Rankos su žemėlapiu

Karšta-šalta: kaip amerikiečiai formuoja pasaulį žaisdami klimato tema

(atnaujinta 20:04 2021.04.04)
Prieš 30 metų pagrindinė siaubo istorija buvo "naujasis ledynmetis", ir ją palaikė lygiai tie patys leidiniai ir televizijos kanalai, kurie šiandien žmoniją gąsdina visuotiniu atšilimu

Pasaulio ekranuse 2004 metais pasirodęs Rolando Emericho (Roland Emmerich) populiariausias filmas "Diena po rytojaus" (angl. "The Day After Tomorrow") turėjo viską, už ką mėgstame katastrofos filmus: prabangiai nufilmuotos masinės žmonių mirties ir titaniškų sunaikinimų scenos, melodramatiška istorija, graži muzika ir didvyriška pergalė prieš sunkumus finale.

"Diena po rytojaus" puikiai žiūrimas ir šiandien, tačiau morališkai jis yra pasenęs ir netgi gali būti laikomas "toksišku". Reikalas tas, kad ji rodo katastrofą, kuri sunaikins žmoniją dėl visuotinio atšalimo. Filmas sukurtas pagal knygą "Ateinanti pasaulinė superaudra" (angl. "The Coming Global Superstorm") — prieš 30 metų tokių knygų apie tai, kaip planeta sušals, buvo vežimas ir nedidelis vežimėlis.

Neatsitiktinai kovotojų su visuotiniu atšilimu gretos šiandien verbuojamos iš vaikų ir jaunimo. Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena, kad pagrindinė aštuntojo ir devintojo dešimtmečio siaubo istorija buvo būtent "naujasis ledynmetis". Ją palaikė lygiai tie patys leidiniai ir televizijos kanalai, kurie šiandien mus gąsdina atšilimu.

Tema iškilo dar 1960-ųjų pabaigoje ir buvo palaikoma tokiu pat intensyvumu kaip ir šiandien. "The New York Times", 1969 m.: "Mums liko dvidešimt metų". "The Guardian", 1974 m.: "Ledynmetis artėja vis greičiau". Netrukus visi grūdai žus ir mes neturėsime ko valgyti. Bet dar anksčiau liksime be geriamojo vandens. Venecija nuskęs, Maldyvai nuskęs, Niujorkas, lyg Naujoji Atlantida, nuguls į vandenyno dugną. Iki 2000 metų visa planeta bus padengta ledu.

O kaip gi mokslas? O, jis bėgiojo progreso priešakyje, surasdamas vis daugiau neginčijamų "mokslinių" įrodymų, kad visuotinis atšalimas bus greitas ir baisus: "Mes visi mirsime".

Mokslininkai rašė monografijas, rengė seminarus ir kreipėsi į valdžios institucijas: "Gerbiamas pone Prezidente! — 1972 metais Prezidentui Niksonui parašė žymūs Brauno universiteto veikėjai. — Žinodami apie jūsų rūpestį viso pasaulio ateitimi, turime jus informuoti apie <...> didelę klimato pokyčių tikimybę tokiu mastu, su kokiu civilizuota žmonija dar nesusidūrė... Atšalimas vystosi sparčiai..."

"Visuotinis atšalimas" iškart tapo ginklu šaltajame kare. Būtent tuo metu Tarybų Sąjunga rekordiniais tempais plėtojo savo naftos pramonę ir pradėjo išgauti dujas. O Vakarų partneriai nukentėjo nuo labai išaugusių naftos kainų, kurias arabų šalys joms užtikrino 1973 metais.

Išėjo, kad Rusijos komunistai laisvai pumpuoja naftą Sibire ir netgi pardavinėja ją visame pasaulyje. O prezidentas Niksonas tuo pačiu moko amerikiečius griežto taupymo — kas antrą dieną pildyti automobilius, greitkelyje išvystyti ne didesnį kaip 100 kilometrų per valandą greitį, išlaikyti temperatūrą namuose ne aukštesnę nei +18 ir mažiau skristi lėktuvais.

Pasaulinio atšalimo mitas paprastai ir aiškiai pateisino būtinybę užgrobti TSRS gamtos išteklius. Nesąžininga, kai pas rusus žiemą šilta namuose, o pas amerikiečius — ne.

Vėliau šios legendos atšaka tapo "branduolinė žiema". Pasaulis, padengtas radioaktyviais pelenais ir mirtinais debesimis, megapolių griuvėsiai, ant kurių ropoja mutantai, "mirusio žmogaus laiškai". "Branduolinė žiema" buvo sėkmingai panaudota siekiant politiškai spaudžiant Tarybų Sąjungą, reikalavimai vienašališkai sumažinti branduolinių ginklų kiekį ir visokių nuolaidų reikalavimai. Kur dabar visos šios baisios pasakos?

2006 metais — praėjus vos dvejiems metams po "Dienos po rytojaus" premjeros — Kanų kino festivalyje buvo pristatytas dokumentinis filmas "Nepatogi tiesa". Jos įkvėpėjas, rėmėjas ir pagrindinis veikėjas buvo kilnaus Amerikos politinio klano atstovas, buvęs JAV viceprezidentas Albertas Goras (Albert Gore). Kitais metais jis gavo Nobelio premiją už filmą. "Tiesa" buvo — staiga — ta, kad visos mūsų bėdos kyla dėl globalinio atšilimo.

Ir tarsi pagal žodinį įsakymą tie patys "The New York Times" ir "The Guardian", "CNN" ir "BBC" pradėjo skelbti naują Amerikos administracijos darbotvarkę. Dėl žmogaus veiklos padidėja anglies dioksido išmetimai į atmosferą. Tai veda prie atšilimo. Atšilimas — tai blogai. Kodėl? Neklauskite. Kariniame jūrų laivyne toks gerai sukoordinuotas posūkis vadinamas "visi staiga".

Vėl paaiškėjo, kad "mes visi mirsime". 2009 metais Didžiosios Britanijos princas Čarlzas žmonijai davė aštuonerius metus. 2013 metais "The Guardian" pareiškė, kad per dvejus metus Arktika ištirps.

Mokslininkai suskubo aptarnauti naują darbotvarkę. Vėlgi seminarai, konferencijos, kreipimaisi į prezidentus. Visa tai paskatino pirmaujančias šalis pasirašyti Kioto protokolą ir Paryžiaus klimato susitarimą, nors daugelis ekspertų iki šiol griežtai kritikuoja globalinio atšilimo mitą.

Naujasis amerikiečių mitas, kaip ir pasaulinio atšalimo legenda, turi grynai ekonominę logiką. Tai bandymas sunaikinti konkurentus. Nėra nieko lengviau nei pažymėti kviečius ir dujas iš Rusijos kaip prekes, turinčias "anglies pėdsaką", ir išstumti jas iš rinkos, vietoj jų primetant savąsias.

O geopolitinį klimato atšilimo pagrindą ką tik visiškai atvirai suformulavo "klimato karalius" Džonas Keris (John Kerry): "Nė viena vyriausybė nesugebės pati išspręsti šios (klimato — Sputnik) problemos... Sprendimas ateis tik iš privačiojo sektoriaus... Vyriausybių užduotis — sudaryti visas sąlygas privatiems prekybininkams... Už tai mes kovosime kaip kare".

Paprasčiau tariant, suverenioms vyriausybėms siūloma atiduoti savo galias privačioms korporacijoms. Tokioms kaip, pavyzdžiui, korporacija "Heinz", kurios paveldėtoja yra Džono Kerio žmona.

Nacionalinėms vyriausybėms pretenzijas turi, tikriausiai, visos pasaulio tautos. Valdžios peikimas virtuvėje — mėgstamiausias milijardų žmonių pomėgis. Tačiau korporacijų savininkai, kurie šiandien siūlosi būti viso pasaulio lyderiais, pastaruoju metu demonstruoja didžiulį neadekvatumą.

Elonas Maskas, pavyzdžiui, žada po kelerių metų panaikinti kalbą kaip komunikacijos priemonę. Mormonų milijardierius Trevoras Miltonas (Trevor Milton) aktyviai reklamuoja vandenilį — vieną iš sprogiausių dujų pasaulyje — kaip madingą naują kurą.

Bilas Geitsas finansuoja egzotiškus kovos su visuotiniu atšilimu projektus. Pagal vieną iš jo iniciatyvų, siūloma į skrydį paleisti tūkstančius lėktuvų, kad jie į atmosferą išleistų tonas kreidos. Ši uždanga paslėps nuo mūsų Saulę, ir tada tikrai atšals visoje Žemėje. Niekas, tiesa, neaugs ir nebus ką valgyti, užtai ir atšilimas sustos, juk tiesa? Ne, tai ne juokas, šį ir panašius projektus rimtai apskaičiuoja Harvardo universiteto mokslininkai.

Dabar milijardierių sumanymai atrodo tiesiog juokinga beprotybė. O kas bus, jei šiems vaikinams tikrai pavyks ateiti į pasaulio valdžią? Tada niekam maža nepasirodys.

Apie visa tai būtų verta prisiminti šių metų balandį numatyto klimato aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse. Amerikiečiai žino, kaip bet kokią idėją paversti masinio sunaikinimo ginklu. Įskaitant seną gerą gamtos apsaugos idėją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
JAV, visuotinis atšilimas
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Pageidaujate apkaltos? Lietuvos prezidentas sistemingai stumiamas į šešėlį

(atnaujinta 17:04 2021.04.14)
Konservatoriai nustumia prezidentą Gitaną Nausėdą ne tik Lietuvos vidaus, bet ir užsienio politikos erdvėje. Valstybės viduje visi valdžios svertai yra ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės rankose, o tarptautinėje arenoje šaliai atstovauja užsienio reikalų ministras

Vaizdo pokalbiai su posovietinės erdvės valstybių vadovais ir kasdieninės rekomendacijos dėl gyventojų skiepijimo — tai viskas, ką dabar daro Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis keliauja po pasaulį ir aptaria tarptautines problemas su valstybių vadovais. Pasaulis ir Europos Sąjunga jau pradeda pamiršti, kas šiandien yra prezidentas Lietuvoje.

Taigi, į dar vieną Vašingtono dėmesio centre atsidūrusią kelionę į Ukrainą išvyksta ne prezidentas, o galingiausios šiandienos Lietuvoje pavardės atžala. Ukrainos prožektorių ir sofitų šviesoje jis grūmos Kremliui kumščiu Lietuvos ir visos Europos vardu.

"Lietuva savo partnerių ir draugų nelaimėje nepalieka — tokią žinią vežuosi ir į Kijevą. Ukrainos teritorinis vientisumas turi būti ginamas, visada rėmėme ir remsime šią šalį", — apie savo vizitą Ukrainoje kalbėjo Landsbergis.

Tai yra, nors Lietuvoje tarp valdančiosios ir opozicijos palaikomos prezidento administracijos vyksta karštos diskusijos, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos viršūnių susitikimuose — ministrė pirmininkė ar prezidentas, užsienio reikalų ministras kukliai prisiėmė šią misiją. Kaip kompromisinė figūra.

O šiuo metu iš Prezidentūros — dar viena nuobodi žinia apie gyventojų skiepijimo tempą ir prioritetus. Matyt, išskyrus prezidentą ir jo patarėjus, niekas kitas šalyje nesprendžia šios problemos. Nėra vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos, vietos valdžios institucijų — vietos valdžios, organizuojančios visuotinį gyventojų skiepijimo procesą.

"Žinia ta, kad ne visi žmonės su negalia patenka po esančiais prioritetais, todėl Prezidentūra yra gavusi žinių, kad tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek žmonės su negalia yra kreipęsi į Vyriausybę, siekdami būti paskiepyti kuo greičiau", — patarėja socialinės politikos klausimais Irena Segalovičienė sakė prieš susitikimą šia tema Prezidentūroje.

Kol prezidento kanceliarija tariasi, Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė griežtai pareiškia, kad jos kabineto strategija pažaboti koronavirusą yra teisinga ir nereikalauja jokių koregavimų ir nurodymų "iš šalies". Taigi, Šimonytė griežtu tonu užkerta bandymus bet ką pakeisti dėl vakcinos "AstraZeneca".

"Jokių papildomų sprendimų šioje srityje tikrai nebus. Buvo Europos vaistų agentūros sprendimas papildyti informaciją, kuri teikiama skiepijamiems žmonėms, tai yra daroma, nieko daugiau, jokių papildomų sprendimų tikrai nebus", — sakė ministrė pirmininkė ir pridūrė, kad vyriausybė neplanavo pakeisti vakcinacijos su "AstraZeneca" tvarkos.

Trumpai tariant, sėdėkite rūmuose Daukanto aikštėje ir tylėkite. Priešingu atveju, griežta ministrė pirmininkė Ingrida Šimonyte supyks ir pasiskųs savo globėjui — konservatorių patriarchui Vytautui Landsbergiui, o jis supyks ir pasakys: "Ar neturėtume siekti antrosios prezidento apkaltos Lietuvos istorijoje, juolab, kad anūkėliui tuoj sukaks 40 metų ir jis teisėtai gali tapti kandidatu į prezidentus".

Kodėl gi ne? Iki 2022 metų sausio 7 d. (Gabrieliaus Landsbergio gimtadienio — Sputnik) liko tik devyni mėnesiai. Jei prisiminsime 2003–2004 metų įvykius — Rolando Pakso pašalinimą iš prezidento posto, tai yra pakankamai laiko pradėti ir pergalingai užbaigti kitą prezidento apkaltą. Kam laukti 2024 metų, kai jau kitais metais galite drąsiai išjudinti "pirmalaikius prezidento rinkimus Lietuvoje"?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ingrida Šimonytė, apkalta, Gitanas Nausėda
Dar šia tema
Konservatoriai prieš prezidentą — ar Gitanas Nausėda sutiks būti antru numeriu?
Ekspertas: konservatoriai ir Nausėda kovoja dėl įtakos Lietuvos politikoje
Latvijos karinio jūrų laivyno laivas Virsaitis

Nepriklausomos Latvijos jūrų pajėgų 30-metis: rezultatai ir perspektyvos

(atnaujinta 17:28 2021.04.13)
Latvijos karinių jūrų pajėgų apimtys išlieka nedidelės, jos gali atlikti tik pasienio ir policijos funkcijas. Kaip nacionalinių ginkluotųjų pajėgų rūšis, laivynas egzistuoja tik nominaliai ir dėl technologinio atsilikimo negali integruotis į NATO laivyną

Svarbus įvykis antrosios Latvijos Respublikos istorijoje buvo vėliavos pakėlimas pirmajame naujai suformuotų karinių jūrų pajėgų laive 1991 metų balandžio 11 dieną. Ši data laikoma Latvijos karinio jūrų laivyno atgimimo diena.

Po 30 metų į laivyną įeina (pagal pasaulinį karinės galios "Global Firepower" reitingą) vienuolika patrulinių valčių ir šeši minosvaidžiai. Tiksliau tariant, yra penki "Skrunda" klasės patruliniai katamaranai, keturi seni "Imanta" minosvaidžiai, trys "Storm" patruliniai laivai (pastatyti 1960-aisiais, atsiųsti iš Norvegijos karinio jūrų laivyno), šeši apdaužyti patruliniai laivai ir pagalbiniai laivai. Šios pajėgos yra pakankamos, kad kontrabandininkai negalėtų pažeisti Latvijos (658 km ilgio) jūros sienų, bet labai mažos, kad apsaugotų beveik 500 km pakrantę.

Leiskite priminti, kad karinis jūrų laivynas yra skirtas užtikrinti saugią šalies jūrinę veiklą, strateginių ir operatyvinių uždavinių sprendimą karinių operacijų jūroje metu ir yra valstybės užsienio politikos instrumentas.

Aukštos kokybės laivyną sudaro koviniai ir priešpovandeniniai laivai, povandeniniai laivai, bazės brigados, reidai ir jūrų minosvaidžiai, oro gynybos sistema, aviacija ir pakrančių kariuomenė. Nė viena iš Baltijos valstybių (įskaitant Lenkiją) negali sau leisti visaverčių laivynų.

Bet kokios kalbos apie sinergistinę galią — dėl Latvijos karinio jūrų laivyno integracijos į bendrą NATO struktūrą — yra ne technologijos, o propagandos elementas. Neįmanoma integruoti senų minosvaidžių ir riboto plaukiojimo 25 metrų patrulinių katerių į aljanso karinio jūrų laivyno kovinę grupę. Belieka tik imituoti nacionalinio karinio jūrų laivyno efektyvumą, nuolat modernizuoti laivus, eksploatuotus Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse.

Technologinė viršūnė

Pagrindiniai jūrų plėtros etapai atrodo gana kuklūs. 1992 metų rudenį stebėjimo postai buvo įkurti Rojos, Kolkos, Jaunciemo, Oviši, Staldzene, Ozolini, Užavos, Silmalės ir Labragos pakrantės taškuose. Vėliau sekė senų laivų ir minų tralerių pirkimai. 1998 metais Latvija, Lietuva ir Estija nusprendė suvienyti jėgas ir priemones į bendrą Baltijos jūrų eskadrilės vienetą su tikslu ieškoti minų, likusių po dviejų pasaulinių karų Baltijos jūros vandenyse.

XXI amžiaus pradžioje Latvija nusprendė radikaliai atnaujinti savo laivyną ir už 75 milijonus dolerių nusprendė penkiais "Skrunda" patruliniais laivais pakeisti senus patrulinius laivus "Storm" ir "KBV 236", anksčiau pirktus iš Norvegijos ir Švedijos. "Rigas kugu buvetava / RKB" (trys vienetai) ir Vokietijos "Lemwerder" (du vienetai). Penktasis katamaranas ("Rėzeknė") su Latvijos laivynu pradėjo tarnybą 2014 metų kovo mėnesį. Jo darbinis tūris yra 127 tonos, ilgis — 25,7 m, plotis — 13 m, jis gali išvystyti iki 20 mazgų greitį (šiuolaikiniai karo laivai plaukia didesniu nei 30 mazgų greičiu). Ginkluotė — du 12,7 mm kulkosvaidžiai. Panašu, kad "Skrunda" gali dislokuoti priešlaivines raketas, bet kas jas Latvijai duos?

Naujieji laivai skirti patruliuoti teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje Latvijos ekonominėje zonoje, vykdyti stebėjimo, paieškos ir gelbėjimo operacijas bei apsaugoti žuvininkystės pramonę. Katamarano lankas pritaikytas tralams ar nardymo įrangai montuoti. Čia baigiasi geroji žinia apie nacionalinių laivynų statybą.

Kovo 30 dieną vizito Latvijoje metu generalinis NATO pajėgų Europoje vadas generolas Todas Voltersas sustiprino Latvijos viltį ir tikėjimą šviesia ateitimi mediniu suvenyru, įteiktu gynybos ministrui Arčiui Pabrikui. Atrodytų, kad tikrai stiprinti Baltijos sąjungininkų pozicijas "fronte" yra akivaizdus aljanso prioritetas. Bet niekas neketina Latvijai dovanoti karo laivų, "antikvariniai" kateriai ir minosvaidžiai tampa balastu.

Augimo perspektyvos

Karo ekspertai vieningai pateikia neigiamą vertinimą, atkreipia dėmesį į nepakankamą Latvijos ir kitų Baltijos šalių jūrų pajėgų išsivystymą ir žemą kovinį pajėgumą. Tai natūralu. Net vieną karo laivą pirkti yra brangu. Pavyzdžiui, Suomija išleido 1,4 mlrd. USD keturioms korvetėms įsigyti, o visas Latvijos karinis biudžetas 2021 metams sudaro 750 mln. USD.

Latvija, Lietuva ir Estija bendradarbiaudamos bando išspręsti savo karinių jūrų pajėgų atnaujinimo problemą kooperacijos būdu, o nuo 2020 metų pagal "Naval Vision 2030" koncepciją. Tačiau nauji koviniai "daliniai" yra pusė mūšio: kariniam jūrų laivynui taip pat reikia modernių bazinių punktų ir laivų remonto bazės. Todėl Latvijai ir kitoms Baltijos šalims ateityje bus įkandama tik tralerių brigada su infrastruktūra.

Kalbant apie bazinę sistemą, šiandien Latvijos laivynas turi atramos taškus Liepojoje, Ventspilyje ir Rygoje. Liepojoje yra 35 hektarų ploto infrastruktūros išplėtimo projektas (kurio Rusijos karinis jūrų laivynas galutinai atsisakė 1994 metais). Čia sukoncentruota daugybė Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų struktūrų, įskaitant jūrų pajėgų eskadrilę, nardymo mokyklą, 4-osios namų apsaugos brigados štabą, 44-ąjį krašto apsaugos pėstininkų batalioną, medicinos tarnybos skyrių ir kitus padalinius.

Latvijos jūrų pajėgos, sudarytos iš mažiau nei dviejų dešimčių mažųjų plūduriuojančių laivų — to akivaizdžiai nepakanka realiam gynybos pajėgumui, kuris demonstruojamas Baltijos jūroje, pavyzdžiui, "neutralios" kaimynės — Švedija (apie 30 šiuolaikinių karo laivų) ir Suomija (daugiau nei 30 karo laivų ir valčių).

Tuo atveju, jei ateinančiais metais Baltijos jūroje vyks dideli mūšiai, pažymime, kad Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinės jūrų pajėgos daugiausia dėmesio skiria Atlanto krypties ir jų krantų gynybai.

Rimtos krizės situacijoje jie nepadės Latvijai ir kitoms Baltijos šalims. Regione matome konceptualią, istorinę ir jūrinę aklavietę. Taip pat NATO požiūris į Baltijos sąjungininkus kaip į "mažesnius brolius" ar neišvengiamas (lydinčias) "pasaulinio proceso" aukas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
laivynas, Latvija
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen

Seimo pirmininkė iškėlė kandidatą į Genocido centro vadovo postą

(atnaujinta 21:06 2021.04.14)
Praėjusių metų vasarą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu buvo paskirtas Adas Jakubauskas, tačiau Seimas nusprendė jį atleisti

VILNIUS, balandžio 14 — Sputnik. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu siūlo skirti istoriką dr. Arūną Bubnį. 

Jis šiuo metu eina LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus pareigas.

"Siekiau, kad naujasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas turėtų stiprų palaikymą tiek pačiame centre, tiek istorikų bendruomenėje. Dr. Arūnas Bubnys tikrai atitinka šiuos reikalavimus ir puikiai išmano Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veiklą. Po išsamių konsultacijų Seime manau, kad jis galės suvienyti centro darbuotojus, užtikrinti centro tyrimų nešališkumą ir tinkamai eiti centro direktoriaus pareigas", – teigė parlamento vadovė.

Seimas prieš porą savaičių iš Genocido centro direktoriaus pareigų atleido nuo perai metų liepos šias pareigas ėjusį Adą Jakubauską.

Kaip pareiškė Seimo Pirmininkė, dėl centro generaliniam direktoriui Jakubauskui dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos nepavyksta užtikrinti sklandaus centro darbo.

Siekiant išspręsti situaciją su centru Seime, buvo sukurta darbo grupė. Jos išvadose teigiama, kad Jakubauskas nesugebėjo užtikrinti sklandžios įstaigos veiklos, kilo pasipriešinimas, o viešai aptarta situacija centre pakirto įstaigos dalykinę reputaciją.

Jakubauskas praėjusių metų vasarą buvo paskirtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu. Šiose pareigose jis pakeitė Teresę Birutę Burauskaitę, vadovavusią įstaigai nuo 2009 metų.

Tegai:
Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (LGGRTC), Seimas
Dar šia tema
"Konstitucija — ne skuduras": protesto akcija prie Seimo
Lietuvos gyventojų genocido centras atsisakė skelbti Holokausto dalyvių sąrašą
Lietuvoje dėl Noreikos prasidėjo "atminties karas", rašo Amerikos žiniasklaida