Dujotiekio GIPL tiesimas

Įsiterpti nepavyks. Lietuva nepageidaujama Baltijos šalių dujų rinkoje 

(atnaujinta 15:28 2021.02.12)
Susitarimų dėl SGD terminalo Baltijos regione nepaisymas ir noras viską padaryti pačiam dabar Vilniui daro meškos paslaugą energetikos klausimais

Praėjusią savaitę Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatoriaus "Amber Grid" svetainėje buvo paskelbta gerų žinių iš dujų jungiamojo tinklo GIPL (angl. "Gas Interconnector Poland Lithuania") statybos laukų — buvo nutiesta penkiasdešimt metrų atkarpa, kuri kirto Lietuvos valstybės sieną su Lenkija. GIPL maršrutas bus 165 kilometrai, iš kurių didžioji dalis tenka Lietuvos teritorijai. Planuojamas metinis pajėgumas Lenkijos–Lietuvos kryptimi yra 2,51 mlrd. kubinių metrų per metus, priešinga kryptimi — 1,95 mlrd. kubinių metrų per metus.

Visas kitas "Amber Gird" pranešimo tekstas skirtas pastangoms, kurias bendrovė ketina dėti, kad būtinai laikytųsi grafiko — GIPL statyba turėtų būti baigta iki 2021 metų pabaigos. Skubėjimo priežastys, matyt, yra tai, kad iš 500 milijonų eurų numatytų išlaidų ES skiria iki 60 procentų, tai yra, iki 300 milijonų eurų, ir Vilnius neketina kelti Briuselio nepasitenkinimo. Darbai vyksta žiemą, kai Lietuvoje vėsu, nepaisant visų su COVID-19 pandemija susijusių komplikacijų. Tokia yra darbo kasdienybė, tokie yra darbo žygdarbiai.

"Amber Grid" geografiniai atradimai

Pirmasis klausimas, iškylantis perskaičius šią naujieną, yra visiškai akivaizdus: kokiu tikslu GIPL sugalvotas ir statomas? Žinoma, "Amber Gird" numatė šį klausimą, todėl atsakymas yra toks: "GIPL dujotiekis sujungs Baltijos šalių ir Suomijos dujų rinkas su Europos Sąjungos sistema". Puiki formuluotė! Pasirodo, "Baltijos šalių dujų rinkos" šiandien neturi nieko bendro su "Europos Sąjungos sistema". Arba Baltijos šalių ir Suomijos dujų rinkos veikia pagal taisykles, kurios neatsižvelgia į ES reikalavimus, arba Baltijos šalys, anot "Amber Gird", yra kitoje pasaulio dalyje. Tačiau tegul "Amber Grid" bando patys suprasti, ką parašė jų spaudos tarnyba, mes tiesiog prisiminsime tikrus faktus ir patys padarysime išvadas.

Dujų tiekimas Latvijai, Estijai ir Suomijai vakar ir šiandien

2020 metų sausio 1 dieną ES pradėjo veikti nauja regioninė dujų rinka, apėmusi Suomiją, Estiją ir Latviją — Lietuvos niekas nepakvietė. Trijų šalių tinklo įmonės veikė pagal 2019 metų vasario 14 dieną pasirašytą susitarimą, o derybose iki jos pasirašymo vėl nebuvo pastebėta jokių Lietuvos atstovų. Šios regioninės dujų rinkos pradžios data sutampa su jungiamojo dujotiekio "Balticconnector", kuris Suomijos įlankos dugnu, Baltijos jūra, sujungė Estijos ir Suomijos dujų sistemas, paleidimu. Dujotiekio statybą Europos Komisija finansavo 75 proc., o priežastis, kodėl Suomija mielai įsitraukė į šį projektą, 2020 metų sausio 10 dieną įvardijo Estijos DTS operatorius "Elering": "Pirmąją prekybos dieną dujos buvo pristatytos į Suomiją iš Latvijos Inčukalnio saugyklos".

Suomija, Estija ir Latvija rusiškas dujas priėmė per "Shining of the North" magistralinio dujotiekio tinklą, kurio statybos buvo baigtos dar sovietmečiu. Tuo tarpu Estija ir Latvija buvo tarybų socialistinės respublikos, todėl jos buvo TSRS BDS (bendros dujų tiekimo sistemos) dalis, kuri buvo kuriama ir finansuojama centralizuotai. Siekiant padidinti energetinį saugumą Latvijos teritorijoje, buvo pastatyta Inčukalnio požeminė dujų saugykla (PDS) — didžiausia regione, kurios aktyviosios saugyklos tūris siekė 2,3 milijardo kubinių metrų. Pirmą kartą dujos į ją buvo pumpuojamos 1968 metais, ir nuo to momento viskas buvo ir yra visiškai tvarkinga, tiekiant dujas tarybinėms Baltijos šalims ir Baltarusijai.

Tačiau su Suomija viskas yra daug įdomiau grynai techniniu požiūriu: šios šalies granito laukai neleidžia jos teritorijoje įrengti nė vieno PDS įrenginio. 50 metų tarybinių, o dabar jau ir rusiškų, dujų tiekimas be jokio sutrikimo, nors visus šiuos metus Suomija tiesiogine to žodžio prasme priklausė nuo "dujų vamzdžio" — tai tikras inžinerijos žygdarbis, apie kurį turėtų būti parašyta knyga. Kiek darbo, kokios nervinės įtampos tam prireikė, galima tik spėlioti. Tačiau nėra pagrindo stebėtis, kad Suomija noriai prisijungė prie ES projekto, susijusio su "Balticconnector": šalis pirmą kartą savo istorijoje gavo prieigą prie požeminės saugyklos ir net tokios didelės kaip Inčukalnio.

Taigi, 2020 metų sausio 1 dieną Suomija padidino savo energetinį saugumą, su kuriuo ir sveikiname Suomijos kompaniją "Baltic Connector". Ši diena buvo reikšminga ir Estijos bendrovei "Elering" — dabar ji gauna įplaukų už savo tranzito paslaugas, o tai sumažina visas gamtinių dujų tiekimo Estijos vartotojams išlaidas ir vėl padidina energetinį saugumą. "Gazprom" taip pat neprieštaravo "Baltic Connector" projektui — Rusijos koncernui tapo lengviau vykdyti sutartinius įsipareigojimus Suomijos klientams, "Šiaurės švytėjimo" operatoriai gali turėti galimybę bent išgerti puodelį arbatos budėjimo metu.

Apie ekonomiką ir gerą atmintį

O kaip su Lietuva? Čia, kaip ir Boriso Titovo priešrinkiminėse reklamose, pauzė be garso. Iš Suomijos, Estijos ir Latvijos pusės — nieko, tai yra, jokio susidomėjimo. "Šiaurės švytėjimo" atžvilgiu — Rusijos dujos kaip tekėjo, taip ir teka, Inčukalnio PDS įrenginį "Amber Gird" naudoja komerciniais, bendraisiais pagrindais. SGD, kurias Lietuva retkarčiais gauna per "Independence" dujinimo terminalą Klaipėdos uoste, Latvijos ir Estijos nedomina, nes tų dujų kainos yra aukštesnės nei "Gazprom".

Be to, 2014 metais Lietuva savo iniciatyva pažeidė trišalę sutartį su Latvija ir Estija, pagal kurią Baltijos šalys turėjo pastatyti pakartotinio dujinimo terminalą Latvijoje, pakrantėje šalia Inčukalnio PDS — iniciatyva dėl "Independence" terminalo buvo išskirtinai "individuali".

Ekonominio susidomėjimo stoka ir gera atmintis lėmė tai, kad Lietuva negavo kvietimo dalyvauti formuojant ir veikiant naujai regioninei dujų rinkai — taip atrodo "draugiškos Europos šalių šeimos" realijos, jei atidedame visokius propagandinius šūkius. Taigi, "Amber Gird" skubėjimas statant sausumos GIPL yra bandymas kaip nors pasiekti šios regioninės dujų rinkos plėtrą, bandymas bent jau tokiu būdu į ją "įsiterpti". Tačiau klausimas, ar Lietuvos šiauriniai kaimynai tuo susidomės, lieka atviras. Nieko asmeniško, tik verslas — Lietuva yra įpareigota pasiūlyti ką nors ekonomiškai patrauklaus, tačiau ar ji turės tokią galimybę, yra didelis klausimas.

Lenkija kaip dujų tiekėja Lietuvai

Kas taps GIPL išteklių šaltiniu, kokias dujas Lietuva ketina per ją gauti iš Lenkijos? Gamtinių dujų gamybos apimtis Lenkijoje neviršija 5 milijardų kubinių metrų per metus, o vartojimo apimtis auga ir siekia apie 17 milijardų kubinių metrų. Todėl šia kryptimi Lietuva galės gauti tik tas dujas, kurias pati Lenkija importuoja. Tik žmonės, turintys nepaprastai lakią vaizduotę ir nepaisantys sveikos tinklo operatorių nuovokos Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, sugeba įsivaizduoti, kad kainos pasiūlymas šiuo atveju gali būti pelningesnis nei tiesioginio tiekėjo "Gazprom" pasiūlymas.

Žinoma, teoriškai viskas yra įmanoma: pavyzdžiui, vasarą, kai pastebimai sumažėja SGD neatidėliotinos kainos Europos dujų rinkoje, Lenkijos įmonės gali sulaikyti keletą siuntų ir įsigyti jų ne tik sau, bet ir kaimynei Lietuvai per terminalą Svinouiscyje, bet tai tik tuo atveju, jei Lenkija nusprendžia nepanaudoti tokių puikių šansų savo poreikiams. Investuoti dėl to į GIPL? Neskaičiuokime pinigų svetimoje kišenėje, žinoma, Lietuva, turėdama didžiulį biudžetą, gali sau leisti investuoti 200 mln. eurų į dujotiekį, kuris, neatmetama, veiks kelias dienas per metus.

Teoriškai, stabilesni dujų tiekimai iš Lenkijos į Lietuvą galimi paleidus "Baltic Pipe". Kai kurios žiniasklaidos priemonės bando patikinti, kad "Baltic Pipe" yra dujotiekis, kuris sujungs Danijos ir Lenkijos dujų sistemas palei Baltijos jūros dugną, tačiau tai netiesa. Danijos žemėje nėra dujų telkinių, Danija taps tik tranzitine dujotiekio teritorija, kuri prasidės Šiaurės jūros Norvegijos sektoriuje, eis per visą jos teritoriją iki Baltijos jūros pakrantės ir tęsis iki Lenkijos — taip atrodo visas "Baltic Pipe" maršrutas. Apie tai, kaip šiuo metu atrodo šio projekto įgyvendinimas — kitą kartą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
dujų tiekimas, Baltijos šalys, Lietuva
Konservatoriai Seime

Sėsk ir užsičiaupk: Lietuvos konservatoriai jau atvirai šiurkštūs su rinkėjais

(atnaujinta 13:49 2021.03.02)
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė nusileido iki atviro šiurkštumo ne tik politinių oponentų, bet ir rinkėjų atžvilgiu. Ji teigė, kad tie, kuriems nepatinka ši valdžia, per kitus rinkimus galės išsirinkti tuos, kurie patiks

Ukrainiečiai turi posakį, labai glaustai apibūdinantį dabartinį Lietuvos valdančiosios valdžios požiūrį į savo žmones, kuris pažodžiui skamba taip: "Matė akys, ką perka, tai valgykit ir nesispyriokit".

Konservatoriai valdžioje buvo tik keturis mėnesius ir jau spėjo parodyti savo chamizmą iš visų pusių. Pirmiausia, Lietuvos užsienio reikalų ministras, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis kartu su bendrapartiečiu, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu tėškė purvo į veidą "Belorus" sanatorijos Druskininkuose darbuotojams, kurie liko be pragyvenimo šaltinio dėl ES sankcijų. Priminsime, kad aršiausi šių sankcijų šalininkai ir iniciatoriai buvo būtent Lietuvos konservatoriai — Seimo ir Europos Parlamento deputatai.

Tada tas pats Pavilionis šiurkščiai elgėsi Tbilisyje, kur nuvyko "sutaikyti" valdančiųjų ir Gruzijos opozicijos. Taip jis sugadino santykius tarp Vilniaus ir strateginės partnerės Kaukaze. O Gruzijos žiniasklaida subtiliai nutylėjo, kur Gruzijos valdantieji "pasiuntė" Pavilionį. Užsienio politikos komiteto vadovas po poros dienų grįžo, tiesiogine to žodžio prasme, uodegą pabrukęs ir net oficialiai spaudos konferencijoje nepranešė apie savo nuopelnus, kaip to reikalauja Seimo darbo tvarkos taisyklės.

O pats Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas Gabrielius Landsbergis, lankydamasis Ukrainoje ir Moldovoje, elgėsi iššaukiamai ir kategoriškai.

Užėmęs "vyresniojo brolio poziciją" jis dalino net ne rekomendacijas, o nurodymus Kijevui ir Kišiniovui, "kaip elgtis". Jis reikalavo Ukrainos atsisakyti pirkti elektrą iš Baltarusijos. Atseit, šalkite, ukrainiečiai, bet jokiu būdu nepirkite elektros iš Astravo, nes Lietuvoje Baltarusijos atominė elektrinė yra pripažinta grėsme nacionaliniam saugumui. Mainais už jūsų paklusnumą suteiksime šiek tiek koronaviruso vakcinos. Tiesa, jei bus perteklius. Landsbergis subtiliai nutylėjo, kad pačioje Lietuvoje yra problemų su vakcinų tiekimu.

O apie vizito Kišiniove rezultatus galima spręsti iš to, ką Landsbergiui išvykus garsiai pareiškė Moldovos prezidentė, arši rusofobė Maja Sandu. Ji teigė sveikinanti Rusijos "Sputnik V" koronaviruso vakcinos registraciją kartu su "Pfizer" ir "BioNTech" bei "AstraZeneca" vakcinomis. Trumpai tariant, "Lietuvos taikdarys" buvo "pasiųstas kuo toliau" ir Kišiniove.

O dabar skandalingą konservatyvių diplomatų elgesį palaikė ir tariamai nepartinė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Ji mūru stojo už Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką, Laisvės partijos parlamentarą Tomą Vytautą Raskevičių. Tokiame atsakingame Seimo komitete Raskevičius rūpinasi tik LGBT bendruomenės teisių gynimu, nepaisydamas likusių Lietuvos gyventojų teisių. Matyt, vyriausybės vadovės nuomone, tai yra pagrindinis Žmogaus teisių komiteto tikslas. O kam nepatinka Raskavičiaus darbas, tegu sėdi ir tyli iki kitų rinkimų.

"Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai — jie 2024 metais galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka", — skandalingą Šimonytės pareiškimą cituoja žiniasklaida.

Be to, ministrė pirmininkė užsiminė, kad Stambulo konvencijos priėmimas ir tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimas ne už kalnų. O prezidentas Gitanas Nausėda šiandien yra tik smulkus sraigtelis politinėje valdžios struktūroje. Jo nuomonė įvairiais Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais Vyriausybei mažai rūpi.

"Aš tikrai netildysiu savo kolegų Seime, jeigu jie nori šiuos klausimus kelti. Jei jau institucijos (prezidentūra ir Vyriausybė — Elta) negali rasti sprendimo tarpusavyje, tai turbūt yra institucijų, kurios galėtų į šiuos klausimus atsakyti, kaip tai buvo Lenkijoje, kur į šį klausimą atsakė Konstitucinis Teismas", — sakė Šimonytė, komentuodama konservatorių parlamentarų pasiūlymą į ES viršūnių susitikimus siųsti ne prezidentą, o ministrą pirmininką.

Tokie premjerės komentarai neliko nepastebėti ne tik paprastų rinkėjų, bet ir politinių oponentų.

"Ilgai laukti nereikėjo! Po rinkimų praėjo vos 4 mėn., o konservatorių lyderė I. Šimonytė visus mus pasiuntė ant trijų raidžių! Jei būtu 2009 m. tai matyt kulkomis, kaip prie Seimo sausio 19 d., sušaudytu!" — socialiniuose tinkluose rašė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis.

Priminsime, kad 2009 metų sausio 19 dieną prie Lietuvos Seimo vyko atviri susirėmimai su policija. Pasipiktinę tuo metu taip pat valdančių konservatorių "naktine reforma", Lietuvos žmonės išėjo į gatves, tačiau buvo išvaikyti su guminėmis kulkomis ir policijos lazdomis. Tai buvo pirmasis ir paskutinis masinis žmonių veiksmas prieš vyriausybę šiuolaikinėje istorijoje. Nuo to laiko Lietuvoje — ramybė, sklandumas ir Dievo malonė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
konservatoriai, Ingrida Šimonytė
Oro uostas

Ar įsileis į Europą "su politiškai neteisinga vakcina"

(atnaujinta 16:49 2021.03.01)
Apibendrindama diplomatinių atstovybių vadovų nuotolinio susitikimo rezultatus, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad sutarta dėl būtinybės įvesti skiepijimo pažymėjimą, be kurio nebus leista atvykti į ES

Susitarimas vis dar yra tik pradinis, projekto detalės bus pristatytos po trijų mėnesių. Niekam ne paslaptis, kas yra išsami informacija, o tai taikoma ir paskiepytų asmenų pasui.

Visų pirma, nėra aišku, ką daryti su žmonėmis, kurie turi kontraindikacijų skiepijimui. Dar daugiau ar mažiau aiškus yra laikinų kontraindikacijų atvejis — pavyzdžiui, neseniai persirgta koronaviruso infekcija. Čia, kaip ir su kitomis infekcinėmis ligomis, pakanka šiek tiek palaukti ir tada drąsiai skiepytis.

Tačiau yra ir nuolatinių, lėtinių ligų: o kaip yra su jomis sergantiems? Tikriausiai, bus apribota teisė judėti. Be to, lėtiniai negalavimai yra sunkūs, o sergantieji netrukus mirs. Nėra žmogaus, nėra problemos. Ir nėra čia ko lėtinėmis ligomis sergantiems keliauti po Europą.

Tačiau tai dar ne viskas. Dabar pasaulyje yra daugybė vakcinų ir jų tikriausiai bus dar daugiau — o kokios vakcinos suteiks teisę gauti ES sertifikatą?

Su euroatlantiniu trejetu "Pfizer / BioNTech", "Moderna", "AstraZeneca" tikriausiai nebus jokių biurokratinių kliūčių. "Pasiskiepijai "Pfizer" — gali keliauti", antraip išeis kažkokia priešprieša.

Tačiau naudojant Rusijos ("Sputnik V" ir "EpiVacCorona") ir kinų ("Sinovac Biotech", "CanSino Biologics", CNBG — "Sinopharm") vakcinas viskas gali būti sudėtingiau. Kad ir kokios jos būtų veiksmingos, tačiau tol, kol jas oficialiai patvirtins Briuselio vartotojų priežiūros institucijos, jomis pasiskiepiję piliečiai greičiausiai negaus sienos kirtimui reikalingo sertifikato.

Kadangi nedemokratinės kilmės vakcinos savybės yra ne tik medicininis, bet ir politinis klausimas. O kas atsitinka, kai kišasi politika, tai yra "demokratijos kova prieš totalitarizmą", galime pamatyti iš "Nord Stream-2" pavyzdžio, kai Rusijos dujos yra šimtą kartų pavojingesnės nei "Cyclone-B". Kaip žinote, "jei geometrinės teoremos paveiktų žmonių interesus, dėl jų būtų kariaujama". Ir jei nepripažįstant nedemokratiškos kilmės vakcinos galima sukelti užsienio imperijai nemalonumų — kodėl to nepadarius?

Neseniai (vasario 17 dieną) Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pareiškė: "Rusijos vakcinacijos nuo COVID-19 strategija glumina. Kodėl Rusija teoriškai siūlo milijonus dozių kitoms šalims, tačiau nepadarė pažangos skiepydama savo gyventojus? Tai klausimas, į kurį reikia atsakyti".

Sunku pasakyti, kokia yra pakankama pažanga. Ar tikslinga Europos pareigūnams kelti šią temą, kai pačioje Europoje pažangos akivaizdžiai nepakanka? Priešingu atveju Vengrija nebūtų pirkusi "Sputnik V", o Čekija, Austrija, Italija nesvarstytų apie tai, kam mums reikalinga "Sputnik V", kai kiekviename žingsnyje skiepijama "Pfizer"?

Galbūt Frau Ursula piktinasi XIX amžiaus pabaigos grūdų eksporto praktikos atkūrimu — "Badausim, bet išvešim". Sunku tiksliai pasakyti, ar dabartinė Sveikatos apsaugos ministerija vadovaujasi tuometinio finansų ministro Vyšnegradskio principais. Dar sunkiau suprasti, kaip tai susiję su Rusijos vakcinos veiksmingumo klausimu. Tai yra arba veiksminga, arba ne. Rusijos pažanga skiepijant savo gyventojus vargu ar gali būti pagrindinis Briuselio rūpestis.

Kitas reikalas, kai reikia bet kokia kaina atsisakyti Rusijos vakcinos. Visų pirma nelaikyti vakcinacijos Rusijos skiepais pagrindu išduoti vizos sertifikatą. Kai kalbama apie geležinę uždangą, tada, žinoma, visos priemonės pateisinamos.

Žinoma, ne viskas priklauso nuo Ursulos ir jos bendražygių. Be norinčiųjų atriboti Rusiją interesų, tam pasitelkiant bet kokį pretekstą ar dingstį, yra ir kitų interesų grupių.

Pavyzdžiui, nors Rusijos gyventojų pajamos smarkiai sumažėjo, jie vis dar nepasiekė visiško skurdo ribos, todėl išvykstamasis turizmas nėra visiškai nereikšmingas. Ir daugybė Europos šalių (Italija, Prancūzija, Graikija ir kt.), kuriose turizmas iki infekcijos atsiradimo davė nuo dešimties iki penkiolikos procentų BVP ir suteikė darbą didelei daliai gyventojų, šios šalys net sapnuoja, kaip grįžta "ikikovidiniai" laikai ir turistų iš Rusijos pinigai. Idėjiškai tvirtos Frau von der Leyen interesai čia nėra tokie įdomūs — katastrofiška jų pačių piniginės būklė yra daug svarbesnė.

Žinoma, galima įkvėpti europiečius ideologo bendražygio Suslovo žodžiais — "Mes netaupome ideologijos sąskaita" — ir vizų sertifikavimo srityje, tačiau tokia ilgalaikė politika yra kupina įvairių netikėtumų. Principas "savi marškiniai yra arčiau kūno" nebuvo atšauktas, o nuolat jį pažeidinėti — pavojinga.

Taigi, klausimas, kurios vakcinos po trijų mėnesių patvirtins prašančiojo įvažiuoti patikimumą, taps karštų diskusijų tarp Frau von der Suslov ir smulkių buržuazinių principų šalininkų "Dėl manęs — kad ir šuo, kad tik kiaušinius dėtų".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Mukalos miestas, Jemenas

Lietuva skirs Jemenui 100 tūkst. eurų humanitarinės pagalbos

Šiuo metu 20,7 mln. Jemeno gyventojų išgyvenimas priklauso nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos

VILNIUS, kovo 2 — Sputnik. Lietuva skirs Jemenui 100 tūkst. eurų humanitarinei pagalbai, praneša Užsienio reikalų ministerija.

Pirmadienį viceministras Mantas Adomėnas dalyvavo tarptautinėje Švedijos ir Šveicarijos vyriausybių bei Jungtinių Tautų surengtoje aukšto lygio donorų Jemenui vaizdo konferencijoje. 

Konferencijos metu Lietuva paskelbė apie sprendimą Jemenui  skirti 100 tūkst. eurų humanitarinei pagalbai. Parama bus pervesta į JT humanitarinės pagalbos Jemenui fondą.

"Jemene humanitarinė padėtis yra katastrofiška. Dėl to šiandien niekam nekyla abejonių dėl būtinybės nedelsiant skirti humanitarinę pagalbą. Svarbu užtikrinti humanitarinės paramos netrikdomą pristatymą Jemeno žmonėms", – sakoma viceministro Adomėno pareiškime. 

JT Humanitarių reikalų koordinavimo biuro duomenimis, šiuo metu 20,7 mln. (daugiau kaip 66 proc.) Jemeno gyventojų išgyvenimas priklauso nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos: daugiau kaip 16 mln. gresia badas, virš 15 mln. neturi prieigos prie vandens. Jemene yra daugiau nei 4 mln. šalies viduje perkeltų asmenų.

Šeštus metus besitęsiantis Jemeno pilietinis karas pareikalavo šimtų tūkstančių žmonių gyvybių ir sukėlė didžiausią humanitarinę krizę pasaulyje.

Lietuva nuo 2014 metų Jemenui iš viso skyrė 285 tūkst. eurų.

Tegai:
humanitarinė pagalba