Teismas, archyvinė nuotauka

Teisinės sistemos gėda: Lietuva paskelbė nuosprendžius "Sausio 13-osios byloje"

129
(atnaujinta 17:25 2019.08.07)
Dauguma kaltinamujų nuteisti už akių, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų

VILNIUS, kovo 27 — Sputnik. Vilniaus apygardos teismas paskelbė 67 Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiams nuosprendį "Sausio 13-osios byloje".

Didžioji dalis kaltinamųjų nuteisti už akių, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų. Tik du Rusijos piliečiai dalyvavo teisme — Rusijos kariuomenės rezervo pulkininkas Jurijus Melis, sulaikytas Lietuvoje 2014 metais, ir buvęs karininkas Genadijus Ivanovas, gyvenantis Lietuvoje.

Posėdis prasidėjo 9 val. ryto. Rusijos ambasados darbuotojai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai į teismo posėdį neįleisti, teigiant, kad salėje nėra vietų, tačiau diplomatinė atstovybė tai paneigė.

Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas pavadino šį Lietuvos valdžios poelgį absurdišku išpuoliu ir priminė, kad tai visiškai prieštarauja visoms teisinėms normoms, kuriomis vadovaujamasi teismų praktikoje, kai dalyvauja užsienio piliečiai.

Buvusiam TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui — 12 metų, buvusiam sovietų armijos Vilniaus įgulos vadovui Vladimirui Uschopčikui — 14 metų laisvės atėmimo bausmė.

Melis, kuris nuo 2014 metų buvo suimtas Lietuvoje, nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo, o Ivanovas — ketveriems metams. Kaip pažymėjo Ivanovo advokatė Julija Žukienė, jis gavo nedidelį terminą, nes "beveik niekur nedalyvavo, tiesiog stovėjo uniformuotas prie Spaudos rūmų".  

Anot teismo, 1991 metų įvykiai buvo "Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą". Taip pat pažymima, kad sovietų karių veiksmai "atitinka tarptautinėje teisėje numatytus nusikaltimus žmonijai", o civilių nužudymas karinės operacijos metu buvo "ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekliai, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis".

Buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas interviu "Sputnik Lietuva" pakomentavo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį. Jo nuomone, Lietuvos valdžios atstovams reikėjo teismo dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių, kad po to panaudotų nuosprendį, reikalaudami kompensacijos iš Rusijos už Baltijos šalių "sovietinę okupaciją".

"Galutinis tikslas yra gauti apkaltinamąjį nuosprendį ir po to panaudoti jį, reikalaujant kompensacijos už Lietuvos, Latvijos ir Estijos "okupaciją"", — pažymėjo jis.

Golovatovas šį sprendimą pavadino Lietuvos užgaida, o patį procesą — šališku teismu, kurį Lietuvos valdžia surengė tik "sau". Jis pridūrė, kad ketina pateikti apeliacinį skundą.

Savo ruožtu Federacijos Tarybos Tarptautinio komiteto narys Olegas Morozovas pažymėjo, kad "Sausio 13-osios bylos" teismas parodė, jog Lietuvoje politika yra aukščiau įstatymų. Senatorius mano, kad niekas nesiruošė gilintis į detales ir iš tikrųjų svarstyti šiuos sudėtingus istorinius procesus.

Be to, Rusijos tardymo komitetas pradėjo procedūrinę patikrą, susijusią su Lietuvos teismo teisėjais, paskelbusiais "neteisingą nuosprendį" Dmitrijui Jazovui.

1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje

Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 metų kovo 11 dieną paskelbė respublikos nepriklausomybę. 1991 metų sausio mėnesį Lietuvoje prasidėjo protestai, į respubliką buvo išsiųstos specialiosios pajėgos. Sausio 13-osios naktį sovietų šarvuočių kolona pasiekė Vilniaus centrą. Susidūrimų metu šalia Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 buvo sužeisti. Tai pat įvykių metu žuvo Tarybinės armijos desantininkas leitenantas Viktor Šatckich, jis buvo nušautas šūviu į nugarą.

Lietuvos prokuratūra nepagrįstai teigė, kad prie televizijos bokšto žuvę žmonės buvo nužudyti sovietų karių.

Įvykių dalyviai iš Tarybų pusės teigia, kad laisvės gynėjai buvo nužudyti provokatorių, kurie šaudė iš kaimyninių namų stogų.

Rusija ne kartą pabrėžė, kad teismo procesas dėl 1991 metų įvykių bylos pažeidžia tarptautinės teisės ir Lietuvos baudžiamojo įstatymo normas ir yra paremtas "blogiausiomis baudžiamojo teisingumo tradicijomis".

129
Tegai:
Lietuva, Sausio 13-osios byla
Temos:
Sausio 13-osios byla (83)
Dar šia tema
Jazovo padėjėjas sureagavo į "Sausio 13-osios" bylą Lietuvoje
Rusijos ambasadorius Lietuvoje: diplomatų neįleidimas į teismą — provokacija
Rusijos Federacijos taryba pakomentavo "Sausio 13-osios bylos" nuosprendžius
Palanga

Lietuvoje pradės kursuoti "Pajūrio ekspresas" į populiariausius šalies kurortus

(atnaujinta 10:58 2020.06.02)
Keleiviai galės rinktis tarp verslo ir ekonominės klasės. Į bilieto kainą įeis kelionė traukiniu, autobusu, keltu

VILNIUS, birželio 2 — Sputnik. "Lietuvos geležinkelių" įmonė (LG) birželį pradės kasmetinius tiesioginius reisus į Lietuvos kurortus, praneša LG spaudos tarnyba.

Ši LG paslauga veikia jau ketvirtus metus iš eilės. Pirmieji traukiniai populiarių miestų — Palangos, Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės — kryptimi pradės kursuoti birželio 5 dieną.

"Pajūrio ekspresas" — tai tęstinis "LG Keleiviams" maršrutas, kuriuo iš sostinės traukiniu galima vykti į Kretingą ar Klaipėdą, o kelionę į kurortus tęsti specialiai skirtais autobusais.

Keleiviams siūlomos dvi kryptys: Vilnius–Palanga ir Vilnius–Nida su tarpinėmis stotelėmis Juodkrantėje, Preiloje ir Pervalkoje.

Keliaujantys į Palangą iš traukinio į specialų autobusą persės Kretingos geležinkelio stotyje, į Neringos kurortus — Klaipėdos geležinkelio stotyje.

Į "Pajūrio ekspreso" bilieto kainą įskaičiuoti kelionės traukiniu, autobusu, kelto bei įvažiavimo į Neringą mokesčiai, todėl keleiviams nereikia jaudintis dėl papildomų mokesčių.

"Pajūrio ekspreso" keleiviai galės rinktis iš dviejų kelionės klasių: verslo ir ekonominės. Į verslo klasės bilietą įskaičiuoti nemokami gėrimai ir užkandis, įrengtos komfortiškesnės sėdimos vietos, vagone važiuoja mažiau keleivių.

"Pajūrio ekspreso" bilietų kainos išliks tokios pat, kaip ir pernai — į Palangą bilietas kainuos 21 Eur, vykstant ekonomine klase ir 24,60 Eur važiuojant verslo klase. Bilietai į Nidą kainuos 22,30 Eur ekonomine klase ir 26 Eur verslo klase.

Tegai:
kurortas, jūra, Lietuvos geležinkeliai, Lietuva
Dar šia tema
Lietuvoje vilkikų puspriekabės pradedamos vežti geležinkeliu
Švelninant apribojimus šalyje grąžinami dar trylika traukinių reisų
Durys

Alytuje policijos pareigūnu prisistatęs asmuo apvogė pagyvenusią moterį

(atnaujinta 09:32 2020.06.02)
Garbingo amžiaus moteris atidarė nusikaltėliui buto duris po to, kai jis prisistatė policijos pareigūnu, o tas prieš ją panaudojo fizinę jėgą

VILNIUS, birželio 2 — Sputnik. Alytuje vyras panaudojęs fizinę jėgą prieš moterį apvogė jos butą, praneša Lietuvos policija.

Incidentas įvyko pirmadienį, birželio 1 dieną, apie 11:45.

Anot policijos pranešimo, į butą, atidarius duris, užėjo policijos pareigūnu prisistatęs asmuo, kuris, panaudojęs fizinę jėgą prieš 1932 metais gimusią moterį, pagrobė galbūt penkis tūkstančius eurų.

Pažymima, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji paguldyta į ligoninę.

Tegai:
vagystė, Lietuva, Alytus
Dar šia tema
Anykščių rajone apvogti trys traktoriai
Vilniaus rajone sumušta ir apvogta pagyvenusi pora
Vilniaus apskrityje sulaikyti trys vyrai, bandę apvogti parduotuvę
Литовские партизаны Николай Букинас, Андрей Трушкинас и Сергей Неведомкис (слева направо) в лесном лагере, 1 сентября 1944 года

"Sovietų partizanų keliais". Didžiojo Tėvynės karo herojų žygdarbiai Lietuvoje

(atnaujinta 10:49 2020.06.02)
Šiais metais minimos 75-osios pergalės prieš fašizmą metinės. 1941 metų birželį vokiečių okupantai atvyko į Lietuvą ir beveik per savaitę užėmė visą šalį. Prasidėjo kelerius metus trukęs okupacijos laikotarpis. Sovietų partizanai didvyriškai kovojo su fašizmu Lietuvoje

Sovietų partizanų judėjimas Lietuvos teritorijoje iškilo 1941 metų rugpjūtį. Fronto liniją kirto kovinės grupės, jos pateko į Lietuvą ir čia kartu su komunistais ir komjaunimo nariais, kurie birželio mėnesį nespėjo palikti Lietuvos, sukūrė partizanų būrius. Tačiau mažuma tokių grupių sugebėjo tai padaryti; daugelis tokių grupių greitai susidūrė su budeliais ir žuvo.

Apskritai, nuo 1941 metų birželio iki 1945 metų sausio Lietuvos teritorijoje žuvo 700 tūkst. žmonių.

Neseniai, gegužės 22 dieną, Lietuvos antifašistai ir Rusijos Federacijos ambasados ​​atstovas Lietuvoje dalyvavo akcijoje "Sovietų partizanų keliais" ir pagerbė šių tikrų didvyrių atminimą. Kirto 15 kilometrų palei Rūdninkų girią, apžiūrėjo vietas, kur gyveno sovietų partizanai, pagerbė jų atminimą prie kovotojų prieš fašizmą paminklo, padėjo gėlių, uždegė žvakes.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литва
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

Renginyje dalyvavo: Lietuvos antifašistai, Respublikinės karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys (jam 93 metai, tačiau jis nuėjo visą kelią su kitais daug jaunesniais renginio dalyviais), karo veteranų organizacijos sekretorius Vaigutis Stančikas, žmogaus teisių aktyvistas Dainius Mikelionis, Socialistinio liaudies fronto atstovas Henrikas Juodiška, Romas Stavskis, Giedrius Grabauskas ir Rusijos Federacijos ambasados ​​sekretorius Sergejus Abramkinas.

Sovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje

Akcijos metu buvo aptarti svarbūs sovietinio partizaninio judėjimo veiklos Lietuvoje aspektai. Oficialiais duomenimis, 1944 metų birželio mėnesį beveik 4 tūkstančiai partizanų kovojo su fašizmu Lietuvos teritorijoje. Rūdninkų girioje buvo įsikūrę daugiau kaip 1300 partizanų, tai buvo įvairių tautybių žmonės — lietuviai, rusai, baltarusiai, žydai, lenkai, totoriai, kitų tautybių atstovai. Bet tokia situacija susiklostė karo pabaigoje.

Литовские партизаны в Вильнюсе во время Великой Отечественной войны, 13 июля 1944 года
© Sputnik / Яков Рюмкин
Partizanai Vilniuje, 1944 metų liepos 13-oji

O kokia buvo tikroji padėtis karo pradžioje? 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje Rusijoje buvo sudaryta tarybinių partizanų judėjimo Lietuvoje skatinimo grupė — Aleksandras Guzevičius, Fridis Krastinis, Alfonsas Gailevičius, Stasys Balčiūnas, Danielius Todesas ir Jonas Vildžiūnas. Jie išsiuntė į Lietuvą partizanų grupes. Daugelio grupių likimas buvo tragiškas — žuvo grupė, vadovaujama Kazio Trinkūno, grupė, kuriai vadovavo Adomas Godliauskas, į Žemaitiją išsiųsta grupė (vadas Antanas Milvydas), į Suvalkiją išsiųsta grupė (vadas Karolis Petrikas) ir kelios kitos grupės.

Buvo tokių atvejų, kad iš grupės išgyveno tik vienas žmogus — toks likimas ištiko į Ukmergės apylinkes išsiųstą partizanų grupę. Mūšyje žuvo keturi partizanai ir tik būrio vadui Vladui Vildžiūnui pavyko pasprukti, kurį laiką jis gyveno pas patikimą žmogų, paskui prisijungė prie vieno iš partizanų būrių.

Žiaurios nacių ir jų bendrininkų represijos buvo nukreiptos prieš sovietinius partizanus ir prieš tuos, kurie juos rėmė. Kartais buvo vykdomi barbariški žmonių bauginimo aktai, pavyzdžiui, 1941 metų gruodžio 13 dieną Kauno centre buvo pakarti Vladas Vilimas, Vladas Baronas ir Albertas Slapšys (sovietų partizanai, visi patyrę komunistai, kovotojai prieš profašistinį Smetonos režimą).

Солдаты осматривают подвалы, в которых во время немецкой оккупации скрывались евреи, Каунас, Литва
© Sputnik / Николай Попов
Kareiviai, lankantys rūsius, kuriuose slapstėsi žydai vokiečių okupacijos metu, Kaunas, Lietuva

1942 metų spalio mėnesį Maskvoje buvo įsteigta Lietuvos sovietų partizanų judėjimo būstinė, jos vadovu tapo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus. Sovietų partizanai Lietuvoje, taip pat kai kurie sovietų lietuvių kilmės partizanai Baltarusijoje ir Ukrainoje surengė didvyrišką kovą su užpuolikais vokiečiais ir jų vietiniais bendrininkais. Tokių lietuvių kilmės sovietinių partizanų vardai kaip Juozas Vitas, Jonas Vildžiūnas, Stanislavas Vaupšas (Vaupšasovas) — jis tada Baltarusijoje buvo žinomas kaip pulkininkas Gradovas, Marytė Melnikaitė, Stasys Apyvala ir daugybė jų bendražygių tapo heroizmo pavyzdžiais. Čia visada svarbu atsiminti tuos, kurie kovojo sunkiomis sąlygomis, nepasidavė priešams ir žuvo kovoje.

1941 metų rugpjūčio mėnesį Panevėžyje prasidėjo Karolio Požėlos garbei būrio sukūrimas, pamažu į šio būrio gretas įsiliejo ir žmonės iš Panevėžio apylinkių. Spalį būrys jau turėjo per 40 žmonių. Būrys pradėjo aktyvius veiksmus, vykdė diversijas. Tačiau 1942 metų balandžio–gegužės mėnesiais daugelis partizanų mirė, kai juos išdavė. Žuvo ir Požėlos būrio vadas Povilas Vaiciūnas.

Расстрел литовских партизан, Каунас, 1 августа 1941 года
© Sputnik / РИА Новости
Lietuvos partizanų sušaudymas, 1941 metų rugpjūčio 1-oji

Nuo 1942 metų spalio iki 1943 metų rugpjūčio prasidėjo nauja taktika — partizanų būriai buvo išsiųsti į Baltarusiją, jie ten kurį laiką gyveno, o iš ten pamažu pateko į Lietuvos teritoriją. Partizanų būriai buvo kuriami visoje Lietuvoje, jie vykdė diversijas, rinko duomenis apie užpuolikus. 1943 metų pradžioje buvo sukurta viena didžiausių pogrindžio organizacijų (vadas Juozas Vitas). 1943 metų birželio mėnesį Vitas ir jo bendraminčių grupė buvo areštuoti ir jiems buvo skirta mirties bausmė.

1943 metų gegužės–birželio mėnesiais Rūdninkų girioje pasirodė vis daugiau partizanų būrių. O nuo 1943 metų rugsėjo–spalio partizanų judėjimą pradėjo koordinuoti tiesiogiai iš Lietuvos teritorijoje. Tuo užsiėmė Henrikas Zimanas, Marijonas Miceika ir kiti Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės nariai, palaikė ryšius su operatyvinės grupės viršininku Motiejumi Šumausku (kuris buvo Baltarusijoje) ir štabo viršininku Antanu Sniečkumi (kuris buvo Rusijoje). Buvo kuriami dideli būriai — "Margiris", "Keršytojas" ir kiti partizanų dariniai. 1944 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais partizanai dalyvavo išlaisvinant Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Santykiai su Baltarusijos partizanais

Lietuvos partizanai palaikė glaudžius ryšius su Fiodoru Markovu, Piotru Lopatinu ir kai kuriais kitais Baltarusijos partizanų vadais. Specialiosios darbo grupės vadovas Stanislavas Vaupšas ("pulkininkas Gradovas") dažnai asmeniškai susitikdavo su Lietuvos partizanais, duodavo jiems nurodymus ir padėjo jiems patekti į Lietuvą. 1942 metų balandžio mėnesį Aleksandras Guzevičius nusiuntė pranešimą sovietų vadovybei, kuriame pasiūlė skatinti Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo iš Baltarusijos teritorijos veiklą. Ir jis nurodė, kad Vaupšas gali priimti Lietuvos partizanus ir padėti jiems patikimai patekti į Lietuvą. Šis planas buvo patvirtintas.

Герой Советского Союза (посмертно) Мария Мельникайте. В годы Великой Отечественной войны 1941 - 1945 годов - участница партизанского движения в Литве
© Sputnik / С. Кирьяков
Marytė Melnikaitė

Jonas Vildžiūnas kelis mėnesius gyveno "dėdės Kolios" (vadas Lopatinas) brigados bazėse. Per tą laiką jis taip pat atsekė išdavikus Borisą Makarovą ir keletą kitų gestapo agentų, atsakingų už partizanų grupės areštus. Paaiškėjo, kad Makarovas 1934 metais buvo įdarbintas amerikiečių. Būdamas Amerikos žvalgybos agentu, jis atliko įvairias užduotis. Nuo 1941 metų rugpjūčio mėnesio pradėjo bendradarbiauti su gestapu, įsiskverbė į partizanų brigadą.

Lietuvos partizanams daug padėjo Vorošilovo brigados vadas Fiodoras Markovas. Pats Markovas gerai pažinojo Rytų Lietuvą, anuomet pats gyveno Švenčionių krašte. Markovo bendražygis Makaras Korablikovas ("Maksim") taip pat gerai pažinojo Rytų Lietuvą, palaikė ryšius su Vilčiūnu, Vitu ir kitais Lietuvos partizanų vadais. Korablikovas supažindino Vilčiūną su Vilniaus pogrindžio darbuotojais Gračiovo komunistais. Klara ir Pavelas Gračiovai atrasdavo saugius namus, gabeno įvairius krovinius partizanams. Partizanų būrio vadas Ivanas Buta įvairiais būdais padėdavo Lietuvos partizanams: rado slaptus butus, rado kontaktų. Viena iš šių ryšių yra Anastasija Semenovič, ji atliko pavojingas užduotis, gabendama minas iš Baltarusijos į Lietuvą. Lietuvos partizanams talkino ir kiti partizanai iš Baltarusijos — Josifas Kučinskis, Vladislavas Zapolskis ir nemažai drąsių kovotojų prieš fašizmą.

Мемориальный комплекс жертвам фашизма воздвигнут на кургане Жвягинай, на месте где до войны была деревня Аблинга, которую немецкие солдаты сожги вместе со всеми жителями 23 июня 1941 года
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Memorialinis kompleksas fašizmo aukoms buvo pastatytas ant Žvaginių piliakalnio, vietoje, kur prieš karą buvo Ablingos kaimas, kurį vokiečių kareiviai sudegino kartu su visais gyventojais 1941 metų birželio 23 dieną

Vienas žiauriausių okupacijos požymių yra Holokaustas. Lietuvos teritorijoje Holokaustas buvo ypač žiaurus, 95 procentai Lietuvos žydų (apie 230 tūkst. žmonių) buvo sunaikinti. 1941 metų birželio 25–26 dienomis Kaune prasidėjo masinės žydų žudynės, vietiniai buržuaziniai nacionalistai juos šaudydavo, pakardavo ir žudydavo kirviais. Priėjo prie barbariškų nusikaltimų, pavyzdžiui, Vilijampolės pakraštyje buvęs Smetonos armijos leitenantas Viktoras Vitkauskas-Saidokas sugriebė garsųjį rabiną Zalmaną Osovskį ir kirviu nukirto jam galvą. Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos dienų Troškūnuose ir kituose Anykščių krašto miestuose žydus žiauriai žudė vietiniai fašistai Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Starkus–Montė ir jų bendrininkai. Daugelis žydų buvo uždaryti į getus.

Palaipsniui kai kurie žydai palikdavo geto teritoriją ir įstodavo į sovietinių partizanų būrius. Tarp jų yra Faina Brancovskaja (ji vis dar gyvena Lietuvoje), Josifas Melamedas (po karo jis su grupe bendraminčių padarė nacių nusikaltimų tyrimus, parašė keletą knygų šia tema). Per 1000 žydų tapo sovietiniais partizanais.

Деревня Пирчупис в Варенском районе Литовской ССР, сожженная немецкими оккупантами вместе со 119 её жителями в 1944 году во время Великой Отечественной войны
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Pirčiupių kaimas, Lietuvos TSR Varėnos rajone, sudegintas vokiečių užpuolikų kartu su 119 jo gyventojų 1944 metais

Hitlerio užpuolikai ir jų vietiniai bendrininkai vietinius gyventojus dažnai naikindavo ištisomis šeimomis. Štai keletas pavyzdžių: 1942 metų balandžio mėnesį Kupiškio rajone gestapo kareiviai sušaudė ir nužudė 4 žmonių Lapenių šeimą, nes vienas iš šeimos narių rado sovietinių partizanų parašiutą ir parvežė jį namo, nepranešdamas apie radinį įsibrovėliams. 1944 metų balandžio 5 dieną vokiečių okupantai apsupo namą Kaune. Ten slapstėsi sovietų partizanas Aleksonis ir dirbo su radijo stotimi. Drąsus partizanas žuvo mūšyje, tada naciai sušaudė namo savininką Juozą Obelenį kartu su jo šeima — žmona ir dviem dukterimis.

Nuo 1943 metų pabaigos pradėjo veikti "Vytauto" būrys (vadas Vytautas Šlapelis). Šio būrio nariai buvo buvę policijos pareigūnai, tarnavę vokiečių įsibrovėliams, tačiau veikė sovietinių partizanų pusėse. Partizanų atstovai nuolat agitavo tarp policininkų, jie ragino atsisakyti tarnauti įsibrovėliams.

Памятник воинам, погибшим за освобождение города от фашистских захватчиков в годы Великой Отечественной войны 1941-1945 года
© Sputnik / Д. Смирнов
Paminklas žuvusiems kariams Klaipėdoje

Nuo 1943 metų spalio vokiečių okupacinė administracija priėmė dekretą dėl vadinamųjų "savigynos" padalinių sukūrimo. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose buvo kuriami nuo 20 iki 50 žmonių būriai. Jie gavo ginklų, pagrindinis būrių tikslas buvo kova su sovietų partizanais. Tarp jų vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas, Sergijus Staniškis-Litas ir kai kurie kiti nacių nusikaltėliai, kurie po karo išgarsėjo kaip aktyvūs veikėjai, "miško broliai".

Nuo 1944 metų gegužės mėnesio pabaigos prasidėjo Lietuvos išvadavimas. Iki 1944 metų pabaigos buvo išlaisvinta beveik visa Lietuvos teritorija. Sovietiniai partizanai padėjo sovietų armijai vykdant svarbias operacijas prieš vokiečių užpuolikus ir jų vietinius bendrininkus, jie dalyvavo išlaisvinant Zarasus, Vilnių, Kauną, Panevėžį ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Sovietų partizanų istorinės atminties aspektai šiuolaikinėje Lietuvoje

1990–1991 metais Lietuvoje valdžią užgrobė fanatiški kraštutiniai dešinieji politikai. Prasidėjo sovietinių partizanų pažeminimas, buvo pašalinta daugybė jų garbei pastatytų paminklų. Juos pradėjo vadinti "sovietiniais diversantais", "raudonaisiais banditais". Vienas iš barbariškų veiksmų prieš paminklus: 1991 metų rudenį Kaune buvo demontuotas paminklas progresyviam poetui Vytautui Montvilai, kurį Kaune naciai nužudė 1941 metų liepos 7 dieną.

Монумент жертвам фашизма, замученным в концентрационном лагере 9-ый фронт в годы Великой Отечественной Войны
© Sputnik / Улозявичюс Аудрюс
Monumentas "IX-asis frontas"

Kas yra šiuolaikinė Lietuva? Lietuvoje yra akivaizdžių žodžio laisvės apribojimų požymių. Padėtis šalyje panaši į tuos laikus, kai Lietuvą valdė fašistinis Smetonos režimas (1926–1940 metai). Tikriausiai dėl to Lietuvoje yra uždrausta komunistų partija, be to, specialiosios tarnybos daro spaudimą šalies kairiosioms antifašistinėms organizacijoms. Kalbant apie knygas, daugelis knygų Lietuvoje jau yra uždraustos. Pavyzdžiui Galinos Sapožnikovos ir Rūtos Vanagaitės, Nikolajaus Starikovo ir Vytauto Petkevičiaus, ir daugybė kitų knygų.

Kelios ksenofobijos formos (ypač rusofobija, antisemitizmas ir antisovietizmas) yra plačiai paplitusios šiuolaikinėje Lietuvoje. Nuo 2017 metų pradžios Lietuvos neonaciai agitavo šalinti paminklus tokiems žmonėms kaip Petras Cvirka, Julius Janonis, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas — jie visi yra progresyviosios inteligentijos atstovai, iškilūs antifašistai.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литв
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

2018 metų pradžioje Kupiškio miesto valdžia jau panaikino Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio gatvių pavadinimus (sovietiniai partizanai, abu žuvo kovoje su naciais. Pajarskis žuvo mūšyje Biržų rajone 1942 metų kovo mėnesį, o Žekonis buvo areštuotas ir 1944 metų liepos 6 dieną sušaudytas 9 forte).

Nors padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje yra sunki, nuo 2012 metų rengiamos konferencijos, seminarai istorinės atminties tema, Lietuvos antifašistai palaiko ryšius su kolegomis iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Didysis Tėvynės karas