JAV vėliava, archyvinė nuotrauka

Rusijos URM paragino JAV išgabenti branduolinius ginklus Europos

(atnaujinta 17:21 2020.05.22)
Jungtinės Valstijos išlaiko nemažą strateginių branduolinių ginklų potencialą arti Rusijos sienų

VILNIUS, gegužės 22 — Sputnik. Kad būtų galima normalizuoti situaciją ir perkelti diskusiją į ramesnį kursą, JAV turėtų išgabenti iš Europos savo strateginius branduolinius ginklus, sakė Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas.

"Siekdamos normalizuoti situaciją ir perkelti diskusiją į ramesnį kursą, JAV pirmiausia turėtų išgabenti savo branduolinius ginklus iš Europos, grąžinti juos į savo teritoriją ir taip užtikrinti, kad Vašingtonas ir jo sąjungininkės nebranduolinės valstybės, kaip apibrėžta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartyje, užtikrintų visišką pagrindinių susitarimo straipsnių įgyvendinimą", — sakė jis interviu leidiniui "Kommersant".

Jis pridūrė, kad Jungtinės Valstijos išlaiko nemažą strateginių branduolinių ginklų potencialą arti Rusijos sienų.

JAV branduoliniai ginklai Europoje
© Sputnik
JAV branduoliniai ginklai Europoje
Dar šia tema
Lavrovas: matyt, JAV jau nusprendė pasitraukti iš Atviro dangaus sutarties
Latvija

Latvijos policija ieško žmonių, įtariamų pasikėsinimu nužudyti pareigūną

(atnaujinta 11:16 2021.03.01)
Pranešime teigiama, kad Latvijos policija prašo turinčius informacijos apie šiuos asmenis informuoti policiją

VILNIUS, kovo 1 — Sputnik. Latvijos policija ieško nuotraukose užfiksuotų žmonių, kurie įtariami pasikėsinimu nužudyti pareigūną, praneša Lietuvos policija Facebook paskyroje.

Латвийская полиция ищет людей на фотографиях, подозреваемых в покушении на офицера
Latvijoje ieškomi asmenys.

Pranešama, kad praėjusių metų lapkričio 6 dieną, apie 7:06 val. ryto, Daugpilyje Latvijos valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas pakeliui į tarnybos vietą buvo užpultas dviejų vyrų, kurie kėsinosi jį nužudyti.

Pažymima, kad tyrimo metu nustatyta, jog nuotraukose užfiksuoti asmenys gali būti susiję su įvykdytu nusikaltimu.

Латвийская полиция ищет людей на фотографиях, подозреваемых в покушении на офицера
Latvijoje ieškomi asmenys.

Latvijos policija prašo turinčius informacijos apie šiuos asmenis informuoti policiją.

Informaciją galima suteikti telefonu Nr. 85 271 9739, el. paštu lkpb.sont2v.3@policija.lt, arba tiesiogiai Latvijos policijai — kipinfo21@vp.gov.lv

Tegai:
policija, Latvija
Ukrainos pasas

Ekspertė papasakojo apie lenkų pranašumo jausmą prieš ukrainiečius

(atnaujinta 10:33 2021.03.01)
Anot jos, ukrainiečiai Lenkiją laiko viena patraukliausių šalių, o jos gyventojus — draugiškiausiais žmonėmis

VILNIUS, kovo 1 — Sputnik. Lenkai prieš Vakarus patiria nepilnavertiškumo kompleksą, kurį kompensuoja pranašumo jausmu prieš ukrainiečius. Tokią nuomonę interviu žurnalui "Kraina" išsakė Varšuvos universiteto dėstytoja, lenkų mokslininkė ukrainistikos srityje Olga Gnatiuk.

Anot jos, ukrainiečiai Lenkiją laiko viena patraukliausių šalių, o jos gyventojus — draugiškiausiais žmonėmis. Tačiau Lenkijos kolektyvinėje sąmonėje Ukraina užima kitą vietą.

"Sąrašo gale", — sakė ji.

Lenkų niekinamas požiūris į ukrainiečius susiklostė istoriškai, pridūrė ji.

Ji įsitikinusi, kad Lenkija ir Ukraina jau seniai nebėra sąjungininkės. Kai kurie ukrainiečiai jau pastebėjo, kad kadaise broliški žmonės ėmė juos traktuoti kaip žemiausios klasės žmones. Lietuva išlieka vienintele Kijevo rėmėja, pažymėjo tyrinėtojas.

"Eurostato" duomenimis, dažniausiai ukrainiečiai darbui renkasi Lenkiją. Pasak Ukrainos migrantų, vietiniai atlyginimai jiems atrodo "kosminiai", nors, palyginti su vietinėmis kainomis, su jais vos galima pragyventi. Kaip sako "migruojantys darbuotojai", Lenkijoje jie traktuojami kaip "pigi darbo jėga", o darbo sąlygos šalyje yra "tiesiog siaubingos". Kita vertus, lenkai daugybėje apklausų skundžiasi dėl to, kad ukrainiečiai nemoka lenkų kalbos, ir dėl konkurencijos dėl darbo.

Tegai:
Lenkija, Ukraina
Kremlius, archyvinė nuotrauka

Rusija padarė "spalvotąsias revoliucijas" Vakarų problema

(atnaujinta 11:45 2021.03.01)
Maskvoje įvyko eilinis darbo grupės posėdis, kuriam pirmininkauja Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos vicepremjerai. Praeitos savaitės pabaigoje Vladimiras Putinas Saugumo tarybos posėdyje aptarė konflikto reguliavimą Kalnų Karabache

Tuo tarpu politinė krizė Armėnijoje tęsiasi. Opozicija rengia mitingus prie parlamento rūmų. Armėnijos apaštalų bažnyčia ragina teisėsaugos pareigūnus nenaudoti jėgos prieš protestuotojus. Šalies prezidentas atsisakė atleisti Generalinio štabo viršininką, kuriam ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas vėl pateikė šį reikalavimą.

Rusija vienareikšmiškai išreiškė savo požiūrį į įvykius Jerevane: tai vidinis Armėnijos reikalas, kuris, kaip tikisi Maskva, bus išspręstas taikiu būdu ir įstatymų rėmuose. Na, kalbant apie Karabacho klausimą, kuris iš tikrųjų yra aktualus Rusijai, akivaizdu, kad tai, kas vyksta, neturi jokios įtakos.

Jei anksčiau toks šaltakraujiškas (jei ne abejingas) Rusijos atsiribojimas nuo audringų įvykių posovietinėje erdvėje daugelio buvo suvokiamas kaip veidmainystė ar net tiesus melas, bandant išlaikyti gerą veidoišraišką blogo žaidimo sąlygomis, dabar beveik niekas neabejoja Rusijos vadovybės nuoširdumu.

Pastaraisiais metais realybė parodė, kad krizės ir destabilizacijos bangos kaimynystėje Rusijai nekelia ypatingo susirūpinimo.

Žodžiu, likus dienai iki Armėnijos įvykių pradžios, Vladimiras Putinas Kremliuje susitiko su naujuoju kirgizų kolega Sadyru Žaparovu, kuris užėmė aukščiausią postą šalyje po eilinės — trečios per penkiolika metų — revoliucijos. Tačiau visi Vidurinės Azijos valstybės vidaus politiniai sutrikimai jau yra įpratę, kad jos užsienio politikai nebus jokio poveikio.

Armėnijos pavyzdys, kai spalvota revoliucija laimėjo 2018 metų pavasarį, o provakarietiškų jėgų atstovas perėmė ministro pirmininko postą, patenka į tą taupyklę. Nors tuo metu buvo plačiai paplitusios tragiškos prognozės apie Rusijos "paskutinio sąjungininko Kaukaze" praradimą. Pastarųjų trejų metų rezultatai pasirodė nuoširdžiai liūdni Užkaukazės respublikai, tačiau gana geri mūsų šaliai, kuri regione gavo naują postą.

Per pastaruosius dešimtmečius spalvotos revoliucijos tapo svarbiausia Vakarų geopolitinio darbo, destabilizuojančio ir silpninančio konkurentus, priemone. Tiesa, šios politinės technologijos efektyvumo viršūnė yra praeityje: ji jau seniai nebėra sėkminga "know-how". Visai neseniai buvo galima pastebėti jo nesėkmes Honkonge ir Baltarusijoje. O šmeižikiškai žlugę protestai Rusijoje buvo organizuoti pagal tuos pačius modelius.

Tačiau Vakarai šį metodą naudojo ne tik tiesiogiai prieš savo geopolitinius oponentus, bet ir subtiliau — prieš jų sąjungininkus ir partnerius. Rusija yra bene ryškiausias to pavyzdys, nes tikslingas rusofobijos diržo kūrimas ir nestabilumas aplink jį niekada nebuvo slepiamas JAV ir Europos.

Ir jiems tikrai tam tikru metu pavyko pasiekti gerų rezultatų. Neatsitiktinai minėta mantra apie "Kremliaus paskutinio sąjungininko praradimą" jau daugelį metų buvo tokia populiari kai kurių analitikų tarpe ir kuriems ji nebuvo taikoma.

Bet kuo toliau, tuo labiau skauda galvą patiems Vakarams.

Teoriškai planas žavi savo nepriekaištingumu: galima nebaudžiamai kurstyti situaciją šalyje, kurioje valdo "prorusiškos" jėgos, o bet kokie Maskvos veiksmai ar žodžiai aiškinami kaip kišimasis į suverenios valstybės reikalus ir pablogina situaciją. Beveik dauguma buvusių sovietinių respublikų išgyveno šį scenarijų — o kai kuriais atvejais net ne vieną kartą.

Idėja, kad Rusija neturi ir negali turėti išeities iš austo tinklo, buvo pagrįsta jos įvairialypių ir tvirtų ryšių su kaimynais faktu ir įsitikinimu, kad jie, šie ryšiai, visada išliks. Ir jei taip, tada juos galima be galo panaudoti Maskvai politiškai ir ekonomiškai, šantažuoti, išpumpuoti iš jos išteklius ir priversti išlaikyti net pačius rusofobiškiausius režimus.

Tačiau praktikoje paaiškėjo, kad niekas nesitęsia amžinai — ir visų pirma emocinis Rusijos prisirišimas prie tų, kuriuos ji anksčiau laikė broliškomis šalimis. Kai jausmai išblėso, jų vietą užėmė pragmatikas ir principingas sprendimas nemaitinti rusofobų. Su kuo nors, pavyzdžiui, Gruzija ar Baltijos šalimis, procesas vyko palaipsniui ir užtruko nemažai metų. Su kažkuo, pavyzdžiui, su Ukraina, teko greitai ir pjauti gyvai. Taip, tai buvo skausminga, bet jau beveik neskauda.

Visiems kitiems buvo kuo aiškiau paaiškinta, kad jų likimas — tiek vidaus reikalai, tiek santykiai su Maskva — yra tik jų pačių pasirinkimas. Rusija gali apsieiti be jų. Ar jie gali tai padaryti be Rusijos — tegul nusprendžia ir patikrina patys.

Ši strategija turėjo kiek netikėtą ir net ironišką poveikį: didžiausios Vakarų pergalės spalvotų revoliucijų srityje posovietinėje erdvėje virto lagaminu be rankenos. Šalys, kurios "aksominių revoliucijų" pagalba sugebėjo nueiti nuosekliai antirusišką kelią, visiškai nesustiprino savo valstybinės sistemos. Priešingai, neteisėti politinės veiklos metodai ir toliau reguliariai daro lemiamą įtaką ten esančiai situacijai, skatindami jų vidinį nestabilumą.

Ir jei Rusijai dabar apskritai nerūpi, kaip dažnai per neramumus keičiasi valdžia toje pačioje Kirgizijoje, Vakarai yra priversti vienaip ar kitaip įsikišti į kitos krizės sprendimą tose šalyse, kurias jie pavertė "vitrinomis", ar tai būtų Ukraina, ar Gruzija. Pavyzdžiui, šiais metais Vokietija pirmą kartą atveria sezoninių žemės ūkio darbų rinką Gruzijos piliečiams, išgyvenantiems sunkią ekonominę krizę — rusofobija ir koronavirusas padarė savo nešvarų darbelį.

Tai yra, bandydamas amžinai susieti Rusiją su pareiga remti nedraugiškas kaimynes, Vakarai galiausiai susidūrė su būtinybe išleisti savo išteklius jų naudai.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
posovietinės šalys, Rusija