Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Vilnius

Geopolitikos labui: Lietuvos lenkams užsiminta, kam reikia paklusti

(atnaujinta 12:05 2021.05.07)
Valdantieji konservatoriai vėl atkreipė dėmesį į regionus, kuriuose kompaktiškai gyvena Lenkijos gyventojai. Jie siūlo įsteigti fondą ir specialų televizijos kanalą, kurie "padės" informaciniame kare su "Kremliaus propaganda"

Varšuvoje ir Vilniuje buvo surengti bendri renginiai Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos 230-ųjų metinių proga. Renginių metu Lenkijos ir Lietuvos vadovybės nesigailėjo viena kitai komplimentų ir reveransų. Jie prisiminė šimtmečius skaičiuojančios istorijos bendrus puslapius ir tai, kaip kartu kovojo prieš maskvėnus. Jie stengėsi neprisiminti rimtų nesutarimų, tokių kaip Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymas.

Bet būtent lenkų tautinės mažumos, kuri kompaktiškai gyvena Šalčininkų ir Vilniaus regionuose, problemos visada buvo kliuviniu tarp Varšuvos ir Vilniaus. Ypač naujausios nepriklausomybės istorijos aušroje po TSRS žlugimo ir Varšuvos pakto. Per pastaruosius 30 metų šūkis "Vilnius yra mūsų!" buvo ir lieka baisiausias vietos elitui. Ir tik Lietuvos lenkų tautinės mažumos lyderių protingumas neleido 1990-aisiais įsiplieskti konfliktui tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl ginčijamų teritorijų.

Kieno Vilnius?

Tačiau "lenkų klausimo" nepavyko galutinai išspręsti nei tada, nei šiandien. Vietiniai lenkai iki šiol sveikina vienas kitą šiais baisiais žodžiais "Vilnius yra mūsų!". O XXI amžiaus pradžioje, o Dieve, lenkai netgi sukūrė savo frakciją Seime (Lietuvos lenkų rinkimų akcija — Krikščioniškų šeimų sąjunga, LLRA-KŠS). Tiesa, ne be Lietuvos rusų pagalbos. Patys lenkų tautinės mažumos atstovai negalėjo įveikti 5% barjero parlamento rinkimuose. Jiems visada trūko dviejų ar trijų dešimtadalių procentų. Priminsime, kad lenkai (5,8 proc.) ir rusai (4,9 proc.) yra didžiausios tautinės diasporos Lietuvoje. Atskirai jie nekelia grėsmės vietos elitui, tačiau "kartu — jie yra jėga!". Būtent su šiuo šūkiu Lietuvos rusai ir lenkai susivienijo, kad kartu ginti savo teises, kurias garantuoja Europos tautinių mažumų teisių konvencija. Ir kaip rezultatas — 2012 ir 2016 metais LLRA-KŠS turėjo ne tik savo frakciją Seime, bet ir buvo valdančiosios koalicijos sudėtyje ir turėjo savo ministrus.

Aišku, kad reikėjo baigti su tokiu bjaurumu. Ir būtent į Lietuvos rusų ir lenkų suskaldymą buvo nukreiptas pagrindinis dešiniųjų smūgis per praėjusių metų parlamento rinkimus. Apie tai, kokius nešvarius metodus, įskaitant raginimą fiziškai sunaikinti LLRA-KŠS lyderius, naudojo konservatoriai kartu su liberalais, Sputnik Lietuv“ jau rašė. Nuleidę užkardą prieš LLRA-KŠS, konservatoriai ir liberalai įgijo minimalią persvarą, kuri suteikė jiems teisę kurti valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę.

Lenkų frontas

Ir štai dabar — eilinis puolimas vidiniame "lenkų fronte". Pirmiausia buvo vykdoma informacinė kampanija, siekiant pateisinti būsimus veiksmus prieš oficialią Varšuvą. Apklausa, atlikta valdančiojo elito užsakymu, parodė baisius rezultatus. Daugumą Lietuvos lenkų, gyvenančių "separatistiniuose regionuose" (Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose), paveikė "Kremliaus propagandos" virusas. Jie žiūri Rusijos televizijos kanalus ir kenksmingas interneto svetaines. Ir net daugiau, nei Lenkijos televizija. O reiškia, atėjo laikas "pjauti nelaukiant peritonito".

Akivaizdu, kad šių dienų Lenkijos ir Lietuvos elitui "Kremliaus propaganda" yra tarsi raudonas skuduras jaučiui. Tai reiškia, kad visas kitas — smulkmena. Jei tam, kad susidorotų su Rusija, būtina paaukoti tautinių mažumų teises, tebūnie taip. Būtent oficiali Varšuva pirmoji, dar prieš parlamento rinkimus, vietiniams lenkams nurodė, kad atėjo laikas nutraukti politinę draugystę su Lietuvos rusais. Tai reiškia, reikia paklusti Lietuvos patriotams ir... tyliai asimiliuotis. Už paklusnumą jums net duos pinigų iš Pietryčių Lietuvos plėtros fondo. O specialiai sukurtas televizijos kanalas parodys, kaip konservatoriai ir liberalai myli vietinius lenkus ir jaudinasi dėl jų moralinės bei patriotinės išvaizdos. O žurnalistai "iš asimiliuotųjų" papasakos lenkų kalba apie "teisingas" šeimos LGBT vertybes.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, lenkai, Lenkija, politika
Džo Baidenas

Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu

(atnaujinta 11:52 2021.05.07)
Rusijos ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimas įvyks birželio viduryje Europoje. Nors dar nėra oficialaus patvirtinimo, o Kremlius neskuba atsakyti į Vašingtono pasiūlymą, viskas krypsta į tai, kad Putinas ir Baidenas susitiks vienoje Europos sostinių

Vieta dar nepasirinkta, tačiau datos jau aiškios — derybos gali vykti birželio 15–16 dienomis (arba vieną iš šių dienų, jei viršūnių susitikimas bus vienos dienos). Tuo metu Baidenas jau kelias dienas bus Europoje — jis dalyvaus Didžiojo septyneto viršūnių susitikime Britanijos Kornvalyje (birželio 11–13 dienomis) ir NATO aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje (birželio 14 dieną).

Vladimiro Putino susitikimas su Džo Baidenu Maskvoje, 2011 metai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Дружинин

Ir turėdamas Vakarų pasaulio lyderio statusą, tai yra, užimdamas tvirtas pozicijas, jis eis į susitikimą su Putinu — taip jie tai įsivaizduoja JAV. O kokia tikrovė?

Vieningi Vakarai formaliai vis dar egzistuoja, be to, jie tikina save ir kitus, kad Trampo prezidentavimo metu išgyveno sunkų susiskaldymo laikotarpį, kai buvo suabejota tiek Atlanto solidarumu, tiek JAV ir Europos aljanso ateitimi. Mes vėl esame kartu, džiaugiamės Europa, o JAV nuolat pabrėžia lojalumą savo sąjungininkams ir bendrų vertybių laikymąsi.

Tačiau visi šie skambūs žodžiai negali slėpti augančių realių nesutarimų tarp dviejų vieno organizmo dalių, kurias anglosaksai sukūrė po Antrojo pasaulinio karo. Jungtinės Valstijos nori ir toliau siekia vadovauti Europai, tačiau Europa negali sau leisti toliau gyventi kaip jaunesnioji JAV partnerė. Ne tik todėl, kad Europos Sąjunga gali išgyventi ir sustiprėti tik tada, kai juda visaverčio suvereniteto link, bet ir todėl, kad trūkumai, būdami vieningų Vakarų dalis, jau seniai atsveria pranašumus.

Kol Atlanto globalizacijos projektas, vadovaujamas Vakarų, buvo (tiksliau, atrodė) sėkmingas, buvo galima tenkintis pasekėjo vaidmeniu, pateisinant tokią poziciją tuo, kad esate nugalėtojų ir meistrų koalicijoje. 

Tačiau kai tik (po 2008 metų) paaiškėjo, kad nebus globalizacijos pagal Vakarų (anglosaksų) taisykles, Europa susidūrė su būtinybe pasirinkti. Palikti viską taip, kaip yra, ir atsidurti nevykėlių stovykloje (taip, po kelių dešimtmečių, bet jie greitai pralėks), arba eiti strateginės autonomijos link. Tai reiškia ne tik geopolitinį ir karinį suverenitetą, bet ir gebėjimą savarankiškai kurti santykius su besikuriančio daugiapolio pasaulio galios centrais, atlikti savo vaidmenį didžiųjų valstybių pasirodyme.

Europos Sąjunga vis dar neparodė savo pasirinkimo, toliau išlaikydama pusiausvyrą tarp lojalumo Atlanto solidarumui (tai yra išlaikant vasalinę priklausomybę nuo anglosaksų) ir užuominų apie norą įgyti geopolitinį suverenitetą. Reikia mokėti už tokį valios trūkumą — įskaitant santykius su kitais galios centrais ir pasaulio galiomis. Įtampa su Rusija, tada amerikiečių reikalavimas prisijungti prie sankcijų prieš Iraną (tai yra paaukoti savo interesus), skuboti sprendimai santykiuose tarp Europos ir Kinijos. Europa praranda daug daugiau, nei gauna, bet Europos elitas negali to suprasti.

Ką Baidenas aptars Europoje susitikimo su Putinu išvakarėse? Tą patį, kas ką tik buvo aptarta Londone G7 užsienio reikalų ministrų susitikime: opozicija Rusijai ir Kinijai. Tai bus aptarta ir NATO viršūnių susitikime — "Rusijos agresyvūs veiksmai ir tarptautiniai pokyčiai saugumo srityje, susiję su Kinijos stiprinimu".

Tai reiškia, kad Vakarų aljansas, būdamas geopolitiškai įžeidžiantis (globalizacijos procese diktuojantis savo taisykles visam pasauliui), virsta gynybiniu — bent jau taip jis atrodo retorikos požiūriu. Ką Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas sakė Londono viršūnių susitikime?

"Tai liberalių demokratinių šalių, kurios nori veikti kartu prieš viso pasaulio autoritarinius režimus, susitikimas".

Na, tai yra, ta pati dainelė apie autoritarinius Putiną ir Si Dzinpingą, kurią neseniai Konge dainavo Džo Baidenas. Taip, Masas taip pat sako, kad ES sutinka kartu su JAV vykdyti "politiką, kuria siekiama neiškasti naujų duobių ir nepradėti naujo konflikto tarp Rytų ir Vakarų". Bet iš tikrųjų paaiškėja, kad tokie Europos atlantistai kaip Masas prisitaiko prie absoliučiai ideologinės kampanijos prieš Baideno administracijos skelbiamus "autokratus". Ideologinės klišės, kaip ir kalbos, kad Kinija ir Rusija buvo "pirmosios, pradėjusios", slepia tik nereikšmingą dalyką: Europa yra kviečiama dalyvauti sulaikant Rusiją ir Kiniją — tai yra laikytis anglosaksams naudingos politikos.

Be to, ši izoliacija bus vykdoma Europos sąskaita. Čia kalbama ne apie "Nord Stream 2" atmetimą (Berlynas to neleis), bet apie teisės savarankiškai nustatyti santykių su Kinija, Rusija, Iranu ir kt. mastą ir apimtį atėmimą iš europiečių. Tai yra, jie nori grįžti į tą pačią valstybę, kurioje jie buvo iki Europos Sąjungos sukūrimo, iki Šaltojo karo laikų, nors ir tada europiečiams kartais pavykdavo apginti savo interesus. Pirmieji dujotiekiai, į Rytus orientuota Vokietijos politika aštuntojo dešimtmečio pradžioje vadovaujant Brandtui, nepriklausomas Prancūzijos žaidimas, Italijos verslo interesai TSRS — visa tai įvyko ir aprimusiuose santykiuose tarp JAV ir TSRS, ir augančios įtampos tarp Vašingtono ir Maskvos metais.

Dabar europiečiai stengiasi apginti net pusę amžiaus trukusios nepriklausomybės lygį santykiuose su Rusija. Ar jiems gali patikti tokia situacija? Natūralu, kad ne.

Todėl susitikime su Putinu Baidenas neturės jokių mandatų deryboms iš "kolektyvinių" Vakarų — nesvarbu, kokie pretenzingi žodžiai apie bendrą "Ukrainos gynybą", "laisvę Navalnui" ir dar ką nors bus pasakyti NATO ir Didžiojo septyneto susitikimų metu. Baidenui teks kalbėtis su Putinu kaip JAV prezidentui, ir net jei jis bandys elgtis kaip "Vakarų imperatorius", Rusijos prezidentui tai nepaliks jokio įspūdžio.

Viena, regis, yra simboliškai logiška viršūnių susitikimo vieta — ne tik atsižvelgiant į labiau nei pagrįstą austrų (ne NATO narių ir nuosekliai ginančių savo teisę į abipusiškai naudingus santykius su Rusija) pozicijas. Viena jau du kartus organizavo sovietų ir amerikiečių aukščiausiojo lygio susitikimus, abu kartus birželį: 1961 m. — Kenedžio ir Chruščiovo, o 1979 m. — Brežnevo ir Karterio.

Abu aukščiausiojo lygio susitikimai buvo vieninteliai šių lyderių susitikimai, o po jų (bet ne dėl jų) santykiai paaštrėjo. Nepaisant to, 1979 m. Vienoje buvo pasirašyta sutartis dėl strateginių ginklų ribojimo, iš kurios vėliau išaugo ir START-III, kurią šį vasarį pratęsė Baidenas ir Putinas. O ir Baidenas, mėgstantis prisiminti savo mitinius susitikimus su Brežnevu ir ką tik aplankęs Karterį, bus patenkintas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Džo Baidenas
Ugniagesiai, archyvinė nuotrauka

Kaune užsiliepsnojo didelė metalo krūva

(atnaujinta 14:49 2021.05.07)
Teritorijoje, kur įvyko gaisras, yra įsikūrusi UAB "Baltic metal", užsiimanti metalo laužo supirkimo ir tvarkymo veikla

VILNIUS, gegužės 7 — Sputnik. Penktadienį gautas pranešimas, kad Kaune atvira liepsna dega didelė metalo krūva. Apie tai pranešė Aplinkos apsaugos departamentas.

Pažymima, jog incidentas įvyko R. Kalantos gatvėje 49. Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai nuvyko į įvykio vietą. Aplinkosaugininkai dirba, kiek leidžia dabartinės aplinkybės, ir aiškinasi situaciją.

Taip pat į gaisro vietą išsiųsta mobili laboratorija. Bus atliekami kietųjų dalelių, anglies monoksido, azoto oksidų ir kt. tyrimai.

Departamento duomenimis, teritorijoje, kur įvyko gaisras, yra įsikūrusi UAB "Baltic metal", užsiimanti metalo laužo supirkimo ir tvarkymo veikla.

Aplinkos apsaugos departamentas šių metų sausį–kovą atliko neplaninį įmonės patikrinimą. Už nustatytus pažeidimus buvo pritaikytos sankcijos, pažeidimai pašalinti.

Tegai:
Aplinkos apsaugos departamentas, gaisras, Kaunas
Dar šia tema
Ugniagesiai gelbėtojai išgelbėjo katę iš medžio, kuriame ji išbuvo dvi paras
Klaipėdoje į iškvietimą atvykusį ugniagesį užpuolė vyras
Šiauliuose dėl netikėtai iškritusio sniego kilo chaosas