Astravo AE statybos, archyvinė nuotrauka

Ekspertas: Lietuva dėl Astravo AE Baltarusijai jaučia "absoliučią neapykantą"

(atnaujinta 21:41 2020.05.06)
Pagrindinė Vilniaus neigiamo požiūrio į Baltarusijos atominį projektą priežastis yra ta, kad Lietuvai nepasisekė šioje srityje, mano ekonomikos mokslų daktaras Nikolajus Meževičius

VILNIUS, gegužės 6 — Sputnik. Astravo AE tapo "lazdele-gelbėtoja", kuri atitraukia visuomenę nuo Lietuvos problemų, interviu Sputnik Lietuva sakė Rusijos Baltijos studijų asociacijos prezidentas, ekonomikos mokslų daktaras, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius.

"Lietuvos ekonomikoje katastrofa. Apie tai nekalbama, subsidijos iš Briuselio bus mažinamos, "Rail Baltica" projektas, kaip būdas aprūpinti biudžetą, greičiausiai bus sustabdytas, sustiprės imigracija, kaip įprasta po ekonominės krizės. Žmonės išvyks iš šalies, nes nebus tokių atlyginimų kaip Airijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir taip toliau. Ir štai šio visiško ekonominio ir politinio bankroto metu buvo rasta lazdelė-gelbėtoja — Baltarusijos arba Astravo atominė stotis", — sakė ekonomikos mokslų daktaras.

Meževičius pažymėjo, kad Lietuvos politikų ir valdininkų požiūriu Astravo AE — idealus taikinys.

"Lietuvos politinė klasė, išmaitinta [Gabrieliaus] Landsbergio konservatorių, nekenčia Baltarusijos ir Rusijos. Tik Baltarusijos jie nekenčia, o Rusijos nekenčia ir bijo, todėl Astravo AE — idealus taikinys. Tai taip pat yra idealus tikslas, nes ji primena pačios Lietuvos grandiozines nesėkmes atominėje energetikoje. Lietuva — absoliuti etaloninė nevykėlė atominėje energetikoje: viena vertus, ji [Lietuva — Sputnik] uždarė be problemų dirbančią Ignalinos AE, nesugebėjo įgyvendinti alternatyvaus atominės elektrinės projekto Visagine, nuo jų pabėgo būsimieji partneriai — Estija, Latvija, Lenkija. Ir štai šiame fone atsiranda Rusijos-Baltarusijos projektas. Tai absoliuti neapykanta, kuri nėra aprašyta politikos ir ekonomikos mokslų, tai psichologija", — sakė jis.

Anksčiau Seimas paragino Vyriausybę nedelsiant imtis priemonių dėl elektros energijos iš Baltarusijos nepatekimo į Lietuvos elektros energijos rinką.

Priimta rezoliucija ragina Europos Sąjungą priimti teisiškai įpareigojantį sprendimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės keliamos
"grėsmės" Europos Sąjungos gyventojams ir atitinkamų priemonių Baltarusijos ir Rusijos atžvilgiu.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija Baltarusijai taip pat išsiuntė notą, kurioje kaimyninė šalis raginama "teikti pirmenybę saugai, o ne statybų grafikui".

Tegai:
Baltarusija, Rusija, Astravo AE, Lietuva
Temos:
Astravo atominės elektrinės statybos (319)
Dar šia tema
Į Astravo AE pristatytas branduolinis kuras
Į šalį atgabenta 4 milijonai kalio jodido tablečių
Lietuva išsiuntė Baltarusijai notą, ragindama stabdyti Astravo AE paleidimą
Vilnius, archyvinė nuotrauka

LGGRTC atveria duomenis apie 1940–1953 m. represuotus asmenis

(atnaujinta 13:46 2020.06.01)
Informacijoje yra asmenų, nukentėjusių per sovietų valdžios metus, vardai ir pavardės bei informacija apie jų likimą

VILNIUS, birželio 1 — Sputnik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) atveria viešąją prieigą prie duomenų bazės, kurioje pateikiami duomenys apie 1940–1953 metais sovietų valdžios represuotus Lietuvos gyventojus. Apie tai skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Duomenys pradėti rinkti 1988-aisiais susikūrus Sąjūdžio komisijai stalinizmo "nusikaltimams" tirti ir pradėjus platinti anketas.  

"Užpildytas anketas analizavo, sistemino, sudarė kartotekas. Iš viso apie Lietuvos gyventojų patirtas represijas, ginkluotą ir pilietinį pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui surinkta daugiau kaip 150 tūkstančių autentiškų liudijimų — anketų, dokumentų, laiškų, trumpų ir didesnies apimties pasakojimų. Didžioji dalis šių liudijimų Komisiją pasiekė Atgimimo ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais", — teigiama Centro pranešime.

Prieigoje pateikiama svarbiausia informacija apie represuotą asmenį: vardas, pavardė, gimimo metai, gyvenamoji vieta represijų metu, asmens likimas bei "patirtos represijos pobūdis". Prireikus prieigos lankytojai galės daryti atranką pagal įvairius kriterijus. 

Baltijos šalių požiūris į TSRS

Po TSRS žlugimo Baltijos šalių valdžia reguliariai persekioja tuos, kurie nesutinka su šių šalių oficialia linija apie "sovietinę okupaciją". Baltijos šalių vadovybė taip pat vykdo rusofobinę politiką, kritikuodama tuos, kurie teigiamai atsiliepia apie šių valstybių sovietinę praeitį.

Rusija ne kartą pabrėžė, kad Baltijos šalys neturi teisinio pagrindo nieko reikalauti, ir jų teiginius apie "sovietinę okupaciją" pavadino absurdiškais.

Nepaisant to, kad žlugus TSRS, Lietuvos valdžia skyrė daug laiko ieškodama "sovietinės priespaudos" vykdytojų, Vilnius nenubaudė nė vieno iš holokausto bendrininkų. Be to, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir toliau tikina, kad nė vienas iš "laisvės kovotojų" ir "nacionalinių didvyrių" nežudė žydų.

Be to, kai kurie Lietuvos politikai mano, kad respublikos valdžia turėtų siekti, kad sovietmečio "nusikaltimai" būtų pripažinti "genocidu" ES lygiu.

Tegai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (LGGRTC)
Dar šia tema
Patriotizmas pagal Kasčiūną: mankurtų fabrikas po "tautine" iškaba
Lietuva situaciją dėl karių kapinių pavertė krize, pareiškė Udalcovas
"Būk pasiryžęs — Visada pasiryžęs!" Spalvotas sovietmečio pionierių gyvenimas
Vakarai smerkia Staliną už tai, ką ir patys darė
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Gitanas Nausėda vienos kadencijos prezidentas?

(atnaujinta 12:34 2020.06.01)
Nepastebimai prabėgo vieneri Gitano Nausėdos prezidentavimo metai. Yra nuomonių, kad dar kartą valstybės vadovu jis netaps. Kiek pagrįstas toks skeptiškumas?

Vieneri bet kurio prezidento metai nėra laikotarpis, kuris leistų daryti vienareikšmiškas išvadas apie jo veiklą. Tačiau tam tikros Nausėdos tiek vidaus, tiek užsienio politikos tendencijos ėmė ryškėti.

Lietuva plius Lenkija lygu Amerika

Pirmiausia Lietuvos prezidentas yra atsakingas už tarptautinius reikalus. Kai jis atėjo į valdžią, buvo šiokia tokia viltis, kad antirusiška isterija sušvelnės, o proamerikietišką kursą bent iš dalies subalansuos europietiška kryptis. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad Nausėda iš tiesų bando padaryti Lietuvos užsienio politikos reviziją ir ją pakoreguoti (pavyzdžiui, surinko politologus). Tačiau po kurio laiko prasidėjo sena daina apie tą patį.

Pavyzdžiui, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, Lietuvos vadovas pareiškė: "Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kurį įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra "ne"! <...> Iki šios dienos Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų mūsų pasitikėjimo". Jeigu neaišku, dar viena Nausėdos citata: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų".

Trumpai sakant, su Maskva Vilniui visai ne pakeliui. Tada su kuo? Matyt, su Lenkija. Viena vertus, Dalios Grybauskaitės laikais Lietuvos santykiai su didele vakarine kaimyne pablogėjo, ypač palyginti su Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu. Todėl būtų logiška grąžinti juos į ankstesnį lygį. Kita vertus, pastaruoju metu Varšuva kartu su Budapeštu tapo viena iš pagrindinių Briuselio problemų. Pavyzdžiui, jo netenkina nepagarba teisinės valstybės principams Lenkijoje. Be to, lenkai atvirai orientuojasi į JAV savo užsienio politikoje, nors Europos dialogas su Vašingtonu toliau komplikuojasi.

Tokiu būdu, Nausėda iš esmės turėjo pasirinkimą — pagrindiniu partneriu pasirinkti Lenkiją ir Ameriką, kuri Europoje vis glaudžiau bendradarbiauja su ta pačia Lenkija, arba pradėti artėti su "senąja Europa" (Vokietija ir Prancūzija). Ir jis pasirinko pirmą variantą.

Turbūt geriausiai situaciją charakterizuoja šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Be to, paklaustas, ar Lietuva balsuotų už ES sankcijas Lenkijai, Nausėda atsakė, kad baudimo keliu nežengtų.

Pagaliau, jo laikais prasidėjo kalbos apie santykių su Baltarusija "perkrovimą". Tačiau akivaizdu, kad tai tik amerikietiškos politikos atspindys, nes Vašingtonas labai susirūpino dėl glaudesnės Minsko ir Maskvos integracijos. Kad realiam Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimui nėra jokio apčiuopiamo pagrindo, patvirtina ir tolimesnė Vilniaus politika prieš Astravo atominę elektrinę.

Pastaroji, beje, komplikavo Lietuvos santykius ir su Latvija bei Estija, kurios neskuba atsisakyti pigios "nedemokratinės" elektros. Ir Nausėdai beliko pasakyti: "Latvių sprendimas yra politinis <...>, ir dėl to tenka tik apgailestauti". O iš tiesų tenka apgailestauti dėl nepragmatiškos ir nesubalansuotos (pernelyg proamerikietiškos) Lietuvos užsienio politikos.

Nausėdiški kalneliai

O štai lietuviškoje vidaus politikoje viskas kur kas įdomiau. Nors tai nėra pagrindinė prezidento atsakomybės sfera, jis bando būti joje aktyvus, ir pažymėtina, kad jo pozicija evoliucionuoja.

Pradėjo Nausėda kaip kietosios linijos šalininkas: remdamasis savo aukštu rinkiminiu rezultatu (autoritetu), pabandė primesti valdantiesiems Prezidentūros valią. Didžiausiu jų santykių išbandymu šiame kontekste tapo susisiekimo ministro istorija, kuri baigėsi faktiniu prezidento pažeminimu.

Tokioje situacijoje jis turėjo kelis tolimesnio elgesio variantus. Pirmas — pasmerkti "valstiečius", visiškai nuo jų atsiriboti ir ramiai laukti Seimo rinkimų. Antras — pasmerkti "valstiečius" ir pradėti aktyviai remti opoziciją (ko ji, tikriausiai, tikėjosi). Trečias — pakeisti taktiką ir siekti savo tikslų, ieškant kompromiso su valdančiaisiais.

Gana netikėtai Nausėda, kaip parodė 200 eurų išmokos pensininkams istorija, pasirinko trečią variantą, tik nebuvo aišku — tai lemia vieningos kovos su koronavirusu būtinybė ar principinis jo požiūrio pasikeitimas? Ir tuomet įvyko keli svarbūs dalykai.

Pirma, vertindamas prezidento pasiūlymą mažinti gyventojų pajamų mokestį, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo santūrus: "Nematant bendro vaizdo, pasakyti, kad dar beveik pusę milijardo sutinkame iš biudžeto išimti, yra labai sudėtinga". Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju negavo vienareikšmiškos "Tėvynės sąjungos" paramos.

Antra, "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pagyrė Nausėdą už tai, kad jis ne toks kaip Grybauskaitė ir elgiasi konstruktyviai. Savo ruožtu prezidentas, vertindamas "valstiečių" rinkimines perspektyvas, pareiškė: "Yra nemaža tikimybė, kad, jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją" (nors galėjo pasakyti ką nors iš serijos "pagyvensime — pamatysime").

Ir čia jau konservatorių kantrybė trūko. Jų narys Kęstutis Masiulis parašė: "Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto". Sunku pasakyti, ar Nausėda sąmoningai padarė minėtą prognozę dėl "valstiečių" ateities, ar tiesiog nepagalvojo, ką daro, bet faktas tas, kad "Tėvynės sąjunga" nepatenkinta, ir jos santykius su Prezidentūra sunku pavadinti sąjunginiais.

Šiame fone suėjo prezidento valdymo metai ir pasigirdo kalbos (pavyzdžiui, Andriaus Tapino komentaras), kad jis, kitaip nei Grybauskaitė, nėra lyderis ir kad jam bus sunku laimėti kitus rinkimus. Ar tikrai?

Kaip teisingai pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas: "Tuos pirmuosius metus matau kaip tam tikrą pasimetimą, kada pilietis Nausėda ieško savęs prezidento poste. Jis dar neatranda to santykio". Šiame kontekste pažymėtina, kad jam iš tiesų derėjo neutraliau kalbėti apie "valstiečių" šansus rinkimuose. Tačiau iš principo pritarimas jų naujai koalicijai ir ilgalaikis konstruktyvus bendradarbiavimas su ja galiausiai galėtų garantuoti sėkmę pačiam Nausėdai, nes su konservatoriais jo dialogas kažkaip nesimezga.

Apibendrinant, vis dar sunku galutinai pasakyti, ar prezidento mėtymasis jau baigėsi. Taškus ant "i", matyt, galima bus dėti po rinkimų. Šiandien Nausėda norom nenorom atsidūrė "valstiečių" aikštelės pusėje, kas, žinoma, yra smūgis "Tėvynės sąjungai", bet ilguoju laikotarpiu gali įnešti daugiau konstruktyvumo į Lietuvos vidaus politiką. Būtų gerai, kad jo atsirastų ir šalies užsienio politikoje, bet šito "Titaniko" kursą galėtų pakoreguoti tik didelis ledkalnis transatlantinių santykių jūroje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Gitanas Nausėda, Lietuva
Piniginė

Lietuvoje fiksuojamas algų didėjimas

(atnaujinta 12:55 2020.06.01)
Viešajame sektoriuje, atskaičius mokesčius, darbo užmokestis sumažėjo 2,9 proc., o privačiajame sektoriuje padidėjo 3,9 proc.

VILNIUS, birželio 1 — Sputnik. Pirmąjį 2020 metų ketvirtį Lietuvoje vidutinis bruto darbo užmokestis padidėjo 1,6 procento, palyginti su praėjusių metų ketvirčiu, praneša Respublikos statistikos departamentas.

Darbo užmokestis siekė 1381 eurą. Vidutiniškai viešajame sektoriuje jis buvo 1 422,4 euro (2,9 proc. mažesnis), privačiame — 1362,5 euro (3,9 proc. didesnis).

Be to, vidutinis mėnesinis neto atlyginimas padidėjo 2,5 procento, iki 879,2 euro: viešajame sektoriuje — 902,8 (1,7 procento mažesnis), privačiame sektoriuje — 868,6 eurų (4,6 procento didesnis).

Realusis darbo užmokestis per laikotarpį nuo sausio iki kovo padidėjo 1,9 procento. Tuo pat metu viešajame sektoriuje, atvirkščiai, buvo pastebėtas sumažėjimas 2,3 proc., o privačiajame sektoriuje — augimas keturiais procentais.

Kalbant apie metų rodiklį, 2020 metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2019 metais, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 9,4 procento.

Statistikos departamentas pažymi, kad padidėjimui įtakos turėjo minimalios mėnesinės algos augimas, valstybės politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio padidėjimas.

Lietuvoje vyrai vis tiek uždirba daugiau nei moterys. Taigi pirmąjį ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis moterims buvo 1285,9 euro, o vyrams —1475,5 euro. Atlyginimas po mokesčių išskaitymo buvo atitinkamai 824,9 ir 933,1 euro.

Atlyginimų augimas buvo ir praėjusiais metais

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje pernai padidėjo 8,8 procento. Atlyginimai, įskaitant individualius verslininkus, siekė 1296,4 euro. Tuo pačiu metu viešajame sektoriuje jis buvo 1370 eurų, tai yra 12,3 procento didesnis, o privačiajame — 1264,5 euro, arba 7,3 procento didesnis.

Акция протеста против условий карантина в Вильнюсе
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Neto atlyginimas per mėnesį (po mokesčių išskaitymo), palyginti su 2018 metais, padidėjo 14,2 proc., iki 822,1 euro. Viešajame sektoriuje jis buvo 864,4 euro (17,6 proc. didesnis), privačiajame — 803,8 euro (12,7 proc. didesnis).

Realusis darbo užmokestis šalies nacionalinėje ekonomikoje padidėjo 11,6 proc.: viešajame sektoriuje — 15 proc., privačiajame — 10,2 proc.

Statistikos departamentas pažymi, kad darbo užmokesčio padidėjimą lėmė 2019 metų sausio 1 dieną įsigalioję pakeitimai mokesčių sistemoje: valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų teisėjų ir darbuotojų atlyginimų padidėjimas, minimalios mėnesinės algos padidėjimas, neapmokestinamo pajamų lygio apskaičiavimo tvarkos pakeitimas.

Departamentas taip pat pranešė, kad darbo užmokesčio skirtumas tarp Lietuvos regionų sudarė beveik 274 eurus.

Tegai:
atlyginimų didinimas, Lietuva
Dar šia tema
Tyrimas: moterys nuo koronaviruso nukentėjo labiau nei vyrai
Seimas pritarė prezidento teikiamiems mokesčių pakeitimams
Lenkija pasiskundė ukrainiečių trūkumu rinkti braškes
"Perskaičiuota sąžiningai" — ar tikrai? Kas laukia Lietuvos darbo rinkos