Projekto Gyvos sienos kūrinys Miško sodas.

Kaune pilkas ir niūrias elektros transformatorinės sienas pakeitė "miškas"

(atnaujinta 18:34 2020.09.18)
Miesto gyventojų ir svečių žvilgsnius džiugins dar viena gatvės meno ekspozicija — projekto "Gyvos sienos" ir idėjų konkurso "Kauno akcentai" kūrinys

VILNIUS, rugsėjo 19 — Sputnik. Kauno Partizanų gatvėje stovinčią elektros transformatorinę gatvės menininkai pavertė spygliuočių tvirtove, praneša Kauno savivaldybės spaudos tarnyba.

Pilkas ir niūrias elektros transformatorinės sienas pakeitė "miškas". Tai — dar vienas projekto "Gyvos sienos" ir idėjų konkurso "Kauno akcentai" kūrinys.

Naujasis Kauno gatvės meno galeriją po atviru dangumi papildęs piešinys — jungtinis menininkų projektas. Simonos Seibutienės kurtus "Miško sodus" ant statinio perkėlė trise — Ieva Olimpija Voroneckytė, Goda Skėrytė ir Ramūnas Vaicekauskas.

"Norėjau sukurti piešinį, kuris į aplinką įsilietų ir vasarą, ir žiemą. Tai užuomina į spygliuočių mišką. Stilizuoti eglių kontūrai ir lietuvių liaudies simbolika pateikta abstrakčiai, supaprastinus formas iki tam tikro rašto, ornamento, kuriame slypi daug reikšmių", — apie piešinį pasakojo autorė.

Kaune veikiančios platformos "Gyvos sienos" tikslas — padėti menininkams ir piešinių ant savo sienų laukiantiems pastatų savininkams atrasti vieni kitus ir įgyvendinti kūrybiškas idėjas, atgaivinant bei papuošiant pilkas pastatų sienas meistriškais gatvės meno kūriniais.

Konkurso "Kauno akcentai" dalyviai savo darbais puošia įvairias miesto vietas. Patvirtintų idėjų įgyvendinimą finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Nuo programos pradžios įvairiose miesto vietose jau atsirado 42 akcentai.

Tegai:
Kauno akcentai, Kaunas
Temos:
Kaunas — antroji Lietuvos sostinė (272)
Dar šia tema
Kaune atgijo "Žvaigždžių sėjikas"
Kauno Botanikos sode "nutūpė" Mažojo Princo įkvėpta skulptūra
Kauno geležinkelio stotyje seną pastatą papuošė piešinys "Paskutinis keleivis"
Paskelbtas vaizdo įrašas apie tai, kaip ant namo sienos Kaune piešiamas grafitis
Legalus menas: Kaune vyks gatvės meno festivalis

Nicole Kidman suvaidino rusę Mašą naujame seriale video

(atnaujinta 11:00 2021.05.04)
Aktorė seriale suvaidino sveikatingumo centro direktorę, emigrantę iš Rusijos, kuri savo praktikoje naudoja netradicinius psichoterapinius metodus

Išleistas naujo serialo su Nicole Kidman anonsas. Aktorė suvaidino pagrindinį vaidmenį Lianos Moriarty romano "Devyni visiškai nepažįstami žmonės" (angl. "Nine Perfect Strangers") ekranizacijoje.

Megapolių gyventojai atvažiuoja į sveikatingumo centrą. Jie tikisi įveikti stresą ir pradėti naują gyvenimą. Kidman herojė — pansionato direktorė, emigrantė iš Rusijos vardu Maša. Sprendžiant iš anonso, jos psichoterapiniai metodai toli gražu nėra tradiciniai.

Nicole Kidman taip pat suvaidino pagrindinį vaidmenį kito Lianos Moriarty romano — "Didelio mažo melo" (angl. "Big Little Lies") ekranizacijoje. Už Celestos Wright, kuri tapo savo vyro smurtautojo auka, vaidmenį ji 2018 metais gavo "Auksinio gaublio" apdovanojimą mini serialo ar filmo per televiziją geriausios aktorės nominacijoje.

Be Nicole Kidman seriale "Devyni visiškai nepažįstami žmonės" suvaidino Melissa McCarthy, Luke'as Evans'as, Samara Weaving ir kiti. Projektas bus išleistas "Hulu" platformoje. Kol kas premjeros data neskelbiama.

Tegai:
kinas
Temos:
Pasinerk į kino pasaulį
Dar šia tema
Pugačiova nusifilmavo vaizdo klipe Kozlovskio filmui "Černobylis"
Paaiškėjo, koks filmas atidarys Kanų kino festivalį
Ryškiausios 93-osios "Oskarų" apdovanojimų ceremonijos suknelės
Lietuvos dailininkas Valentinas Antanavičius

Lietuvos dailininkas Valentinas Antanavičius mini 85-ąjį jubiliejų

(atnaujinta 14:57 2021.05.03)
Tapytoją, asambliažų kūrėją, scenografą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi apdovanotą Antanavičių jubiliejaus proga pasveikino Kultūros ministerija ir ir artimieji

VILNIUS, gegužės 2 — Sputnik. Šiandien tapytojas, scenografas, asambliažų kūrėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Antanavičius švenčia 85-metį.   

Jubiliejaus proga dailininką pasveikino Kultūros ministerija.

"Turbūt daugeliui žmonių jūsų kūryba pirmiausia asocijuojasi su nonkonformistine laikysena, dėl kurios savo kritinių metaforų kupinus darbus plačiajai visuomenei galėjote pristatyti tik mūsų nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu. Šiandien bene geriausiai esate žinomas ir atpažįstamas kaip talentingas asambliažų kūrėjas, kuriuose savita maniera aktualizuojate mūsų kasdienybės reiškinius. Sveikindamas šios sukakties proga linkiu Jums negęstančios kūrybinės ugnies, jėgų ir idėjų naujiems prasmingiems darbams", — sakoma kultūros ministro Simono Kairio sveikinime.

Lietuvos politinis veikėjas, kalbininkas, filologijos pedagogas Arvydas Vidžiūnas pasveikino dailininką ir pasidalijo Antanavičiaus padaryto asambliažo nuotrauka.

Nuoširdžiausius sveikinimus jubiliatui siunčia kolegos, draugai ir artimieji.

Valentinas Antanavičius gimė 1936 metų gegužės 2 dieną Kušlikių kaime (Šakių apskr.). 1962 metais baigęs studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, nuo 1988 metų dėsto Vilniaus dailės akademijoje (nuo 1995 metų docentas). Nuo 1962 metų dalyvauja parodose; surengė virš 20 personalinių parodų. Nuo 1964 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

1992 metais dailininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2006 metais — ordinu "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi.

Dailininko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, Malborko pilies muziejus Lenkijoje, Zimmerli dailės muziejus JAV ir kiti.

Antanavičius sukūrė tapybos paveikslų, asambliažų, estampų, scenovaizdžių.

Dailėtyrininkas Alfonsas Andiuškevičius apie Antanavičiaus kūrybą rašė: "Raišku, lakoniška, paprasta. Antanavičius naudojasi asambliažo technika. Labai svarbus jos principas — perkelti objektą iš vienos sistemos į kitą taip, kad jis, šauniai funkcionuodamas naujojoje, vis dėlto primintų, iš kur yra paimtas; ir juo netikėtesnis šitas šuolis (t. y. nenuspėjamesnė naujoji sistema ir funkcijos), juo didesnis efektas".

Tegai:
menas, Lietuva
Eifelio bokštas, archyvinė nuotrauka

Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

(atnaujinta 12:00 2021.05.11)
Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Geraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardai, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie pasisakė palaikydami savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos slydimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamasis persekiojimas. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Jeanas-Lucas Melanchonas apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinančiai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai - prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir perestroika. Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos - pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos - komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas - išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito - tiek sąjunginio, tiek respublikinio - buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada - 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje - jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių - ir nelabai didelių - sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų niokojantį cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija - jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Prancūzija