JAV karinio jūrų laivyno LCS Coronado laivas

"Pjausto metalo laužui": kas vyksta su JAV kariniu jūrų laivynu

(atnaujinta 23:36 2021.02.06)
JAV laivynas nustojo priimti naujausius "Freedom" klasės greitaeigius laivus dėl konstrukcijos trūkumų

VILNIUS, vasario 6 — Sputnik. Problemos kamavo šį projektą nuo pat pradžių, ir daugumos defektų nepavyksta pašalinti. Viskas pasiekė tašką, kad tik keletą metų tarnavę "Vimpelai" pjaustomi į metalo laužą. Apie eilinę Amerikos laivų nesėkmę RIA Novosti medžiagoje rašo autorius Nikolajus Protopopovas.

Defektai ir gedimai

Šiuo metu JAV karinis jūrų laivynas turi devynis pakrantės laivus (Littorial Combat Ship, LCS), dar penki statomi. Jų trumpo eksploatavimo metu atsirado dažnas projektavimo trūkumas — transmisijos problema, perduodant jėgą iš elektrinės sraigtams. Esant tam tikriems darbo režimams, jis tiesiog neveikia. Gedimai buvo laikomi pavieniais, tačiau neseniai jie buvo pripažinti sisteminiais.

Defektui pašalinti reikės didelių finansinių investicijų, visiškai pertvarkyti LCS konstrukciją, atlikti gamyklos ir jūros bandymus. Šiuo klausimu JAV karinio jūrų laivyno vadovybė nusprendė sustabdyti naujų laivų tiekimą. Esami "Vimpelai" baigs dirbti bazavimo vietose. Tuo pat metu vadovybė pažadėjo jūrininkams "palengvinti tarnybos laiką" ir rekomendavo naudoti LCS su apribojimais taupiu režimu.

Pirmieji gedimai laivų eksploatacijos metu vis dar galėjo būti paaiškinti projekto naujumu ir drėgme, tačiau pastovūs gedimai pasitaikė ir serijiniuose pavyzdžiuose.

Pavyzdžiui, 2015 metais "USS Milwaukee", kurio vertė viršija 360 milijonų dolerių, Atlante sugedo per pirmąjį perėjimą iš Halifakso laivų statyklų į bazavimo uostą. Teko jį paimti su vilkiku ir tempti atgal į prieplauką.

Корабль ВМС США USS Freedom
JAV karinio jūrų laivyno laivas "USS Freedom".

Tyrimas parodė, kad metalinės drožlės kažkaip pateko į filtro sistemą, o iš ten — į vieną iš variklių. Bandant įsibėgėti iki 38 mazgų, jėgos įrenginys užstrigo. Laivas visiškai prarado greitį ir nepadėjo net atsarginė sistema.

Maždaug po mėnesio sugedo to pačio tipo laivo "USS Fort Worth" variklis. Tai nutiko vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, netoli Singapūro. Tiesa, tas laivas sugebėjo atitarnauti maždaug ketverius metus, dalyvavo pratybose ir gelbėjimo operacijose. Tuomet įvykis buvo nurašytas netinkamai priežiūrai, kurią sukėlė tepalų trūkumas. Remontas užsitęsė ir pareikalavo dešimčių milijonų dolerių.

Beveik kiekvienas pakrantės LCS laivas turėjo problemų. Dažniausiai — "USS Little Rock" ir "USS Detroit". "USS Coronado" jėgos įrenginiai du kartus užsidegė.

Корабль ВМС США USS Little Rock
JAV karinio jūrų laivyno laivas "USS Little Rock".

Universalūs kovotojai

Pakrantės zonos daugiafunkcių laivų programa prasidėjo 2000-aisiais. Projekto metu buvo sukurta daugybė mažų, manevringų ir greitų "Vimpelų", skirtų žvalgybai ir stebėjimui netoli krantų. Iki 2030 metų laivynui buvo planuota perduoti apie 60 LCS. Pagrindinis laivas "USS Freedom" buvo pradėtas statyti 2005 metais, o po trejų metų jis pradėjo tarnybą.

LCS gaminti pagal modulinę schemą — keičiami blokai pasirenkami atsižvelgiant į užduotis. Tas pats pasakytina ir apie ginkluotę. Pavyzdžiui, artilerijos įrenginius galima pakeisti raketiniais. LCS taip pat yra įrengtos priešlaivinės sparnuotosios raketos ir priešlėktuvinės sistemos. Laive yra kilimo denis ir sraigtasparnių angaras.

Per trumpą laiką traleris gali virsti eskadriniu minininku, palaikymo laivu ar povandeninių laivų medžiotoju, tikino kūrėjai. Tačiau iš tikrųjų modulinė schema nepasiteisino. Pirma, šis sprendimas labai apsunkina konstrukciją ir sumažina korpuso stiprumą. Antra, bet kurio bloko pakeitimas — labai sunki procedūra, reikalaujanti, kad "Vimpelas" būtų pašalintas iš budėjimo.

Корабль прибрежной зоны ВМС США LCS-6 Montgomery (Монтгомери)
© Photo : Austal USA : USS Montgomery (LCS 8)
JAV karinio jūrų laivyno pakrantės laivas "LCS-6 Montgomery".

Yra dviejų tipų LCS: klasikinis vieno korpuso ir aliuminio trijų korpusų trimaranas. Pagal savo ypatybes jie yra maždaug vienodi: įgula — 50 žmonių, vandentalpa — apie trys tūkstančiai tonų. Pagrindinis LSC bruožas — didelis greitis. Du dyzeliniai agregatai veikia 10–12 mazgų, jei reikia, sujungiama pora dujų turbinų agregatų ir laivas įsibėgėja iki 45 mazgų. Bet, kaip paaiškėjo, tai tik parašyta ant popieriaus.

Sistemos sutrikimai

Amerikos ekspertai pripažįsta, kad projektas buvo itin nesėkmingas. LCS buvo vadinamas "plaukiojančia šiukšlių krūva", nes nesugebėta greitai dislokuoti net pavienių "Vimpelų".

Kaip bebūtų, laivynas nusprendė nurašyti pirmuosius keturis pavyzdžius dėl per didelių remonto ir modernizavimo išlaidų. Seniausiam iš jų yra tik 12 metų, o jauniausias tarnavo mažiau nei šešerius.

LSC programa nėra pirmoji Amerikos laivų statybos nesėkmė. Visi prisimena, kaip pompastikai paskelbta apie "Zumwalt" klasės naikintuvų įvedimą į eksploataciją. Jie turėjo pašalinti grėsmes bet kurioje pasaulio vandenyno dalyje — atakuoti laivus, sunaikinti priešo karius ir pakrantės infrastruktūrą aukšto tikslumo ginklais.

Американский эсминец USS Michael Monsoor типа Zumwalt, направляющийся в море для испытаний, 4 декабря 2017
© AP Photo / Robert F. Bukaty
"Monsoor Zumwalt" klasės eskadrinis minininkas vykdo bandymus jūroje.

Tikėtasi pastatyti 32 laivus, kuriuose įrengtos naujausios technologijos, su daugybe automatizuotų sistemų ir jėgos įrenginiais, leidžiančiais jiems plaukti elektrine trauka. Tačiau jau pirmoje kelionėje "Zumwalt" įstrigo Panamos kanale — jūros vanduo kažkaip užliejo variklius. Antrasis laivas taip pat sugedo bandymų metu.

Projekto kaina stabiliai augo. Todėl vienas eskadrinis minininkas kainavo septynis milijardus dolerių, o visam projektui buvo skirta tik 40 milijardų. Galų gale jie nusprendė apsiriboti trimis "Zumwalt", ir net tie dabar dalyvauja tik iš dalies, nes jų valdymas ir priežiūra yra per brangi.

Amerikos ekspertai taip pat nerimauja dėl planų sukurti dar vieną perspektyvų eskadrinį minininką "DDG Next", skirtą pakeisti senstančius naikintuvus "Arleigh Burke", taip pat raketų kreiserius "Ticonderoga".

Laivuose bus įrengti nauji maitinimo kompleksai, radioelektroninės kovos įrenginiai, lazeriniai ir viršgarsiniai ginklai, tolimojo nuotolio radarai ir oro gynybos sistemos. Sunku pasakyti, ar išeis kažkas vertingo. Tačiau vertinant naujausias laivų statytojų "pergales", sunkumų išvengti nepavyks.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
laivai, laivynas, JAV
Konstitucijos prospektas, archyvinė nuotrauka

O pasiūlys? Lietuva ir jos "ekonominė diplomatija"

(atnaujinta 15:30 2021.03.05)
Lietuvos ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė pasisako už biudžeto užpildymą ir paskelbia kelionę į tolimus kraštus ieškant naujų prekybos sutarčių

Ekonomikos forume Vilniuje Lietuvos ekonomikos vadovė garsiai pareiškė apie "ekonominės diplomatijos" plėtrą. Ambicinguose planuose yra siekis pritraukti užsienyje gyvenančius lietuvius reklamuoti lietuvišką produkciją tolimiausiose rinkose.

"Ne visada tai buvo prioritetas, bet mes turime būti matomesni. Mūsų ekonomikos variklis yra eksportas, o atstovybių, tinklų galėtume, mūsų požiūriu, turėti ir daugiau", — Lietuvos verslo forume sakė Armonaitė.

Bet to, ką ir kaip reklamuoti pasaulinėse parodose ir ekonomikos forumuose, Armonaitė neatskleidė. Ministrės reikalas yra šaukti šūkį ir leisti pačiam verslui vystyti garsias politikų idėjas. Šalis, kurioje gyvena tiek, kiek vieno didžiausių pasaulio miestų mikrorajone, ketina konkuruoti su pasaulio magnatais? Kaip? Dempingu? Juk juokinga!

Anksčiau bent jau pieno gamintojai galėjo tiekti savo produktus didžiulei Rusijos rinkai. Kaimynystėje. Nereikia važiuoti toli, transporto išlaidos geležinkeliu yra minimalios, o tai reiškia, kad lengviau konkuruoti kainų segmente. Bet jei lietuviškus sūrius pristatytume į Paryžių, Londoną ar Niujorką, tuomet patys galite įsivaizduoti, kokiomis kainomis juos reiktų įdėti į prekybos centrų lentynas, kad jie būtų parduoti. Dirbti nuostolingai tik dėl paprasto prancūzo, kuris perskaitytų "Made in Lithuania" etiketę ir paklaustų: "Kur tai?" Ir visa Lietuvos tauta nušvis iš pasididžiavimo.

Tačiau verslas, kaip žinote, nesupranta sentimentalumo. Patys verslininkai žino, kas, kur ir kiek pasaulyje yra ne blogiau ir net geriau nei politikai. O pinigai, kaip žinia, mėgsta tylą ir netoleruoja propagandistų ir politikų kišimosi, kai jiems į ratus kaišiojami pagaliai.

Ryškiausias tokių "pagalių" pavyzdys yra aistros dėl "Nord Stream-2" dujotiekio. Aplinkui lūžta supervalstybių ietys. Bet Lietuva taip pat bando į šį mūšį įterpti trigrašį, broliškai siekdama, kad Ukraina ir toliau parazituotų dėl Rusijos dujų tranzito į Europą. O kokia nauda paprastam lietuviui iš to, kad ukrainiečiai uždirba pinigus? Atsakymas — daina apie demokratiją, žmogaus teises, Krymo okupaciją ir Navalno laisvę.

Tiesa, Vilniaus nuomonė šioje pasaulinėje akistatoje pernelyg nevargina pagrindinių žaidėjų. Tačiau Lietuva vis dėlto užėmė savo sektorių pertvarkant Europos energetiką. Būtent Vilnius kelia politines aistras aplink Baltarusijos atominę elektrinę. Ir jis taip užsidega, kad yra pasirengęs nušalti ausis ir šildyti krosnis malkomis, tačiau neįleisti į savo energetinę sistemą nė kilovato baltarusiškos elektros energijos.

Kovodami dėl elektros tinklų švaros jie yra pasirengę mokėti tikruosius pinigus iš valstybės iždo. Tuo pačiu pamiršdamas, kad bet koks euro centas biudžete yra mokesčiai iš jų pačių verslininkų ir visų Lietuvos gyventojų kišenių.

Ryškus pavyzdys. Konkursas dėl elektros energijos grupės "Ignitis grupė" valstybinės įmonės — "Energijos skirstymo operatorius" (ESO) — transformatorių pirkimo. Pagal visas pasaulio ekonomikos taisykles, konkurenciją laimi įmonė, kuri už mažiau pinigų siūlo kliento nurodyto lygio ir kokybės prekes ar paslaugas. Bet tai pagal pasaulio ekonomikos, o ne Lietuvos taisykles. Čia galioja savo taisyklės.

Iš pradžių konkurso nugalėtoja buvo paskelbta "Ekobana", kuri pasiūlė tiekti Lietuvos energetikams Minsko elektrotechnikos gamyklos pagamintus transformatorius už penkis milijonus eurų. Bet tada įsikišo aukšta politika. Kaipgi tai?! Mes čia, Lietuvoje, maitiname, gerbiame pagrindinį Lukašenkos priešą — "prezidentę" Svetlaną Tichanovskają, o mes patys mokėsime pinigus vienai didžiausių valstybinių įmonių Baltarusijoje, kur "ypač aktyviai buvo slopinami darbininkų protestai prieš Lukašenką"?! Jokiu būdu! Geriau sumokėti beveik puse milijono daugiau įmonei SLO Lithuania, kuri pasiūlė tiekti Bulgarijos gamintojo transformatorius už 5,429 milijono eurų.

Pusė milijono — ne pinigai turtingai Lietuvai kalbant apie europines vertybes ir žmogaus teises kaimyninėje Baltarusijoje. O vyriausybės ministrai šių nuostolių nekompensuos iš savo kišenės. Jų atlyginimai išliks dideli, kaip ir buvo. O gal net išrašys premiją už nedidelę pergalę Baltarusijos fronte.

Bet ar naujieji "ekonominės diplomatijos" dirigentai visame pasaulyje kalbės apie tokias Lietuvos ekonomikos žaidimo taisykles ? Štai kur klausimas.

Ministrė Armonaitė skundėsi, kad prekybos atašė pareigybės Lietuvos ambasadose iki šiol buvo sukurtos trylikoje šalių — Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Izraelyje, JAV, Suomijoje ir bendroje diplomatinėje misijoje Kinijoje, Pietų Korėjoje, Mongolijoje ir Vietname. Ministerija planuoja stiprinti ekonominę diplomatiją JAV, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, taip pat Europoje — Vokietijoje ar Danijoje.

Kokie yra komercinių atašė atlyginimai ir pagal kokius rodiklius vertinamas jų darbas? Apie tai niekur neminima. Matyt, paprastam mokesčių mokėtojui nereikia žinoti, kur išleidžiami jo pinigai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Aušrinė Armonaitė, diplomatas, ekonomika
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 20:14 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Christo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakušickis", pažadėjo naujų "apreiškimų". Šių "apreiškimų" kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra paties "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas (Michael Flynn) paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai paragino kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis: vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apie viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurio Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90 % informacijos, — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, — gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlokas Holmsas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Sylis (Bob Seely) tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Sylis tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapęs viešoju politiku, Sylis elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptingoji žmona. Jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Sylis visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Sylis kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harou mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tapdavo krikštatėviais. Neseniai Sylis tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kumberbaču (Benedict Cumberbatch), taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Vaito salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Sylį išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harou, 1990-ųjų pradžioje Bobas Sylis dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juodukas Mozė". Tai Frenko Zapos (Frank Zappa) dainos pavadinimas. Sylis mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos "MTV" ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho (Rupert Murdoch) skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Skotland Jardą. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir juos įrėmina tinkamais pavadinimais. Pvz.: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis nuo šrapnelių!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui "CJ Chivers". Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu "Juodukas Mozė". Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geek'as" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nurodo į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono" šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi, jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — "highly likely", kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staiga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Sylis tapo visuomenės politiku ir gerbiamu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra, primesti savo valdymą visiems "partneriams". Sylis paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Sylis akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką poziciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Sylis padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausiais rusofobiškų idėjų centrais. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geek'as iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Sylio protėvių, generolas Džonas Sylis (John Seely), pirmasis Motistono baronas, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiurerio: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus, — yra visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Sylis.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Christo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Frančeska Taisen (Francesca Thyssen) yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Vakcina nuo koronaviruso

Naujos koronaviruso padermės sumažino vakcinų veiksmingumą

(atnaujinta 12:16 2021.03.05)
Ekspertai apžvelgė SARS-CoV-2 variantus, kilusius iš Pietų Afrikos, JK ir Brazilijos. Šios padermės neišvengiamai dominuos pasaulyje, todėl dabartiniai koronavirusiniai vaistai ir vakcinos bus mažiau veiksmingos

VILNIUS, kovo 5 — Sputnik. Vašingtono universiteto medicinos mokyklos Sent Luise mokslininkai įrodė, kad trys naujos greitai plintančios SARS-CoV-2 koronaviruso padermės yra atsparios antikūnams prieš pradinę viruso formą, atsirandantiems skiepijant arba pasveikus nuo COVID-19. Tyrėjų straipsnis buvo paskelbtas žurnale "Nature Medicine".

Ekspertai apžvelgė SARS-CoV-2 variantus, kilusius iš Pietų Afrikos, JK ir Brazilijos. Šios padermės neišvengiamai dominuos pasaulyje, todėl dabartiniai koronavirusiniai vaistai ir vakcinos bus mažiau veiksmingos, sako mokslininkai. Nors kai kurie žmonės sukuria pakankamai antikūnų, kad būtų apsaugoti nuo šių atmainų, susilpnėjęs imunitetas yra rizikos faktorius vyresnio amžiaus žmonėms.

Vakcinos nukreiptos į koronaviruso S-baltymą, kuris užtikrina viruso gebėjimą užfiksuoti ląsteles ir patekti. Beveik metus pandemijos metu koronaviruso mutacijos nepaveikė šios molekulės, tačiau naujose padermėse buvo rasta reikšmingų pokyčių, kurie galėjo sumažinti vaistų ir vakcinų, atpažįstančių S baltymą, veiksmingumą.

Tyrėjai ištyrė antikūnų kiekį žmonių, kurie pasveiko po SARS-CoV-2 infekcijos ar buvo paskiepyti Pfizer vakcina, kraujyje. Jie taip pat ištyrė antikūnus pelių, žiurkėnų ir beždžionių kraujyje, vakcinuotus eksperimentine COVID-19 vakcina, sukurta Vašingtono universiteto medicinos mokykloje, kurią galima suleisti per nosį. Paaiškėjo, kad įprasto antikūnų lygio pakako neutralizuoti padermę iš JK, tačiau kitiems dviem koronaviruso variantams reikėjo 3,5–10 kartų daugiau antikūnų.

Nors mokslininkai negali pasakyti, kaip naujos galimybės paveiks pandemiją, mokslininkai tikisi, kad vakcinos nepraras efektyvumo ir koronavirusas nesukels atsparumo vaistams.

Tegai:
mokslininkai, koronavirusas
Temos:
Saugokime save ir kitus: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje