Manometras, archyvinė nuotrauka

Paaiškėjo, kas pralaimėjo Ukrainos ir Rusijos ginče dėl dujų

50
(atnaujinta 16:14 2019.11.21)
Rusija siūlo Ukrainai grįžti prie tiesioginio dujų tiekimo, "nes tai tiesiogiai veikia jos tranzito apimtį", vakar sakė Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas

VILNIUS, lapkričio 21 — Sputnik. Anksčiau, kaip žinoma, Ukraina oficialiai nustojo pirkti rusiškas dujas ir pradėjo mokėti už "reversinį tiekimą iš Europos", kuris vis dėlto egzistavo tik popieriuje, rašo RIA Novosti Sergejus Levčenka.

Tai tik paskutinis neseniai paaštrėjusių derybų dėl dujų aktas.

Priminsime: lapkričio 18 dieną paaiškėjo, kad "Gazprom" išsiuntė Ukrainos "Naftogaz" oficialų pasiūlymą, kurį pasirašė valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris, pratęsti galiojančią sutartį arba sudaryti naują susitarimą dėl "mėlynojo kuro" tranzito per Ukrainą vieneriems metams, atsižvelgiant į prognozuojamą Europos dujų pirkėjų poreikį 2020 metais.

Kaip žinoma, šiame pasiūlyme pateiktos kelios sąlygos:

— abi šalys turėtų atsisakyti visų tarpusavio ieškinių tarptautiniame arbitraže ir nutraukti visus teisminius procesus;

— panaikinti Ukrainos antimonopolijos komiteto sprendimą skirti baudą "Gazprom" už tariamą "ekonominės konkurencijos pažeidimą";

— Ukrainos "Naftogaz" turėtų atsiimti Europos Komisijai pateiktą paraišką pradėti Rusijos bendrovės tyrimą.

Didelė tikimybė, kad Ukraina nesutiks su šiomis sąlygomis, ir sausį gali būti nutrauktas dujų tranzitas per Ukrainą. Tai liudija ne tik karingi "Naftogaz" vadovų pareiškimai ir delsimas vykdyti atsiskyrimo procesą, kurį Ukraina įsipareigojo atlikti iki 2020 m. Tai taip pat rodo Ukrainos GDS operatoriaus skaičiavimai, susiję su dujų transportavimo paslaugų tarifais, kurie yra sudaryti, remiantis nulinio tranzito scenarijumi.

Abu "Naftogaz" vadovai — Andrejus Koboliovas ir Jurijus Vitrenka — labai skiriasi vienas nuo kito (pavyzdžiui, pirmasis skyrė pinigus, gautus kaip priemoką už "pranašumą" prieš "Gazprom", savo motinai JAV, Merilande, o antrasis — savo žmonai Lichtenšteine) ir turi skirtingus pomėgius. Tačiau jie tikrai yra bendraminčiai, užkertantys kelią bet kokio susitarimo su "Gazprom" galimybei.

Čia sutapo daugybė dalykų: nuo jų užjūrio kuratorių interesų ir galimybės pašildyti rankas perkant rusiškas dujas iš europiečių iki nenoro net teoriškai įvertinti gautų įmokų grąžinimo tikimybę (Koboliovui tai beveik pusė milijardo rublių, Vitrenkai — šiek tiek mažiau) tuo atveju, jei atsisakoma bandyti susigrąžinti lėšas iš "Gazprom" Stokholmo arbitražo sprendimu.

Faktas, kad naujoji Ukrainos vyriausybė nesugebėjo pakeisti "Naftogaz" vadovybės, taip pat iškalbingas.

Be to, "Naftogaz" vadovų požiūriu, tarpusavio ieškinių atmetimas grindžiamas tik Ukrainos atsisakymu susigrąžinti 2,6 milijardo dolerių Stokholmo arbitražo sprendimu ir tęsti ginčus dėl kitų pretenzijų, kurių bendra suma siekia 12 milijardų dolerių, be panašių Rusijos atsisakymų.

Savo ruožtu "Gazprom" siūlo tiesioginį dujų tiekimą ir 25 proc. mažesne kaina. Tačiau tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad "Naftogaz" labiau uždirba pinigus iš tarpininkų brangių dujų, nei gauna tiesiogiai pigiau.

Be to, Ukrainos antimonopolijos komitetas skyrė 172 mlrd. baudą "Gazprom".

Kad ir kokia absurdiška būtų ši bausmė (juk "Gazprom" net nevykdė verslo Ukrainoje), ji de facto patvirtinta Kijevo apeliacinio teismo lygmeniu. Jis buvo perduotas vykdomajai tarnybai ir net dėl jo atšaukimo tvarkos kyla nesibaigiantys klausimai.

Be to, Ukraina nesutinka su trumpalaikiu tranzito susitarimu, suprasdama, kad visiškai įgyvendinus "Nord Stream-2" jos padėtis smarkiai pablogės. Taip pat dar nėra iki galo aišku, kaip galima sudaryti ilgalaikę sutartį, nes "Naftogaz" atsiskyrimo procedūra nebuvo baigta, o iš tikrųjų būsimasis Ukrainos dujų transportavimo sistemos operatorius vis dar egzistuoja tik popieriuje.

Prie viso to verta pridėti informacinį spaudimą Ukrainoje, kuris nenumato jokio kompromiso su "Gazprom", nes rinkėjai, kuriems penkerius metus buvo plaunamos smegenys, tai suvoks kaip bendrą "išdavystę".

Galiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šalys kiek galėdamos geriau pasiruošė nenumatytoms aplinkybėms su galimu tranzito nutraukimu: Ukrainos požeminės dujų saugyklos pastaraisiais metais sukaupė rekordinius dujų rezervus. Lygiai taip pat "Gazprom" nustatė rekordinius kiekius Europos saugyklose.

Kitaip tariant, visas teisinių, techninių, politinių ir kitų aplinkybių rinkinys lemia, kad sausio 1 dieną Rusijos dujų tranzitas per Ukrainą bus nutrauktas.

Yra tam tikrų vilčių dėl "Normandijos ketverto" susitikimo, kuris gali įvykti iki gruodžio vidurio. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau aprašytas aplinkybes, per daug juo pasikliauti turbūt neverta.

"Naftogaz", ko gero, remiasi tuo pačiu.

Neseniai tapo žinomi du dujų tarifų padidinimo nuo 2020 metų variantai.

Pirmasis iš "Ukrtransgaz" buvo apskaičiuotas neatsižvelgiant į nenumatytas aplinkybes, t. y. tęsiant Rusijos dujų tranzito paslaugų tiekimą. Tačiau neaišku, kokiu mastu.

Antrasis nuo dukterinės įmonės "Ukrtransgaz" — "Ukrainos DTS operatorius" (ši įmonė po 2020 m. sausio 1 d. turėtų būti perduota bendrovės "Ukrainos magistralinės sistemos" valdymui) — apskaičiuotas remiantis nulinio tranzito scenarijumi.

Pažymėtina, kad abu variantai vartotojams, regis, labai liūdni.

Pirmajame numatyta, kad dujų transportavimo visoje Ukrainoje tarifas padidės daugiau nei du kartus, o įvežimo į Ukrainos dujų transportavimo sistemos taškuose — transportuojant importuotas dujas.

Antrajame numatyta padidinti dujų transportavimo Ukrainoje tarifą 3,5-4,7 karto. Įvežimo į Ukrainos dujų transportavimo taškuose tarifas gabenant importuotas dujas turės išaugti 2,7–2,8 karto. Tuo tarpu dėl tranzito trūkumo akivaizdu, kad kalbama apie dujų pirkimą prie vakarinės Ukrainos sienos.

Be to, dabar kalbama jau ne apie virtualių, o tikrų dujų iš Europos saugyklų ir vamzdžių pirkimą, ir nežinia, kiek jos kainuos — jei jas apskritai bus įmanoma pristatyti iki ES ir Ukrainos sienos.

Bet net ir galiojantis dujų transportavimo tarifas Ukrainos DTS taškams importuojant dujas yra arba palyginamas su ES šalių tarifu (Italijoje ir Vengrijoje jis yra šiek tiek mažesnis už dabartinį Ukrainos), arba jau yra gerokai didesnis už jį: 1,8 karto viršija Slovakijos tarifus, o Austrijos — devynis kartus.

Blogos žinios Ukrainos dujų vartotojams tuo nesibaigia, nes dujų paskirstymo tinklai paskelbė ketinantys padidinti tarifus — vidutiniškai 1,84 karto.

Vien dėl transporto komponento tūkstančio kubinių metrų dujų kaina Ukrainos vartotojams gali išaugti vidutiniškai 48,64 eurų (1300 grivinų). Papildomos vartotojų išlaidos sudarys daugiau kaip 36 mlrd. eurų, iš kurių 18,5 mlrd. teks sumokėti gyventojams, kuriems rinkimų metu buvo pažadėta sumažinti tarifus.

Taip yra neatsižvelgiant į padidėjusias pačių dujų sąnaudas, kurios tuo atveju, kai tranzitas yra nulinis, gali būti labai reikšmingos. Šiandien Ukrainoje niekas net nedrįsta numatyti importuotų dujų kainos pagal panašų scenarijų.

Taip pat neatsižvelgiama į technines dujų tiekimo į Ukrainos pietus ir pietryčius problemas.

Panašu, kad tokia įvykių raida suduos rimtą smūgį valdančiosios daugumos ir prezidento Zelenskio reitingams bei šalies pramonei. Tačiau tikrai mažai kam rūpi personažai, kurie savo turtą saugo Merilande ir Lichtenšteine.

50
Tegai:
dujų tranzitas, dujų tiekimas, dujų kaina, Rusija, Ukraina