LGBT vėliava, archyvinė nuotrauka

Vaivorykštinė Vakarų pelkė. Ar Lietuvoje pakankamai jėgų, neleisiančių nuskęsti?

(atnaujinta 10:07 2021.03.08)
Už vienalyčių partnerysčių institutą ir liūdnai garsėjančios Stambulo konvencijos ratifikavimą agituojantis Seimo "profesionalusis gėjus", Tomas Vytautas Raskevičius, galiausiai sulaukė per 360 tūkst. piliečių parašų

Parašus paliko reikalaujantys jo pasitraukimo iš parlamentinio Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų: ties šiuo momentu, kova tarp LGBT invaziją į Lietuvą remiančių ir sveikesnių visuomenės sluoksnių atkirtį jiems organizuojančių jėgų, žodžiu — kova dėl šeimos instituto Lietuvoje — pereina į kitą, aukštesnį lygmenį.

Įsidėmėtina, kad visai neseniai tiek minėtų parašų, tiek pačios akcijos legitimumą pripažinti vengusi Seimo pirmininkė, liberalų atstovė Čmilytė-Nylsen galų gale priėmė jos organizatorius pas save: pastarieji pristatė visus surinktus parašus ir nepagailėjo kritikos naujajai valdžiai bei ją palaikančioms masinės žiniasklaidos priemonėms, kurios — su LRT, Delfi ir 15 min priešakyje — paskutiniu laiku itin aktyviai reiškiasi, ir gindamos Stambulo konvenciją, ir siekdamos diskredituoti prieš pastarąją (ir apskritai prieš LGBT darbotvarkę) nukreiptą judėjimą.

Tapino "kontrpeticija"

Šiuo požiūriu, veikia dėsnis, kad veiksmas iššaukia atoveiksmį ir, panašu — ne patį silpniausią — į vykstančią bataliją pagaliau įsitraukia ir, atseit, "nepriklausomo", "visuomeninio" (o realiai, tiek valdžios, tiek Sorošo "Atviros visuomenės" fondo lėšomis maitinamo) "Laisvės TV" kanalo veidas ir vadovas, Andrius Tapinas: pastarasis pareiškė, kad, kaip atsaką į 360 tūkst. parašų surinkusią peticiją, bus "kontr" arba "anti" peticija, kuri — "influencerio" teigimu — surinksianti per 1 mln. parašų...

Kiekybiniu požiūriu, užmojis — įspūdingas, tačiau, kokie gausingi bebūtų "Laisvės TV", o taipogi į kampaniją ar oficialiai, ar neoficialiai įsitraukusių privačių bei valstybinių žiniasklaidos kanalų, ištekliai — labai abejotina, ar Lietuvoje apskritai įmanoma surinkti tiek žmonių, kurie tikrai pasirašytų už tai, ką atstovauja Tomas Vytautas Raskevičius ar liberalieji jo apologetai.

"Abejotina", nes netgi LGBT politikai palankiausi resursai negali paneigti, kad absoliuti lietuvių dauguma — kategoriškai nusistatę ir prieš vienalyčių partnerysčių institutą, ir prieš seksualinių mažumų ideologiją apskritai. Šiuo požiūriu, surinkti 1 mln. tikrų parašų — kaip sakoma — "misija neįmanoma" ir neabejotina, kad pats Tapinas — kaip ir jo šeimininkai — tai puikiai supranta.

Taktinis atsitraukimas?

Šiame informacinio karo fronte — akivaizdžiai vyksta puolimas, pamačius, kad vis platesni visuomenės sluoksniai, kaip ir vis gausesnės pajėgos (tiek judėjimai, tiek partijos, tiek "Respublikos" leidinių grupė) telkiasi prieš LGBT darbotvarkę Lietuvoje. Kituose taškuose, tuo tarpu, atrodytų, taktiškai atsitraukiama: štai Laisvės partijos pirmininkė, Aušrinė Armonaitė pasisakė, kad, galbūt, 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje Stambulo konvencijos klausimas iš viso svarstomas nebus. Galbūt, TS-LKD išsigando "bunto" ar netgi skilimo savo gretose? O gal — kita vertus — čia tik ruošiamasi (po Tapino akcijos) palankesnei progai?

Neatmestinas ir toks scenarijus. Tačiau šiai dienai, į dalyką žvelgiant objektyviai, sąmoningiems mūsų bendrapiliečiams vertėtų žinoti ir labai rimtai atsižvelgti į dvi šnekamą dalyką liečiančias aplinkybes, apie kurias čia trumpai ir pakalbėsime: pirma — esamą šeimos instituto statusą Lietuvos konstitucinės teisės kontekste ir — antra — platesnį — santvarkinį, civilizacinį, geopolitinį aspektą ir — jo atžvilgiu — į kovą prieš Stambulo konvenciją ir LGBT invaziją pakilusio judėjimo ribotumą...

Kaip Konstitucinis teismas uzurpavo Seimo ir tautos galias

Pradėkime faktu: 2019 metais, nutaręs pripažinti Danijoje tarp lietuvio ir baltarusio apiformintą vienalytę "santuoką", Konstitucinis teismas konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata yra "lyties požiūriu neutrali"; ir nors tuo formaliai nepaneigtas nei 1992 m. Lietuvos Konstitucijos 38 str., apibrėžiantis šeimą, kaip sąjungą tarp vyro ir moters, vis dėlto, tai yra precedentas, kuris praktiškai reiškia, kad Lietuvoje teisinė kova prieš vienalyčių partnerysčių institutą jau yra pralaimėta.

Nors formaliai ir ne, bet praktiškai aukščiau minėtas nutarimas keičia Konstituciją: šiuo požiūriu, vertėtų prisiminti, kad Konstitucijos pataisos priklauso arba Seimo (per pakartotiną balsavimą, surenkant mažiausiai du trečdalius balsų ir abu balsavimus skiriant bent 3 mėnesių laikotarpiui), arba visaliaudinio referendumo kompetencijai; taigi, kad Konstitucinis teismas šiuo nutarimu faktiškai uzurpavo tiek Seimo, tiek tautos suvereniąsias galias.

Nekeliant aikštėn šio momento, būtent — demokratijos ir suvereniteto momento — bet kokia kitokia ar Stambulo konvencijos, ar vienalyčių partnerysčių instituto kritika — iš teisinių pozicijų bus nepilnavertė ir todėl pasmerkta pralaimėjimui. Šiuo požiūriu, judėjimas prieš LGBT invaziją į mūsų šalį turėtų pasireikšti kaip pasipriešinimas antidemokratinei liaudies galių uzurpacijai tiek iš Konstitucinio teismo, tiek iš jo darbotvarkę formuojančių ES struktūrų pusės.

Truputis kritikos

Antrasis momentas — pati LGBT invazijos kilmė, jos geoekonominės ir geopolitinės šaknys, kurios akivaizdžiai yra iš Vakarų: tiek "vaivorykštinė" politika, tiek visa "tolerantiškųjų" Vakarų vizija apskritai, tėra dalelės platesnio projekto, atitinkančio ir išreiškiančio įsigalinčio globalinio finansinio, platforminio kapitalo šeimininkų, žodžiu — oligarchato — siekį įvesti totaliniu sekimu, kontrole ir smegenų plovimu paremtą transnacionalinių korporacijų diktatūrą (šiuo požiūriu, tiek nacionalinės valstybės, tiek šeima, tiek bet kokios tradicinių vertybių liekanos — tai kliūtys kelyje į visišką įsigalėjimą).

Reikalinga alternatyva. O vienintele geoekonomine ir geopolitine alternatyva šiai dienai čia yra Rusija. Na, o santvarkos prasme, tiek geruoju, tiek piktuoju atveju, kalba turi eiti apie postkapitalistinį pasaulį. Šiuo požiūriu, neįkainojamas yra ir TSRS, žodžiu — tarybinis mūsų patyrimas. Tačiau tiek Rusijos, tiek tarybiškumo, mūsų šnekamieji aktyvistai bijo. Ir ilgainiui tai bet kokį antiliberalinį, patriotinį pasipriešinimą veda į akligatvį.

Ir tai ignoruoti būtų klaida. Tačiau dar didesnė klaida — nesuprasti, kad čia mums ant akių sprendžiasi esminiai mūsų visuomenės gyvenimo klausimai, kuriais abejingų būti negali. Patsai tokių iniciatyvų atsiradimas, kaip ir jų įgyjamas pagreitis, rodo, kad Lietuvoje dar pakankamai sveikų jėgų, neleisiančių šaliai nuskęsti vaivorykštinėje Vakarų pelkėje. Ir tai yra gerai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Lietuva
Dar šia tema
Latvija irgi prieš. Baltijos valstybių maištas prieš LGBT
Tauta prieš "žydrųjų" diktatūrą — kaip visuomenė priima LGBT darbotvarkę Seime
Karbauskis nerimauja, kad netrukus tradicinės šeimos gynimas taps nusikaltimu
Sėsk ir užsičiaupk: Lietuvos konservatoriai jau atvirai šiurkštūs su rinkėjais
"Zombiseksualai" laimėjo: Rusija puolama, ko anksčiau dar nebuvo
Флаги Европейского союза у штаб-квартиры Европейской комиссии в Брюсселе

Europos "vandenilio rojus": ES įsisvajojo apie "komunizmą" ir nepastebėjo

(atnaujinta 14:24 2021.04.20)
Dabar nėra ekonomiškai perspektyvių vandenilio kaupimo ir transportavimo technologijų, nėra supratimo, kaip jis bus naudojamas jėgainėse, ir nėra bendro supratimo, kaip atrodys jo naudojimo transporto pramonėje logistika

Europos Sąjungos vandenilio strategija buvo patvirtinta 2020 metų liepos mėnesį ir tapo tam tikru 2009 metų Atsinaujinančių energijos išteklių direktyvos (su pakeitimais, padarytais 2018 metais), priedu. Strateginis ES energetikos sektoriaus kursas dabar yra trumpas ir ryžtingas: iki 2050 metų ES turi visiškai atsisakyti iškastinio kuro importo, užtikrindama visą elektros energijos poreikį iš saulės ir vėjo jėgainių, kur netolygią gamybą išlygins "atsinaujinantis vandenilis".

Visas perteklius, pagamintas saulės ir vėjo jėgainėse, bus naudojamas vandenilio gamybai elektrolizės būdu. Šis vandenilis bus naudojamas, kai dėl oro sąlygų saulės ir vėjo jėgainėse elektros gamyba taps minimali arba net lygi nuliui. Tuo tarpu vienas iš vandenilio strategijos finansavimo šaltinių, anot jos autorių, turėtų būti muitas už bet kokių prekių, pagamintų naudojant iškastinius energijos išteklius, importą iš už ES ribų. Ir kaip nedviprasmiška užuomina į Rusiją — Europos energetikos komisarės Kadri Simson žodžiai: "Klimato neutralumą iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti."

Tai atrodo baisu: ES ketina visiškai pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir vandenilio, o visos šalys, kurios atsisako eiti vieninteliu teisingu keliu, kad galėtų dirbti tokioje mokioje rinkoje, kaip ES, sumokės už šį perėjimą. Belieka suprasti, kiek Rusija turi pasibaisėti dėl tokios niūrios perspektyvos ir kada tiksliai visos Rusijos naftos ir dujų įmonės turėtų nuspręsti dėl neišvengiamo jų bankroto sekos. Tačiau prieš išsigąstant verta suprasti, kiek realios yra ES vandenilio strategijos įgyvendinimo perspektyvos.

"Angliavandenilių mokestis" — lengviau deklaruoti nei nustatyti

Pirmiausia verta nusiraminti dėl "anglies mokesčio", nes ne visi pramonininkai, gamintojai ir energetikai Europoje yra entuziastingi šios idėjos šalininkai. Ne taip sunku suprasti, dėl ko kyla ginčas, kaip pavyzdį galime laikyti automobilių pramonę.

Būtina gaminti įprastą BMW, kurio metalas yra importuojamas iš Rusijos, Kinijos ar Indijos, kur niekas neatsisakė tradicinės metalurgijos, naudodamas koksines anglis. Tai reiškia, kad importuodami turite sumokėti "anglies mokestį", po kurio nustebsite, kad BMW savikaina išaugs tiek, kad JAV, Azijos ir tos pačios Rusijos rinkose šis produktas niekam nebus įdomus. Grąžinti "anglies mokestį" eksportuojant galutinius produktus? Puiku, bet kiek pinigų bus išleista strategijos įgyvendinimui tęsti? Lokalizuoti 100 procentų visų komponentų gamybos? Kiek pinigų ir kiek reikės papildomai padidinti to paties vandenilio gamybą?

Kadangi ES valstybės, vadovaudamosi liberalios ekonomikos postulatais, nėra tiesioginės ekonominės veiklos dalyvės, todėl visus sprendimus dėl konkretaus produkto gamybos priima privačios įmonės. Skirtingai nuo Europos Komisijos pareigūnų ir Europos Parlamento politikų, privačių įmonių valdymas yra atsakingas už jų akcininkų ekonominių interesų laikymąsi, todėl sprendimai dėl tam tikros produkcijos lokalizavimo konkrečioje šalyje bus priimami atsižvelgiant į jų skaičių, kuris rodomas skaičiuotuvo ekrane.

Jei norite lokalizuoti visų "Mercedes" komponentų gamybą Vokietijoje, tai reiškia, kad kaip kamščiui teks išskristi iš Kinijos rinkos, yra kur kas pelningiau perkelti šią gamybą į Kiniją, nes niekas nematė ir negirdėjo nė vieno "Kadri Simson" lygumose, kalnuose ir Dangaus imperijos pakrantėse per pastaruosius tūkstantį metų. Nuo praėjusių metų liepos mėnesio ES rengia įvairių pramonės sektorių gamintojų asociacijų susitikimus, diskusijos apie problemas, susijusias su "angliavandenilių mokesčio" įvedimu, vyksta aktyviai ir emocingai. Kol kas niekas nepateikė jokių prognozių, kada tai baigsis ir kaip atrodys sprendimas dėl "angliavandenilių mokesčio".

Vandenilio gamyba ir vartojimas Europoje

Galutinis AEI direktyvos ir ES vandenilio strategijos įgyvendinimo tikslas yra visiškai panaikinti iškastinio kuro importą. Neabejotina, kad saulės ir vėjo energijos gamybos bendrovių, įskaitant ofšorines (vadinamąsias ofšorines), statybas galima tęsti — technologijos buvo įvaldytos, jas reikia tik išplėsti, o tai, atsižvelgiant į besitęsiančias vyriausybės subsidijas ir lengvatas, nėra sunku. Tačiau saulės ir vėjo jėgainės yra tik dalis užduoties. Vandenilio gamyba bus reikalinga tam, kad būtų subalansuota protarpinė elektros energijos gamyba, vandenilio reikės visoms transporto rūšims, šilumos energijai gaminti, metalurgijai, kur jis gali pakeisti anglį. Logiška įvertinti, kokia šiuo metu yra vandenilio gamybos apimtis — žinoma, neatsižvelgiant į 2020 m. rezultatus dėl problemų, kurias COVID-19 pandemija atnešė Europos ekonomikai.

Nord Stream-2 statybos, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Дмитрий Лельчук

2019 metais bendras vandenilio gamybos kiekis ES siekė 8,2 mlrd. kubinių metrų (738 tūkst. tonų), ir beveik 70 proc. šio kiekio sudarė Vokietija (2,4 mlrd. kubinių metrų arba 216 tūkst. tonų), Olandija (du milijardai) kubinių metrų arba 180 tūkst. tonų) ir Ispanija (1,3 mlrd. kubinių metrų arba 117 tūkst. tonų). Tuo tarpu atsinaujinančio vandenilio dalis, kuri pagal vandenilio strategiją yra pagrindinis prioritetas, sudarė 0,1 proc.

Dominuojantis vandenilio gamybos metodas yra metano garų reformavimas (populiariose "spalvų" gradacijose toks vandenilis paprastai vadinamas "pilkuoju") — ekonominiu požiūriu jis yra optimalus ir jo poreikį leidžia patenkinti naftos perdirbimas, amoniakas, metanolis, plastikai, metalurgija, gamybos elektronika ir pan. Kalbant apie energiją, žinoma, dabar joje jau naudojamas vandenilis — tam išleidžiama 0,06 proc. visos produkcijos. Siekiant išsamumo, reikia pažymėti, kad tais pačiais 2019 metais ES šalys importavo 354 mln. kubinių metrų (32 tūkst. tonų) vandenilio — esami gamybos pajėgumai yra nepakankami ir dabar, kai vandenilis praktiškai nenaudojamas energijai gaminti.

Europos "vandenilio rojus" — "komunizmo iki 1980 metų" brolis

Be ES vandenilio strategijos, Japonija, Pietų Korėja, Australija, Norvegija šiuo metu turi savo strategijas, atskiros strategijos buvo sukurtos Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Portugalijoje. Yra TEA, Tarptautinės energetikos agentūros, paskelbti paklausos kiekių skaičiavimai: 2019 metais pasaulinė paklausa siekė 70 milijonų tonų, 2050 metais, jei bus įgyvendintos visos minėtos strategijos, paklausa bus apie 300 milijonų tonų. Nėra taip lengva pasakyti, kiek tai realu, nes vargu ar įmanoma rasti kažką panašaus mūsų daugiausia technologinės civilizacijos raidos istorijoje: kelios valstybės ir viena ekonominė asociacija — ES — nusprendė sukurti vandenilio rinką, kurios šiandien paprasčiausiai nėra.

Šiuo metu beveik 100 procentų vandenilio pagaminama ten, kur jis sunaudojamas nedelsiant, vienintelė išimtis yra jo pagrindu pagaminti kuro elementai, kurie pamažu skinasi kelią kelių transporto sektoriuje.

Nėra ekonomiškai perspektyvių vandenilio kaupimo ir transportavimo technologijų, nėra supratimo, kokie bus jo naudojimo elektrinėse būdai, nėra bendro supratimo, kaip tiksliai atrodys jo naudojimo transporto pramonėje logistika. Yra tik politikų noras, pasiryžimas išleisti biudžeto pinigus mokslinių tyrimų ir plėtros darbams subsidijuoti visose minėtose srityse: gamybos, sandėliavimo, gabenimo, jų panaudojimo elektros ir šilumos gamybai būdų.

Tai, ką politikai vadina konkrečiomis savo sugalvotų vandenilio strategijų įgyvendinimo datomis, Tarybų Sąjungos laikais vadino žodžiu "voliuntarizmas": yra idėja, bet nėra supratimo, kokią įtaką ekonomikai jos įgyvendinimas turės realiai, nei koks bus šio įgyvendinimo kelias, tačiau pažadai jau duoti ir įvardytos konkrečios datos.

Vandenilio strategijos Europoje skiriasi nuo Nikitos Chruščiovo pažado iki 1980 metų TSRS sukurti komunizmą tik tuo, kad biurokratinis aparatas tapo dar galingesnis, ir tuo, kad pareigūnai turi galimybę didžiules finansines investicijas.

Norint suprasti, koks gali būti Rusijos dalyvavimas visuose būsimuose pokyčiuose Europos ir Azijos šalių energetikos sektoriuje, būtina įvertinti dabartinį vandenilio naudojimo technologijų išsivystymo lygį ir galimas jų vystymosi kryptis — žinoma, atsižvelgiant į ekonominį pagrįstumą. Gamyba, sandėliavimas, transportavimas, naudojimas gaminant elektros ir šiluminę energiją, pritaikymas transporto pramonėje yra plačios temos, kurios bus skirtos kitiems šio ciklo straipsniams.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
komunizmas, Europa
Maskva

Susivienyti euroskeptikams trukdo Rusija

(atnaujinta 16:17 2021.04.20)
Europoje jie vėl pradėjo kalbėti apie griūtį ir įvairius "išėjimus". Tačiau dar neseniai atrodė, kad panika, prasidėjusi 2016 metais, po JK balsavimo išstoti iš ES, atslūgo

Tačiau visiškai skirtingos politinės jėgos dviejose Europos Sąjungos šalyse be susitarimo pateikė šūkius, kaip pasitraukti iš šios formacijos. Ir tai yra iškilmingos Europos anglių ir plieno bendrijos, dabartinės ES prototipo, 70-mečio minėjimo išvakarės. Taigi, žiniasklaida sunerimo dėl sugrįžusio euroskepticizmo.

Šis šurmulys sustiprėjo paskelbus trijų didelių partijų, turinčių reikšmingas frakcijas Europos Parlamente, ketinimą susijungti į grupę, kuri teoriškai galėtų tapti trečia pagal dydį ir kelti rimtą iššūkį pagrindinei srovei. Paskutinį kartą toks liberalios visuomenės susirūpinimas pasireiškė 2019 metais.

Pavasarį, rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse. Tada Italijos partijos "Lyga" lyderis Matteo Salvini, dirbęs savo šalies ministro pirmininko pavaduotoju, aktyviai keliavo po Europą, siekdamas suburti galingą euroskeptikų sąjungą. Iš dalies jam tai pavyko — po rinkimų rezultatų Europos Parlamente buvo sukurta "Tapatybės ir demokratijos" grupė, tačiau jos dydis nebuvo toks, kokio tikėjosi įkvėpėjas.

Šiuo metu grupę sudaro 75 deputatai, iš kurių didžioji dalis (50) yra "Lygos" ir Prancūzijos "Nacionalinės asociacijos" Marine Le Pen atstovai. Tai taip pat yra daug (ketvirta pagal dydį parlamentinė frakcija), tačiau Salvinis vis tiek tikėjosi daugiau.

Praėjusiais metais, prasidėjus pandemijai, nemažai šalių susidūrė su nauju euroskepticizmo šuoliu. Tai ypač pastebėta Italijoje, kuri iš pradžių buvo pagrindinis epidemijos akcentas ir atsidūrė viena su tragedija, kol Rusija ir Kinija jai padėjo. Tada rimtai išaugo parama Italijos išstojimo iš ES idėjai.

Tačiau tada, kai Europos Sąjunga įsitraukė į kovą su pandemija ir skyrė tam daug lėšų, aistros šiek tiek aprimo. Nors 2020 metų balandžio mėnesį tik 44 procentai apklaustų italų norėjo likti ES, lapkritį ši dalis padidėjo iki 56 procentų, nors beveik pusė italų mano, kad Sąjungos veiksmai padedant šaliai kovoti su pandemija yra nesąžiningi. "Lygos" lyderiui Salviniui palaikius technokratinį ministrą pirmininką Mario Draghi, "Italexit" idėja apskritai paliko politinę darbotvarkę, kas įnešė ramybės į liberaliosios spaudos gretas.

Lygiai taip pat kalbos apie "Frexit" — Prancūzijos išstojimą iš Europos Sąjungos, kurios buvo aktyviai diskutuojamos po Didžiosios Britanijos referendumo, nublanko. Marine Le Pen bando išplėsti rinkimų bazę, kad per metus pagaliau rimtai pasijustų prezidento poste. Štai kodėl ji bando vis mažiau šokiruoti visuomenę griežtais pareiškimais ir nenori gąsdinti eurofilų. Nenuostabu, kad praėjusiais metais ji keletą kartų viešai pareiškė prieštaraujanti "Frexit".

Gali atrodyti dar labiau netikėta, kad prieš kelias dienas idėja išstoti iš Europos Sąjungos pirmą kartą buvo užfiksuota Vokietijos, ES, kuri yra ES lyderė, politinės partijos rinkimų programoje. Tai atrodo netikėta dėl to, kad didžioji dauguma vokiečių palaiko Sąjungą. Tik dešimt procentų teigia norintys palaikyti Vokietijos išėjimą arba "Dexit".

Būtent dėl ​​šios priežasties partija "Alternatyva Vokietijai", net būdama mėgstama tarp vokiečių euroskeptikų, ilgą laiką savo oficialiu tikslu nekėlė išėjimo iš ES. Pirmą kartą apie tokią galimybę ji paskelbė suvažiavime 2019 metų sausio mėnesį. Ir dabar ji paskelbė ją kaip rinkimų platformą. Tai savo ruožtu sukėlė nerimą keliančius vokiečių analitikų komentarus, kurie manė, kad tokiu būdu "Alternatyva" leidosi "radikalėjimo" keliu.

Tuo tarpu Estijoje buvo išsakyta idėja išstoti iš Europos Sąjungos. Konservatorių liaudies partijos, žinomos kaip EKRE ("Eesti Konservatiivne Rahvaerakond"), įkūrėjas Martas Helmė, kuris vidaus reikalų ministro pareigas ėjo iki praėjusių metų rudens,  paskelbė pradedantis kurti "Estexit" parlamentinės paramos grupę. Tuo pačiu jis tikisi priešintis "Europos federalizacijai, kurioje vyraus neomarksistinė ideologija".

Iš pirmo žvilgsnio idėja taip pat atrodo nereikšminga: jei Vokietija yra pagrindinė Europos Sąjungos donorė, tai Estija pastaruosius dešimtmečius naudojo finansinę Briuselio paramą. Tačiau mes neturime pamiršti, kad 2003 metais trečdalis šalies gyventojų (tai neatsižvelgiant į "nepiliečius") balsavo prieš stojimą į ES.

EKRE partija pastarosiose apklausose užtikrintai užima pirmąją ar antrąją vietas, jos palaikymo lygis pasiekė rekordinį lygį. Nemaža dalis rusakalbių rinkėjų, anksčiau palaikiusių centristus, taip pat perėjo į jos pusę. Akivaizdu, kad taip yra ne mažiau dėl partijos euroskepticizmo, kurį labai sunku įtarti meile Rusijai, atsižvelgiant į jos periodinius teritorinius reikalavimus mums. Taigi Helmė, pateikdamas savo šūkius apie pasitraukimą iš ES, yra priverstas teisintis ir įrodyti, kad sunku įtarti jo organizaciją, kad ją sudaro "Kremliaus pakalikai".

Akivaizdu, kad iki šiol reikalavimai išstoti iš ES Vokietijoje ir Estijoje daugelio yra suvokiami kaip gana nežymūs ir anekdotiniai, nors Europos analitikai ragina tai vertinti rimtai. Dar daugiau nerimo, besiribojančio su panika, sukėlė nenustygstantis Salvinio bandymas į vieną Europos Parlamento grupę pritraukti dviejų jų šalyse valdančių partijų — Vengrijos "Fidesz", paskutinį kartą viešpataujančią savo šalyje, ir lenkų partiją "Teisė ir teisingumas" (PiS). Neseniai trys šių pajėgų lyderiai ("Lygos" lyderis Matteo Salvini, taip pat dabartiniai Lenkijos ir Vengrijos ministrai pirmininkai Mateuszas Morawieckis ir Viktoras Orbanas) susitiko Budapešte, pranešdami apie savo ketinimus sukurti aljansą, palaikantį Europos atgimimą, pagrįstą krikščioniškomis vertybėmis". Naujas jų susitikimas numatytas gegužę Varšuvoje.

Sprendžiant iš daugelio Vakarų analitikų komentarų, naujo susivienijimo idėja rimtai sunerimo liberalią Europos bendruomenę ir suteikė vilties dėl teisės sukurti krikščionių-konservatorių politinį aljansą 2024 metų. Europos Parlamento rinkimams, kurie taps potencialiu iššūkiu pseudoliberalistinėms jėgoms". Lenkijos analitikai jau pradėjo skaičiuoti EP narių skaičių, jei Europos Parlamente susijungtų įvairios dešiniųjų konservatorių frakcijos, manydamos, kad naujoji jėga turės 137 vietas, beveik lygias antrajai pagal dydį — socialdemokratų frakcijai.

Tiesa, atlikus šiuos skaičiavimus, atsiranda daugybė "bet". Pavyzdžiui, ne taip seniai Orbanas gana kategoriškai neigė aljanso su Le Pen, kuri yra Salvinio sąjungininkė, galimybę. Lenkų PiS ir vokiečių "Alternatyvos" santykių taip pat negalima pavadinti be debesų. Ir greičiausiai jie dar labiau atšals dabar, Vokietijos partijai pasirinkus kursą pasitraukti iš ES.

Tačiau pagrindinė kliūtis suvienyti euroskeptikus yra... Rusija. Antirusiška lenkų PiS retorika netelpa į tarptautines lygos, alternatyvios ir nacionalinės asociacijos platformas. Europos užsienio santykių tarybos politikos analitikas Pavelas Zerka pagrįstai pažymi, kad visos aukščiau išvardintos politinės jėgos turi bendrą priešą (Europos Sąjungą), tačiau jos "labai toli gražu neturi identiško priešų ir draugų sąrašo." Gana sunku pateikti jų bendrą tarptautinę darbotvarkę ir požiūrius, susijusius su mūsų valstybe, o kai kuriems tai atrodo tiesiog neįtikėtina.

Todėl kol kas liberalai ir europiečiai ramina: dar anksti jaudintis. Pavyzdžiui, "Financial Times" apžvalgininkas Gideonas Rahmanas mano: "Tiesą sakant, jei jūs ieškote politinių aljansų, kurie turi "didelių problemų" arba yra ant žlugimo ribos, JAV ir JK atrodo tinkamesnės kandidatės nei ES šiuo metu." Su tuo sunku nesutikti. Tačiau negalima nepastebėti sparčių visuomenės nuomonės svyravimų Europoje.

Kaip matote, santykinio įsikūrimo ramybės laikotarpis, susijęs su tariamai santūriu euroskepticizmo augimu, buvo trumpalaikis. Ir Rusija, kurią Vakarų žiniasklaida nuolat bando apkaltinti nesisteminių partijų palaikymu Europoje, neturi nieko bendro su šiais procesais. Veikiau "Rusijos klausimas" atgraso nuo euroskeptikų suvienijimo, kad ir kaip paradoksalu tai kam nors atrodytų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Europa, Rusija
JT generalinis sekretorius Antonijus Guteresas

JT generalinis sekretorius paragino užkirsti kelią klimato kaitos padariniams

(atnaujinta 18:12 2021.04.20)
Anot Getereso, žmonija yra ties bedugnės riba, todėl iki 2030 metų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją reikia sumažinti beveik perpus

VILNIUS, balandžio 20 — Sputnik. Pastarieji šešeri metai buvo karščiausi pasaulio klimato stebėjimų istorijoje, praėjusių metų birželį Rusijos Verchojansko mieste, Jakutijoje, buvo užfiksuota aukščiausia temperatūra į šiaurę nuo Arkties rato — plius 38 laipsniai, pranešė JT generalinis sekretorius Antonijus Guteresas, pristatydamas Pasaulio meteorologinės organizacijos ataskaitą apie klimato būklę 2020 metais.

Ugnikalnio lava
© REUTERS / Kristinn Magnusson/mbl.is

"Duomenys šioje ataskaitoje turėtų mus visus padaryti budresnius", — pasakė Guteresas ir paragino visus pasaulio lyderius susipažinti su dokumentu.

Pasak jo, 2020 metais planetos temperatūra buvo 1,2 laipsnio šiltesnė nei ikipramoniniais laikais.

"Mes artėjame prie 1,5 laipsnio Celsijaus ribos, kurią nustatė mokslo bendruomenė. Mes esame ties bedugnės riba. Šešeri metai, praėję nuo 2015 metų, buvo patys karščiausi per visą stebėjimo istoriją. Birželį Verchojanske, Rusijoje, temperatūra siekė 38 laipsnius šilumos, tai yra aukščiausia užregistruota temperatūra bet kur į šiaurę nuo Arkties rato", — pabrėžė generalinis sekretorius.

Be to, kaip pažymėjo jis, pasaulyje toliau auga pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija.

"Anglies dioksido koncentracija pakilo iki naujo maksimumo — 410,5 ppm dalies. Tai yra 148 % aukščiau už priešindustrinius lygius", — pasakė Guteresas.

JT generalinis sekretorius atkreipė dėmesį į ledynų tirpsmą Arktyje ir Antarktidoje. Pasak jo, nuo 2019 metų rugsėjo iki 2020 metų rugpjūčio Grenlandijos ledo danga prarado 152 mlrd. tonų ledo.

Jis pridūrė, kad per ataskaitinį laikotarpį tropinių ciklonų skaičius pasaulyje buvo "didesnis nei vidurkis". Ciklonų, kuriems meteorologai suteikė vardus, skaičius praėjusiais metais buvo 98. JAV išplitusi sausra sukėlė didžiausius kada nors užfiksuotus gaisrus Kalifornijoje ir Kolorade, o Brazilijoje sausra taip pat sukėlė rimtus miškų gaisrus, pridūrė Guteresas.

"Mūsų uždavinys yra aiškus. Mokslas sako mums, kad norėdami užkirsti kelią blogiausiems klimato pokyčių padariniams, turime apriboti pasaulinės temperatūros kilimą 1,5 laipsnio rodikliu nuo ikipramoninio laikotarpio pradinių linijų. Tai reiškia, kad iki 2030 metų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją reikia sumažinti 45 %, palyginti su 2010 metų lygiu, ir iki 2050 metų pasiekti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį", — pabrėžė jis ir pridūrė, kad šie metai turėtų tapti veiksmų metais.

Tegai:
Antonijus Guteresas, klimato kaita, Jungtinių Tautų organizacija (JTO)