Televizorius

Latvijos vykdomas Rusijos žiniasklaidos persekiojimas kaip pagalbos šauksmas

(atnaujinta 15:11 2021.02.22)
Įdomiausias dalykas istorijoje su draudimu Vladimirui Solovjovui atvykti į Latviją — pabrėžtinai netikra priežastis, kurią pasirinko šalies valdžia. O būtent — neva Rusijos žurnalisto "nacizmo šlovinimas"

Savo autorinėje laidoje, transliuotoje vasario 15 d., Solovjovas aptarė Aleksejų Navalną, kuris, jo nuomone, nenusipelno pagarbos. Jis priminė apie "bekompromisiniai drąsų" vokiečių diversantą Otto Skorcenį, kuris, nepaisant savo asmeninės drąsos, "nenustojo būti nacių nusikaltėliu". Be to, pasak žurnalisto, "labai drąsus žmogus" buvo ir Adolfas Hitleris, kuris "narsiai kovojo per Pirmąjį pasaulinį karą", RIA Novosti medžiagoje rašo Irina Alksnis.

Apskritai laidoje nuskambėjo visiškai akivaizdi mintis, kad žmogus turi būti vertinamas pagal jo veiklos ir asmeninių savybių visumą: net ir pragaro išpera gali turėti asmeninių savybių, kurios laikomos pagirtinomis pas normalius žmones. Bet tai negali tarnauti tam pasiteisinimu.

Bet koks bandymas pateikti tokį požiūrį kaip blogio pateisinimą išduoda arba gilų infantilumą, arba politinį įsitraukimą, arba tiesiog kritikų kvailumą.

Beje, prieš kelerius metus panaši situacija susiklostė ir dėl Rusijos prezidento žodžių. 2014 m. susitikime su grupe užsienio rabinų Vladimiras Putinas pažodžiui pasakė: "Juk Gebelsas sakė: kuo neįtikėtinas melas, tuo greičiau juo patikės. Ir jis siekė savo tikslą, buvo talentingas žmogus".

Oi, kiek tada riksmų buvo, kad Putinas išdrįso Gebelsą pavadinti talentingu žmogumi. Tiesa, jie skambėjo beveik vien socialiniuose tinkluose ir Ukrainos žiniasklaidoje.

Tiesą sakant, jei Kijevas Solovjovo žodžius įvertintų kaip "nacizmo šlovinimą", tai nieko nenustebintų. Viskas apie Ukrainos valstybingumo būklę, lygį ir kokybę visiems tapo aišku jau seniai.

Bet Latvijos atliktas toks salto iki šiol atrodė mažai tikėtinas. Vis dėlto, nepaisant ilgalaikės nuoseklios rusofobijos, Baltijos šalys gana krupščiai žiūrėjo į formalų priimtų užsienio politikos ritualų laikymąsi, tarsi pabrėždamos, kad čia pas jas yra Europa. Žodžių iškraipymas pagal šviesos sofinių karių stilių ir tokiu pagrindu valstybės sprendimo priėmimas — tai stiprus nukrypimas nuo diplomatinio darbo standartų.

Tačiau, atsižvelgiant į vis didėjančią Vakarų ukrainizaciją, tai, matyt, buvo neišvengiama. Jei jau Valstijos, Vokietija ir likusios Britanijos daro vis daugiau nuostabių dalykų savo užsienio ir vidaus politikoje, tas pats kelias Baltijos šalims buvo iš anksto nustatytas.

Nepaisant to, Latvijos užsienio reikalų ministerijos sprendimas Vladimiro Solovjovo atžvilgiu sukuria keistą tam tikros įtampos įspūdį.

Jis tapo eiliniu pastarųjų atvirai nedraugiškų Baltijos šalių valdžios žingsnių Rusijos žiniasklaidos atžvilgiu virtinėje. Be to, dabartinės kampanijos intensyvumas pastebimai viršija Latvijos politikoje įprastą rusofobijos lygį, kai praeityje ne kartą buvo išvaromi žurnalistai, apribojamos / sustabdomos kanalų transliacijos ir netgi visiškai buvo uždraudžiamos transliacijos (kaip tai įvyko praėjusią vasarą su "RT" kanalų grupe).

Tačiau net ir tokiame fone dabartiniai įvykiai — su žurnalistų sulaikymais, draudimu transliuoti 16 Rusijos televizijos kanalų ir dabar žurnalisto peskelbimu persona non grata — atrodo neįprastai.

Ir priverčia susimąstyti apie priežastis.

Panašu, kad akivaizdžiausia versija yra ta, jog už viso to slypi Latvijos valdžios bandymas sulaukti kažkokios jai reikalingos Maskvos reakcijos. Iš čia ir vis didėjantis provokacingumo laipsnis — iki kliedesio. Bet, matyt, norimas efektas niekaip nepasiekiamas. Tiesa, neaišku, ko dar gali prireikti Rygai, nes viskas vyksta pagal įprastą schemą: Rusijos užsienio reikalų ministerija reiškia pasipiktinimą, Rusijos politikai garsiai piktinasi, Žurnalistų sąjunga reikalauja dar kartą peržiūrėti priimtus sprendimus, žiniasklaida gana aktyviai rašo šia tema, nuodingai kritikuodama Rygą. Ir daugiau nieko apskritai negali būti.

O jeigu taip, tada, galbūt, Latvijos valdžios veiksmai yra nukreipti visai ne į Rusiją, o į priešingą pusę.

Tradiciškai įprasta niekinamai kalbėti apie Baltijos šalių socialinę ir ekonominę strategiją. Tačiau tai nėra visiškai sąžininga. Priešingai, savo metu jos pasirinko taip, kad tai leido joms gauti maksimalią naudą su minimaliomis pastangomis. Baltijos šalys sėkmingai išnaudojo savo kaimynystę su Rusija gana daugeliu krypčių. Čia buvo ir tranzitas, ir maisto produktų eksportas, ir turizmas, ir kapitalų išvedimas ir plovimas bei investicinė pilietybė (labai populiari tarp tų, kurie neturėjo pakankamai pinigų Londonui ar Prahai), ir ES subsidijos, ir JAV pagalba ir dar daug, daug kitų.

Tačiau realijos nuo to laiko radikaliai pasikeitė. Visos Baltijos šalys yra labai keblioje situacijoje, tačiau dabar blogiausia padėtis Latvijoje. Ji buvo pirmoji iš trijų, priartėjusių prie beveik visiško kadaise esančių galimybių išnaudojimo. Po galingų smūgių žemės ūkiui, maisto produktų gamybai, bankininkystei ir kitoms sferoms atėjo eilė transporto ir logistikos pramonei, kur dabar vyrauja laidotuvių nuotaikos: per pastaruosius dvejus metus radikaliai sumažėjo prekių iš Rusijos tranzitas ir perkrovimas, nes jos buvo nukreiptos į vidaus uostus. Na, apie turizmą pandemijos sąlygomis galima tiesiog nepaminėti.

Šansų susitarti su Rusija nėra. Latvija negali sau leisti žengti ne tik realių žingsnių savo rytinės kaimynės link, bet net sušvelninti savo antirusiškos retorikos kartėlį. Pakanka priminti, kaip neigiamai ir pasipiktinai sureagavo respublikos užsienio reikalų ministerija į lapkritį Latvijos susisiekimo ministerijos Maskvai išsiųstą laišką su prašymu padėti sustabdyti krovinių srauto kritimą. Tai, kad už žinios stovėjo nacionalinės ekonomikos šakos likimas, politikams ir diplomatams, matyt, nerūpėjo.

Atitinkamai vienintelis dalykas, kuriuo turi pasikliauti respublika, — geopolitinėmis jėgomis, esančiomis į vakarus. Bet ir ten ne viskas paprasta: vidiniai ginčai, politiniai ir ekonominiai sukrėtimai, stichinės nelaimės ir ta pati pandemija. Tokiomis aplinkybėmis niekam nerūpi mažos, griūvančios šalys rytiniame Europos pakraštyje. Be to, ES artėja prie kardinalaus subsidijų mažinimo "jaunesniems" nariams.

Tai reiškia, kad Latvija neturi kito pasirinkimo, kaip tik stengtis kuo garsiau priminti apie save, tikėdamasi, kad "ten" ji būs pastebėta, priminta ir jai išties pagalbos ranką, bent jau nedidelės pagalbos. Juk štai gi ji — mažytė respublika, krūtine atsistojusi pirmojoje gynybos linijoje prieš tegul kol kas tik informacinę Kremliaus agresiją.

Tačiau panašu, kad iš karto daugelio Rusijos televizijos kanalų uždraudimas nepadarė numatyto įspūdžio tiems, kuriuos turėjo įkvėpti šis žingsnis teikti esminę ir realią paramą Rygai. Taigi tada buvo panaudotas dar skandalingesnis pretekstas: bausmė persona non grata garsaus Rusijos žurnalisto paskelbimu — ir ne už kažką ten, o už "nacizmo šlovinimą".

Šioje sienos pusėje belieka tik su susidomėjimu stebėti, kas bus imamasi toliau, jei ir tai nepadės Latvijos valdžiai pritraukti dėmesio.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Latvija, televizijos kanalas, Rusija
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 15:13 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Hristo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakushitskis", pažadėjo naujų apreiškimų. Šių apreiškimų kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra pačio "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai pakvietė kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis — vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apią viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurinius Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami, autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90% informacijos", — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlockas Holmesas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Seeley tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Seeley tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapusi viešoju politiku, Seeley elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptinga žmona. Perų knygoje jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Seeley visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Seeley kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harrow mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tampdavo krikštatėviais. Neseniai Seeley tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kemberbeču, taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Wight salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Seeley išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harrow, 1990-ųjų pradžioje Bobas Seeley dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juoduko Mozės". Tai Franko Zappos dainos pavadinimas. Seeley mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos MTV ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Scotland Yard. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir aptarnauja juos įrėmindamas tinkamus pavadinimus. Pvz .: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis тгщ šrapneliщ!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui CJ Chivers. Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu Juodukas Mozė. Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geekas" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nuorod į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono“ šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — highly likely, kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Seeley tapo visuomenės politiku ir garbingu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra primesti savo valdymą visiems "partneriams". Seeley paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Seeley akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką fiksaciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Seeley padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausi rusofobiškų idėjų centrai. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geekas iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia jų neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Seeley protėvių, generolas Džonas Seeley, pirmasis baronas Mottistone'as, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiureriu: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus — visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Seeley.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Hristo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvų tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Francesca Thyssen yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Люди в защитных масках на улице

Europa atrado savo problemų kaltininką

(atnaujinta 16:34 2021.03.03)
Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kalbėdamas Europos Parlamento komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius ES procesus posėdžiuose, apkaltino Rusiją dezinformacijos kampanija

Šia kampanija, anot jo, siekiama sumenkinti ES demokratiją ir susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą.

Borelis atkreipė dėmesį į ypatingą melagingos ar klaidinančios informacijos pavojų vykstančios pandemijos akivaizdoje.

"Matėme, kaip prokremliški kanalai skleidžia teiginius, kad kaukių nešiojimas yra nenaudingas, arba įkaitindavo balsus prieš karantiną", — sakė jis. Dabar, diplomato manymu, išryškėjo Maskvos vakcinų diplomatija, kuria, viena vertus, bandoma diskredituoti vakarietiškus preparatus ir jų gamintojus, kita vertus, šlovinti ir aktyviai propaguoti savo darbus.

Pareigūno susirūpinimas yra suprantamas. Tuo metu, kai Rusijoje daugumos žmonių gyvenimas normalizavosi su minimaliais nepatogumais, o valdžia palaipsniui panaikina dėl pandemijos nustatytus apribojimus, Europoje kyla naujų karantino sugriežtinimų banga. Suomijoje įvesta nepaprastoji padėtis. Čekijoje dėl didžiausio sergamumo pasaulyje gyventojams draudžiama palikti savo gyvenamąsias vietas. Apribojimai sugriežtinti ir Italijoje.

Savo ruožtu beveik metus draudimų išvarginti ir namuose sėdintys Europos gyventojai vis nenoriau priima valdžios argumentus, kad visos šios priemonės taikomos tik jų pačių labui. Masiniai protestai apėmė praktiškai visą žemyną.

Situacija yra tokia sunki, kad prieš mūsų akis byra Europos gretų harmonija. Čekija kreipėsi į Rusiją su prašymu tiekti "Sputnik V" — tai yra sutarta šalies prezidento ir ministro pirmininko pozicija. Slovakija žengė dar toliau ir, sekdama Vengrijos, Serbijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiu, Rusijos preparatą registravo pagreitinta tvarka, nelaukdama Europos reguliavimo institucijos patvirtinimo. Lenkams, kurių situacija su koronavirusu taip pat labai sunki, kreiptis į Rusiją pagalbos — neįsivaizduojamas dalykas, todėl jie pradėjo derybas su Kinija dėl COVID-19 vakcinos pirkimo.

Situacija vis labiau primena tą, kuri įvyko lygiai prieš metus — kai Europos Sąjunga parodė visišką bejėgiškumą ekstremalioje situacijoje, o jos narės buvo priverstos įveikti ūmiai apėmusią krizę.

Oro uostas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Skirtumas yra tas, ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu, kad tada visuotiniu mastu įvyko force majeure. Tada paaiškėjo, kad Briuselis iš esmės yra neveiksnus, kai reikia skubiai reaguoti į ekstremalias aplinkybes. Tai, žinoma, buvo nemalonus atradimas Europai, tačiau ES bejėgiškumas toje situacijoje galėtų būti jei ne pateisinamas, bet bent jau paaiškintas ypatingu netikėtumu ir tuo pačiu globaliu iškilusios problemos pobūdžiu.

Dabar situacija gerokai skiriasi.

Kai pandemijos protrūkio staigmena atslūgo, Europos Sąjunga vėl atsidūrė ant žirgo, nes tai, kas visada buvo laikoma jos stipriosiomis pusėmis, sulaukė paklausos: strateginis planavimas, sudėtingų procesų organizavimas, lėšų kaupimas ir paskirstymas. Visuose naujausiuose Europos valdžios institucijų veiksmuose, pradedant precedento neturinčio ekonomikos atkūrimo plano priėmimu, buvo skaidriai matomas arogantiškas pažadas visam pasauliui parodyti, kaip kovoti su tokiomis grėsmėmis.

Parodė.

Rezultatas buvo nesėkmės svarbiausiose veiklos srityse. Europos pasirinkta karantinų strategija virto fiasko, o "katastrofos" sąvoka vis labiau tinka gyventojų skiepijimo padėčiai apibūdinti.

Tuo pačiu metu dabartinio vaizdo niūrumas yra ypač akivaizdus, ​​atsižvelgiant į klestinčią padėtį šalyse, kurioms Europa ketino duoti patarimus kovoje su pandemija.

Ir visa ko esmė — klaidingi Europos valdžios sprendimai. Tai kenkia Europos Sąjungos reputacijai kur kas labiau nei jos sumišimas ir neveikimas lygiai prieš metus.

Esant tokiai situacijai, reikšmingi tampa Rytų Europos valstybių bandymai atlikti savarankiškus veiksmus. Jie, žinoma, žino savo nepilnavertiškumą ES, taip pat tai, kad dėl koronaviruso problemos yra pasmerkti gauti paramą likučių principu. Todėl vis daugiau šalių nustoja kantriai laukti savo eilės ir imasi Briuselio nesankcionuotų veiksmų.

"Brexit" bei augančio Lenkijos ir Vengrijos euroskepticizmo kontekste šalių, kurios nėra linkusios atsigręžti į Briuselį, elgesys — net ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių — atrodo kaip negeras ženklas Europos Sąjungai.

Beveik prieš šešerius metus Europa su entuziazmu surengė sau migracijos krizę, su kurios pasekmėmis vis dar kovoja. Kova su pandemija sukėlė dar vieną aukšto lygio nesėkmę Europos politikoje. Pasirodo, per trumpą laikotarpį įvyko daugybė strateginių klaidingų skaičiavimų su sunkiomis pasekmėmis.

Esminis Briuselio atsisakymas pripažinti savo klaidas, primetant kaltę išoriniams priešams, kenkiantis Europos demokratijai ir solidarumui, garantuoja, kad šios klaidos nėra paskutinės.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, pandemija, Rusija, ES
Dar šia tema
Lietuva pasirengusi pasidalinti vakcina su Ukraina tik tuo atveju, jei bus perteklius
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Puškovas išjuokė Zelenskio pasiūlymą padėti Lietuvai gaminant vakciną
Lenkija paragino vakcinų nuo COVID-19 gamintojus "pasidalinti" licencija
Pasieniečiai

Pasieniečiai sulaikė teisėsaugos ieškomą Pasvalio rajono gyventoją

(atnaujinta 15:01 2021.03.04)
Šiemet pasieniečiai sulaikė 82 asmenis, kurių dėl nusikaltimų ar nusižengimų ieškojo Lietuvos ir užsienio valstybių teisėsauga

VILNIUS, kovo 4 — Sputnik. Kalvarijos užkardos pasieniečiai sulaikė į šalį grįžtantį Pasvalio rajono gyventoją, kuris buvo ieškomas kaip kaltinamasis nusikaltimo padarymu, praneša Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT).

Trečiadienį VSAT pareigūnai Lazdijų rajono Tarnaukos kaimo ribose, kelyje Seinai – Lazdijai, patikrinti sustabdė iš Lenkijos įvažiavusį mikroautobusą "Mercedes Benz" lietuviškais numeriais. Pasieniečiai patikrino juo į Lietuvą vykusių asmenų dokumentus.

Tarp jų buvo 24-erių Pasvalio rajono gyventojas. Pasieniečiai nustatė, kad jo paiešką 2020-ųjų liepą paskelbė Panevėžio apskrities policija. Vyras yra kaltinamas nusikaltimo padarymu.

VSAT pareigūnai jį išlaipino iš mikroautobuso, sulaikė ir pristatė į Kalvarijos užkardą. "Mercedes Benz" vairuotojui bei keleiviams leista vykti toliau.

Vėliau teisėsaugos ieškomą vyrą pasieniečiai perdavė atvykusiems paieškos iniciatoriams.

Iš viso šiemet pasieniečiai sulaikė 82 asmenis, kurių dėl nusikaltimų ar nusižengimų ieškojo Lietuvos ir užsienio valstybių teisėsauga.

Tegai:
Lenkija, Lietuva, Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT)
Dar šia tema
Neapdraustą automobilį vairavęs Baltarusijos pilietis mėgino papirkti VSAT pareigūnę
Neries upėje rasta 2 tūkst. pakelių kontrabandinių cigarečių
Vilniaus rajone girta automobilio vairuotoja nuvažiavo į griovį ir apsivertė