Gazuoto vandens automatas, archyvinė nuotrauka

Pagaminta TSRS: kur šiandien dar liko gazuoto vandens automatai

359
Socialiniuose tinkluose rašytojas Darius Pocevičius pasidalijo vaizdo įrašais apie sovietmečiu Vilniuje veikiančius gazuoto vandens automatus ir automobilių lenktynių simuliatorius, o interneto vartotojai — savo prisiminimais iš vaikystės ir jaunystės

VILNIUS, balandžio 22 — Sputnik. Rašytojas Darius Pocevičius savo Facebook paskyroje sukūrė albumą, kur pristato vaizdo įrašus apie 1944-1990 metų Vilniaus reliktus.

Kur išgerti gazuoto vandens su sirupu už 3 kapeikas?

Pirmieji sovietiniai gazuoto vandens automatai Maskvos gatvėse atsirado 1958-ųjų gegužę, o masinė jų gamyba pradėta Nikitai Chruščiovui apsilankius Amerikoje 1959 metų rugsėjį.

Stiklinė gazuoto vandens be sirupo kainavo 1 kapeiką, su sirupu — 3 kapeikas.

Netrukus jie pasiekė ir Vilnių. 1960 metų liepą, artėjant jubiliejinei dainų šventei, centrinėse Vilniaus gatvėse ir parkuose buvo įrengti pirmieji gazuoto vandens automatai — iš viso trylika. 1961-ųjų vasarį jų pastatyta dar penkiolika. 1985-ųjų vasarą sostinėje jų buvo jau 256, tada pasirodė ir pirmieji giros automatai. 

Augant infliacijai automatų aptarnavimas tapo nerentabilus. Įvairiuose miestuose jų likimas labai panašus: vienuose stovėjo sulaužyti, kituose, pavyzdžiui, Vilniuje, buvo surinkti.

Norint šiandien išgerti gazuoto vandens su sirupu, tenka vykti į Sankt-Peterburgą, kur įsikūręs sovietinių žaidimo automatų muziejus. Muziejuje stovi du gazuoto vandens automatai, ryjantys 1 arba 3 kapeikas už gryną gazuotą vandenį arba su sirupu.

Technika iki šiol puikiai veikia, tačiau už 50 rublių (beveik 1 eurą) įsigijus 3 kapeikų monetą, automatas pripila kažkokio putoto gėralo, kurio skonis nė iš tolo neprimena senojo.

Vaizdo įrašas jau surinko apie 1,5 tūkstančio peržiūrų. Socialinių tinklų vartotojai prisiminė "senus laikus" ir pasidalijo savo prisiminimais komentaruose.

Детский спортивный яхтклуб
© Sputnik / Улозявичюс Аудрюс

"Aš tai pasigendu dažnai būtino "pagelbėjimo" automato suveikimui — smagaus trinktelėjimo kumščiu į teisingą vietą. Išsilavinę žmonės sugebėdavo ir be kapeikų tuo būdu atsigerti", — parašė Darius Lingė .

Kiti paskyros lankytojai pažymėjo, kad ne visos automato funkcijos pademonstruotos — nėra išplovimo momento. Šiandien apsieina be jo, kadangi naudojamos vienkartinės stiklinaitės.

O sovietmečiu automatuose būdavo briaunuotos stiklinės ir visuose automatuose buvo įrengtas plovimo įrenginys, kurio veikimo principas buvo toks: apverstą stiklinę padėjus ant įrenginio ir paspaudus ištrykšta vandens srovė, kuri plauna stiklinę; vanduo bėga tol, kol laikomas prispaustas įrenginys. Kartais ant stiklinių likdavo lūpų dažų, nešvarių pirštų žymės.

Kiti interneto vartotojai priminė atvejus, kai pasklidus grėsmingiems gandams, kad bendro naudojimo stiklinės — buitinio sifilio ir kitų baisių ligų užkratas, žmonės naudojo "teleskopinius" puodelius.

"Ir mes su drauge rankinukuose turėjom po stiklinaitę, jei užtrokštume, kad galėtume be baimės atsigerti", — parašė Ina Gradeckienė.

Palenktyniaukime 1980-ųjų mašinomis

Nemažą diskusiją sukėlė ir vaizdo įrašas, kuriame nufilmuotas automobilių lenktynių simuliatorius.

"Pirmasis sovietinis automobilių lenktynių simuliatorius "Magistralė" pagamintas Maskvoje apie 1986 metus. Juo galima žaisti vienam arba dviese. Yra penkios trasos (mokomoji, speciali, lenktynių, nakties ir plikledžio). Žaidimo trukmė — 2 minutės, kaina — 15 kapeikų. Prizas — galimybė tęsti žaidimą kita trasa, jei pavyksta pasiekti finišą greičiau nei per 2 minutes. P.S. Labiausiai užknisa greitosios maškės, kurios pasiveja iš užpakalio… " — aprašė žaidimą Darius Pocevičius.

"Mes, berniūkščiai, po baseino (buvo kokie 1987-1989), eidavom ten iš tuometinių pionierių rūmų (moksleivių rūmų) pietų pinigų išleisti. Šitas buvo vienas mėgiamiausių ir geidžiamiausių. Dar atsimenu, kad ten sukiojosi daug romų tautybės vaikų/paauglių. Tik jie pinigų nemokėdavo už žaidimą. Megztinio rankove stipriai patrindavo aparato šoną ir tada su raktu priliesdavo tokį metalinį mygtuką/knopkę ant pinigų paėmimo skyrelio (kaip video). Ir iš antro-trečio karto jiems pavykdavo žaisti nemokamai", — pasidalijo prisiminimais Augustas Dapkevičius .

"Teko ir man toje vietoje Vilniuje būti. Populiarūs buvo krepšinis, medžioklė. Vėliau pasirodė futbolas. Futbolo stalas stovėjo "Ekrano" gamyklos sporto salėje ir visą laiką buvo apgultas, tiesa monetų nereikėjo mesti, buvo atjungta, žaisk nemokamai kiek nori, tik eilę atstovėk. Vaikėzai prasikalėm ir "Ekrano" futbolistam "kraudavom malkų", — parašė Evaldas Zaliukas.

"15 kapeikų nemaži pinigai už vieną žaidimą, smagiausias buvo torpedomis iš povandeninio laivo šaudyti", — parašė Sergejus Glovackas.

Dariaus Pocevičiaus paskyros lankytojai prisiminė ir "Jūrų mūšio" simuliatorių, prie kurio "aktyviausiai ir aistringai pliekdavo 1982-1984 metais". Ir net tai, kad "Jūrų mūšio" autorius yra lietuvis ir gyvena Užupyje.

359
Tegai:
automobilių lenktynių simuliatorius, gazuoto vandens automatas, socialiniai tinklai, TSRS, Darius Pocevičius, Vilnius
Temos:
Ketvirtis amžiaus be TSRS (42)
Dar šia tema
Rusija šiais metais gali sumokėti visas TSRS skolas
Pusė Rusijos gyventojų TSRS atkūrimą laiko neįmanomu