Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas (dešinėje) ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Žozepas Borelis

Žingsnis į priekį, du atgal kodėl ES sankcijos Rusijos atžvilgiu juokingos?

(atnaujinta 15:18 2021.02.24)
Įvyko dar vienas ES užsienio reikalų ministrų susitikimas. Viena iš pagrindinių temų buvo naujos sankcijos Rusijos atžvilgiu. Lietuvos lūkesčiai ir vėl nepasiteisino

Šio susitikimo fonas buvo ypatingas. Po "egzekucijos" Europos Parlamente už "pažeminimą" vizito į Maskvą metu ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis ėmė elgtis "teisingai" ir pareiškė: "Akivaizdu, kad Rusijos kursas ES atžvilgiu yra konfrontacinis. Pono Navalno atveju yra šiurkštus atsisakymas gerbti savo įsipareigojimus, įskaitant atsisakymą atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus".

Šiame kontekste Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suvažiavimo išvakarėse inicijavo kolegų susitikimą su Navalno štabo vadovu Leonidu Volkovu ir Rusijos antikorupcijos fondo vadovu Ivanu Ždanovu. Tiek tai, tiek Borelio "pažeminimas" Maskvoje, tiek jos atsisakymas vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl Navalno privalėjo paskatinti Europos diplomatus pritarti griežtoms sankcijoms Rusijos atžvilgiu, kurios turėtų apimti platų "Putino draugų oligarchų" ratą.

Na, o visų svajonių išsipildymu Lietuvai ir jos bendraminčiams ES taptų "Nord Stream 2" projekto sustabdymas. Kadangi Vokietija priešinasi, Landsbergis net sugalvojo tokį argumentą: "Suteikim Vladimirui Putinui šansą surengti laisvus Dūmos rinkimus šį rudenį, dalyvaujant opozicijai, o iki to laiko sustabdykim "Nord Stream 2" dujotiekį".

Tačiau Berlynas stovi kaip uola. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas pareiškė, kad ES netylės ir įves papildomas sankcijas Rusijos atžvilgiu, bet kartu pažymėjo, jog net dabartinėje situacijoje reikia galvoti, kaip išsaugoti su ja konstruktyvų dialogą, nes be Maskvos negalima sureguliuoti įvairių tarptautinių konfliktų.

Savo ruožtu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai pareiškė, kad šalies santykiai su ES sudraskyti į gabalus ir kad Maskva pasiruošusi juos nutraukti. Europiečiai į jo pareiškimą sureagavo nervingai, bet ryžto kaip nors nubausti Rusiją neprarado. Tačiau esminis žodis šiuo atveju — kaip nors. Kaip pažymėjo tas pats Lavrovas — Europoje tiesiai sakoma, kad sankcijos Rusijos atžvilgiu priimamos ne dėl kokio nors tikslo, o tik tam, kad jos veiksmai neliktų nenubausti.

Rusijos ir ES vėliavos
© Sputnik / Владимир Сергеев

Jeigu pabandytume išaiškinti situacijos esmę žmonių kalba, tai "Senoji Europa" tarsi sako Maskvai: jūs supraskite, mes juk turime demokratinių vertybių gynėjų įvaizdį, be to, mus verčia jus spausti amerikiečiai, jau nekalbant apie lietuvius ar lenkus, todėl mes tiesiog priversti įvesti kažkokias sankcijas, bet jos juk simbolinės, ir "Nord Stream 2" mes jiems neatiduosime, todėl neįsižeiskite, ir bandykime draugauti toliau.

Ir šį kartą istorija pasikartojo. Buvo daug ryžtingų kalbų, bet galiausiai "kalnas pagimdė pelę" — individualios sankcijos, dėl kurių sutarė ES užsienio reikalų ministrai, yra Rusijai kaip uodas drambliui. Kitaip tariant — viešai kritikuoju, bet realiai nubaudžiu simboliškai ir tyliai noriu draugauti. Atitinkamai, Lietuvos, kuri manė, kad bent jau dabar ES pasielgs griežčiau Rusijos atžvilgiu, planai vėl žlugo.

Atskirai šiuo atveju reikia pažymėti, kad ministrų susitikimo metu įvyko jų pokalbis su JAV valstybės sekretoriumi Entoniu Blinkenu. Prieš tai naujas Amerikos vadovas Džo Baidenas daug kalbėjo apie būtinybę bendrai kovoti su Rusija. Todėl galima buvo tikėtis, kad Blinkenas ragins kolegas Europoje užimti principingą poziciją Maskvos atžvilgiu. Tačiau rezultatas rodo, kad ES — bent jau kol kas — negirdi Vašingtono. Ir apskritai ministrų pokalbis su JAV valstybės sekretoriumi europiniame pranešime spaudai (https://www.consilium.europa.eu/en/meetings/fac/2021/02/22/) buvo aprašytas labai abstrakčiai ir glaustai.

Apibendrinant, galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, Rusijos oponentai Amerikoje ir Europoje daro viską, kad ES maksimaliai sugadintų politinius ir (kas svarbiausia) ekonominius (pirmiausia energetinius) santykius su Maskva. Tačiau Berlynas ir jo bendraminčiai nepasiduoda, tęsdami simbolinių sankcijų politiką. Antra, Europos santykiai su JAV vis dar lieka neapibrėžti. Baidenas, regis, suformulavo savo prioritetus kovos už demokratiją srityje, bet kol kas nėra požymių, kad europiečiai ketina besąlygiškai vykdyti visus Vašingtono nurodymus.

Trečia, Rusijai, atrodo, nusibodo supratingai žiūrėti į viešus europiečių kaltinimus, ultimatyvius reikalavimus bei tegul ir simbolines, bet nesibaigiančias sankcijas, ir ji griežtina toną. Kita vertus, Maskva supranta, kad kardinalus santykių su ES apribojimas bus naudingas tik jos priešininkams. Todėl jos griežtesnis tonas yra tarsi perspėjimas Europai, kad jai geriau neperžengti raudonų linijų, kaip to nori amerikiečiai, nes bus atsakas ir jis bus skausmingas.

Sprendžiant iš ES užsienio reikalų ministrų susitikimo rezultatų, geriau girdi Briuselio ausis, kuri klausosi Rusijos, o ne Amerikos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksejus Navalnas, sankcijos, Rusija, ES
Dar šia tema
Rusija pasirengusi nutraukti santykius su ES Briuselio iniciatyva
Rusija įvedė atsakomąsias sankcijas ES dėl Navalno bylos
ES paskelbė apie sunkius santykius su Rusija
Rusija tikisi, kad po Borelio vizito į Maskvą santykiai su ES pagerės
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
Arktis, archyvinė nuotrauka

Mokslininkai paskelbė, kada deguonis atsirado Žemės atmosferoje

(atnaujinta 10:08 2021.04.11)
Manoma, kad iš pradžių Žemės atmosfera buvo baltai anoksinė, o maždaug prieš 2,43–2,45 milijardo metų ji tapo gerokai praturtinta deguonimi

VILNIUS, balandžio 11 — Sputnik. Nauji duomenys apie izotopų santykio tyrimus paleoproterozojinėse uolienose Pietų Afrikoje rodo, kad deguonis tapo nuolatine Žemės atmosferos dalimi prieš 2,22 milijardo metų, 200 milijonų metų vėliau, nei manyta anksčiau. Tyrimo rezultatai skelbiami žurnale "Nature".

Manoma, kad iš pradžių Žemės atmosfera buvo baltai anoksinė, o maždaug prieš 2,43–2,45 milijardo metų ji tapo gerokai praturtinta deguonimi. Šis įvykis, kurį mokslininkai vadina deguonies revoliucija, leido sukurti gyvybę Žemėje, tokią kokia mums žinoma.

Mokslininkai iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Danijos analizavo jūrinių nuosėdinių uolienų iš Pietų Afrikos sudėtį nuo jų susiformavimo amžiaus iki paleoproterozojaus — nuo 2,5 iki 1,6 milijardo metų. Naudodami sieros, geležies ir anglies izotopinius žymenis, mokslininkai sugebėjo išsamiai rekonstruoti to laikotarpio redokso sąlygų pokyčių vandenyne vaizdą, o iš čia — nustatyti deguonies lygį senovės atmosferoje.

Paaiškėjo, kad pradinis sodrinimas deguonimi, neviršijant 10–5 laipsnių, palyginti su šiuolaikiniu, iš tikrųjų įvyko maždaug prieš 2,43 mlrd. Metų. Bet tada deguonies lygis vėl ir vėl krito ir kilo, prieš maždaug 2,22 milijardo metų tapdamas nuolatine Žemės atmosferos dalimi.

Autorių teigimu, šie svyravimai leidžia paaiškinti kraštutinius klimato pokyčius, įvykusius proterozojaus pradžioje, kai per gana trumpą laikotarpį geologiniu požiūriu Žemė patyrė keturis apledėjimus — visa planeta kelis milijonus metų buvo visiškai uždengta ledu ir sniegu.

Mokslininkai tai aiškina staigiais atmosferos dujų  deguonies ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tokių kaip metanas ir anglies dioksidas, santykio pokyčiais. Yra žinoma, kad kuo aukštesnis pastarojo lygis, tuo stipresnis šiltnamio efektas yra susijęs su atšilimu planetoje. Perėjimas prie deguonies, priešingai, sukelia staigų atvėsimą ir kito ledynmečio pradžią.

Tyrėjai mano, kad vulkanai galbūt buvo pagrindiniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniai, o atšilimo laikotarpiai siejami su aktyviomis vulkanizmo fazėmis. Ir kai ugnikalniai nurimo, vėl prasidėjo apledėjimas.

"Prieš pradėdami šį darbą, mes pasidomėjome, kodėl įvyko keturi ledyniniai įvykiai, kai deguonis jau buvo nuolatinis atmosferos komponentas", — vienas iš tyrimo autorių Andrejus Bekeris iš Žemės mokslų ir planetų katedros. — Mes nustatėme, kad galutinis deguonis iš tikrųjų įvyko tik po ketvirtojo, paskutinio paleoproterozojaus eros apledėjimo, o ne prieš jį, ir tai, mūsų supratimu, yra pagrindinės mįslės sprendimas".

Taigi mokslininkai mano, kad deguonies revoliucija, po kurios prasidėjo ilgas ekologinio stabilumo laikotarpis, įvyko 200 milijonų metų vėliau, nei manyta anksčiau.

"Mes anksčiau manėme, kad po to, kai deguonies lygis pakilo, jis niekada nesugrįžo į žemą lygį", — tęsia Bekeris. — Dabar mes pastebime, kad jis dvejojo ​​ir nusileido iki labai žemo lygio, ir tai gali turėti dramatiškų pasekmių suvokiant išnykimo įvykiai ir gyvenimo evoliucija".

"Mes negalime suprasti atmosferos prisotinimo deguonimi priežasčių ir pasekmių — svarbiausio veiksnio, turinčio įtakos planetos gyvenimui — nebent žinome, kada iš tikrųjų įvyko nuolatinis atmosferos prisotinimas deguonimi", — sako pirmasis straipsnio autorius Simonas Pultonas, biogeochemikas iš Lydso universiteto JK.

Antrasis reikšmingas deguonies kiekio padidėjimas atmosferoje įvyko po pusantro milijardo metų, proterozojaus ir Kambro laikotarpio sandūroje, sudarant sąlygas vystytis sudėtingoms gyvybės formoms.

Tegai:
mokslininkas