberbeču, taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Wight salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Seeley išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harrow, 1990-ųjų pradžioje Bobas Seeley dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juoduko Mozės". Tai Franko Zappos dainos pavadinimas. Seeley mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos MTV ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Scotland Yard. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir aptarnauja juos įrėmindamas tinkamus pavadinimus. Pvz .: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis тгщ šrapneliщ!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui CJ Chivers. Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu Juodukas Mozė. Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geekas" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nuorod į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono“ šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — highly likely, kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Seeley tapo visuomenės politiku ir garbingu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra primesti savo valdymą visiems "partneriams". Seeley paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Seeley akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką fiksaciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Seeley padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausi rusofobiškų idėjų centrai. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geekas iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia jų neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Seeley protėvių, generolas Džonas Seeley, pirmasis baronas Mottistone'as, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiureriu: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus — visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Seeley.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Hristo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvų tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Francesca Thyssen yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Люди в защитных масках на улице

Europa atrado savo problemų kaltininką

(atnaujinta 16:34 2021.03.03)
Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kalbėdamas Europos Parlamento komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius ES procesus posėdžiuose, apkaltino Rusiją dezinformacijos kampanija

Šia kampanija, anot jo, siekiama sumenkinti ES demokratiją ir susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą.

Borelis atkreipė dėmesį į ypatingą melagingos ar klaidinančios informacijos pavojų vykstančios pandemijos akivaizdoje.

"Matėme, kaip prokremliški kanalai skleidžia teiginius, kad kaukių nešiojimas yra nenaudingas, arba įkaitindavo balsus prieš karantiną", — sakė jis. Dabar, diplomato manymu, išryškėjo Maskvos vakcinų diplomatija, kuria, viena vertus, bandoma diskredituoti vakarietiškus preparatus ir jų gamintojus, kita vertus, šlovinti ir aktyviai propaguoti savo darbus.

Pareigūno susirūpinimas yra suprantamas. Tuo metu, kai Rusijoje daugumos žmonių gyvenimas normalizavosi su minimaliais nepatogumais, o valdžia palaipsniui panaikina dėl pandemijos nustatytus apribojimus, Europoje kyla naujų karantino sugriežtinimų banga. Suomijoje įvesta nepaprastoji padėtis. Čekijoje dėl didžiausio sergamumo pasaulyje gyventojams draudžiama palikti savo gyvenamąsias vietas. Apribojimai sugriežtinti ir Italijoje.

Savo ruožtu beveik metus draudimų išvarginti ir namuose sėdintys Europos gyventojai vis nenoriau priima valdžios argumentus, kad visos šios priemonės taikomos tik jų pačių labui. Masiniai protestai apėmė praktiškai visą žemyną.

Situacija yra tokia sunki, kad prieš mūsų akis byra Europos gretų harmonija. Čekija kreipėsi į Rusiją su prašymu tiekti "Sputnik V" — tai yra sutarta šalies prezidento ir ministro pirmininko pozicija. Slovakija žengė dar toliau ir, sekdama Vengrijos, Serbijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiu, Rusijos preparatą registravo pagreitinta tvarka, nelaukdama Europos reguliavimo institucijos patvirtinimo. Lenkams, kurių situacija su koronavirusu taip pat labai sunki, kreiptis į Rusiją pagalbos — neįsivaizduojamas dalykas, todėl jie pradėjo derybas su Kinija dėl COVID-19 vakcinos pirkimo.

Situacija vis labiau primena tą, kuri įvyko lygiai prieš metus — kai Europos Sąjunga parodė visišką bejėgiškumą ekstremalioje situacijoje, o jos narės buvo priverstos įveikti ūmiai apėmusią krizę.

Oro uostas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Skirtumas yra tas, ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu, kad tada visuotiniu mastu įvyko force majeure. Tada paaiškėjo, kad Briuselis iš esmės yra neveiksnus, kai reikia skubiai reaguoti į ekstremalias aplinkybes. Tai, žinoma, buvo nemalonus atradimas Europai, tačiau ES bejėgiškumas toje situacijoje galėtų būti jei ne pateisinamas, bet bent jau paaiškintas ypatingu netikėtumu ir tuo pačiu globaliu iškilusios problemos pobūdžiu.

Dabar situacija gerokai skiriasi.

Kai pandemijos protrūkio staigmena atslūgo, Europos Sąjunga vėl atsidūrė ant žirgo, nes tai, kas visada buvo laikoma jos stipriosiomis pusėmis, sulaukė paklausos: strateginis planavimas, sudėtingų procesų organizavimas, lėšų kaupimas ir paskirstymas. Visuose naujausiuose Europos valdžios institucijų veiksmuose, pradedant precedento neturinčio ekonomikos atkūrimo plano priėmimu, buvo skaidriai matomas arogantiškas pažadas visam pasauliui parodyti, kaip kovoti su tokiomis grėsmėmis.

Parodė.

Rezultatas buvo nesėkmės svarbiausiose veiklos srityse. Europos pasirinkta karantinų strategija virto fiasko, o "katastrofos" sąvoka vis labiau tinka gyventojų skiepijimo padėčiai apibūdinti.

Tuo pačiu metu dabartinio vaizdo niūrumas yra ypač akivaizdus, ​​atsižvelgiant į klestinčią padėtį šalyse, kurioms Europa ketino duoti patarimus kovoje su pandemija.

Ir visa ko esmė — klaidingi Europos valdžios sprendimai. Tai kenkia Europos Sąjungos reputacijai kur kas labiau nei jos sumišimas ir neveikimas lygiai prieš metus.

Esant tokiai situacijai, reikšmingi tampa Rytų Europos valstybių bandymai atlikti savarankiškus veiksmus. Jie, žinoma, žino savo nepilnavertiškumą ES, taip pat tai, kad dėl koronaviruso problemos yra pasmerkti gauti paramą likučių principu. Todėl vis daugiau šalių nustoja kantriai laukti savo eilės ir imasi Briuselio nesankcionuotų veiksmų.

"Brexit" bei augančio Lenkijos ir Vengrijos euroskepticizmo kontekste šalių, kurios nėra linkusios atsigręžti į Briuselį, elgesys — net ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių — atrodo kaip negeras ženklas Europos Sąjungai.

Beveik prieš šešerius metus Europa su entuziazmu surengė sau migracijos krizę, su kurios pasekmėmis vis dar kovoja. Kova su pandemija sukėlė dar vieną aukšto lygio nesėkmę Europos politikoje. Pasirodo, per trumpą laikotarpį įvyko daugybė strateginių klaidingų skaičiavimų su sunkiomis pasekmėmis.

Esminis Briuselio atsisakymas pripažinti savo klaidas, primetant kaltę išoriniams priešams, kenkiantis Europos demokratijai ir solidarumui, garantuoja, kad šios klaidos nėra paskutinės.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, pandemija, Rusija, ES
Dar šia tema
Lietuva pasirengusi pasidalinti vakcina su Ukraina tik tuo atveju, jei bus perteklius
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Puškovas išjuokė Zelenskio pasiūlymą padėti Lietuvai gaminant vakciną
Lenkija paragino vakcinų nuo COVID-19 gamintojus "pasidalinti" licencija
Kelias Vilniuje

Bilotaitė aptarė su savivaldybėmis pasirengimą artėjančiam karantino sušvelninimui

(atnaujinta 16:05 2021.03.04)
Tuo pačiu pabrėžiama, kad kuo daugiau žmonių testuotis, tuo greičiau bus nustatomi susirgimo atvejai ir atsekama susirgimų grandinė

VILNIUS, kovo 4 — Sputnik. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė su savivaldybių atstovais aptarė pandemijos valdymo priemones, praneša Vidaus reikalų ministerija (VRM).

"Šiuo metu matome, kad yra susidarę savotiški klasteriai — savivaldybių grupės, regionai — kuriuose  sergamumo situacija yra nebloga, kitose savivaldybėse rodikliai prastesni. Turime patvirtintą karantino priemonių keitimo planą. Su savivaldybių atstovais diskutuojame, kaip galima būtų pritaikyti bendrą planą atskiroms savivaldybėms ar regionams", — sakė ji.

Tuo pačiu, susitikimo metu buvo kalbama apie savivaldybių ir centrinių institucijų bendradarbiavimą bei koordinavimą, švietimą. Ieškoma sprendimų, kad moksleiviai galėtų kuo greičiau grįžti į kontaktinį mokymąsi. 

Pabrėžiama, kad kuo daugiau žmonių testuotis, tuo greičiau bus nustatomi susirgimo atvejai ir atsekama susirgimų grandinė.

"Apgailestaujame, kad vakcinavimo ir testavimo apimtys kol kas nėra didelės. Mes matome, kad jeigu yra pasirinkimas tarp testavimo ir netestavimo, tai piliečiai labiau renkasi nesitestuoti, o kadangi drausminių įrankių nėra, todėl sudėtinga siekti tikslo didinti testavimo apimtis", — sakė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius. 

Taip pat buvo aptartas ir judėjimo ribojimų atlaisvinimas savivaldybėse.

"Tam reikia ypač atsakingai pasiruošti, nes situacija savivaldybėse yra labai nevienoda. Akivaizdu, kad ten, kur yra geresnė situacija, ir judėjimas galėtų būti laisvesnis, o ten, kur yra blogiau, kur yra daugiau nei 500 susirgimo atvejų, turėtų būti atsakingiau žiūrima. Priešingu atveju neatsakingi sprendimai gali išauginti susirgimų skaičių", — sako Bilotaitė.

Karantinas galioja nuo lapkričio 7 dienos. Paskutinį kartą valdžia jį pratęsė iki vasario pabaigos. Nuo vasario 15 dienos atlaisvintos kai kurios veiklos. Leista veikti nedidelėms ne maisto prekių parduotuvėms, turinčioms atskirą įėjimą iš lauko, bei leidžiama atsidaryti grožio, masažo, tatuiruočių salonams.

Tegai:
Lietuva, karantinas, koronavirusas, savivaldybė
Temos:
Saugokime save ir kitus: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje