Прилет Марии Бутиной в Москву

Marija Butina: kalėjime mane vadino "Raša"

38
(atnaujinta 16:08 2019.10.28)
Iš JAV kalėjimo išėjusi Marija Butina interviu "Sputnik" ir "RT" papasakojo, ką ji išgyveno nelaisvėje, kokie jos ateities planai ir kaip ji pasikeitė per pastaruosius pusantrų metų

Marija Butina 18 mėnesių praleido Amerikos kalėjime. Spalio 26 dieną ji grįžo į Rusiją. Ką ji ištvėrė, kokie yra jos ateities planai, kaip ji pasikeitė per pastaruosius pusantrų metų, Butina atskleidė interviu "Sputnik" ir "RT".

— Marija, pusantrų metų praleidote JAV kalėjime. Ar jau suvokiate, kad viskas baigėsi?

— Aš jaučiu, kad visas mano gyvenimas yra padalintas į dvi dalis. Atrodo, kad viskas, kas buvo — buvo, bet lyg ir ne su manimi. Manau, kad tai mane išgelbėjo, kai buvau suimta. Man atrodo, kad dabar turiu tik teigiamą pusę. Kaip rojuje. Viskas taip gerai.

— Kokia buvo jūsų paskutinė diena kalėjime?

— Viskas klostėsi ne pagal planą. Jie davė man lapelį, kuriame buvo parašyta, kad mane pasiims aštuntą ryto. Natūralu, kad jie manęs neatvažiavo aštuntą ryto. Mane išvežė šeštą ryto, prieš pusryčius. Visi buvo uždaryti atskiruose skyriuose. Mane vedė per tamsą. Penkis mėnesius gyvenau bendru režimu. Taigi kam buvo reikalingas šis spektaklis?

Jie nuvedė mane prie kasos, viską atidavė, iki cento. Dar net vienuolika centų priskaičiavo — viskas, tobula. Grynaisiais. Doleriais. Sudėjo į krūveles. Įdėjo į voką ir tarė: "Marija, įdėk jį į kišenę".

Kiekvieną mėnesį uždirbdavau 28 dolerius 80 centų.

Todėl jums, draugeliai, kuriems atrodo, kad Amerikos kalėjime rojus, tai taip nėra. Amerikos kalėjime — pragaras.

 #6056953
© Sputnik / Виталий Белоусов
Marijos Butinos atvykimas į Maskvą

Tai yra vergija, nes negalima atsisakyti darbo. Jei atsisakysi darbo, būsi išsiųstas į izoliatorių. Todėl vergija egzistuoja Amerikoje.

Jie išvežė, vėl užrakino. Bandžiau reikalauti pusryčių — jie man davė kažkokių dribsnių. Net nenumatė pusryčių. Po valandos maršalai mane per galines duris išvedė, sėdome į du automobilius: į vieną pasodino mane, į kitą atsisėdo patys. Vėl visa tai. Nes panašu, kad žurnalistai buvo už durų.

Jie vėl visus suvedė į skyrius, mane nuvedė per galinį kiemą. Tada jie nuvedė mane į migracijos tarnybos biurą.

Dar keturias valandas buvau laikoma migracijos kambaryje. Man nebuvo pasakyta, kada jie mane išveš. Vėlgi jie nedavė jokio maisto. Jie pašildė tai, ką rado savo šaldytuve. Prašiau vandens — ar Amerikoje trūksta vandens, ar kas?

Galų gale keturias valandas praleidau tuščioje kameroje. Tada jie mane išvežė, nuvežė į oro uostą.

Oro uoste jie pagaliau pasodino mane į lėktuvą Tallahassee — Miami. Vos nusileidome, mane vėl pasitiko šeši pareigūnai. Ar aš tokia pavojinga?

Vėl kažkur važiavome, vėl įsodino į narvą. Šiame narve durų neuždarė. Galų gale jie šalia pastatė kėdę ir pasodino maršalą, kad aš netyčia neišskrisčiau iš to narvo ar dar ko?

Прилет Марии Бутиной в Москву
© Sputnik / Виталий Белоусов
Marijos Butinos atvykimas į Maskvą

Jie nebepasakė, kur mane veža. Vėl paprašiau maisto. Jie ten rado duonos, pamaitino. Ir tada vėl aš ten tiesiog sėdėjau. Kodėl nieko nepasakius?

Jie pažadėjo man skambutį — paskambinti tėčiui. Galiausiai man čia padėjo vaikinai iš "Aeroflot". Nors jie parašė mano tėčiui. Ir vėl mane pagavo. Buvo pažadėtas vienas skambutis tėvams: pasakyti, kada atvyks mano lėktuvas.

Tada jie laikė mane narve su tualetu. Aš juk esu moteris. Per stiklinę sieną juk viskas matosi. Ten net tualetas nebuvo niekaip aptvertas. Parašyta "Vyrams", bet juk aš moteris.

Tada, vėliau per galinį išėjimą išvedė mane, pasodino į lėktuvą, davė popierėlį ir pasakė: "Iki pasimatymo".

— Kokius daiktus leido pasiimti?

— Pasiėmiau su savimi keletą knygų, saujelę riešutų, nes nežinojau, ar duos maisto, ar ne. Ir aš buvau teisi. Pirmą kartą gavau normalaus maisto tik lėktuve.

Šalį galima vertinti pagal tai, kaip ten elgiamasi su kaliniais. Amerika blogai elgiasi su savo kaliniais. Ką tada kalbėti apie svetimus? Dar blogiau.

— Kokia buvo pirmoji mintis, kai pirmą kartą per ilgą laiką atsidūrėte lėktuve be priežiūros?

— Užmerkiau akis ir dėkojau Dievui. Aš tiesiog paskaičiau maldą, žinodama, kad nesvarbu, kokius sunkumus išgyvenau, kad ir kaip sunku man buvo izoliacijoje, nupiešiau mažą paveikslėlį — Biblijos citatą iš pranašo Izaijo knygos: "Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs". Ir Viešpats visada buvo su manimi.

— Kaip ruošiamasi jūsų atvykimui namo?

— Mama pradėjo ruoštis susitikimui seniai, viską išsiaiškino dėl meniu. Aš bandžiau, nuoširdžiai sakau, palaikyti ją šiame pokalbyje. Bet iš tikrųjų nesvarbu, ką valgysiu, ką apsirengsiu.

Bet, man atrodo, mūsų tas planavimas buvo labai svarbus tiek man, tiek jai. Motinai labai svarbu: žinoti, kad dukra grįš. Taigi visi šie pasiruošimai buvo psichologiškai labai svarbūs. Man taip pat. Žinojau, kad ateis diena, bet bijojau apie tai galvoti, nes tiek kartų buvau apgauta.

Pirmą kartą pagalvojau, kad akivaizdžiai turėjau būti paleista už užstatą, nes nebuvo jokios priežasties laikyti mane vienutėje.

Vėliau — kai skelbiant nuosprendį atsirado papildomas terminas.

Todėl netikėjau iki galo. Kol lėktuvas pakilo, netikėjau, kad mane paleis.

— Ar užsakėte ko nors ypatingo tėvams?

— Kiekvieną ketvirtadienį kalėjime buvo vištienos diena. Vištienos diena yra kova už vištieną. Kadangi vištienos šlaunelės yra mažos, o valgyti norisi. Ir tai yra vienintelė tikra mėsa, kurią ten duoda. Ne surogatas, o tikra mėsa.

Aš pasakiau mamai: "Mama, kai aš grįšiu, prašau paimk penkis viščiukus, iškepkit juos visus. Su česnaku, kaip ir reikia. Aš suvalgysiu visus penkis".

O dar bananai. Kažkodėl bananai Amerikoje — tai tikras deficitas. Bananus duodavo tik per šventes. Taigi, vištiena ir bananai.

— Ką planuojate per pirmąsias dienas Rusijoje?

— Man sunku šiandien ką nors planuoti, nes aš turiu kažkaip surinkti savo mintis, tikriausiai išsimiegoti. Aš suprantu, kad aš vis dar patiriu didelę įtampą. Nes adrenalinas, aplinkos pasikeitimas. Dar nenoriu miegoti, bet tikriausiai užsimanysiu.

Susitikimai — tik su tėvais. Kai buvau areštuota, man nuolat kildavo tik ši mintis: kaip jie ten. Kad ir kaip man buvo baisu, vienutėje ir visur, jiems buvo baisiau. Jiems buvo daug sunkiau sužinoti, kad dukra areštuota per naujienas. Aš labiausiai išgyvenau dėl jų. Ir antra. Kad ir kokios baisios buvo mano sąlygos, vaizduotė yra neribota. Todėl blogiausia buvo tai, ką tėvai įsivaizdavo, kas su manimi vyksta.

Labai džiaugiuosi grįžusi namo. Dieną ar dvi (liksiu Maskvoje), ir į Barnaulą.

— Kiek pagrįsti buvo kaltinimai jums?

— Visiška nesąmonė. Negalėjau patikėti. Kai pamačiau kaltinimo dokumentus, pamaniau, kad tai kažkoks pokštas: kai pateikiamos tavo Twitter žinutės su kvailu vertimu, vertimas buvo absoliučiai šlykštus...

Galiu pateikti vieną pavyzdį. Mes turime posakį "Technologija ant mokslinės fantastikos ribos" (rus. "Техника на грани фантастики"). Taigi žodis technologija (Техника) turėtų būti išverstas kaip technika, gal. Jis buvo išverstas kaip "equipment" (įranga, ginkluotė — Sputnik). Ir nustatė kaip "Secret equipment". Technologija ant mokslinės fantastikos ribos nėra slapta įranga, taip negalima versti.

Прилет Марии Бутиной в Москву
© Sputnik / Виталий Белоусов
Marijos Butinos atvykimas į Maskvą

Kai visa tai pamačiau, net negalėjau patikėti, kad kažkas iš viso to gali ką nors sugalvoti. Ir vėliau, kai pasirodė visos šios istorijos apie seksą už pinigus, už valdžią, kai mano mielas pokštas su senu draugu, kuris išvis gyvena Rusijoje, buvo pateiktas kaip mano bandymas įsiskverbti į amerikiečių organizaciją, na, tai kažkokia "Alisa stebuklų šalyje". Kažkokia Veidrodžio Karalystė. Manau, kad jie tikrai tikėjo, kad kažką pagavo, tačiau prieš suimant žmogų reikia turėti tam tikrų priežasčių. Ne šiaip sau įkišti į kalėjimą, bet ir išsiaiškinti, kaip ten buvo mano situacijoje.

Turbūt sugalvojo (nusprendė — Sputnik), kad bent jau kažkuo mane reikia apkaltinti.

— Jūsų nenustebino kvietimas į Senatą, kratos iš pradžių pas jus, vėliau pas jūsų draugą?

Aš turbūt buvau naivus žmogus. Gyvenau iliuzijose, kad esu teisinėje valstybėje.

Apie mane naujienose buvo rašoma visokių bjaurių straipsnių, bet aš juokiausi, nes žinojau, kad tai yra absurdas.

Bet kaip sakoma, yra žmogus, bus ir straipsnis. Ir tai šioje situacijoje galioja ne Sovietų Sąjungai, o šiuolaikinėms JAV. Tai kažkoks siurrealizmas.

— Jūs vis tiek pripažinote kaltę. Ar tai būtinas žingsnis? Kaip ryžotės?

— Aš savo kaltę pripažinau dėl savęs kaip užsienio agentės neįregistravimo. Žmogus, kuris nieko neteisėtai nedarė, pinigų neėmė, aukų nebuvo. Net nėra nė vieno asmens, su kuriuo būčiau rezgusi sąmokslą. Pagal mano dokumentus aš neįsiregistravau, kad galėčiau vakarieniauti su Amerikos piliečiu, kuris, tiesą sakant, buvo jų organizatorius. Mano baigiamuosiuose dokumentuose vienintelis nusikaltimas yra neįregistravimas. Tai, kad jie vėliau mane už tai įkalino, yra klausimas, ko jie bandė pasiekti. Aš nežinau ko.

Ar jaučiau spaudimą? Absoliučiai. Žinoma. Likus dešimčiai dienų prieš man pasirašant visus kaltinamuosius dokumentus aš buvau vėl izoliuota.

Tai padaryta sąmoningai. Tai yra noras palaužti žmogų. Įtikinti, kad tada nieko nebus, kad jums tereikia išduoti visas paslaptis. Tik aš neturėjau paslapčių.

Pasižiūrėkite Amerikos teisingumo statistiką. 98–99 procentai pripažįsta savo kaltę. Kodėl? Nes laimėti prisiekusiųjų teisme — neįmanoma.

Jei man būtų pasiūlytas nepriklausomas tarptautinis teismas, kai žmonės iš daugelio valstybių objektyviai nagrinėtų mano bylą, aš būčiau kovojusi iki galo.

Šiuo konkrečiu atveju mane teistų tie, kurie žiūri televizorių. Kam aš atrodau šlykščia šnipe ir kita. Jie būtų mane pripažinę kalta. O mano nuostabi teisėja man priteistų 15 metų. Tai būtų neįmanoma įrodyti.

— Kas buvo sunkiausia per šiuos 18 mėnesių?

— Izoliacija nuo tėvų. Kai man neleido jiems paskambinti. Kartą per savaitę ar dažniau girdėti savo artimųjų balsus, tai buvo mano dvasinis maistas visai savaitei.

— Daug laiko praleidote izoliatoriuje. Kokios ten buvo sąlygos?

— Iš esmės, tave kalina vienutėje. Neturi jokio kontakto su žmonėmis. Duodamas padėklas, suvalgyti reikia per dešimt minučių, tada dėklą išneša. Išleidžia tik naktį, kad nebendrautum su kitais asmenimis. Turėjau laiko nuo pirmos iki trečios nakties. Tai apima ir telefoną. Turėjau situacijų, kai apie pusvalandį negalėjau prisiskambinti tėvams. Laikas baigėsi — uždaro duris. Niekam nerūpi, pavyko paskambinti ar ne.

Tai yra vienintelis laikas dušui ir sanitarinėms procedūroms, tai yra vienintelė galimybė pašildyti vandens.

Tai yra svarbus momentas, nes kameroje buvo taip šalta. Štai kodėl aš visada sportavau. Nes buvo nerealiai šalta. Ypač žiemą. Šie Vašingtono kalėjimai nėra skirti šaltai žiemai. Sningant betonas sušąla. Šildymas yra labai nominalus.

Todėl vienintelis laikas pasišildyti vandens — naktį. Gaminau sau košę. Tai buvo mano desertas.

O šiaip — tu sėdi, skaitai, drebi, rašai. Rankos sušalusios.

Прилет Марии Бутиной в Москву
© Sputnik / Виталий Белоусов
Marijos Butinos atvykimas į Maskvą

Didžiąją mano izoliacijos dalį "gražiausias" vaizdas buvo plytų siena, nes mano langai buvo nukreipti į ją.

Gimtadienio dieną, kai man suėjo 30 metų, pro langą žiūrėjau į raudoną plytą. Tada aš buvau perkelta į kitą skyrių, kur sėdėjo žmonės, kuriems buvo pateikti kaltinimai dėl smurtinių nusikaltimų, prieš pat, kai aš pripažinau kaltę. T. y. man pablogino sąlygas. Prieš tai turėjau langelį, pro kurį gaudavau maisto, o tada buvau perkelta į vietą, kur net nebuvo šio langelio. Kad niekaip negalėčiau bendrauti su kitais.

Ten aš turėjau vaizdą, mačiau kelią, automobilius.

Pasivaikščiojimų nebuvo. Jie neišleisdavo į gatvę. Galėjai tik lankyti sporto salę. Tai purvina tuščia krepšinio aikštelė. Ir aš bėgiojau. Tiesiog tyliai skaičiavau nubėgtus ratus. Ten išleisdavo anksti ryte, nuo penkių iki šešių.

— Kaip jūs ištvėrėte vienutėje?

— Turėjau tvarkaraštį. Kad neišprotėtum, reikia turėti labai griežtą planą. Kiekviena valanda turėtų būti kažkuo užimta. Kai tik leidžiate sau atsipalaiduoti ir tiesiog susimąstyti, smegenys pradeda jus vytis: o kas, o jei.

Tai mane palaikė. Man reikėjo aiškiai žinoti. Turėjau laiko, buvo daug dvasinės literatūros: pirmiausia studijavau ikonų tapybą, tai yra, turėjau knygų su garsiomis ikonomis, dažų rūšimis. Man labai patinka menas.

Tėvas Viktoras atnešė man knygų su kūriniais apie Naująjį Testamentą, Bibliją. Tai buvo toks vadovas, galėjai žiūrėti ir mokytis. Viskas buvo anglų kalba, turėjau žodyną. Ir aš turėjau perskaityti tris skyrius: per tą laiką išstudijuoti keturias piktogramas. Tai buvo be galo rimta, turėjau struktūrą.

Vakarais skaičiau klasikinę literatūrą.

Tai, ką man pavyko gauti, esu labai dėkinga Aleksandrijos kalėjimo bibliotekai, tai "Anna Karenina" rusų kalba, ir, ironiška, "Nusikaltimas ir bausmė", aš galėjau tai perskaityti. Aš perskaičiau rusų klasiką: Čechovą, Lermontovą. Aš už tai esu labai dėkinga. Dostojevskį pamačiau visiškai kitaip.

Ir sportas. Daug sportavau. Tris kartus per savaitę bėgiodavau, kiekvieną dieną darydavau treniruotes. Tai labai gelbsti.

— Ar tai, kad jūs rusė, kažkaip paveikė kitų kalėjime esančių moterų požiūrį į jus?

— Kalėjime — normaliai. Nes ten nesvarbu, su kokiu akcentu kalbate. Man atrodo, kad kalėjime galima labai greitai pamatyti tikrąją žmogaus prigimtį, nes tai yra nepaprasto streso situacija ir čia neapsimesi.

Merginos buvo skirtingos. Bet mano išvada buvo tokia: žmonės ten patenka ne iš gero gyvenimo. Tai tiek sužlugdytų likimų.

O Amerika nieko nedaro, ji tik uždaro juos mėnesiams ar metams. Vėliau išleidžia, vėl sugauna ir siunčia ten. Ta pati vergija. Problema neišspręsta.

— Apie ką FTB agentai kalbėjo su jumis per 52 valandas trukusį pokalbį?

— Apie nieką. Jie išvesdavo mane iš kameros, pamaitindavo, visada gerai maitino. Bet tai yra žanro klasika: vienintelis dalykas, kai jie man duodavo normalų maistą, kaip prijaukintai beždžionėlei.

Visi klausimai baigėsi pirmosiomis sesijomis, nes ko klausti?

Jie klausinėjo, ar aš dirbu vyriausybėje. Aš iškart jiems pasakiau: ne. Patvirtindami mano žodžių teisingumą, jie man davė laišką, patvirtinantį, kad jie tiki viskuo, ką sakiau. Ir viską, ką sakiau, patvirtina dokumentai. Jie konfiskavo viską, net elektroninę knygą, visus kompiuterius ir panašiai.

Nebuvo apie ką kalbėti.

Pagrindinė tema: kodėl jūs čia su Toršinu? Kodėl tai padarėte? Jie vis negalėjo patikėti, kad kartais žmonės tiesiog daro gerus dalykus, nes tiki valstybių draugyste, nes žmonės turi bendrus moralinius principus ir, pavyzdžiui, kovoja už teisę į savigyną.

Jie iškapstė viską iki mano 15 metų, surinko visas nuotraukas, peržiūrėjo visus mano draugus, klausinėjo mano močiučių vardų.

Visa tai buvo bandymas, visos tos 52 valandos, parodyti, kad jie daro kažką svarbaus, kad ten kažką tokio aptarinėjame. Nieko panašaus neaptarinėjome. Tai buvo padaryta tik demonstravimui, žiniasklaidai.

— Kaip jūs reagavote, kai buvo paskelbtas ilgesnis įkalinimo terminas, nei tikėjotės?

— Kai teisėja iš savo lapelio citavo prokuratūros sprendimą, ji net neišėjo į kambarį apgalvoti, galėjo bent tris sekundes pagalvoti iš pagarbos mano teisininkams, Amerikos piliečiams.

Pažvelgėme į įvairius jos nuosprendžius. Tai vienintelis kartas jos karjeroje, kai ji susitarė su prokuratūra. Ji visada nuteisdavo trumpesniems terminams, nei prašydavo prokuroras.

Nuosprendis buvo didelis šokas. Tikėjausi, kad tą dieną būsiu paleista namo.

Pamenu, grįžau į savo skyrių (tuo metu nebuvau bendrame režime). Ir visi stebėjo naujienas. Net sargybiniai. Visi su manimi elgėsi gerai. Merginos išbėgo ir mane apkabino. "Nieko, išgyvensime". Aš paskambinau mamai. Negalėjau nieko pasakyti, nes ašaros liejosi. O mama man pasakė: "O, laikykis! Mes tai išgyvensime".

— Kokia buvo vertingiausia ir svarbiausia parama?

— Tikėjimas. Tikėjimas Dievu ir malda. Ir žinojimas, kad Dievas yra teisingas. Tikiu, kad istorija viską sudės į savo vietas.

Ten atradau tikėjimą. Supratau, kaip tai svarbu. Ko gero, tai yra svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.

Aš kažkaip nebuvau labai religingas žmogus, tačiau sąmoningumas ir ryšys su Viešpačiu yra labai svarbus. Šios ilgos dienos izoliatoriuje. Matydama, kad kiti, kurie taip pat buvo išsiųsti į izoliaciją, visi pradėdavo vartoti psichotropines tabletes ar migdomuosius ir visą laiką miegodavo. Juk visa valstybė mane stebėjo, o aš ką pradėsiu gyventi kaip daržovė, šiaip sau ir miegosiu? Tai būtų išdavystė.

© Sputnik / Виталий Белоусов
Marijos Butinos atvykimas į Maskvą

Blogiausia — maršalų sistema. Tai pažeminimo sistema, kai jums neleidžiama nueiti į tualetą apie 16 valandų, jums neleidžiama nei gerti, nei valgyti. Tuomet, kai jūs patenkate į Federalinį kalėjimų biurą (jo jurisdikcijai priklauso Talahasio kalėjimas — Sputnik), tai, be abejo, atrodo kaip rojus. Ten išleidžia žmones į lauką, geriau maitina.

Bet žmonės ten lieka ilgam. Už minimalius nusikaltimus Amerika labai dosniai įkalina.

Jokios pataisos ten nevyksta, jie tiesiog siunčiami į vergiją. Ir jie ten be tinkamos medicininės priežiūros, be tinkamos mitybos.

— Koks buvo jūsų darbas kalėjime?

— Buvau savanorė, dėsčiau matematiką. Mokydavau tuos, kuriems reikėjo pagalbos. Amerikoje yra toks egzaminas kaip mūsų testas. Daugelis kalinių neturi jokio išsilavinimo. Mūsų pradinių klasių moksleiviai žino daugiau nei merginos ten, vyresnės 30–40 metų. Jos nemoka padalyti ir padauginti. Beje, dabar jie ten viską dalina rusiškai. Aš mokiau kaip galėjau. Visi mano studentai išlaikė. Aš labiau džiaugiuosi, nei jie, nes jei išlaiko šį egzaminą kalėjime, tau išskaitomas tam tikras laikas iš įkalinimo termino. Tai brangu.

— Už ką sutrumpina terminą?

— Man buvo sutrumpinta už išsilavinimą ir gerą elgesį. Aš iš viso neturėjau nė vieno nusižengimo. Kažkaip labiau rūpinausi sportu, ėjau į darbą.

Aš dirbau indų plovimo kambaryje, serviravimo linijoje. Iškraudavau sunkvežimius su šaldyta vištiena.

— Jei negalite atsisakyti darbo, ar galite bent ką nors pasirinkti?

Taip ir buvo. Tačiau pirmąsias 120 dienų turite dirbti virtuvėje. Tai būtina. Pasirinkimas be pasirinkimo.

Nors jei turi išsilavinimą... Aš visą tą laiką galėjau dirbti švietimo srityje. Bet aš labiau norėjau dirbti virtuvėje. Ir, antra, aš bet kada galėjau dirbti švietime.

Beje, ten daugiau mokama, jei dirbi indų plovimo kambaryje. Jei esate mokytojas, tada jums mokama 17 dolerių, o už indų plovimą — 28,80. Ir tai buvo principo klausimas.

— Kam liko laisvo laiko?

— Skaitymui. Jei eičiau į švietimą, tai užtruktų visą dieną, o indų plovime dirbdavau tik per pietus ir vakarienę. Tai sunkiau nei visą dieną sėdėti rūšiuoti popierius. Užtat aš turėjau laisvą dieną.

Pažadėjau mamai, kad atgausiu sveikatą. Kai mane perkėlė iš Aleksandrijos po izoliacijos, jaučiausi labai blogai — be saulės šviesos, be vitaminų. Mano kojos buvo mėlynos. Aš buvau labai prastos būklės. Mano sveikata buvo visai bloga.

Bet kai atvykau į Talahasį, skirdavau laiko sportui, bėgiodavau kiekvieną rytą. Aš daug skaičiau. Man pavyko pasveikti. Grįžo mano atmintis, turėjau problemų su atmintimi, regėjimas pasidarė daug geresnis, truputį pasirodė raumenys. Apskritai aš šiek tiek atsigavau. Buvau vien oda ir kaulai, o čia — kažkaip daugiau ar mažiau susitvarkiau.

— Ar jums pavyko su kažkuo susidraugauti?

— Talahasyje yra mano geriausia draugė. Tiesą sakant, mes su ja praleidome visą laiką kartu. Tai suaugusi moteris, jai daugiau nei 60 metų, mes su ja turime dvasinį ryšį religijos, tikėjimo pagrindu. Labai, labai ilgai kartu skaitydavome Bibliją. Ji turbūt man yra kaip angelas sargas. Mano tėvai, nors jie jos nepažinojo, visada perduodavo jai linkėjimų. Labai tikiuosi, kad kai ji išeis į laisvę, ji atvažiuos aplankyti mano šeimos.

Ji man tapo auklėtoja ir, tiesą sakant, mano antra mama.

Jos vardas Suomija. Ar galite įsivaizduoti?

— Kaip susibūrėte: Suomija ir Rusija.

— Beje, tie, kurie negalėjo įsiminti mano vardo, nes ten buvo daug meksikiečių, jos daugiausia Marijos. Taigi, visi mane vadindavo Raša (Russia). Raša, ateik čia! Taigi taip, Suomija ir Rusija.

— Ar kaliniai girdėjo apie jus? Ar atpažindavo?

— Iš pradžių Talahasyje buvo ne itin geras požiūris į mane, nes visi žiūrėjo naujienas. Pas mus rusų šnipė, ir panašiai. Tačiau vėliau viskas buvo gerai, nes ne visi stebi žiniasklaidą...

Tikriausiai svarbiausia buvo tai, kad man davė tik 18 mėnesių. Viskas prasidėjo nuo to. Tada pasirodė pirmasis mano mano draugo Jameso Benfordo straipsnis, kuriame jis mane gynė. Šis straipsnis pasirodė kalėjime, jis buvo platinamas iš rankų į rankas. Tada sargybiniai priėjo ir pasakė, kad kažkas ten ne taip, ir jiems atrodo, kad juos apgavo. Labai tikiuosi, kad paprasti amerikiečiai supras, kad mano atveju juos labai apgavo.

— Kaip apskritai elgėsi kalėjimo darbuotojai? Ar išskirdavo jus?

— Skirtingai būdavo. Yra žmonių, kuriuos aš labai gerbiu. Visgi tai sunkus darbas. Tačiau yra žmonių, kurie baisiai elgiasi su kaliniais. Iškrovinėjome dėžes. Moterys neturėtų iškrauti sunkių krovinių. Tada man skaudėjo nugarą. Bet kai sargybinis parodo tau kojos pirštu: "Butina, šitą tą dėžę ten perkelk". Suaugęs vyras. Kaip ne gėda?

Ketvirtadienį vienas iš sargybinių, kai kaliniai buvo skaičiuojami virtuvėje, vis vaikštinėjo pirmyn atgal ir, matyt, buvo labai nusiminęs, kad ne visi atlikinėjo savo pareigas taip, kaip tikėtasi. Eidamas, jis sustojo šalia mūsų ir pasakė: "Jei padarysite tai dar kartą, aš "paimsiu" kiekvieną iš jūsų". Argi galima taip sakyti moterims?

— Kaip šie įvykiai jus pakeitė?

— Buvau labai naivi. Ir aš nesu vienintelė. Žmonės vyksta į Vakarus kaip drugelis į ugnį. Jie tokie gražūs, ten kitoks pasaulis, kitokia šalis, kitoks gyvenimas. Kiekviena šalis turi savo problemų. Vienintelis ramstis, kurį turėtume gyvenime turėti, yra tikėjimas Dievu.

Ir turbūt turime pakeisti mus supantį pasaulį. Aš tai supratau.

— Ar jus kamuoja nuoskauda? Amerikai, amerikiečiams?

— Ne. Nes manau, kad šiandien Amerikos žmonės labiau nusipelno gailesčio iš mūsų pusės. Nes jie praranda savo šalį. Jų teisingumo sistema neegzistuoja.

Jų rasizmas klesti. Jei būčiau kitos tautybės, niekas nebūtų net pažiūrėjęs. Bet aš esu rusė.

— Sakoma, kad labai daug rašėte? Ką?

— Kiekvieną dieną užsirašydavau. Šiandien turiu 1100 puslapių. Aš rašiau ant visko: ant tualetinio popieriaus, ant dokumentų — ant visko. Aš žinau mūsų psichikos savybes: laikui bėgant viskas išsilygina, skaudžiausi dalykai kaupiasi, todėl kiekvieną dieną užsirašydavau viską—viską—viską.

Manau, toliau kažkas bus. Man per anksti rašyti memuarus, bet aš dirbu prie konkretaus projekto. Labai kūrybingo.

— Visos Rusijos dėmesys buvo nukreiptas į jus, neturite šlovės jausmo?

— Yra atsakomybės jausmas. Prieš tai aš turbūt galėjau sakyti bet ką, net nesąmones. O dabar, kai į mane nukreipta tiek daug dėmesio, baisiausia yra suklysti.

38
Tegai:
interviu, Sputnik