Adolfas Bolotinas, archyvinė nuotrauka

Veteranas: karo romantika tik filmuose

149
(atnaujinta 11:20 2017.05.09)
Pėstininkų būrio, o vėliau kuopos vado Adolfo Bolotino kova priešakinėje linijoje tęsėsi pusę metų ir beveik 50 kartų viršijo trijų dienų jaunesniojo vado "išlikimo" normatyvą puolimo operacijoje

VILNIUS, gegužės 9 — Sputnik, Aleksandr Lipovec. Prisiminti, kas atsitiko jūsų gyvenime prieš 73 metus, kai tau jau 92 metai, labai sunku. Tačiau kai kurie šio baisaus karo epizodai į Adolfo Bolotino atmintį įsirėžė amžiams: purvas, šaltis, badas ir virš galvos švilpiančios kulkos. Vėliau vokiečių snaiperio kulka ir didžiulis skausmas. Kulka peršovė petį ir sutrupino kairę ranką.

"Ačiū karininko pasiuntiniui, kuris ištraukė mane iš mūšio lauko, gulintį be sąmonės prie to rumuniško vynuogyno. Jei ne tas žmogus, tikriausiai, nukraujuočiau dar iki sanitarų komandai, kuri ėjo už puolančiojo būrio, pasirodant. Prieš puolimą pėstininkams buvo duotas įsakymas: "Su sužeistaisiais kovos metu nesivarginti; žmonių negailėti ir — tik į priekį", — prisimena jaunesnysis leitenantas, Antrojo Pasaulinio karo dalyvis Adolfas Bolotinas.

Žiaurus įsakymas jaunesnįjį leitenantą Bolotiną pribloškė.

"Kaip galima negailėti žmonių ir varyti juos, kaip gyvulius  į skerdyklą?! Juk tai gyvi žmonės. Aš pats bandžiau niekuo, išskyrus laipsnį, neišsiskirti iš kareivių ir savo karininko davinį dalinau visam būriui vienodai. Galbūt todėl kareiviai ir išnešė mane sužeistą iš mūšio lauko… ", — sako veteranas.

Pėstininkas priekinėje linijoje atlieka pavojingiausią karo "darbą". Jame nėra jokios romantikos ir didvyriškumo. Geriausiai "karo eilinių" sunkumus aprašė Viktoras Astafjevas savo romane "Prakeikti ir nužudyti". Bolotinas laiko šią knygą viena iš tikroviškiausių visoje pokario literatūroje. O Astafjevo aprašytas Dnepro forsavimas skausmingai primena Bolotinui vieną baisiausių jo kovos momentų — Dniestro forsavimą.

"Dniestras apatinėje dalyje labai platus. Perplaukti jį net treniruotam žmogui labai sunku. O mums iškėlė tikslą — žūt būt pasiekti kitą krantą ir įsitvirtinti. Dniestro užtakyje mes radome sausų meldynų. Pasiėmėme iš jo nedideles gabanas, ant kurių dėjome ginklus ir drabužius. O patys nuogi, besilaikydami šių gabanų, pasileidome į mirtiną srovę. Daugelis karių nemokėjo plaukti, ir menka meldynų gabana buvo jų vienintelė galimybė išsigelbėti", — pasakoja veteranas.

"Kitą krantą pasiekė tik kelios dešimtys karių iš kuopos", — pasakė Bolotinas.

LGBT bendruomenės nariai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Александр Липовец

Karo girnos negailestingai "malė" pėstininkus visus ketverius metus. Vienos tokios kovos metu kuopos vado organizmas neišlaikė įtampos.

"Aš užmigau tuo metu, kai įbedžiau išminuotojo kastuvėlį į žemę. Įsivaizduojate, vyksta kova, kuopa slepiasi atvirame lauke, kareiviai užsikasa, o aš miegu. Nei juoktis, nei verkt… Kiek taip miegojau —10-15 minučių? Net neprisimenu. Ryšininkas pažadino mane telefonu, reikėjo koordinuoti kuopos veiksmus su balationo vadais", — prisimena Bolotinas.

Su savo būriu Bolotinas išlaisvino Ukrainą, Moldovą ir Rumunijos dalį. O tada įvyko ta  visam gyvenimui įsimintina kova prie rumuniško vynuogyno 1944-ųjų rugpjūtį.

Trečiasis Ukrainos frontas, kuriame kariavo jaunesnysis leitenantas Bolotinas, išlaisvino Rumuniją. Jo kuopa eilinį kartą pakilo į ataką ant kalvos, padengtos vynuogynais. Šiek tiek į kairę, apie penkiasdešimt metrų nuo vynuogyno, augo vienišas medis — iš už jo  kamieno vokiečių snaiperis pašovė sovietų karininką.

Laimei, ne mirtinai. Bet dėl 10 centimetrų kulkos žaizdos kairiajame petyje Adolfui Bolotinui teko gultis į lauko, o tada į karo ligoninę. Žaizdą gydytojai pripažino sunkia, skyrė neįgalumą ir, išdavę raudoną lentjuostę kiteliui, nurašė karininką į rezervą.

1944 metų pabaigoje, po gydymo, 19-metų Adolfas, tapęs neįgaliu, bet gyvas, grįžo į savo šeimą, kuri buvo evakuota į  Kirgiziją. Ten pat Bolotinas sužinojo apie pergalę prieš nacistinę Vokietiją.

Būtent Frunzoje prasidėjo būsimo profesoriaus ir fizikos mokslų daktaro karjera. Kirgizijos sostinėje jis ir sutiko savo būsimą žmoną, su kuria vėliau "siela į sielą" išgyveno 72 metus.

Po karo Adolfo tėvą išsiuntė į Vilnių. Savo aukštojo mokslo diplomą Adolfas gavo jau Vilniaus universitete.

Su pagrindiniu Lietuvos universitetu susijęs ir tolesnis dabartinio pensininko Bolotino gyvenimas. Aspirantūra, kandidato, o vėliau ir teorinės ir kvantinės fizikos daktaro  disertacijos apsigynimas. Daugiau nei 250 mokslinių straipsnių ir 20 mokslo daktarų,  kuriuos "išaugino" profesorius Bolotinas. Du vaikai, kuriuos užaugino kartu su žmona. Draugų, kolegų TSRS ir Lietuvos mokslo bendruomenės pagarba.

Šiais mokslo pasiekimais ir taikiu gyvenimu 92 metų profesorius Bolotinas didžiuojasi daug labiau, nei savo kukliu indėliu į Didžiąją Pergalę prieš fašizmą. Bet tai jau kita istorija…

149
Temos:
Didžiosios Pergalės metinės (27)
Dar šia tema
Pergalės parado Maskvoje repeticija