NATO vėliava prie Seimo rūmų, archyvinė nuotrauka

"Nepriklausomybės" iliuzija, vasalato tikrovė: Lietuva 17 metų NATO

(atnaujinta 17:44 2021.03.30)
Kovo 29-ąją Lietuva, Latvija ir Estija paminėjo 17-ąsias savo narystės NATO metines. Ne apvalus jubiliejus, o dar ir karantinas, tad kažkokių ypatingų viešų renginių šia proga nevyko. Vis dėlto, pats įvykis reikšmingas — tiek vietine, tiek tarptautine prasme

Vietine — keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuva nuo pradžios save pozicionavo ir, galime sakyti, legitimavo pretenzija į "nepriklausomybę", t. y. į buvimą savarankiška nacionaline valstybe. Ir kiek tai lietė nepriklausomybę TSRS (kaip viršnacionalinio darinio) atžvilgiu — tokia nepriklausomybė buvo. Tačiau 2004 metais įvykęs Lietuvos įsijungimas tiek į ES, tiek į NATO, šį bent formaliai egzistavusį statusą iš esmės panaikino. Buvę vienoje sąjungoje, įsijungėme į kitą (kad minėtosios sąjungos iš pagrindų skirtingos savo tikslais ir prigimtimi — atskira tema). Ir ne tik...

Štai, 9-asis 1992 metų Lietuvos Konstitucijos straipsnis teigia: "Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu." Ir, atsižvelgiant į tai, klausimu dėl stojimo į ES, 2003 metais buvo surengtas referendumas. Tiesa, labai abejotino sąžiningumo (ir "pratempiant" balsavimo laikotarpį, ir iš esmės viešai, "legaliai" papirkinėjant rinkėjus euroalumi, skalbimo milteliais bei šokoladu), bet visgi referendumu. Tad formaliai — lyg ir "po zakonu", taip sakant. O kaipgi klausimas dėl stojimo į NATO?

Šiuo, nei kiek ne mažiau svarbiu klausimu, jokio referendumo, jokio tautos valios pasireiškimo nebuvo. Kas buvo — tai kone vienašalis nuo 90-ųjų susiformavusių vietinių valdančiųjų sluoksnių (tiek vadinamojo politinio elito, tiek atitinkamų kriminalinės buržuazijos sluoksnių) sprendimas. Aišku, opozicija Lietuvos stojimui į NATO buvo. Jai prieštaravo daugelis patriotinių jėgų, net viešus protestus surengė tuometė Socialistų partija. Ir, ką taip pat vertėtų pastebėti, dėl NATO skepsį išreikšti drįso tada dar Kovo 11-osios akto signatarai Rolandas Paulauskas ir Egidijus Klumbys.

Tačiau minėtieji balsai, deja, liko šauksmais tyruose: didžioji visuomenės dauguma, tikriausiai, susiviliojusi tiek sisteminių politikų, tiek masinės (dez)informacijos priemonių žadėtomis vartotojiško Vakarų "rojaus" blizgučių perspektyvomis, Lietuvos stojimą į NATO tiesiog priėmė kaip duotą faktą. O konstituciška tai ar nekonstitucička, kaip ir tai — iš viso teisinga ar neteisinga, reikalinga ar nereikalinga — šie žmonės negalvojo.

Tuo tarpu, pažvelgus į dalyką plačiau, tai, ką reiškė NATO ekspansija į Rytus, kaip ir tai, kas toji NATO apskritai (ir, atitinkamai, į kokį darinį mes 2004 m. įsijungėme), vaizdą tik dar labiau "pagražina"...

Pirma — prisiminkime, kad dar 1987–1988 metų laikotarpiu, kai, Michailui Gorbačiovui sutarus su Ronaldu Reiganu, buvo naikinama Vokietijos Demokratinė Respublika ir Vakarų naudai griaunama vadinamoji "geležinė uždanga", visa tai vyko, JAV pažadėjus, kad NATO į Rytus nebesiplės — ir tai buvo sutarta oficialiai, tarpvalstybiniu lygmeniu.

Šiame kontekste, atsižvelgus ir į Varšuvos pakto iširimą, ir, galų gale, į Tarybų Sąjungos sunaikinimą, kaip ir iš esmės provakarietišką Rusijos Federacijos laikyseną, NATO plėtra į Rytus — tai tiek ankstesniųjų susitarimų pažeidimas, tiek strateginis žingsnis, rengiant agresiją prieš Rusiją (kurios žmogiškieji bei gamtiniai ištekliai — Vakarų itin geidžiamas grobis).

Antra — kas tai yra NATO apskritai? Šis aljansas sukurtas 1949 metais kaip Vakarų ginklas prieš Tarybų Sąjungą ir buvusias liaudies demokratijas (tiek Rytų Europos valstybes, tiek Kiniją). Ir Korėjos, ir Vietnamo karai, ir daugelis kitų agresijos aktų dar XX amžiaus Šaltojo karo laikotarpiu aiškiai pademonstravo tikrąjį NATO veidą. Atsižvelgus tiek į tai, tiek į antikomunistinį, antitarybinį NATO pobūdį, tiek į tą aplinkybę, kad kuriant NATO aktyviai dalyvavo buvę Vokietijos nacių lyderiai, visiškai aišku, kad NATO, kaip imperialistinis aljansas — tai savotiškas hitlerinio Antikominterno įpėdinis.

Vis dėlto, 90-aisiais žlugus ir TSRS, ir apie ją susitelkusiam Varšuvos paktui, formalaus pateisinimo NATO egzistavimui nebeliko. Komunizmas, kaip reali jėga, nuo pasaulinės politikos scenos pasitraukė. Bet NATO niekur nedingo ir — kaip matome — netgi plėtėsi, lygia greta pradėdama XXI amžiaus Šaltąjį karą su Rusijos Federacija (nebe kaip idėjine priešininke, bet kaip paskutine kliūtimi kelyje į visišką pasaulinį viešpatavimą) ir, atitinkamai, visą eilę agresijos aktų: pradedant Afganistanu (2001 metai) ir Iraku (2003 metai), baigiant Libija, Sirija ir "spalvotosiomis revoliucijomis" potarybinėje erdvėje.

Taigi, štai į ką įsijungė Lietuva. Į NATO — aljansą, nukreiptą ne į taiką, demokratiją ar dar ką panašaus, o į JAV imperijos viešpatavimo įtvirtinimą ir plėtrą. Žvelgiant šitokiu, sakykime, pasauliniu-istoriniu požiūriu — priklausymas NATO yra panaši gėda, kaip kad priklausymas hitlerinės ašies valstybėms Antrojo pasaulinio karo metu. Galbūt, pasakysite, perdėm žiaurus palyginimas — o vis dėlto teisingas.

Aišku, Lietuva — maža valstybė, priversta apsukriai "suktis", kad nebūtų praryta didžiųjų galybių. Šito niekas neginčys. Tačiau kur toji grėsmė, nuo kurios, atseit, "saugo" arba turėtų "saugoti" NATO? Kiek tai liečia Rusiją — jokios grėsmės nėra. Pastaroji nė kiek nesuinteresuota teritorine ekspansija vakarų link ir, juo labiau, nenusiteikusi kariauti (dargi priešingai: Rusija realiai suinteresuota būtent ekonominiais ryšiais su Vakarais ir čia kitokių, kaip grynai pragmatinių siekių, šiuo metu neturi).

Šiame kontekste, pasaka apie "puolantį rusą" — tai propagandinė klišė, tai priemonė, skirta nutildyti bet kokią esmingesnę Lietuvos socialinio gyvenimo ar, juo labiau, pastaruosius 30 metų šalyje gyvuojančio antitarybinio, rusofobinio režimo kritiką. Ir, be to, tai priedanga, skirta "karaliaus" nuogumui pridengti, konkrečiai — faktui, kad 1990 metų kovo 11 dieną skelbtoji "nepriklausomybė" — iliuzija, tuo tarpu Lietuvos (kaip ir apskritai Pabaltijo) buvimas JAV vasalatu — tai tikrų tikriausias faktas.

Tai puikiai parodo Lietuvoje įsikūrusios NATO karinės bazės, kurios — kaip tikriausiai nebekeista — ne mažiau antikonstitucinės, kaip patsai Lietuvos įsijungimo į NATO procesas (138-ajame Konstitucijos straipsnyje juk aiškiai parašyta: "Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių", — šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad "aljanso" bazės tokiomis nelaikomos, tai tik eilinis teisinio sofizmo pavyzdys).

Šiame kontekste simptomiška, kad tą pačią kovo 29-ąją dieną prezidentas Gitanas Nausėda per interviu paantrino Džo Baidenui, pareikšdamas, kad iš tiesų Rusijos lyderį Vladimirą Putiną galima laikyti "žudiku"... Žodžiu, viską pakartojo kaip kokia papūga... Na, argi ne tobulas vasalas, ne tobulas JAV klapčiukas? Ir mūsų prezidentas, ir visas "nepriklausomos" Lietuvos režimas, kuriam jis atstovauja... Sakyčiau, daugiau čia nebėra ką pridurti.

Klausimas telieka vienas: kiek dar tasai vasalato statusas tęsis? 20 metų? 25-erius? Kiek? Klausimas, aišku, atviras. Ir tai priklausys pirmiausiai nuo tarptautinės padėties, nuo geopolitinių poslinkių regione ir pasaulyje. Tačiau kartu ir nuo pačios lietuvių tautos. Štai tai ir prisiminkime šių ne pačių garbingiausių, bet visgi atmintinų metinių proga.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, NATO
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuva tuoj ims laukti, kad jai ant galvos "nukris Putinas"
Lietuva padėkojo Danijai už indėlį į regioninį saugumą
Landsbergis paragino NATO stiprinti veiksmus prieš Rusiją
Džo Baidenas

Kokiu tikslu susitikinėti su Baidenu

(atnaujinta 13:46 2021.04.19)
Paskutinį jau konfrontacinių Rusijos ir JAV santykių mėnesį galima pavadinti absurdo teatru - kurį atliko Vašingtono aktoriai

Pirmiausia, Baidenas vadina Putiną žudiku (atsakydamas į tai jis nori sveikatos ir atšaukti Rusijos ambasadorių iš Vašingtono), tada eskaluojama situacija dėl "Rusijos invazijos į Ukrainą grėsmės", po to JAV prezidentas išvadina Putiną "žudiku" ir siūlo susitikti artimiausiu metu, o kitą dieną jis pasirašo dekretą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Galiausiai, jis eina kreipiasi į žiniasklaidą ir kalba apie savo nenorą "pradėti dar vieną vakcinų ciklą ... eskalavimą ir konfliktus su Rusija", kad JAV yra suinteresuotos bendradarbiauti su Rusija ir apskritai nori stabilių, nuspėjamų santykių, dėl kurių sukūrimo ji su "prezidentu Klutinu ... Putinu" turėtų susitikti vasarą kažkur Europoje. Uždanga.

Nejuokinga? Žinoma, bet, tiesą sakant, nėra ko juoktis, net iš  ​​Baideno nusišnekėjimų juoktis nebeįdomu. Tačiau taip pat neteisinga įsivaizduoti, kad Vašingtonas nežino, ką daryti su Rusija, todėl jie bando veikti pasitelkdami "rykštės ir meduolio" metodą. Ne, Baltuosiuose rūmuose ir aplinkiniuose rajonuose dirba tikrai ne kvailiai - jie gana aiškiai suvokia, ko nori pasiekti, taip pat ir Rusijos atžvilgiu. Ar jie turi tam galimybę ir kiek teisinga yra strategija Amerikos interesų požiūriu (o tai tiesiogiai priklauso nuo JAV padėties pasaulyje vertinimo tinkamumo)? Ne - bet tas suvokimas yra svarbus Kremliui, tačiau taktine prasme dabar įdomu yra kai  kas kita: kaip Putinas turėtų reaguoti į tai, kas įvyko? Arba dar kitaip - ar jam dabarderėtų susitikti su Baidenu?

Atrodytų, kad deryboms amerikiečiams dabar tikrai reikia labiau nei Rusijai, todėl kilo siūlymas, kad savo daugialypiais veiksmais Baidenas sąmoningai verčia Putiną susitarti dėl susitikimo, "verčia surengti viršūnių susitikimą". Ir manoma, kad jokiu būdu negalima leistis vedamiems amerikiečių - reikia atsisakyti ir išlaikyti pauzę.

Amerikiečiams labai nepatinka, kai jų norų nepaisoma, įskaitant ir nesutikimą derėtis. Ir kartais tokia taktika yra visiškai pagrįsta - taip Iranas ir KLDR elgiasi ilgą laiką. Šiaurės Korėja po dar vieno nedraugiško JAV veiksmo (ir dėl to, kad jie nesiėmė jokio judėjimo, kad palengvintų sankcijas), jau metus nepalaiko jokių ryšių su amerikiečiais. Ir visai ne dėl koronaviruso karantino apribojimų. Iraniečiai ne kartą atsisakė tiesioginių ryšių su amerikiečiais, taip pat ir aukščiausiu lygiu. Tai yra ori, adekvati ir, svarbiausia, visiškai pagrįsta elgesio linija, tačiau būtent šioms šalims jų santykių su valstybėmis kontekste. Rusijos atveju mastai ir kontekstas skiriasi.

Esmė net ne tame, kad pats Putinas pirmasis pakviestų Baideną susitikti, nors tai buvo padaryta atsakant į skandalingą interviu ir įtraukus pasiūlymą surengti diskusiją tiesiogiai. Putinas pasirengęs kalbėtis su bet kuo - nieko asmeniško, tik šalies interesais. O kokie jie dabar Rusijoje? Susitarti su Amerika, kad būtų lengviau supriešinti? Raskite bendrą kalbą apie bet kurią svarbią regioninę problemą - Vidurinius Rytus, Afganistaną, Irano branduolinį susitarimą, KLDR branduolinių raketų programą? Nubrėžti raudonas linijas amerikiečiams Ukrainos kryptimi?

Ne - visa tai yra vietinės užduotys. Irano kryptimi Maskva dar 2015 metais suteikė maksimalias sąlygas susitarimo su JAV dalyvavimu galimybei - ir jokiu būdu nepadarys spaudimo iraniečiams dabar. Korėjos klausimu apskritai nieko neįmanoma padaryti, ir tai net ne apie Kim įtikinimą atsisakyti branduolinių raketų programos (tai iš esmės yra nerealu), o paprasčiausias dalykas - pokalbiai ir derybos. Kol Jungtinės Valstijos nesutiks sušvelninti sankcijų spaudimo Pchenjanui, nebus net galimybės jokioms deryboms, kuriose dalyvautų KLDR.

Pabandykite derėtis su amerikiečiais dėl "Nord Stream 2"? Tai nenaudinga ir kodėl, jei europiečiai gana sėkmingai susitvarko (ir susitvarkys) su savo interesų gynimo užduotimi.

Ukraina? Bet kol kas joks susitarimas, net ir santykinis, čia neįmanomas - kol Vašingtonas nesupras, kad Rusijos erzinimas su Ukrainos atlantizavimu yra geriausias būdas jį prarasti dar greičiau.

Kalbėti su Baidenu apie Kiniją? Paklausykite jo pasakojimų apie tai, kaip Kinija pavojinga Rusijai ir kuo užsiima Brežnevas. Ar jis tai turėjo galvoje (Baidenas, kuris niekada nebuvo susitikęs su Brežnevu, yra pakankamai protingas, kad apie tai pasakytų Putinui)? Vėliau juoktis iš to su Xi Jinpingu.

Tačiau visos šios problemos, nepaisant jų svarbos, nėra priežastis susitikti su Bidenu. Daug svarbiau yra grynai žmogiškas interesas: juk Putinui tai jau penktasis Amerikos prezidentas, ir visa jų iki šiol vykusi pažintis akis į akį virsta vienu ne per ilgu (ir labai nesėkmingu) susitikimu Baidenui prieš dešimt metų. Ir nors tada Baidenas suteikė Putinui gerą galimybę analizuoti savo asmenybę, tokių įspūdžių niekada nebūna daug. Ir jie yra labai svarbūs - ne pasaulio lyderių personažų kolekcijai, bet praktiniam darbui pasaulio scenoje.

Rusijos geopolitinė strategija, mūsų užsienio politikos žaidimas - dėl to aukščiausiojo lygio susitikimas yra pageidautinas. Rusija ne tik teigia dalyvaujanti formuojant XXI amžiaus pasaulio sistemą - ji jau aktyviai tuo užsiima. Ir ne žaisdama pagal amerikiečių taisykles (apie kurias vis dar svajoja mūsų būsimi patriotai, nuolat dejuodami, kad vyriausybė negali apginti, bet netgi suformuluoti mūsų nacionalinius interesus), bet kurdama iš esmės naują daugiapolio pasaulio pagrindą. Taip, Rusija dirba kartu su Kinija, tačiau jų interesai čia visiškai sutampa. Taip, Rusija labai atidžiai analizuoja JAV veiksmus ir reaguoja į juos - bet kaip gali būti kitaip situacijoje, kai tikslus pasaulio dekonstravimas amerikietišku būdu (iš jėgos pozicijos )yra pagrindinis visų revizionistų (iš amerikiečių) uždavinys?

Baidenas teisus, kad Rusija kišasi į Amerikos reikalus - tik ne per rinkimus. Beje, nenaudinga ginčytis šia tema su "Vašingtono pelke": jos gyventojams tai jau seniai tapo svarbiu vidaus ir užsienio politikos strategijų elementu. Be to, apskritai tai yra daug naudingiau pasaulio visuomenės nuomonės akimis - juk Rusija kuria super įtakingos valstybės įvaizdį, ne tik išstumiančią išeinantį hegemoną pasaulio arenoje, bet ir pakertant ją iš vidaus.

Taip, Rusija iš tiesų kišasi ir "pažeidžia JAV interesus" - tik mes kalbame apie jų pasaulinius interesus, apie jų pačių paskelbtą teisę "ganyti tautas". Ko valstijos nebegali pakelti ne tik morališkai (tai nėra susijęs su nepasitikėjimu jomis visame pasaulyje - joms nerūpi, tai yra pačių amerikiečių požiūris į savo pasaulinę misiją), bet ir fiziškai. Rusija, kuri yra materialiai (ne tik ekonomiškai) daug silpnesnė už Ameriką, vis dėlto turi vieną pagrindinį pranašumą.

Ji yra dešinėje istorijos pusėje - tai yra, ji kuria savo taktiką, remdamasi strategiškai iš anksto nustatytomis pasaulinės jėgų pusiausvyros ir visos pasaulinės architektūros raidos tendencijomis. Tiesą sakant, Rusija veikia kaip pokyčių lyderė, kaip pagrindinis viso nebaigto Atlanto pasaulinės tvarkos Babelio bokšto ardymo proceso vadovas. Šiame vaidmenyje yra prasmė susitikti net su Bidenu, net su Kamala Harris, net su bet kokio galingiausio pasaulyje, bet pasmerkto "miesto ant kalno" atstovu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Džo Baidenas
Kelio ženklai kontroliniame punkte Džankoj Rusijos ir Ukrainos pasienyje

Kaip Sibiras atsidūrė Ukrainos pasienyje

(atnaujinta 13:02 2021.04.19)
"Rusija ruošiasi pulti Ukrainą", "Rusija nori sunaikinti Ukrainą" — tokių paniškų antraščių galima rasti įvairiose praėjusios savaitės Vakarų žiniasklaidos priemonėse

Analitikai ir atsargos generolai skelbia savo prognozes apie tai, ar Maskva ketina užgrobti visą Ukrainą, ar tik dalį jos, tuo pat metu koziriuoja geografiniais pavadinimais, pirmą kartą matytais žemėlapiuose. Na, o tada eina jau beveik šiokadieniai samprotavimai apie tai, ar ryšium su tuo prasidės trečiasis pasaulinis karas, ar ne, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Normandijos ketverto susitikimas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Никольский

O prasidėjo šis Vakarų gyventojo įgąsdinimas Rusija nuo daugybės pranešimų apie "Rusijos ginkluotųjų pajėgų perkėlimą prie Ukrainos sienos". Be to, "Ukrainos siena" buvo paskelbtos didžiulės teritorijos Rusijos gilumoje. Pavyzdžiui, Voronežo gyventojai sužinojo, kad jie taip pat gyvena kordone. Pranešant, kad poligone netoli šio miesto Rusija rengia smogiamąją grupę atakai prieš Ukrainą, niekas iš Vakarų žiniasklaidos priemonių ir politikų net neuždavė sau klausimo: kodėl šiam tikslui Maskvai nesutrauktų savo kariuomenės, tarkime, į teritoriją šalia Belgorodo, nuo kurio iki Charkovo lieka tik 40 kilometrų?

Nejaudino gaugybės komentatorių ir karių perkėlimo ir neva "pasienio" bazių, kuriose tie vykdė savo pratybas, atvirumas. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos televizijos kanalo "Sky News" filmavimo grupė nepatyrė jokių sunkumų, kad patektų į poligoną netoli Voronežo ir nufilmuoti jį iš visų pusių. Siužeto autorė Diana Magnai pabrėžė, kad Rusijos kariškiai visiškai netrukdė filmavimui. Tačiau ji nufilmavo "visiškai slaptus" kadrus, matyt, įrodančius "pasiruošimą agresijai": vienas iš kareivių darė atsispaudimus ant lygiagrečių. Žurnalistė su džiaugsmu atkreipė dėmesį į tai: "Mes matome, kaip jie naudoja vietinę žaidimų aikštelę treniruotėms". Tokiu būdu bet kokią treniruotę treniruokliuose Maskvos fitneso klube galima pateikti kaip "puolimo į Ukrainą rengimą".

Be to, vaizdo siužete kanalas nusprendė nerodyti esminių vietos gyventojo paaiškinimų, kuriais jis pasidalijo su reportažo autoriais: "Čia visada pratybos, kiekvieną vasarą. Nutraukite visas šias kalbas apie karą". Patys suprantate, kad šie žodžiai niekaip netelpa į pavojaus scenarijų, todėl auditorijai geriau jų negirdėti.

Kad įrodytų rengiamą "Rusijos agresiją", Vakarų autoriai ignoruoja sveiką protą, geografiją, faktus. Viename straipsnyje lengvai gali būti teiginių, kad "Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą 2014 metais" ir kad dabar "Rusijos kariuomenė traukiasi prie Ukrainos sienų". Niekas nepaaiškina, kada jau "įsiveržusios" kariuomenės padaliniai buvo išvesti iš Ukrainos, kad dabar trauktųsi prie jos.

Visų toliausiai nuėjo britų laikraštis "Daily Mirror". Savo tinklalapyje jis paskelbė filmuotą medžiagą su baisiu užrašu: "Rusija didina savo kariuomenės padalinių skaičių netoli sienos su Rytų Ukraina". Bet pačioje nuotraukoje buvo parodytos Novosibirsko srityje vykusios pratybos, kurias filmavo televizijos kanalas "Zvezda". Tik po protesto iš kanalo pusės nuotrauka buvo pašalinta. Tačiau laikraštis, žinoma, neatsiprašė už savo netikrą naujeną. Taip "Mirror" skaitytojai, matyt, ir mano, kad Sibiras yra kažkur Ukrainos pasienyje.

Tačiau visų šių paniškų straipsnių ir vaizdo įrašų autorius vienija visiškas nepaisymas fakto, kad dar gerokai prieš Rusijos karinių dalinių perkėlimą prasidėjo demonstratyvus Ukrainos karinės technikos judėjimas į konflikto zoną Donbase, kuris tęsėsi ir vasarį, ir kovą. Tai periodiškai fiksavo ESBO stebėjimo misija, tačiau mes nematėme pranešimų apie tai Europos žiniasklaidoje, negirdėjome iš Vakarų lyderių viešų reikalavimų Kijevui paaiškinti šį perkėlimą. O Kijevo politikai atsakė į Rusijos susirūpinimą, kad Ukraina "turi teisę perkelti kariuomenės dalinius savo teritorijoje savo nuožiūra". Kas iš tikrųjų netiesa: Minsko susitarimai nustato apribojimus Ukrainos pusei dėl šarvuotų transporto priemonių ir artilerijos buvimo šalia kontaktinės linijos.

Praktiškai nė viena Vakarų žiniasklaidos priemonė "nepastebėjo" šio užsitęsusio reikšmingų Ukrainos armijos pajėgų judėjimo. Išskyrus neseniai "CNN" paskelbto skandakžlingo siužeto, neva nufilmuoto "fronto linijoje". Amerikiečiai iš tikrųjų parodė filmuotą medžiagą apie Ukrainos tankų perkėlimą, kuri pasirodė internete balandžio pradžioje. Tiesa, tai buvo pateikta kaip Rusijos šarvuotų transporto priemonių judėjimą "Ukrainos sienos link". Jų net nesudrumstė šiame vaizdo įraše esantys mėlyni ir geltoni vagonai su trišakiai, kas neabejotinai nurodė filmavimo vietą. Tik po to, kai oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova nurodė į šią primityvią netikrą naujieną, "CNN" pašalino šiuos kadrus iš siužeto. Tačiau, kaip ir "Daily Mirror" netikrų naujienų atveju, amerikiečiai neatsiprašė ir nepateikė paneigimų.

Kaip ir nebuvo gauta jokių viešų užklausų iš Vokietijos ir Prancūzijos (juk jos yra Minsko susitarimų garantai) jų ukrainiečių globotinių atžvilgiu su prašymu paaiškinti šarvuotų transporto priemonių judėjimą Donbase. Bet kažkodėl  Vokietijos gynybos ministrė Anegret Kramp-Karenbauer susidomėjo Rusijos kariuomenės padalinių perkelimu Rusijos gilumoje. "Jei Rusija neturi ko slėpti, tada ji galėtų lengvai paaiškinti, kokie kariuomenės padaliniai juda, kur ir su kokiu tikslu", — su žaviu naivumu savo smalsumą paaiškino gynybos departamento vadovė.

Bet kai JAV Šeštojo laivyno atstovas Kailas Reinsas buvo paklaustas apie planuojamo karo laivų įplaukimo į Juodąją jūrą tikslus, atsakymas buvo toks: "Vykdomos politikos ribose mes neaptariame būsimų operacijų ar) laivų (judėjimo) tvarkaraščių". Tai yra, pagal Vakarų logiką Rusija yra įpareigota atsiskaityti apie kariuomenės judėjimą net po savo teritoriją, tačiau Amerikos kariuomenės priartėjimas prie Rusijos sienų neturėtų nieko jaudinti.

Šioje netikrų naujienų ir absoliučiai nelogiškų išvadų sangrūdoje yra įdomus dar viena įbaiginančių straipsnių "Rusijos grėsmės" tema iš Vakarų kremlinologų ypatybė. Beveik kiekvienas iš jų pradėjo baigtis daugiau nei keistu surišimu tarp įvykių Donbase ir padėties aplink Taivanį.

Štai tik keletas pastarųjų dienų citatų:

— "Kinija stebi. Jei Vakarai praleis Ukrainą, kas bus su Taivanu?" (britų kremlinologas Edvardas Lukasas, "The Times");

— "Kalbama ne tik apie Ukrainą — pavojuje yra svarbesni tarptautinės sistemos elementai. Neabejotina, Kinija atidžiai stebi, kaip Vakarai sureaguos Rytų Europoje, nes JAV dabar siekia remti Taivano nepriklausomybę" (Amerikos admirolas Džeimsas Stavridisas, buvęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, "Bloomberg");

— "Kinija ir Rusija išbando mūsų sanglaudą. Jos tai daro šiandien Rusijos ir Ukrainos pasienyje ir Taivano sąsiauryje. Jos elgiasi taip, kad sąmoningai pakenktų mūsų transatlantiniam saugumui" (veikiantis JAV admirolas Maiklas Gildėjus, "USNI News");

— "Nors nei Rusijos invazija į Ukrainą, nei Kinijos išpuolis prieš Taivanį neatrodo labiausiai tikėtinomis jų ginklų žvanginimo pasekmėmis, tai nemažina šių situacijų rizikos. Abiem atvejais taip yra dėl to, kad Jungtinių Valstijų, mūsų interesų ir sąjungininkų statymai yra labai aukšti, o mūsų veiksmingos galimybės yra ribotos. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad abiem atvejais mūsų priešininkų karinių veiksmų galimybė nėra lygi nuliui" (Amerikos politologas Devidas Rotkopfas, "Daily Beast");

— "Ukraina, kaip ir Taivanas, — yra viena iš nedaugelio šalių, kuriai nuolat gresia daug galingesnio kaimyno invazija" (Amerikos karo analitikas Devidas Eksas, "Forbes").

Ir tokių citatų pastarosiomis dienomis yra daugybė. Noromis nenoromis kila mintis apie vieningas "nuorodas" Vakarų spaudai. Šių teiginių autoriai net nesusimąsto, kaip skirtingai atrodo jų požiūris į situaciją Donbase ir Taivane. Juk jie savo kritikoje Rusijos atžvilgiu remiasi "Ukrainos vienybės ir suvereniteto principais", taip pat "separatizmo", kurio įsikūnijimas yra nepripažintos Donbaso respublikos, pasmerkimu. Ir jie net nepastebi, kad Kinijos atveju jie elgiasi iš tiesiogiai priešingų pozicijų, reikalaudami palaikyti būtent nepripažintą Taivaną, tai yra "separatistus". Juk JAV ir kolektyviniai Vakarai oficialiai palaiko "vienos Kinijos" ideologiją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Ukraina, Rusija
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuva gali paremti Ukrainą tik "geru žodžiu"
Amerikos generolas pasakojo, kas laukia Ukrainos karo su Rusija atveju
Ukrainos ambasadorius šalies įtraukimą į NATO vadina Vokietijos atsakomybe
Kijevo politologas pasiskundė NATO nenoru priimti Ukrainą
automobiliai aikštelėje, archyvinė nuotrauka

FNTT papasakojo apie šešėlinės prekybos automobiliais JAV ir ES mastą

(atnaujinta 10:41 2021.04.20)
Šiuo metu atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose dėl prekybos automobiliais skaičiuojama žala valstybei siekia beveik 7,5 mln. eurų

VILNIUS, balandžio 20 — Sputnik. Šešėlinės prekybos naudotais automobiliais iš Jungtinių Amerikos Valstijų mastas Lietuvoje per praėjusius metus išaugo kelis kartus, o pogrindiniai prekeiviai pernai valstybei nesumokėjo beveik puspenkto milijono eurų mokesčių, praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. 

Kaip pasakoja FNTT direktorius Antoni Mikulskis, šiuo metu atliekama 19 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos automobiliais, juose nustatyta per 7,4 mln. eurų žala valstybės biudžetui.

"Dažniausiai tyrimai vykdomi dėl valstybei nesumokėtų mokesčių, neapskaitytų pajamų ar suklastotų dokumentų, kuriuose nėra duomenų apie tikruosius automobilio pardavėjus. Apgaunami ir valstybė, ir pirkėjas, kuris, įsigijęs nekokybišką automobilį, tampa situacijos įkaitu — pardavėjas dingo, automobilis netinkamas eksploatavimui, o pinigų susigrąžinti neįmanoma", — sako Mikulskis.

Pasak FNTT direktoriaus, šiuo metu tyrimai atliekami dėl 4,5 tūkst. automobilių, kurie buvo įvežti iš JAV ar ES. 

Kaip aiškina FNTT, dažniausiai automobiliai iš JAV į Lietuvą patenka per lengvatinio apmokestinimo zonose esančias įmones, kurias valdo nusikalstamų schemų organizatoriai. Klastojant dokumentus sudaromos netikros pirkimo-pardavimo sutartys, į pardavimų grandines įtraukiami trečiųjų šalių gyventojai, kurie automobilius tariamai parduoda Lietuvos piliečiams. Suklastotuose dokumentuose nurodoma, kad automobilis pirktas iš užsienio piliečio, todėl pridėtinės vertės mokestis (PVM) gudriai paslepiamas. 

Tokie sandoriai dažnai vyksta grynaisiais pinigais, todėl perpardavinėtojai, neretai dirbantys nelegaliai be jokių oficialių dokumentų, jų neapskaito ir nemoka mokesčių valstybei. 

Nauja apskaitos sistema — nuo gegužės 1 dienos

Nuo gegužės 1 dienos pradės veikti nauja apskaitos sistema, kuri palengvins automobilių rinkos kontroliavimą, bus fiksuojami visų transporto priemonių savininkai. 

Kiekviena Lietuvoje esanti transporto priemonė turės turėti unikalų savininko deklaravimo kodą (SDK). Automobilį parduoti ar registruoti bus galima tik turint šį kodą. Ši priemonė turi užtikrinti transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių saugumą, skaidrumą bei atsekamumą.

Anot FNTT pareigūnų, automobilių prekybos sektoriuje ikiteisminiai tyrimai atliekami ir dėl mokesčių vengimo panaudojant PVM maržos schemas, pajamų neapskaitymo, apskaitos dokumentų klastojimo bei apgaulingo tvarkymo, apskaitos dokumentuose nurodant žymiai mažesnes automobilių pardavimo vertes.

Tegai:
ES, JAV, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT)
Dar šia tema
FNTT tyrime dėl galimo sukčiavimo atliko kratas Biržų mieste ir rajone
Policija nufilmavo automobilių pardavėjų, kurie nuslėpė milijoninius mokesčius, paiešką
Sukčiavimu įtariama asmenų grupė gavo 2 mln. eurų paramą nukentėjusiems nuo COVID-19
Grupė Kaune veikiančių asmenų įtariami dokumentų klastojimu bei kreditiniu sukčiavimu