Rusijos karo istorinės draugijos valdybos pirmininkas, specialusis prezidento atstovas aplinkosaugos, ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas, archyvinė nuotrauka

Ivanovas: TSRS buvo priversta pasirašyti su Vokietija nepuolimo paktą

40
(atnaujinta 11:56 2019.07.08)
Pagal šį paktą Vokietija gavo veiksmų laisvę Lietuvoje, 1939 metais rugsėjo 28 dieną protokolas papildytas sutartimi, kuria TSRS pripažino Vokietijai jos okupuotas Lenkijos žemes iki Bugo upės. Už tai vokiečiai atidavė TSRS Lietuvą

VILNIUS, liepos  8 — Sputnik. 1939 metų rugpjūčio mėnesį Sovietų Sąjunga pasirašė su Vokietija nepuolimo paktą, nes ji buvo priversta tai padaryti, kad užtikrintų savo saugumą po to, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija atsisakė kartu su TSRS sukurti prieš Vokietiją kovojančią koaliciją, interviu RIA Novosti metu sakė Rusijos karo istorinės draugijos valdybos pirmininkas, specialusis prezidento atstovas aplinkosaugos, ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas.

"1930-aisiais TSRS laikėsi aiškios antifašistinės, tai reiškia — antivokiškos pozicijos. Ryšiai su Vokietija pradėjo keistis tik po Miuncheno sutarties, o iniciatyvą parodė Berlynas, pirmiausia į TSRS poziciją, tačiau sovietų vadovai, orientuoti į koalicijos sudarymą su Anglija ir Prancūzija, buvo atsargūs ir neskubėjo priimti Vokietijos pasiūlymų", — sakė Ivanovas.

Jis pridūrė, kad, pasak autoritetingų Vakarų istorikų, iki 1939 metų rugpjūčio vidurio, iki trišalių derybų nesėkmės, Josifas Stalinas siekė sukurti antihitlerinę koaliciją, kurią sudarytų TSRS, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

"Sovietų Sąjunga puikiai suprato, kad Trečiojo Reicho užsienio politikos koncepcija buvo tiesiogiai susijusi, sujungta su nacių melais apie "gyvenamąją erdvę" ne kažkur Afrikoje, bet rytuose, kaip sakė Hitleris, slavų žemėse. Todėl Berlynas išliko pagrindiniu mūsų priešu", — pridūrė specialusis prezidento atstovas.

"Bet ką Stalinas turėjo daryti, kai nenusisekė derybos su britais, prancūzais, Vokietijos invazijos į Lenkiją išvakarėse? Susiklosčius situacijai, kai ginkluotas konfliktas tęsėsi
Chalchyne [Mongolijoje, tarp TSRS ir Japonijos — red.], jam visų pirma reikėjo galvoti apie šalies nacionalinį saugumą. Buvo būtina atidėti karo su Vokietija pradžią, ir kodėl TSRS turėjo pirma įsijungti į karą su hitlerine Vokietija ir siųsti gynybą lenkams, savo karius mirti Lenkijos labui, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija kovoti su ja nenorėjo?" — pažymėjo Ivanovas.

Vakarų demokratinių politinių krypčių analizė ir trišalių derybų eiga nepaliko jokių abejonių — britai ir prancūzai siekė nukreipti vokiečių agresiją į rytus, pridūrė Ivanovas.

"Todėl buvo susitarta, kad tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybės vadovų bus pasirašytas nepuolimo paktas", — sakė jis.

1938 metais Miuncheno sutartis dėl Čekoslovakijos padalijimo, kuriame Lenkija dalyvavo tiesiogiai, ir vėlesni nacistinės Vokietijos veiksmai parodė, kad kolektyvinio saugumo sistemos, įtvirtintos tarptautiniuose susitarimuose, nebuvimas atrišo Berlynui rankas, ir jis galėjo imtis naujų agresijos aktų. Šiomis sąlygomis TSRS iniciatyva sudaryta sutartis su Anglija ir Prancūzija, kuri apimtų įsipareigojimą teikti viena kitai karinę pagalbą, jei Vokietija panaudotų agresiją prieš sutarties ar kitas šalis, tame tarpe ir Lenkiją, atveju.

TSRS, neturėdama bendros sienos su Vokietija, galėjo iš tikrųjų dalyvauti tokioje koalicijoje, jeigu jų kariuomenę praleistų per Lenkijos teritoriją, kas leistų Sovietų Sąjungai tiesiogiai susisiekti su Vokietijos ginkluotosiomis pajėgomis. Tai buvo kliūtis 1939 metų balandžio – rugpjūčio mėnesį Maskvoje vykusiose derybose. Lenkijos vadovybė, orientuota į Vokietiją, prieštaravo tam ir kategoriškai atmetė kovos su Hitleriu koalicijos kūrimą. Dėl to 1939 metų rugpjūčio pradžioje Maskvoje buvo nutrauktos derybos, o rugpjūčio 23 dieną TSRS sostinėje buvo pasirašytas sovietų ir vokiečių nepuolimo paktas.

Nepuolimo pakto turinys nesutapo su tarptautinės teisės normomis ir kitomis panašaus pobūdžio sutartimis. Kartu su sutartimi buvo pasirašytas slaptas papildomas protokolas, kuriame buvo atskirtos Sovietų Sąjungos ir Vokietijos interesų sritys. Į TSRS įtakos sferą pateko Latvija, Lietuva, Estija, Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina ir Besarabija. TSRS europinė siena buvo perkelta labiau į vakarus.

40
Tegai:
Miunchenas, Molotovo-Ribentropo paktas, Lietuva, Vokietija, Rusija, TSRS
Dar šia tema
Karštas krantas. Kaip sąjungininkai išsilaipino Normandijoje
Atskleista, kaip buvo padaryta Pergalės Vėliavos virš Reichstago nuotrauka
Ekspertas: Vakarai nori atimti iš Rusijos pergalę Didžiajame Tėvynės kare