Birutė Sabatauskaitė, archyvinė nuotrauka

Lietuvos Seimas dėlioja "vaivorykštinius" akcentus. vis daugėja

(atnaujinta 18:27 2021.04.02)
Seimas apsisprendė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai vadovaus atvira LGBT atstovė, Birutė Sabatauskaitė jau prisiekė

Jau kurį laiką aistras visuomenėje kurstęs klausimas dėl to, kas bus paskirtas naujuoju Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) vadovu, kovo 25 d. Seimo balsavimu išsisprendė: į minėtąsias pareigas paskirta atvira vadinamosios LGBT ideologijos šalininkė (bei atitinkamos bendruomenės atstovė) Birutė Sabatauskaitė. Bet aistros nesibaigia: kalbama ir apie naujosios kontrolierės pažiūras, ir jos asmeninius interesus, ir galimas nepotizmo apraiškas...

Ir visa tai vertėtų kiek įmanoma objektyviau apsvarstyti. Tačiau pirmiausia vertėtų pasitikslinti: o kas tai yra toji LGKT? Tai — 1999 metais "Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos" pavadinimu įkurta valstybinė įstaiga, kuri — kaip akivaizdu iš pavadinimo — užsiėmė lyčių lygybės klausimais. Tik 2005 metais, Lietuvai jau įstojus į ES, ši institucija įgijo savo dabartinį pavidalą, ilgainiui "lygių galimybių" darbotvarkėn įtraukiant ir seksualinių mažumų, ir kitų vadinamųjų "tapatumo" grupių reikalus.

Aišku, į visa tai žvelgiant kitu nei vakarietiško ultraliberalizmo ir "tolerancijos" žvilgsniu, jau tokios funkcijos gali atrodyti abejotinos. Vis dėlto, tam tikras "vaivorykštinis" LGTK akcentas nėra kas nors naujo — kaip žinia, ir ankstesnės LGKT vadovės — visos moterys ir visos daugiau ar mažiau liberalių pažiūrų: šiuo požiūriu skirtumas tiktai toks, kad Birutė Sabatauskaitė — pirmoji, kuri šia, t. y. LGBT prasme, būtų taip atvirai angažuota...

Taigi, pereikime prie jos. Pastaroji nuo 2010 metų dalyvauja nevyriausybinio "Žmogaus teisių centro" veikloje, nuo 2013 metų jam vadovauja. Minėtoji organizacija — viena pagrindinių, taip sakant, sorošinių kontorų, Lietuvoje propaguojančių ir vykdančių LGBT ideologijos darbotvarkę. Įsidėmėtina ir tai, kad tame pačiame Žmogaus teisių centre viešųjų ryšių vadove dirba kita LGBT atstovė Jūratė Juškaitė, užsienyje su ta pačia Sabatauskaite apiforminusi vienalytę "santuoką". Žodžiu — lesbiečių pora.

Lyg to būtų maža, bet, kas liečia "vaivorykštinę" naujosios LGKT vadovės laikyseną, galima pridurti dar tai, kad 2020 m. vasarą vykusios "Black Lives Matter" akcijos metu Sabatauskaitė fiziškai užsipuolė oponavusios stovyklos atstovą, imdama plėšyti pastarojo laikytą plakatą. Na, bet kadangi Lietuvoje tokie dalykai kaip žodžio ir saviraiškos laisvė apipinti visu dvigubų standartų mazgu — teisinės atsakomybės dėl šio išsišokimo Sabatauskaitė taip ir nesulaukė.

Galų gale, prie viso to pridurti galima dar tai, kad prie valdančiosios koalicijos (TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos) iniciatyvos skirti Sabatauskaitę LGKT vadove prisidėjo ir neva opozicinė LSDP grupė, kurioje — ir Sabatauskaitės tėvas, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas: čia, anot kai kurių kritikų, galima ieškoti ir nepotizmo apraiškų. Vis dėlto, Sabatauskas teigė, kad nuo balsavimo šiuo klausimu nusišalinęs, tuo būdu norėdamas išvengti spekuliacijų dėl galimo interesų konflikto.

Šiaip ar taip, tai tėra atskiri faktai. Patys savaime, jie, atrodytų, lemiamos reikšmės neturi: gi vienos ar kitos pareigos vis dėlto reikalauja konkrečių dalykinių kompetencijų. Šiuo požiūriu, teisus Sabatauskaitės skyrimo LGKT vadove priešininkas, parlamentaras Mindaugas Puidokas, pripažinęs, kad, kiek tai liečia jos kaip teisininkės kompetencijas, neverta abejoti. Klausimas yra kitas: kokioms pažiūroms, kokiai darbotvarkei ši veikėja atstovauja?

Taigi, akivaizdus pastarosios priklausymas, sakykime, "vaivorykštiniam" politikos flangui. Ir, be to, aršiausiajai jo daliai. Todėl kalbėti čia reikėtų apie vertybes, apie principus, kurių įgyvendinimo siekia arba turėtų siekti tiek LGKT, tiek Lietuvos valstybinės įstaigos apskritai. O kadangi šie faktoriai, vienaip ar kitaip, bet priklauso nuo valdančiųjų politinių jėgų, šis klausimas iš esmės lieka politinis.

Ir, jį keliant, negalima ignoruoti, kokia vyriausybė Lietuvoje perėmė vadžias 2020-ųjų pabaigoje, rinkimus į Seimą laimėjus Landsbergių klano atstovams, o tiksliau — TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija — atitinkamų pažiūrų koalicija, kuri net savo koalicinėje sutartyje neslėpė į artėjančių Seimo sesijų darbotvarkes įtrauksianti štai tokius, atseit, "tolerancijos" klausimus (pavyzdžiui, lengvųjų narkotikų legalizavimą, vienalytes partnerystes bei Stambulo konvencijos ratifikavimą).

Šiame kontekste Birutės Sabatauskaitės paskyrimas LGKT vadove — visiškai dėsningas, sakyčiau, tiesiog natūralus "vaivorykštinis" sprendimas iš atitinkamai "vaivorykštinės" Seimo daugumos ("už" jos paskyrimą Seime balsavo 75, "prieš" — 38, "susilaikė" 17, o dar 2 balsai buvo sugadinti). Be to, kiek tai liečia pačią LGKT, galima suabejoti, ar Sabatauskaitės skyrimas jai vadovauti reiškia tokį jau didelį posūkį: vien pažvelgus į šios įstaigos svetainę internete, kaip ir jos skelbiamą medžiagą, akivaizdu, kad LGKT pozicija ir taip artima vadinamosioms LGBT idėjoms.

Kiek tai liečia pažiūras ir pozicijas praktiniais klausimais, Sabatauskaitės pirmtakė — Agneta Skardžiuvienė — nuo pastarosios pernelyg nesiskiria, nebent tik tuo, kad, pirma, pati yra tradicinės orientacijos (t. y. nepriklauso seksualinėms mažumoms), ir, antra, nėra pasižymėjusi kaip nors iššaukiamu ar šiaip agresyviu LGBT idėjų reiškimu. Šiuo požiūriu, skirtumas, aišku, yra, bet jis veikiau simbolinis: atrodytų, nuosaikesnį veikėją pakeitė radikalesnis. Bet esmės tai nekeičia.

Todėl į tokios, mūsų (t. y. su tradicinėmis humanistinėmis vertybėmis save siejančių piliečių) požiūriu abejotinos personos, kaip B. Sabatauskaitė, paskyrimą LGKT vadove, vertėtų žvelgti realistiškai, kaip į dar vieną žingsnį "žydrosios", "vaivorykštinės" TS-LKD ir liberalų koalicijos žingsnį įgyvendinant atitinkamai "vaivorykštinę" politinę-ideologinę darbotvarkę ir, šia prasme, kaip į kažką visiškai logiško ir nuoseklaus.

Ar tai mums nepatinka? Aišku, nepatinka — ir patikti negali. Ir šiuo požiūriu natūralu, kad Lietuvos nesisteminė opozicija jautriai reaguoja į Sabatauskaitės paskyrimą vadovauti LGKT. Tačiau bėda, ar, tiksliau, bėdos šaknis — ne šioje ar kitoje asmenybėje, o pačioje mūsų krašto kryptyje: mes gi patys pasirinkome vergišką integravimąsi į "vaivorykštinę" ES (su visomis atitinkamomis "vertybėmis"...), priešu laikydami ne šiuo keliu einančius Vakarus, bet neva "puolantį" rusą...

Iš tiesų — Sabatauskaitės tapimas LGKT vadove verčiau tebūnie akstinu ne lieti pasipiktinimo kupinas emocijas, bet verčiau kritiškai susimąstyti tiek apie esamą valdžią, tiek apie viso šito link vedančią mus Lietuvos strateginę kryptį. Tai tikrai turėtų prasmę ir, galbūt, ilgainiui privestų sveikiau nusiteikusius mūsų bendrapiliečius prie reikiamų išvadų. Na, tuo tarpu, kokią "lygių galimybių" politiką vykdys LGKT — parodys netolima ateitis: čia, kaip sakoma, pagyvensim — pamatysim...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Seimas, Lietuva, LGBT
Dar šia tema
Stambulo konvencijos klausimas: kodėl Lietuvoje kritikos sulaukė kunigas
Vaivorykštinė Vakarų pelkė. Ar Lietuvoje pakankamai jėgų, neleisiančių nuskęsti?
Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystės įteisinimui
Lietuvoje 70 proc. žmonių susidūrę su neapykantos kalba niekur nesikreiptų
Džo Baidenas

Kokiu tikslu susitikinėti su Baidenu

(atnaujinta 13:46 2021.04.19)
Paskutinį jau konfrontacinių Rusijos ir JAV santykių mėnesį galima pavadinti absurdo teatru - kurį atliko Vašingtono aktoriai

Pirmiausia, Baidenas vadina Putiną žudiku (atsakydamas į tai jis nori sveikatos ir atšaukti Rusijos ambasadorių iš Vašingtono), tada eskaluojama situacija dėl "Rusijos invazijos į Ukrainą grėsmės", po to JAV prezidentas išvadina Putiną "žudiku" ir siūlo susitikti artimiausiu metu, o kitą dieną jis pasirašo dekretą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Galiausiai, jis eina kreipiasi į žiniasklaidą ir kalba apie savo nenorą "pradėti dar vieną vakcinų ciklą ... eskalavimą ir konfliktus su Rusija", kad JAV yra suinteresuotos bendradarbiauti su Rusija ir apskritai nori stabilių, nuspėjamų santykių, dėl kurių sukūrimo ji su "prezidentu Klutinu ... Putinu" turėtų susitikti vasarą kažkur Europoje. Uždanga.

Nejuokinga? Žinoma, bet, tiesą sakant, nėra ko juoktis, net iš  ​​Baideno nusišnekėjimų juoktis nebeįdomu. Tačiau taip pat neteisinga įsivaizduoti, kad Vašingtonas nežino, ką daryti su Rusija, todėl jie bando veikti pasitelkdami "rykštės ir meduolio" metodą. Ne, Baltuosiuose rūmuose ir aplinkiniuose rajonuose dirba tikrai ne kvailiai - jie gana aiškiai suvokia, ko nori pasiekti, taip pat ir Rusijos atžvilgiu. Ar jie turi tam galimybę ir kiek teisinga yra strategija Amerikos interesų požiūriu (o tai tiesiogiai priklauso nuo JAV padėties pasaulyje vertinimo tinkamumo)? Ne - bet tas suvokimas yra svarbus Kremliui, tačiau taktine prasme dabar įdomu yra kai  kas kita: kaip Putinas turėtų reaguoti į tai, kas įvyko? Arba dar kitaip - ar jam dabarderėtų susitikti su Baidenu?

Atrodytų, kad deryboms amerikiečiams dabar tikrai reikia labiau nei Rusijai, todėl kilo siūlymas, kad savo daugialypiais veiksmais Baidenas sąmoningai verčia Putiną susitarti dėl susitikimo, "verčia surengti viršūnių susitikimą". Ir manoma, kad jokiu būdu negalima leistis vedamiems amerikiečių - reikia atsisakyti ir išlaikyti pauzę.

Amerikiečiams labai nepatinka, kai jų norų nepaisoma, įskaitant ir nesutikimą derėtis. Ir kartais tokia taktika yra visiškai pagrįsta - taip Iranas ir KLDR elgiasi ilgą laiką. Šiaurės Korėja po dar vieno nedraugiško JAV veiksmo (ir dėl to, kad jie nesiėmė jokio judėjimo, kad palengvintų sankcijas), jau metus nepalaiko jokių ryšių su amerikiečiais. Ir visai ne dėl koronaviruso karantino apribojimų. Iraniečiai ne kartą atsisakė tiesioginių ryšių su amerikiečiais, taip pat ir aukščiausiu lygiu. Tai yra ori, adekvati ir, svarbiausia, visiškai pagrįsta elgesio linija, tačiau būtent šioms šalims jų santykių su valstybėmis kontekste. Rusijos atveju mastai ir kontekstas skiriasi.

Esmė net ne tame, kad pats Putinas pirmasis pakviestų Baideną susitikti, nors tai buvo padaryta atsakant į skandalingą interviu ir įtraukus pasiūlymą surengti diskusiją tiesiogiai. Putinas pasirengęs kalbėtis su bet kuo - nieko asmeniško, tik šalies interesais. O kokie jie dabar Rusijoje? Susitarti su Amerika, kad būtų lengviau supriešinti? Raskite bendrą kalbą apie bet kurią svarbią regioninę problemą - Vidurinius Rytus, Afganistaną, Irano branduolinį susitarimą, KLDR branduolinių raketų programą? Nubrėžti raudonas linijas amerikiečiams Ukrainos kryptimi?

Ne - visa tai yra vietinės užduotys. Irano kryptimi Maskva dar 2015 metais suteikė maksimalias sąlygas susitarimo su JAV dalyvavimu galimybei - ir jokiu būdu nepadarys spaudimo iraniečiams dabar. Korėjos klausimu apskritai nieko neįmanoma padaryti, ir tai net ne apie Kim įtikinimą atsisakyti branduolinių raketų programos (tai iš esmės yra nerealu), o paprasčiausias dalykas - pokalbiai ir derybos. Kol Jungtinės Valstijos nesutiks sušvelninti sankcijų spaudimo Pchenjanui, nebus net galimybės jokioms deryboms, kuriose dalyvautų KLDR.

Pabandykite derėtis su amerikiečiais dėl "Nord Stream 2"? Tai nenaudinga ir kodėl, jei europiečiai gana sėkmingai susitvarko (ir susitvarkys) su savo interesų gynimo užduotimi.

Ukraina? Bet kol kas joks susitarimas, net ir santykinis, čia neįmanomas - kol Vašingtonas nesupras, kad Rusijos erzinimas su Ukrainos atlantizavimu yra geriausias būdas jį prarasti dar greičiau.

Kalbėti su Baidenu apie Kiniją? Paklausykite jo pasakojimų apie tai, kaip Kinija pavojinga Rusijai ir kuo užsiima Brežnevas. Ar jis tai turėjo galvoje (Baidenas, kuris niekada nebuvo susitikęs su Brežnevu, yra pakankamai protingas, kad apie tai pasakytų Putinui)? Vėliau juoktis iš to su Xi Jinpingu.

Tačiau visos šios problemos, nepaisant jų svarbos, nėra priežastis susitikti su Bidenu. Daug svarbiau yra grynai žmogiškas interesas: juk Putinui tai jau penktasis Amerikos prezidentas, ir visa jų iki šiol vykusi pažintis akis į akį virsta vienu ne per ilgu (ir labai nesėkmingu) susitikimu Baidenui prieš dešimt metų. Ir nors tada Baidenas suteikė Putinui gerą galimybę analizuoti savo asmenybę, tokių įspūdžių niekada nebūna daug. Ir jie yra labai svarbūs - ne pasaulio lyderių personažų kolekcijai, bet praktiniam darbui pasaulio scenoje.

Rusijos geopolitinė strategija, mūsų užsienio politikos žaidimas - dėl to aukščiausiojo lygio susitikimas yra pageidautinas. Rusija ne tik teigia dalyvaujanti formuojant XXI amžiaus pasaulio sistemą - ji jau aktyviai tuo užsiima. Ir ne žaisdama pagal amerikiečių taisykles (apie kurias vis dar svajoja mūsų būsimi patriotai, nuolat dejuodami, kad vyriausybė negali apginti, bet netgi suformuluoti mūsų nacionalinius interesus), bet kurdama iš esmės naują daugiapolio pasaulio pagrindą. Taip, Rusija dirba kartu su Kinija, tačiau jų interesai čia visiškai sutampa. Taip, Rusija labai atidžiai analizuoja JAV veiksmus ir reaguoja į juos - bet kaip gali būti kitaip situacijoje, kai tikslus pasaulio dekonstravimas amerikietišku būdu (iš jėgos pozicijos )yra pagrindinis visų revizionistų (iš amerikiečių) uždavinys?

Baidenas teisus, kad Rusija kišasi į Amerikos reikalus - tik ne per rinkimus. Beje, nenaudinga ginčytis šia tema su "Vašingtono pelke": jos gyventojams tai jau seniai tapo svarbiu vidaus ir užsienio politikos strategijų elementu. Be to, apskritai tai yra daug naudingiau pasaulio visuomenės nuomonės akimis - juk Rusija kuria super įtakingos valstybės įvaizdį, ne tik išstumiančią išeinantį hegemoną pasaulio arenoje, bet ir pakertant ją iš vidaus.

Taip, Rusija iš tiesų kišasi ir "pažeidžia JAV interesus" - tik mes kalbame apie jų pasaulinius interesus, apie jų pačių paskelbtą teisę "ganyti tautas". Ko valstijos nebegali pakelti ne tik morališkai (tai nėra susijęs su nepasitikėjimu jomis visame pasaulyje - joms nerūpi, tai yra pačių amerikiečių požiūris į savo pasaulinę misiją), bet ir fiziškai. Rusija, kuri yra materialiai (ne tik ekonomiškai) daug silpnesnė už Ameriką, vis dėlto turi vieną pagrindinį pranašumą.

Ji yra dešinėje istorijos pusėje - tai yra, ji kuria savo taktiką, remdamasi strategiškai iš anksto nustatytomis pasaulinės jėgų pusiausvyros ir visos pasaulinės architektūros raidos tendencijomis. Tiesą sakant, Rusija veikia kaip pokyčių lyderė, kaip pagrindinis viso nebaigto Atlanto pasaulinės tvarkos Babelio bokšto ardymo proceso vadovas. Šiame vaidmenyje yra prasmė susitikti net su Bidenu, net su Kamala Harris, net su bet kokio galingiausio pasaulyje, bet pasmerkto "miesto ant kalno" atstovu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Džo Baidenas
Kelio ženklai kontroliniame punkte Džankoj Rusijos ir Ukrainos pasienyje

Kaip Sibiras atsidūrė Ukrainos pasienyje

(atnaujinta 13:02 2021.04.19)
"Rusija ruošiasi pulti Ukrainą", "Rusija nori sunaikinti Ukrainą" — tokių paniškų antraščių galima rasti įvairiose praėjusios savaitės Vakarų žiniasklaidos priemonėse

Analitikai ir atsargos generolai skelbia savo prognozes apie tai, ar Maskva ketina užgrobti visą Ukrainą, ar tik dalį jos, tuo pat metu koziriuoja geografiniais pavadinimais, pirmą kartą matytais žemėlapiuose. Na, o tada eina jau beveik šiokadieniai samprotavimai apie tai, ar ryšium su tuo prasidės trečiasis pasaulinis karas, ar ne, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Normandijos ketverto susitikimas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Никольский

O prasidėjo šis Vakarų gyventojo įgąsdinimas Rusija nuo daugybės pranešimų apie "Rusijos ginkluotųjų pajėgų perkėlimą prie Ukrainos sienos". Be to, "Ukrainos siena" buvo paskelbtos didžiulės teritorijos Rusijos gilumoje. Pavyzdžiui, Voronežo gyventojai sužinojo, kad jie taip pat gyvena kordone. Pranešant, kad poligone netoli šio miesto Rusija rengia smogiamąją grupę atakai prieš Ukrainą, niekas iš Vakarų žiniasklaidos priemonių ir politikų net neuždavė sau klausimo: kodėl šiam tikslui Maskvai nesutrauktų savo kariuomenės, tarkime, į teritoriją šalia Belgorodo, nuo kurio iki Charkovo lieka tik 40 kilometrų?

Nejaudino gaugybės komentatorių ir karių perkėlimo ir neva "pasienio" bazių, kuriose tie vykdė savo pratybas, atvirumas. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos televizijos kanalo "Sky News" filmavimo grupė nepatyrė jokių sunkumų, kad patektų į poligoną netoli Voronežo ir nufilmuoti jį iš visų pusių. Siužeto autorė Diana Magnai pabrėžė, kad Rusijos kariškiai visiškai netrukdė filmavimui. Tačiau ji nufilmavo "visiškai slaptus" kadrus, matyt, įrodančius "pasiruošimą agresijai": vienas iš kareivių darė atsispaudimus ant lygiagrečių. Žurnalistė su džiaugsmu atkreipė dėmesį į tai: "Mes matome, kaip jie naudoja vietinę žaidimų aikštelę treniruotėms". Tokiu būdu bet kokią treniruotę treniruokliuose Maskvos fitneso klube galima pateikti kaip "puolimo į Ukrainą rengimą".

Be to, vaizdo siužete kanalas nusprendė nerodyti esminių vietos gyventojo paaiškinimų, kuriais jis pasidalijo su reportažo autoriais: "Čia visada pratybos, kiekvieną vasarą. Nutraukite visas šias kalbas apie karą". Patys suprantate, kad šie žodžiai niekaip netelpa į pavojaus scenarijų, todėl auditorijai geriau jų negirdėti.

Kad įrodytų rengiamą "Rusijos agresiją", Vakarų autoriai ignoruoja sveiką protą, geografiją, faktus. Viename straipsnyje lengvai gali būti teiginių, kad "Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą 2014 metais" ir kad dabar "Rusijos kariuomenė traukiasi prie Ukrainos sienų". Niekas nepaaiškina, kada jau "įsiveržusios" kariuomenės padaliniai buvo išvesti iš Ukrainos, kad dabar trauktųsi prie jos.

Visų toliausiai nuėjo britų laikraštis "Daily Mirror". Savo tinklalapyje jis paskelbė filmuotą medžiagą su baisiu užrašu: "Rusija didina savo kariuomenės padalinių skaičių netoli sienos su Rytų Ukraina". Bet pačioje nuotraukoje buvo parodytos Novosibirsko srityje vykusios pratybos, kurias filmavo televizijos kanalas "Zvezda". Tik po protesto iš kanalo pusės nuotrauka buvo pašalinta. Tačiau laikraštis, žinoma, neatsiprašė už savo netikrą naujeną. Taip "Mirror" skaitytojai, matyt, ir mano, kad Sibiras yra kažkur Ukrainos pasienyje.

Tačiau visų šių paniškų straipsnių ir vaizdo įrašų autorius vienija visiškas nepaisymas fakto, kad dar gerokai prieš Rusijos karinių dalinių perkėlimą prasidėjo demonstratyvus Ukrainos karinės technikos judėjimas į konflikto zoną Donbase, kuris tęsėsi ir vasarį, ir kovą. Tai periodiškai fiksavo ESBO stebėjimo misija, tačiau mes nematėme pranešimų apie tai Europos žiniasklaidoje, negirdėjome iš Vakarų lyderių viešų reikalavimų Kijevui paaiškinti šį perkėlimą. O Kijevo politikai atsakė į Rusijos susirūpinimą, kad Ukraina "turi teisę perkelti kariuomenės dalinius savo teritorijoje savo nuožiūra". Kas iš tikrųjų netiesa: Minsko susitarimai nustato apribojimus Ukrainos pusei dėl šarvuotų transporto priemonių ir artilerijos buvimo šalia kontaktinės linijos.

Praktiškai nė viena Vakarų žiniasklaidos priemonė "nepastebėjo" šio užsitęsusio reikšmingų Ukrainos armijos pajėgų judėjimo. Išskyrus neseniai "CNN" paskelbto skandakžlingo siužeto, neva nufilmuoto "fronto linijoje". Amerikiečiai iš tikrųjų parodė filmuotą medžiagą apie Ukrainos tankų perkėlimą, kuri pasirodė internete balandžio pradžioje. Tiesa, tai buvo pateikta kaip Rusijos šarvuotų transporto priemonių judėjimą "Ukrainos sienos link". Jų net nesudrumstė šiame vaizdo įraše esantys mėlyni ir geltoni vagonai su trišakiai, kas neabejotinai nurodė filmavimo vietą. Tik po to, kai oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova nurodė į šią primityvią netikrą naujieną, "CNN" pašalino šiuos kadrus iš siužeto. Tačiau, kaip ir "Daily Mirror" netikrų naujienų atveju, amerikiečiai neatsiprašė ir nepateikė paneigimų.

Kaip ir nebuvo gauta jokių viešų užklausų iš Vokietijos ir Prancūzijos (juk jos yra Minsko susitarimų garantai) jų ukrainiečių globotinių atžvilgiu su prašymu paaiškinti šarvuotų transporto priemonių judėjimą Donbase. Bet kažkodėl  Vokietijos gynybos ministrė Anegret Kramp-Karenbauer susidomėjo Rusijos kariuomenės padalinių perkelimu Rusijos gilumoje. "Jei Rusija neturi ko slėpti, tada ji galėtų lengvai paaiškinti, kokie kariuomenės padaliniai juda, kur ir su kokiu tikslu", — su žaviu naivumu savo smalsumą paaiškino gynybos departamento vadovė.

Bet kai JAV Šeštojo laivyno atstovas Kailas Reinsas buvo paklaustas apie planuojamo karo laivų įplaukimo į Juodąją jūrą tikslus, atsakymas buvo toks: "Vykdomos politikos ribose mes neaptariame būsimų operacijų ar) laivų (judėjimo) tvarkaraščių". Tai yra, pagal Vakarų logiką Rusija yra įpareigota atsiskaityti apie kariuomenės judėjimą net po savo teritoriją, tačiau Amerikos kariuomenės priartėjimas prie Rusijos sienų neturėtų nieko jaudinti.

Šioje netikrų naujienų ir absoliučiai nelogiškų išvadų sangrūdoje yra įdomus dar viena įbaiginančių straipsnių "Rusijos grėsmės" tema iš Vakarų kremlinologų ypatybė. Beveik kiekvienas iš jų pradėjo baigtis daugiau nei keistu surišimu tarp įvykių Donbase ir padėties aplink Taivanį.

Štai tik keletas pastarųjų dienų citatų:

— "Kinija stebi. Jei Vakarai praleis Ukrainą, kas bus su Taivanu?" (britų kremlinologas Edvardas Lukasas, "The Times");

— "Kalbama ne tik apie Ukrainą — pavojuje yra svarbesni tarptautinės sistemos elementai. Neabejotina, Kinija atidžiai stebi, kaip Vakarai sureaguos Rytų Europoje, nes JAV dabar siekia remti Taivano nepriklausomybę" (Amerikos admirolas Džeimsas Stavridisas, buvęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, "Bloomberg");

— "Kinija ir Rusija išbando mūsų sanglaudą. Jos tai daro šiandien Rusijos ir Ukrainos pasienyje ir Taivano sąsiauryje. Jos elgiasi taip, kad sąmoningai pakenktų mūsų transatlantiniam saugumui" (veikiantis JAV admirolas Maiklas Gildėjus, "USNI News");

— "Nors nei Rusijos invazija į Ukrainą, nei Kinijos išpuolis prieš Taivanį neatrodo labiausiai tikėtinomis jų ginklų žvanginimo pasekmėmis, tai nemažina šių situacijų rizikos. Abiem atvejais taip yra dėl to, kad Jungtinių Valstijų, mūsų interesų ir sąjungininkų statymai yra labai aukšti, o mūsų veiksmingos galimybės yra ribotos. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad abiem atvejais mūsų priešininkų karinių veiksmų galimybė nėra lygi nuliui" (Amerikos politologas Devidas Rotkopfas, "Daily Beast");

— "Ukraina, kaip ir Taivanas, — yra viena iš nedaugelio šalių, kuriai nuolat gresia daug galingesnio kaimyno invazija" (Amerikos karo analitikas Devidas Eksas, "Forbes").

Ir tokių citatų pastarosiomis dienomis yra daugybė. Noromis nenoromis kila mintis apie vieningas "nuorodas" Vakarų spaudai. Šių teiginių autoriai net nesusimąsto, kaip skirtingai atrodo jų požiūris į situaciją Donbase ir Taivane. Juk jie savo kritikoje Rusijos atžvilgiu remiasi "Ukrainos vienybės ir suvereniteto principais", taip pat "separatizmo", kurio įsikūnijimas yra nepripažintos Donbaso respublikos, pasmerkimu. Ir jie net nepastebi, kad Kinijos atveju jie elgiasi iš tiesiogiai priešingų pozicijų, reikalaudami palaikyti būtent nepripažintą Taivaną, tai yra "separatistus". Juk JAV ir kolektyviniai Vakarai oficialiai palaiko "vienos Kinijos" ideologiją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Ukraina, Rusija
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuva gali paremti Ukrainą tik "geru žodžiu"
Amerikos generolas pasakojo, kas laukia Ukrainos karo su Rusija atveju
Ukrainos ambasadorius šalies įtraukimą į NATO vadina Vokietijos atsakomybe
Kijevo politologas pasiskundė NATO nenoru priimti Ukrainą
Vilnius, archyvinė nuotrauka

Paaiškėjo, kur fiksuojami didžiausi COVID-19 židiniai

(atnaujinta 08:58 2021.04.20)
Naujausiais duomenimis, Lietuvoje sergamumo rodiklis šiuo metu viršija 500 atvejų 100 tūkst. gyventojų

VILNIUS, balandžio 20 — Sputnik. Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija pirmadienį aptarė šalies epidemiologinę situaciją ir taikomas karantino režimo priemones, praneša VRM spaudos tarnyba.

"Nors susirgimų skaičius auga, bet matome, kad Velykų savaitgalio ribojimai vis dėlto buvo naudingi ir jų laikymasis leido išvengti staigaus susirgimų skaičiaus didėjimo šalyje", – teigia vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Posėdžio metu buvo aptartas ugdymo klausimas. Siekiant kuo greičiau atverti mokyklas, būtina sudaryti sąlygas testavimui, kad tiek mokiniams, tiek mokytojams būtų saugu grįžti į kontaktinį mokymąsi. Anot statistikos, visose švietimo įstaigose apie 0,5 proc. mokinių serga arba yra izoliuoti ir 0,7 proc. mokytojų bei pedagogų serga arba yra izoliuoti.

VRM duomenimis, šiuo metu daugiau nei 60 proc. vaikų yra grįžę į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, taip pat nuo kovo 22 d. pradinis ugdymas vykdomas kontaktiniu būdu. Skaičiuojama, kad 20 proc. nuo visų esamų židinių yra fiksuojami švietimo įstaigose.

Komisija kreipėsi į Švietimo mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijas su prašymu pateikti pasiūlymus dėl protrūkių švietimo įstaigose valdymo. Pažymėtina, kad kitos dvi sritys, kur fiksuojami didžiausi protrūkiai – tai gydymo įstaigos ir gamybos įmonės, susirūpinimą kelią ir susirgimai šeimose.

Anot Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, nuo kovo mėnesio pasaulio mastu didėja sergamumas koronavirusine COVID-19 infekcija, taip pat auga mirtingumas. Labiausiai paveiktos šalys Europos Sąjungoje yra Vengrija, Lenkija, Švedija ir Estija. 

Lietuvoje sergamumas viršija 500 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, didžiausi skaičiai yra Vilniaus ir Alytaus rajonuose. Lietuvoje pirmuoju skiepu nuo COVID-19 yra paskiepyta apie 20 proc. gyventojų.  

Iš viso šalyje nustatyta daugiau nei 234 tūkst. koronaviruso atvejų, mirė daugiau nei 3,7 tūkstančio žmonių.

Ketvirtadienį Vyriausybė pratęsė karantiną iki gegužės 31 dienos. Kartu ministrų kabinetas nutarė sušvelninti karantino režimą, numatydamas bendravimo išimtis imunitetą nuo COVID-19 turintiems asmenims.

Tegai:
Lietuva, COVID-19
Temos:
Koronaviruso pandemija Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Pasukų skonio COVID-19 vakcina? Infekcinių ligų specialistas įvardijo "už" ir "prieš"
Pasiskiepijęs "Pfizer" vakcina Estijoje mirė pagyvenęs žmogus
Sukčiavimu įtariama asmenų grupė gavo 2 mln. eurų paramą nukentėjusiems nuo COVID-19
Vilnius plečia sąrašą: kviečiami vakcinuotis mokytojai ir abiturientai