Džo Baidenas

Dvasia stipri, bet kūnas silpnas: mes žinome apie Baideną

(atnaujinta 16:51 2021.03.22)
Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės vairo seno marazmatiko

Kai JAV prezidentas Baidenas akivaizdžiai parodė savo fizinę ir psichinę būseną viso pasaulio akivaizdoje, net gėda prisiminti, kaip anksčiau jie mums pamokslavo, o mes tikėjome, kad tokios problemos nutiks Rusijai.

 Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
© Sputnik / Алексей Дружинин

Ir lenktynės ant vežimų, ir Jelcino "38 snaiperiai". Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės vairo seno marazmatiko.

Tai yra, problema visada buvo: valdovas taip pat yra žmogus ir taip pat gali būti silpnas.

Prisiminkime Anglijos karalių Džordžą III, kuris ilgus dešimtmečius buvo beprotis.
Tačiau įsitvirtinus klestinčiai demokratijai ši problema buvo visiškai išspręsta, o valdovo sveikatos nesuderinamumas su atsakingomis užduotimis, su kuriomis jis susiduria, nebekelia grėsmės ar bent jau sunkumų.

Iš tikrųjų, net esant demokratijai, net esant tironijai, ši problema buvo ir yra, o incidentai žengia koja kojon.

Prieš šimtmetį tai įvyko JAV ir Tarybų Rusijoje. 1919 metų spalio 2 dieną JAV prezidentas Vudras Vilsonas (Woodrow Wilson), netrukus grįžęs iš Versalio konferencijos, patyrė insultas. Iki pat kadencijos pabaigos (1921 metų kovo 20 dienos) jis negalėjo įvykdyti šių įgaliojimų, o Baltuosiuose rūmuose viską valdė jo žmona, kuri neleido veikti viceprezidentui Tomui Maršalui (Thomas Marshall).

Po trejų metų istorija Maskvoje pasikartojo. Paskutinė vieša V. I. Lenino, kuris oficialiai iki mirties liko Liaudies komisarų tarybos pirmininku, kalba buvo 1922 metų lapkričio 20 dieną. Be to, jo būklė tik blogėjo, jis buvo nugabentas į Gorkus, netoli Maskvos, kur mirė 1924 metų sausio 21 dieną.

Buvo tam tikra velniška ironija, kad tiek pasaulio proletariato, tiek pasaulio demokratijos lyderis mirė vienodai nepavydėtinai.

Vėliau nebuvo geriau. Per antrąją premjero kadenciją (1951–1955 m.) Čerčilis patyrė insultą, paskui negalėjo kalbėti ir ilgą laiką buvo visiškai silpnas, tačiau liko savo poste. Todėl Stalino mirtis praėjo pro šalį. Pats Stalinas mirė 1953 metų kovo pradžioje — taip pat nuo insulto (karališkos ligos), ir, matyt, tai nebuvo pirmas toks atvejis. Tai, žinoma, negalėjo neturėti įtakos valdymo kokybei.

Vėliau buvo atokvėpis, o paskui medicina ir politika vėl pradėjo stipriai rezonuoti po ketvirčio amžiaus, vadinamųjų vežimų lenktynių laikotarpiu. Šis terminas reiškia ne tik tris iš eilės mirštančius generalinius sekretorius, bet ir jų aplinką. Ministras Pirmininkas A. N. Kosyginas (1904–1980), vyriausiasis ideologas M. A. Suslovas (1902–1982), karo ministras D. F. Ustinovas (1908–1984). Be to, išvados apie pastarojo mirtį rengėjai, regis, iki galo nesuprato, kaip visus paveiks jų turinys: buvo aprašyta, kaip visi ministro vidaus organai nuosekliai nustojo veikti vienas po kito.

Tačiau reikia pažymėti, kad sutrumpintas generalinių sekretorių ir politinio biuro narių sąrašas yra įspūdingas, tačiau kalbama apie fizinę negalią. Akivaizdu, kad tai negalėjo atsiliepti valdymo kokybei — ir ne pačiu geriausiu būdu, tačiau apie tiesioginę psichinę negalią čia negali būti nė kalbos.

Vienintelis atvejis (galbūt sąmoningai perdėtas ir išplitęs politinio biuro bendražygio siūlymu) buvo šalies vadovybės vizitas į Maskvos meno teatrą, kur jie surengė kolektyvinį istorinės-revoliucinės M. F. Šatrovo pjesės "Taigi mes laimėsime" peržiūrą.  Ten Leonidas Brežnevas (nepastebėjęs, kad netyčia įjungtas garsiakalbis) pakomentavo spektaklio eigą: "Ar tai Leninas? Mes turime jį pasveikinti!" Į ką K. U. Černenka atsakė: "Negalima, Leonidai Iljičau!" Arba apie Lenino sekretorę — "Ji graži!" Žiūrovai virto iš juoko, menininkai taip pat, tik čekistai sunkiai galėjo susilaikyti.

Spektaklis apie Leniną ir Brežnevą iš tikrųjų pasiekia dabartinį Baideno lygį — bet jis vienintelis. Nors Baidenas turi daug daugiau tokių numerių.
Tačiau yra dar vienas esminis skirtumas.

Per visus šiuos incidentus su nusilpusiais lyderiais nuo Vilsono iki Jelcino (kuris taip pat "davė šaliai anglies"), be abejo, vaizdas buvo vertinamas kaip liūdnas nykimas. Šalis ir jos lyderystė ne pačioje palankiausioje padėtyje.

Tačiau buvo esminis skirtumas. Nė vienas nusilpusių lyderių neleido sau to, ką leido Baidenas. Arba aplinka atrodė taip, kad jie per daug nepasakė, arba (kas labiau tikėtina) jiems buvo įkalta į smegenis, kas jokiu būdu neturėtų būti sakoma. Tada lyderiai — tiek ligoniai, tiek marazmatikai — tai suprato, priešingai nei dabartinis JAV prezidentas.

Tai, kad Leonidas Iljičius gyvenimo pabaigoje tapo komišku senuku Pantalone, dar nėra didžiausia blogybė. Būna, kaip matome, ir blogiau.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Džo Baidenas
Procesija, skirta 101-osioms Spalio revoliucijos metinėms paminėti Maskvoje, archyvinė nuotrauka

"ePolicininkai" Lietuvoje apmokyti aptikti nepageidaujamą praeities istoriją

(atnaujinta 11:07 2021.04.12)
Lietuvos istorija įvairiomis istorinėmis progomis ir visai be progų atsispindi Facebook. Lietuvos istorija nėra vienareikšmė. Ir ne labai herojiška. Kaip ją norėtų pavaizduoti istorijos perrašinėtojai. Susirūpino net "ePolicija"

Apie keistą "ePolicininko" susirūpinimą savo Facebook draugams papasakojo vienas šio socialinio tinklo vartotojas.

Klaipėdietis Tomas Repšys už savo Facebook laiko juostoje publikuotą memą susilaukė ePolicijos pareigūno skambučio. 

Praeiviai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владислав Адамовский

Tomas Repšys: "Vakar telefonu teko maloniai pabendrauti su ePolicijos pareigūnu: paskambino man, pakalbėjome, pasijuokėm, vienas kitą supratome ir maloniai atsilabinome". 

Tomui Repšui smagu, kad šioje tarnyboje dirba mąstantys. Tomui Repšui nesmagu, kad "Facebook erdvėje besisukantys juos apkrauna beviltiškai idiotiškomis užduotimis".

Tomas Repšys:"Pasirodo, kad ePolicijai buvo priduotas mano memas (prisegu), skirtas Laisvės partijos pirmininkei Aušrinei Armonaitei bei paskiriems jos partiečiams, lavinantiems komjaunuoliškus pečius, kojas etc". 

ePolicijos pareigūnas Tomui Repšui neatskleidė kuo yra kaltinamas. Bet kaltinimo esmę perdavė. Šiuo memu Tomas Repšys platina ir propaguoja sovietinius simbolius! 

"Jėzau Marija, vaikai, komjaunuoliai, pionieriai, spaliukai, ultros, neikite iš proto, nenupuškite ir skaitykite Lietuvos Respublikos įstatymus", — paragino lietuviškos veidaknygės vartotojus Klaipėdietis Tomas Repšys.

Lietuviškoje veidaknygėje sovietiniams simboliams - NE!1
Screenshot
Lietuviškoje veidaknygėje sovietiniams simboliams — NE!

Žurnalistas, publicistas, teatro režisierius Juozas Ivanauskas savo Facebook laiko juostuoje taip pat pasidalino paveiksliuku su komentaru. Jame Tarybų Lietuvos vadovai. Jiems už nugarų Lenino skulptūra.  

Vilniaus centre paminklas Leninui stovėjo nuo 1952 metų liepos 20 dienos — 39-erius metus. Šis paminklas buvo sukurtas pagal tipinį Nikolajaus Tomskio projektą. 

Iš istorijos neišbrauksi 2
Screenshot
Iš istorijos neišbrauksi

Šiandien Vilniaus Leninas stovi Grūto parke šalia Druskininkų — jam už nugaros auga senos eglės, priešais spindi nedidelis tvenkinukas, o greta sudėlioti jo paties biustai iš skirtingų Lietuvos vietų. Leninų šiame parke galima pamatyti ir daugiau. Didelių ir mažų, stovinčių ir net vienas sėdintis (vienintelis toks buvęs ir sėdėjęs Druskininkuose).

Leninų Lietuvoje buvo daug. Juos taip pat kūrė ir žymus Lietuvos dailininkas skulptorius, pedagogas Gediminas Jokūbonis. 

Lietuvos kariškiai
© Sputnik / Владислав Адамовский

Gedimino Jokūbonio sukurtos Lenino paminklinės skulptūros stovėjo Klaipėdoje, Panevėžyje. Gediminui Jokūboniui niekas nesutrukdė kurti skulptūrų Maironiui (paminklas atidengtas Kaune 1977 metais), Adomui Mickevičiui (paminklas atidengtas Vilniuje 1984 metais) ir daug kitų kūrinių. Ir ne tik Lietuvoje. 

TSRS dailės akademijos akademikas Gediminas Jokūbonis taip pat LTSR valstybinės premijos laureatas, LTSR liaudies dailininkas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius (3-ojo laipsnio) kavalierius. Iš istorijos neišbrauksi.

O dabar šiek tiek apie lyderius ir kiną.

Lietuvos kino centro mostas — skirti 184 tūkstančiai eurų filmui apie Vytautą Landsbergį — nustebino ne vieną šalies kino kūrėją. Tokią sumą lėmė konservatorių atėjimas į valdžią?

Tuo nusistebėjo savo Facebook laiko juostoje ne tik Nina Puteikienė, bet ir šalies kino kūrėjai.

Ninai Puteikienei gaila, kad naudojant valstybės pinigus, kuriami stabai. 

Nina Puteikienė: "Tokios sumos užtektų mažiausiai dviems filmams: ir apie Ozolą, ir apie Landsbergį."Demokratinės valstybės nesistengia kurti asmenybės kulto, suvokia, kad istorija — ne vieno žmogaus rankų ir minčių produktas", — savo Facebooke rašė Puteikienė.

Dokumentinis ilgametražis filmas "p. Landsbergis" arba"Misteris Landsbergis", kaip vadina jo režisierius iš Ukrainos Sergejus Loznica, kuriamas jau nuo praėjusių metų pavasario. 

Leninas: „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ 3
Screenshot
Leninas: "iš visų menų mums svarbiausias yra kinas"

"Lietuvos ryto" kalbinti filmų kūrėjai, prašę neskelbti jų pavardžių, vienu balsu tvirtino, kad 184 tūkst. eurų dokumentiniam ilgametražiam filmui sukurti — itin didelė suma. Dažniausiai tokiems filmams skiriama 50—60 tūkst. eurų.

Apie Lietuvos Patriarchą sukurtas jau ne vienas filmas.

1997 metais Lietuvos nacionalinėje televizijoje buvo kuriamas filmas"Kandidatas".  Kilus skandalui tuometis televizijos generalinis direktorius Arvydas Ilginis jį pervadino"Vytautu Landsbergiu" ir paragino visus reiškinius vadinti savo vardais. 

Landsbergis tuomet teigė nežinojęs, kokie žmonės jį filmavo ir kokiu tikslu, esą niekas jam nepranešė, kad Lietuvos televizija kuria apie jį filmą. 

Pirmąją trilogijos apie Landsbergį dalį "Vytautas Landsbergis: mintys ir darbai" 2012 metais sukūrė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė ir prodiuserė Gražina Ručytė-Landsbergienė, Vytauto Landsbergio žmona. 

Antroji dalis "Vytautas Landsbergis: laisvės keliu" pasirodė 2017 metais, trečioji dalis "Pirmininko diplomatija: atkurtosios Lietuvos kelias" — 2019 metais.

Trilogija sukurta už privačių asmenų lėšas, prisidėjo Vytauto Landsbergio fondas. 

2013—2017 metais Marcinkevičiūtė ir prodiuserė Ručytė-Landsbergienė sukūrė penkias filmo apie Landsbergį "Lūžis prie Baltijos" dalis. Filmų kūrimą finansavo privatūs asmenys.

Viešojo intereso gynėjas, bendruomenininkas, tautininkas Sakalas Gorodeckis lietuviškoje veidknygėje dažnai skiria dėmesį Lietuvos istorijai. Su iliustracijomis.

Iliustracijoje matome, kaip Viliuje Gedimino prospekte lietuvių policininkas reguliuoja eismą Vermachto armijų grupės "Centras" 7-osios tankų divizijos štabo šarvuočiui.

Sakalas Gorodeckis primena Lietuvos istoriją:"Vokiečių daliniai įžengė į Vilnių, jau pilnai jį kontroliuojant lietuvių kariams ir sukilėliams partizanams. 1941 metų birželio 24 diena".

Lietuvių policininkas reguliuoja eismą 4
Screenshot
Lietuvių policininkas reguliuoja eismą

Sakalas Gorodeckis ir jo šalininkai Lietuvos istorinę atmintį atkuria ir skleidžia taip pat ir lietuviškoje veidaknygėje. Tokią jų veiklą remia LR Krašto apsaugos ministerija. 

Aidas Jurkštas švyturių kolekcininkas. Savo Facebook laiko juostoje dažnai publikuoja jų paveiksliukus. Savo archyvuose kolekcininkas turi ir nuotraukų iš Klaipėdos istorijos. 

Iš Klaipėdos istorijos 5
Screenshot
Iš Klaipėdos istorijos

Istoriją galima perrašinėti, interpretuoti. Istorija galima manipuliuoti. Istorijos iš istorijos neišbrauksi. Bet gali susilaukti"ePolicininko" skambučio. Įdomu ar už propaguojamas simbolikas lietuviškoje veidaknygėje ponai Gorodeckis ir Jurkštas susilaukė"ePolicininko" skambučio?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
socialinis tinklas, istorija, policija, Lietuva
Dar šia tema
Pagrobta šimtai tūkstančių. Kaip Lietuvos valstybės pareigūnai prarado kiber-budrumą
Stambulo konvencijos klausimas: kodėl Lietuvoje kritikos sulaukė kunigas
Europos parlamentarų dovana Lietuvai. Kaip lietuviai prisitaikys prie LGBT laisvės erdvės
TSRS pilotai Rimantas Antanas Stankevičius (kairėje) ir Uralas Nazibovičius Sultanovas naikintuve, archyvinė nuotrauka

Lietuva galėjo turėti savo kosmonautą: Stankevičius buvo "Buran" įguloje

(atnaujinta 11:07 2021.04.12)
Rimantas Stankevičius buvo įtrauktas į pirmąją Sovietų kosmonautų grupę, besiruošiančią skrydžiams kosminiu erdvėlaiviu "Buran", tačiau stebuklo neįvyko

Rimantas Stankevičius, marijampolietis, "susirgo" kosmosu, kai, baigęs Černigovo aukštąją karo aviacijos mokyklą, 1975 metais įstojo į lakūnų bandytojų mokyklą. Iki to laiko jis turėjo kovines misijas Egipte ir dirbo instruktoriumi Karinių oro pajėgų Kovinio naudojimo centre Turkmėnistano Mary mieste.

1977 metų liepą Stankevičiaus svajonė tapo artimesnė — jis buvo įtrauktas į pirmąją sovietų kosmonautų grupę, besirengiančią skrydžiams daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu "Buran". Kosmonautų mokymo centre prasidėjo ilgos ir varginančios treniruotės. 1980 metais jam buvo suteiktas bandomojo kosmonauto Pramonės mokymo komplekse vardas, po aštuonerių metų jis pradėjo vadovautu šiam kompleksui.

Летчики-испытатели СССР Римантас Антанас Станкявичюс (слева) и Урал Назибович Султанов в истребителе
© Sputnik / Александр Моклецов
TSRS pilotai Rimantas Antanas Stankevičius (kairėje) ir Uralas Nazibovičius Sultanovas naikintuve

Bet jis svajojo pasiekti žvaigždes. Ir tarp penkių bandomųjų kosmonautų jis pateko į bandomųjų pilotų grupę, kad pasirengtų skrydžiams daugkartiniu erdvėlaiviu "Buran". Programa apėmė rankinio valdymo ir automatinio nusileidimo sistemų išbandymą skraidymo laboratorijose "Tu-154LL" ir "MiG-25LL", kuriose buvo įrengta valdymo sistema "Buran". Rimantas Stankevičius atliko 14 skrydžių "Buran" analogu, įskaitant pirmąjį visiškai automatinį nusileidimą 1987 metų vasario 16 dieną.

Pasirengimas skrydžiui į kosmosą vyko lygiagrečiai su bandomojo piloto darbu. Jis nenustojo bandyti naujus orlaivius. O 1989 metų spalio mėnesį Rimantui Stankevičiui buvo suteiktas TSRS garbės bandomojo vardas.

1990 metų rugsėjo 9 dieną Trevizo provincijos, Italijoje Salgareda aerodrome aviacijos šou metu vykdydamas eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27 ir darydamas vertikalią pilotažo figūrą, kilpą pradėjo aukščiausiame jos taške, kuris buvo kiek orlaivio aukščio apskaičiuotojo.  Išskridęs iš jos jis beveik išlygino lėktuvą, tačiau nesugebėjo suvaldyti suslūgusio aukščio ir palietė žemę. Pulkininkas leitenantas Stankevičius žuvo. Piloto kūnas buvo nugabentas į Kauną ir ten palaidotas.

Bet lietuvių piloto-kosmonauto neužmiršo ir Rusijoje. 90-ųjų pradžioje Žukovskio mieste gatvė buvo pavadinta Rimanto Stankevičiaus vardu.

"Buran" atliko vieną nepilotuojamą kosminį skrydį 1988 metais. Vėliau projektas buvo atšauktas.

Tegai:
Lietuva, kosmosas