Vilniaus Marcinkevičiaus ligoninė, archyvinė nuotrauka

Vilniaus Marcinkevičiaus ligoninė įsirengs saulės jėgainę ant stogo

29
(atnaujinta 10:13 2019.06.22)
100 kW galios jėgainė turėtų pagaminti daugiau kaip 25 proc. bendro energijos poreikio per metus

VILNIUS, birželio 22 — Sputnik. Vilniuje VšĮ Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė jau greit turės savo saulės jėgainę ant stogo, praneša sostinės savivaldybės spaudos tarnyba.

Iš saulės šviesos gauta elektros energija bus panaudota vien ligoninės poreikiams.

"Mūsų ligoninė už elektros energiją per metus vidutiniškai sumoka apie 370 tūkst. eurų, įrengus saulės jėgainę įstaiga sutaupytų daugiau kaip 25 proc. lėšų, t. y. apie 93 tūkst. eurų", — teigia ligoninės vadovas direktorius Rimvydas Turčinskas.

Per metus ši ligoninė vidutiniškai sunaudodavo 363,950 MWh elektros energijos, daugiausia — šaltuoju metų periodu. Energijos sąnaudos svyruoja nuo 26,4 MWh iki 35,6 MWh. Didžiąją dalį elektros sunaudoja vidaus elektroninė įranga, apšvietimo sistema, ventiliacijos ir rekuperacinės vėdinimo sistemos, liftai.

Atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas ligoninėje iš viso kainuos kiek daugiau nei 111 tūkst., iš jų: Klimato kaitos specialiosios programos lėšos (subsidija) — 88,5 tūkst. eurų ir Ligoninės lėšos — beveik 23 tūkst. eurų.

Pranešime žiniasklaidai pabrėžiama, kad nauja jėgainė ligoninėje prisidės prie klimato kaitos švelninimo tikslų ir atsinaujinančios energijos plėtros Vilniuje. Saulės elektrinės sukurta energija sumažins į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį. Ligoninė įpareigota užtikrinti investicijų tęstinumą mažiausiai 5 metus.

Kai tik Aplinkos projektų valdymo agentūra pritars projekto įgyvendinimui, saulės jėgainę įstaiga planuoja įsirengti dar šiais metais.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai ES
© Sputnik /
Atsinaujinantys energijos šaltiniai ES
29
Tegai:
Vilnius, atsinaujinantys energijos šaltiniai
Dar šia tema
Kauno HE rezultatai "džiūsta" — dėl sausros pagaminta trečdaliu mažiau elektros
Lietuva išlieka priklausoma nuo importuojamos energijos, rodo statistika
Lietuvos vėliava, archyvinė nuotrauka

Priminimas: Valstybės dieną būtina iškelti Trispalvę

(atnaujinta 20:29 2020.07.04)
Už Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė

VILNIUS, liepos 6 — Sputnik. Liepos 6-ąją būtinai reikia iškelti Lietuvos vėliavą prie savo namų.

Svarbu nepamiršti, kad valstybės vėliava turi būti keliama laikantis Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo tvarkos, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 metų gruodžio 24 dienos nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo". Šiuose norminiuose teisės aktuose yra detaliai reglamentuoti Lietuvos valstybės vėliavos naudojimo principai, nurodytos jos iškėlimo vietos ir progos, pateiktas valstybės švenčių ir kitų įsimintinų dienų sąrašas.

Vadovaujantis minėtu valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo straipsniais, Liepos 6-ąją Lietuvos valstybės dieną keliama prie, virš ar ant valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, nesvarbu, kokia jų nuosavybės forma, pastatų, taip pat gyvenamųjų namų. Atkreiptinas dėmesys, kad laikantis nustatytos tvarkos, Lietuvos valstybės vėliava iškeliama 07:00 valandą ir nuleidžiama 22:00 valandą.

Įsimintina, kad už Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė.

Kur Vilniuje švęsti Liepos 6-ąją? Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos renginiai — 2020 >>

Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo nustatytos tvarkos pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą juridinių asmenų, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, gyvenamųjų namų savininkams arba už gyvenamųjų namų eksploatavimo organizavimą atsakingiems asmenims nuo 10 iki 12 eurų (per metus pakartotinai padarytas tokio pobūdžio nusižengimas — baudą nuo 12 iki 16 eurų ir baudą valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims — nuo 10 iki 16 eurų (pakartotinai padarytas nusižengimas — baudą nuo 16 iki 30 eurų).

Lietuvos valstybės vėliava yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio, Lietuvos valstybės istorinė vėliava — 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio. Lietuvos valstybės vėliavos ir Lietuvos valstybės istorinės vėliavos audeklo pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Kai trispalvė iškeliama vertikaliai, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje — žalia, kairėje — raudona.

Mindaugo karūnavimo diena
© Sputnik /
Mindaugo karūnavimo diena
Tegai:
Valstybės diena, Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, vėliava
Borisas Jelcinas, archyvinė nuotrauka

"Mūsų žmogus, reikia imti" Kas atvedė Jelciną į didelę politiką

(atnaujinta 20:29 2020.07.04)
Prieš trisdešimt penkerius metus Sverdlovsko regioninio komiteto vadovas Borisas Jelcinas persikėlė į Maskvą

VILNIUS, liepos 4 — Sputnik. Iš pradžių Michailas Gorbačiovas tam priešinosi — jie pažinojo vienas kitą nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir nelabai gerai sutarė. Tačiau 1985 metais nebuvo laiko abipusiam pasipiktinimui: perestroikai reikėjo naujų darbuotojų. Energingas ir jaunas Sverdlovsko vadovas ilgą laiką buvo stebimas Centrinio komiteto. Kaip klostėsi jo politinė karjera sovietmečiu, prisimena RIA Novosti autorė Galia Ibragimova.

"Jis nesidrovėjo kalbėtis su žmonėmis"

"Michailai Sergejevičiau, Jelcinas yra mūsų žmogus! Mes privalome jį imti", — įsitikinėjo TSKP Centrinio komiteto organizacinio-partinio darbo ir ideologijos skyriaus viršininkas Jegoras Ligačiovas. Gorbačiovas abejojo, bet vis dėlto įsiklausė į vyresniojo kolegos nuomonę.

1980-ųjų pradžioje Jurijus Andropovas atkreipė dėmesį į Sverdlovsko vadovą. KGB pirmininkas buvo sužavėtas, kad Jelcinas priešinosi biurokratinėms privilegijoms.

Tačiau jis ne iš karto sutiko persikelti. Jis buvo žinomas ir gerbiamas Sverdlovske. Jam vadovaujant mieste pradėjo statyti metro, buvo pastatyti nauji teatrai ir cirkas. Daugelis pagaliau persikėlė iš barakų į modernius butus. Regioniniame centre buvo organizuojamos mugės su deficitinėmis prekėmis.

Первый секретарь Московского городского комитета КПСС Борис Ельцин ведет собрание партийного актива Москвы
© Sputnik / Юрий Сомов
TSKP Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius Borisas Jelcinas veda Maskvos partijos susitikimą

Kiekvienas sprendimas turėjo būti suderintas su Maskva ir teko įtikinėti Centrinį komitetą. Bet Jelcinas buvo ryžtingas lyderis.

Jis lankėsi gamyklose ir parduotuvėse, naudojosi viešuoju transportu, stovėjo eilėse prie bakalėjos prekių. Regiono komiteto kolegos tikėjo, kad tai yra darbas publikai. Tačiau paprasti žmonės galvojo kitaip.

"Jis bet kada galėjo įlipti į tramvajų ar autobusą ir važiuoti maršrutu, pasiklausyti, ką žmonės sako, kaip organizuojamas transportas, kaip atrodo miestas. Jis nevengė eiti į miną, eiti į šachtas, kalbėtis su žmonėmis", — prisiminė Uralo žurnalistas Grigorijus Kajiota.

1970-ųjų viduryje Jelcinas buvo vienas iš pirmųjų regiono lyderių, surengusių viešus susirinkimus. Jo reikliai klausė: "Kodėl bendrabučiuose taip drėgna ir daug tarakonų?“ Jam į sceną mesdavo užrašus: "Kodėl konservatorijoje priverčia groti instrumentais su nutrukusiomis stygomis?“ Šaukė jau iš paskos: "Kodėl parduotuvėse nėra arbatos ir patalynės?"

Новый микрорайон, где живут рабочие производственного объединения Уралмаш. Город Свердловск
© Sputnik / И. Зотин
Naujas mikrorajonas, kuriame gyvenao "Uralmaš" gamybos asociacijos darbuotojai. Miestas Sverdlovskas

Jelcinas kantriai atsakydavo, bet nežadėjo aukso kalnų. Jis nuoširdžiai paaiškino: "Produktai ir toliau bus pagal talonus. Ir neturėtumėte tikėtis atskirų butų iki devintojo dešimtmečio pradžios".

Šie susitikimai bent jau leido žmonėms, kaip sakoma, išsilieti. Juos rodydavo per televiziją, ir Maskvoje tai pastebėjo.

Tipiškas komunistas

Jelcinas, nors ir suprato planuojamos ekonomikos ydas, nelaikė savęs antisovietiniu. Jokiu būdu neprieštaravo Maskvai, ir jo politinė karjera sparčiai kilo į viršų. Taigi 1977 metais jis neabejotinai įvykdė Andropovo įsakymą nugriauti Ipatijevo namą. 1918 metais šio dviejų aukštų dvaro rūsyje bolševikai sušaudė paskutiniojo Rusijos imperatoriaus šeimą.

Дом инженера Ипатьева, в котором провела последние дни семья императора Николая II Романова
© Sputnik / Игорь Виноградов
Inžinieriaus Ipatijevo namas, kuriame paskutines dienas praleido imperatoriaus Nikolajaus II Romanovo šeima

KGB vadovui nepatiko, kad mirties bausmės vykdymo vieta patraukė užsieniečių ir sovietų disidentų dėmesį. Jis bijojo, kad Ipatijevo namai gali tapti antikomunistine šventove, ten netoli ir iki neramumų. Sverdlovsko valdžia ilgą laiką atmesdavo šį prašymą, ir tik Jelcinas, nesivaržydamas, uždarė komunistams skaudų klausimą.

Kai 1982 metais Andropovas paskelbė, kad Vakarų kultūros įtaka sovietinei visuomenei yra ydinga, Jelcinas palaikė jį ir apkaltino užsienio madą "sugasinus Uralo jaunimą". Jo įsakymu nebuvo išleisti šeši užsienio filmai.

Председатель Верховного Совета РСФСР, член ЦК КПСС, народный депутат СССР Борис Николаевич Ельцин
© Sputnik /
RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, TSKP Centro komiteto narys, TSRS liaudies deputatas Borisas Nikolajevičius Jelcinas

Jelcinas buvo užsiėmęs žemiškomis problemomis, o ne gyvenimo prasmės ar demokratijos paieškomis. Jam buvo įteikti keli vyriausybės apdovanojimai. "Jelcinas išsaugojo visus šiuos dingusios sistemos talismanus ir jais labai didžiavosi", — knygoje apie pirmąjį Rusijos prezidentą pažymėjo rašytojas Timothy Coltonas.

Sverdlovsko provincialas sostinėje

Maskvoje Jelcinui buvo pasiūlyta vadovauti statybos skyriui. Jis tikėjosi tvirtesnės pozicijos ir neslėpė nusivylimo.

"Centrinio komiteto narys, pirmasis devynių su puse metų patirtį turintis regioninio komiteto sekretorius ir į Centrinio komiteto statybų skyriaus vadovus yra kažkaip nelabai logiški. Sverdlovsko sritis yra trečioje vietoje pagal gamybą šalyje, o pirmąjį regioninio partijos komiteto sekretorių, turintį unikalią patirtį ir žinias, būtų galima efektyviau išnaudoti", — prisiminė Jelcinas.

Bet jis iškart buvo išrinktas TSKP centrinio komiteto sekretoriumi. 1985 metų gruodžio mėnesį jis vadovavo Komunistų partijos Maskvos miesto komitetui (MGK). 1986 metų vasario mėnesį jis buvo kandidatas į politinio biuro narius. Tokį greitą pakilimą palaikė Gorbačiovas. Jis paaiškino, kad patyręs regiono pareigūnas padės įgyvendinti "perestroiką".

Владимир Долгих, Борис Ельцин, Эдуард Шеварднадзе, Валерий Воротников, Михаил Соломенцев, Егор Лигачев, Николай Рыжков, Андрей Громыко, Михаил Горбачев в президиуме шестой сессии Верховного Совета СССР одиннадцатого созыва
© AP Photo / Boris Yurchenko
Vienuoliktojo šaukimo TSRS Aukščiausiosios Tarybos šeštosios sesijos prezidiumas

Komunistų partijos viršūnė skeptiškai vertino Jelciną. Jis buvo laikomas provincialu ir prasčioku. Vakarų jis irgi nesidomino. Po susitikimo su jo vyresnysis Džordžas W. Bšas pasipiktino jo manieromis.

"Šis vaikinas yra tikras laukinis, tiesa?" — jis sakė susitikime dalyvavusiems Baltųjų rūmų pareigūnams.

Įpusėjus "perestroikai", niekas negalėjo įsivaizduoti, kad labai greitai Jelcinas susidurs su Gorbačiovu. Tačiau ir pats Sverdlovsko politikas dar negalvojo stoti į opoziciją.

Jis buvo visiškai pasinėręs į verslą. Kaip ir Sverdlovske, asmeniškai tikrino parduotuves, sandėlius, valgyklas. Važinėdavo viešuoju transportu ir daug kalbėjosi su maskviečiais. Jam vadovaujant prasidėjo bendrojo plano rengimas, buvo uždrausta griauti istorinius pastatus. Atsirado nauja šventė — Miesto diena.

Jelcino darbo stilius Centriniame komitete buvo laikomas keistu, tačiau jis užmerkdavo akis. Maskvos miesto komiteto vadovo susitikimai su maskviečiais daugelį erzino. Gorbačiovas taip pat buvo nepatenkintas. Reformos įstrigo, jo populiarumas sumažėjo. Atsižvelgiant į tai, tiesmukas Jelcinas, atvirai kritikuodamas sistemos ydas, pelnė šlovę.

Kova su Gorbačiovu

1987 metų rudenį Centrinio komiteto plenariniame posėdyje buvo svarstomas pranešimas apie spalio mėnesio Revoliucijos 70-ąsias metines. Jelcinas staiga paprašė žodžio. Posėdžiui vadovavo Ligačiovas, tačiau jis neatsakė į pakeltą Maskvos miesto komiteto vadovo ranką.

"Mano manymu, Borisas Nikolajevičius Jelcinas nori pasakyti kažką", — jį užstojo Gorbačiovas. Ligačiovas nenoriai sutiko. Gavęs mikrofoną, Jelcinas sutriuškino partinių struktūrų darbą. Jis paragino nomenklatūrą nustoti "girti generalinį sekretorių" ir neformuoti naujo asmenybės kulto.

Президент СССР Михаил Горбачев и президент России Борис Ельцин во время вечернего заседания внеочередной сессии ВС РСФСР, 1991 год
© Sputnik / Борис Бабанов
TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas per RSFSR Aukščiausiosios tarybos neeilinės sesijos vakarinį posėdį. 1991 metai

"Prabėgo du ar trys perestroikos metai. Daug pasakyta. Tačiau dabar paaiškėja, kad reikia dar dvejų ar trejų metų. Tai labai dezorientuoja žmones, partiją ir mus visus. Tikėjimas perestroika ėmė kristi. Žmonės iš tikrųjų nieko negavo", — priekaištavo iš tribūnos Jelcinas.

Kitą dieną visa Maskva apie tai kalbėjo. Jelcino kalba buvo išplatinta samizdatu; jis buvo cituojamas laikraščiuose, žurnaluose ir radijuje. Politikas, drąsiai skelbiantis "perestroikos" problemas, išėjo į pirmą planą.

1989 metų kovo mėnesį Jelcinas buvo išrinktas liaudies deputatu. Po metų jis vadovavo Aukščiausiajai tarybai. Šiose pareigose 1990 metų birželio 12 dieną jis pasirašė deklaraciją dėl Rusijos suvereniteto. Dar po metų jis laimėjo prezidento rinkimus.

"Gyvenimas mums sukelia nuostabius paradoksus. Ar nenuostabu, kad likimas, tipiškam sovietų žmogui Jelcinui suteikė sovietinės sistemos naikintojo vaidmenį?" — klausia Timothy Coltonas.

Jelcinas Rusijos prezidento pareigas ėjo iki 1999 metų gruodžio 31 dienos.

Tegai:
TSRS, Maskva