Jurijus Gagarinas išskrido į kosmosą erdvėlaiviu "Vostok-1". Pirmojo pasaulyje pilotuojamo erdvėlaivio paleidimui vadovavo Sergejus Koroliovas, Anatolijus Kirilovas, Leonidas Voskresenskis.

Erdvėlaivis "Vostok-1", kurį pilotavo Gagarinas, startavo 09:00 Maskvos laiku iš Baikonūro kosmodromo. 10:00 Maskvos laiku buvo transliuojamas pranešimas "Apie pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą", o 12:33 Maskvos laiku — "Apie sėkmingą žmogaus sugrįžimą iš pirmo kosminio skrydžio".

Pirmasis pasaulyje kosmonautas praleido netoli Žemės esančioje kosmoso erdvėje108 minutes ir per šį laiką atliko vieną sūkį aplink planetą. Nuotraukoje: Gagarinas erdvėlaivio "Vostok-1" kabinoje prieš startą. Baikonūro kosmodromas, 1961 metų balandžio 12 d.

Po to nusileidžiantis erdvėlaivio aparatas nusileido TSRS teritorijoje, o kelių kilometrų aukštyje nuo Žemės paviršiaus kosmonautas katapultavosi ir parašiutu nusileido lauke netoli Volgos pakrantės netoli Smelovkos kaimo, Ternovskio rajone, Saratove srityje.

Nuotraukoje: Gagarinas (centre) VIII pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje.

Nuotraukoje: erdvėlaivio "Vostok" nusileidimo vieta.

Nuotraukoje: pirmasis pasaulyje sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas telefonu praneša TSKP CK pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui apie sėkmingą skrydį į kosmosą.

Nuotraukoje: TSKP CK pirmasis sekretorius, TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikita Chruščiovas telefonu kalba su pirmuoju kosmonautu Jurijumi Gagarinu.

Gagarinas baigė 1-ąją Vorošilovo karo aviacijos lakūnų mokyklą 1957 metais su pagyrimu.

Dvejus metus jis tarnavo Murmansko srityje. Iki 1959 metų spalio jis iš viso skrido 265 valandas ir turėjo kvalifikaciją "III klasės karo lakūnas". Karinis laipsnis — vyresnysis leitenantas. Nuotraukaoje: TSRS lakūnai kosmonautai, Tarybų Sąjungos herojus Valerijus Bykovskis (dešinėje), Jurijus Gagarinas (centre) ir Valentina Tereškova.

Sprendimas surinkti kosmonautų būrį ir ruošti juos pirmajam skrydžiui erdvėlaiviu "Vostok-1" buvo priimtas 1959 metais. Nuotraukoje: Gagarino kelionė į Japoniją.

Būsimų kosmonautų atranka ir pasiruošimu užsiėmė TSRS Karinės oro pajėgos. Jie ketino atrinkti 20 kandidatų. Nuotraukoje: Gagarinas kelionės į Kanadą metu.

Atrankos metu psichologai apibūdino Gagariną kaip žmogų su išvystytais tokiais bruožais kaip "valia prie pergalės, ištvermė, kriptingumas, komandos jausmas". "Mėgstamiausias žodis — "dirbti". Nuolat pasitiki savimi, savo sugebėjimais. Treniruotes perneša lengvai, dirba rezultatyviai. Išvystytas gana harmoningai. Nuoširdus. Švarus ir siela ir kūnu. Mandagus, taktiškas, tvarkingas iki punkrualumo. Jurijaus intelektualus vystymasis yra aukšta. Puiki atmintis".

1959 metų gruodį Gagarinas parašė pranešimą su prašymu įtraukti jį į kandidatų į astronautus grupę. Nuotraukoje: astronauto vizitas Britanijoje.

Nuotraukoje: TSRS lakūnas kosmonautas Jurijus Gagarinas (antras iš kairės) su dukra Lena (trečia iš kairės) lankosi TSRS nacionalinio ūkio pasiekimų parodoje esančioje Mechanikos inžinerijos ("Kosmos") paviljono ekspozicijoje.

1960 metų pradžioje, po dviejų medicininių komisijų, Gagarinas buvo pripažintas tinkamu skrydžiams į kosmosą.

Kosmonautų treniruotėms vadovavo garsus lakūnas bandytojas Tarybų Sąjungos herojus Markas Galajus. Gagarinas buvo paskirtas kosmonautų būrio vadu 1961 metų kovo pabaigoje. Kas skris į kosmosą buvo nustatyta paskutinę akimirką — Valstybinės komisijos posėdyje buvo pasirinktas Gagarinas, jo dubleriu paskirtas Germanas Titovas.

Praėjus beveik mėnesiui po skrydžio, Jurijus Gagarinas buvo išsiųstas į savo pirmąją užsienio kelionę su Taikos misija. Pirmasis kosmonautas aplankė Čekoslovakiją, Suomiją, Angliją, Bulgariją ir Egiptą. Iš viso pirmasis kosmonautas savo užsienio vizitų metu aplankė apie 30 šalių.

Čivita di Banjoredžo miestelis yra maždaug už 120 kilometrų nuo Romos. Kai kurie net vadina jį kaimu.

Miestas yra pačiame uolos viršuje. Jis vadinamas "mirštančiu miestu", nes jame beveik niekas negyvena, o pats miestas pamažu griūva.

Miestas turi senovės istoriją — jį prieš 2500 metų įkūrė etruskai. Jis stovi ant puraus vulkaninio tufo.

1695 metais gyventojai, savivaldybės valdžia ir vyskupas buvo priversti persikelti iš Čivita di Banjoredžo į Banjoredžo dėl stipraus žemės drebėjimo, kuris paspartino kalno eroziją. Tuo metu ši žemė buvo Popiežiaus srities dalis. Nuotraukoje: miesto meras Luka Profilis vaikščioja gatve.

XIX amžiuje Čivita di Banjoredžo tapo "sala", erozijos procesai pagreitėjo, dažniau pradėjo atsirasti nuošliaužos. Nuotraukoje: tiltas, jungiantis žemyną su miestu.

Čivita di Banjoredžo uoloje yra gilių įtrūkimų. Dėl gamtos jėgų įtakos miestas pasmerktas žlugti.

Visame mieste įrengti ekstensometrai — prietaisai, skirti matuoti kietųjų kūnų deformaciją.

Daugelį amžių tuščiu prastovėjęs miestas neva sustingo Viduramžiuose. Viskas čia išsisaugojo tokiu, kaip buvo toje epochoje.

Daugumoje namų yra restoranai, kavinės, užkandinės, taip pat yra mini viešbučiai turistams.

Yra daugybė suvenyrų parduotuvių, kuriose taip pat galima nusipirkti keramikos, tipiškų itališkų gaminių.

Miestas tapo labai populiarus tarp Japonijos ir Kinijos turistų. Tai galima pastebėti iš ranka užrašytų hieroglifų ant rodyklių italų ir anglų kalbomis.

Turistai myli miestą, nes atrodo, kad jame laikas sustingo ir galima pamatyti, kaip atrodė viduramžių pastatai ir buitis. Tačiau į Čivita di Banjoredžo žmonės dar atvyksta, kad fotografuotis žemiau esančio slėnio panoraminių vaizdų fone.